Taip, buvome susitikę pernai per Poezijos pavasarį, o per tuos darbus vargiai prisimenu, ar matėmės Poetiniame Druskininkų rudeny... Buvau taip užsiėmęs, kad beveik metus neradau laiko atvykti į Vilnių. O štai Vilniaus mokytojų namuose surengta Seinijos diena buvo puiki proga atkeliauti, kai ką parodyti, kai ką atšvęsti. Čia pažymėjome mūsų „Aušros“ leidyklos 15 – ąjį gimtadienį. Istorikų akimis, tai labai trumpas laikas, bet tokios įstaigos, kaip mūsų, gyvenime – ilgas laikotarpis. Punsko „Aušros“ leidyklą galima būtų lyginti kad ir su Seinų „Šaltinio“ leidyklos veikla. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Seinuose veikusi „Šaltinio“ spaustuvė Lietuvai padarė daug gero. Mes į ją nesilygiuojame. Tuomet buvę kiti laikai, kitas leidyklos vaidmuo, uždaviniai, kita tautinė ir geopolitinė situacija. Seinai tąsyk buvę reikšmingi lietuvių kultūrai, lietuvių kalbos norminimui ir kt. „Šaltinio“ redaktoriai Seinuose surengė lietuvių kalbininkų konferenciją, kurioje dalyvavo Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, Jurgis Šlapelis, Jonas Balčikonis, Juozas Laukaitis bei Seinų kunigų seminarijos dėstytojai. Per dešimtmetį „Šaltinio“ leidyklos nuveiktas darbas – mums nepasiekiamas švyturys: pasirodė apie pora šimtų lietuviškų knygų. Mes išleistų knygų skaičiumi labai daug neatsiliekame, bet anuomet išleistų leidinių tiražo nepasieksime turbūt niekad. Nuo pat pradžių kėlėme kitus uždavinius ir kitus reikalavimus. Siekėme užpildyti spragą, atsiradusią uždarius „Šaltinio“ spaustuvę. Spraga buvusi didelė, nes nuo Pirmojo pasaulinio karo iki 1960 m. Suvalkų krašte ir apskritai Lenkijoje nebuvo išleistas nė vienas leidinys lietuvių kalba. Nuo 1960 m. pradėta leisti „Aušra“. Ji išeidavo kartą – du per metus, ir joje iš pradžių rašyta apie komunistinės santvarkos pranašumus, Sovietų Lietuvos, komunistų partijos laimėjimus. Buvo svarbu užsikabyti, turėti savo spaudą. Nors ji gal ir nebuvo sava, nors rengiama svetimųjų rankomis, bet patekdavo pas kaimiečius, inteligentiją. Žmonės ją skaitydavo. Ilgainiui padėtis keitėsi. Atsisakyta ideologinių straipsnių, pradėta rašyti apie tai, kas rūpi žmonėms, to krašto lietuviams: apie kultūrą, visuomenę, istoriją, veiklą, atsirado vaikų kertelės, literatūros puslapėliai. „Aušra“ paplito ir buvo leidžiama 8 tūkstančių tiražu. Daug kas ją skaitė Lietuvoje, daug kas – užjūryje, nes tai buvo vienintelis lietuviškas laikraštis, atkeliaujantis iš komunistinio krašto, kuriame galima rašyti apie lietuvybę, apie dabarties įvykius ir Lietuvos istoriją. „Aušra“ buvusi labai populiari ir skaitoma.
Nauji laikai prasidėjo 1990 m., kai Lietuva ir Lenkija atgavo nepriklausomybę, nebeliko cenzūros, sudarytos sąlygos ūkinei laisvei. Tik imk ir veik. Šiuo šansu Lenkijos lietuviai pasinaudojo. „Aušrą“ nutarta leisti savarankiškai. 1989 m. išėjo vos du „Aušros“ numeriai ir tąsyk atrodė, jog nėra apie ką rašyti, nėra kam rašyti. Nuogąstaujama, ar pajėgsime „Aušrą“ savarankiškai parengti ir leisti. Ji leista kas ketvirtis, o užsinorėta mėnraščio. Ir nutiko kaip su melžiama karve: kuo daugiau melži – tuo daugiau duoda pieno. Tereikėjo pradėti, o saulė nušvito, gėlės pražydo, o visko būta vis daugiau ir daugiau. Turima medžiaga į mėnraštį nebetilpo. Nuspręsta leisti dvisavaitinį laikraštį. Ir to pasirodė maža. Taip kilo mintis įkurti leidyklą knygoms leisti.
Kokios naujausios leidyklos knygos?
Neseniai išleidome knygų, kurios gali būti įdomios Lietuvos skaitytojams. Tai Jungėnų kaimo kapelos vadovo Vincento Svitojaus knyga „Vėl gegužio žiedai“. Žaliosios kaimas, iš kurio kilo V. Svitojus, 1918 m. atsidūrė už geležinės uždangos. Galėjo būti kitaip. Žalioji galėjusi būti šiapus, arba Punskas – anapus Lietuvos – Lenkijos valstybinės sienos. Pernai išleidome knygą „Gaivusis šaltinis“ apie Seinų seminarijos auklėtinį, o vėliau – dėstytoją, vyskupo Antano Baranausko kapelioną, šviesuolį Juozą Laukaitį, vieną „Šaltinio“ spaustuvės įkūrėjų, lietuvių liturginės kalbos normintoją. Jis daug pasitarnavo lietuvių tautai ir Lietuvai, tačiau Lietuvoje mažai žinomas. Seirijuose yra viena mažytė gatvelė, pavadinta jo vardu, bet galbūt net ne visi šio miesto gyventojai žino J. Laukaičio nuopelnus. Verta dėmesio Lietuvos istorijos instituto darbuotojos, mokslų daktarės Vitalijos Stravinskienės knyga „Lenkijos lietuvių bendruomenė“. Tokio pobūdžio knygų, mokslo darbų, kuriuose būtų tyrinėtas Lenkijos lietuvių gyvenimas nuo Antrojo pasaulinio karo iki 2000 m., iki šiol nėra buvę. Reikėtų paminėti monografiją, skirtą Punsko Kovo 11 – osios licėjui. Neseniai Punsko licėjus atšventė penkiasdešimtmetį. Minėtina, kad tik šios mokyklos dėka Punsko ir Seinų kraštas nenutautėjo.
Tačiau nieko nepasakei apie savo naują albumą ir parodą...
Kalbėti apie savo albumą ar nuotraukų parodą būtų nekuklu. Tegul tai daro kiti. Ši paroda buvo eksponuojama Punske per parapijos 410 metų jubiliejų bei Balstogėje. Dabar ji atidaryta Vilniaus mokytojų namų galerijoje ir veiks iki gegužės vidurio. Rudenį planuojama ją parodyti Kaune.
Spalva priklauso nuo šviesos. Šviesa – mano nuotraukų pagrindas. Gamtovaizdis, kuris iš pirmo žvilgsnio neįdomus, tam tikroje šviesoje įgauna neregėtą, netikėtą išraišką. Svarbiausia – būti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Dar viena svarbi sąlyga – reikia sugebėti pamatyti. Mane domina spalvų žaismas nuotraukose. Fotografuoju šviesą, šešėlius, atspalvius. Nuotraukos turinys neretai lieka antrajame plane.
Gal spalvas perdirbi kompiuteriu?
Nemėgstu labai pakeistų vadinamųjų kompiuterinių nuotraukų. Žinoma, nevengiu „Photoshopo“ privalumų. Dažnai kai ką reikia patamsinti, kai ką pašviesinti, padidinti arba sumažinti kontrastą ir kita.
O eilėraščius rašai kompiuteriu?
Eiles rašau ranka. Vėliau perrašau. Kompiuteris mane vargina. Aštuoniolika metų kasdien prie jo praleidžiu nuo 8 iki 12 valandų. Tai pagrindinis mano darbo įrankis.
Kas sieja Tavo poeziją ir fotografiją?
Nieko nauja čia neišrasi. Visiems žinoma, kad poezija ir nuotrauka, kaip ir muzika, tapyba, susilieja į viena. Jeigu pažvelgtume į M. K. Čiurlionio kūrybą, pastebėtume, kaip jo muzika virsta paveikslais, ir kokia muzikali jo tapyba.
Kadangi apie save nemėgsti kalbėti, papasakok apie Punsko lietuvius. Pirmiausia paprastas klausimas: ar šiandien Punske liko bent vienas lietuviškai kalbantis žmogus, ar visi išvyko į Lietuvą? Nugirdau, kad daugelis jų išvyko svetur, ne tik į Vilnių, bet ir į kitus miestus.
Į Vilnių atvyko 4 autobusai. Bet dar 4 išvyko į Šiaulius,
Na, o kaip jums apskritai sekasi? Pats esu patyręs, kad Punsko lietuvių gyvenimas labai intensyviai keičiasi.
Niekas nestovi vietoje. Vienoks atrodė Punskas tiems, kurie jį aplankė prieš dešimtį metų, kitoks – tiems, kurie buvo prieš trejus, dar kitoks yra dabar. Visų pirma punskiečiai džiaugiasi, kad esame Europos Sąjungoje, kad atsivėrė sienos, kad galima į Lietuvą laukais eiti. Pasidarė lengviau bendrauti, susitikti su tautiečiais Lietuvoje. Europos Sąjunga išsprendė Punsko užkardos problemą, kuri kėlė lietuviams didelį nerimą. Lieka tikėti, kad šiuo metu sparčiai vykstantis nutautėjimas ilgainiui mažės, kad atviros sienos prisidės prie lietuvybės išsaugojimo Suvalkų krašte. Vaikinai turės didesnę galimybę rasti merginų Lietuvoje, o merginos neturės „eiti už lenko“. Tikiu, kad lietuvių bendruomenė Lenkijoje išliks.
Literatūra ir menas, 2008-05-02