Accessibility Tools

 

gintaras beresneviciusgintaras beresneviciusDu kryželiai šios etažerės eilės numeryje. Ir žymi jie šį kartą liūdną temą, kurios niekaip nesugebu apeiti. „Nemunui“ atostogaujant į savo aprašytas Dausas iškeliavo vienas aktyviausių mūsų literatūrinės bendrijos narių Gintaras Beresnevičius. Jo rašymo pobūdyje slypėjo tiek kinetinės energijos, kad, atrodė, tie tekstai dar porą mėnesių turėtų rašytis patys, autoriui iš kažkur mojant nematoma lazdele. Deja, veikiausiai kinetinė akimirksniu virto potencine ir tekstai į knygas sutekės iš daugybės juos glaudusių spaudinių. Ar netrūks šiai tūkstančiabriaunei mozaikai vientisumo? Kas žino.

Gintaras Beresnevičius buvo tikroji knygų žiurkė. Skaitydavo daug ir greitai, akis pati peršokdavo „tuščias“, naujos ar kūriniui esminės informacijos neteikiančias vietas. Jo kambaryje stirtos knygų gulėjo tiesiog ant grindų, atrodė, jog jos iš tų grindų ir auga, kaip tekstualūs haliucinogeniniai grybai. Daugybė ženklų rodė, jog tos knygos čia poilsio neturi: jos skaitomos. Nors ne, atvirkščiai, juk pailsi būtent skaitomos knygos, tai įstiklintose lentynose jos visos pavargusios.

Gintaras buvo dosnus skaitytojas. Ne vien knygoms, jau minėta metafizine prasme, taip pat ir kitiems skaitytojams, su kuriais jis dalydavosi perskaitytu, lyg maistu bendrame žygyje. Jo komentarai, išsakomi tyliu, keistai lūžinėjančiu balsu, su tuo balsu savotiškai kontrastuodavo: buvo tvirti, taiklūs ir bekompromisiniai. Dažnai kontraversiški, tačiau Gintaras savo versijoms paremti pasitelkdavo tokį teoretinį aparatą, kad oponentų versijos, sakytum, išsižudydavo pačios.

Daugelis prisimins jo recenzijas, parašytas, kaip ir daug kas, tarsi autorius vėluotų į lėktuvą, tačiau ir tie bėglūs tekstai (recenzijos Gintarui buvo savotiška miela marginalija) atverdavo iš tiesų esmines recenzuojamo kūrinio puses, nes neesminių, kaip jau rašiau, Gintaras nefiksuodavo. Ilgai dar pasigesime tokių žaibiškų ir tokių tikslių literatūros/kultūros pasaulio faktų vertinimų.

G. Beresnevičiaus pasaulis toli gražu nebuvo vien literatūrinis. Be religijotyros, istorijos ir mitologijos, iš kurių jis ir duoną valgė, ir degtinę gėrė, rastume jį buvus pakankamai aktyvų sociologą bei politologą. Rastume dar keletą sričių, kuriose Gintaras buvo ar manėsi esąs kompetentingas, tačiau, mano nuomone, visos tos sritys orientuotos kūrybiškai, t. y. literatūriškai. Nė vienoje savo veiklos sričių jis nebuvo akademiškas, o novatoriškas, provokatyvus (kartais net gana lengvabūdiškas) pasirodydavo veik visada. Turbūt toliausiai šia kryptimi pažengusi G. Beresnevičiaus knyga „Imperijos darymas“ (VU leidykla, 2003). Ją skaitydamas iš tiesų smaginausi, nors ne visada tikėjau savo akimis.

Gintaro religijos bei mitologijos tyrinėjimai irgi būtų patikę J. R. R. Tolkienui. Neįmanoma nuginčyti milžiniškos jo erudicijos, aprėpiančios įvairiausias sritis, taip pat gilaus ir nuoseklaus tyrinėjamo dalyko išmanymo, tačiau į tą dalyką Gintaras žiūrėjo kaip ir į mus: pakreipęs galvą. Tai kūrybiškas požiūris, programiškai kūrybiškas, siekiantis ne perkilnoti ankstesnių tyrėjų surinktus akmenis, o išskelti iš jų kibirkštis. Todėl religijotyrininką, mitologą bei istoriką G. Beresnevičių laikyčiau visų pirma rašytoju.

Kad Gintaras darėsi „vis labiau“ rašytojas, liudija ir paskiausios jo knygos. Vis dažniau jos priklausydavusiosios grynajai literatūrai. Kol kas geriausios iš tokių knygų – „Vilkų saulutė“ (2003) ir „Pabėgęs dvaras“ (2005, abi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos). Pirmojoje rasime tradicinio sukirpimo skiltininko esė, dažniausiai rašytas į „laikraštį su žurnalo dvasia“, antrosios žanrą apibrėžti sunkiau, nes kūrybingi žmonės ir žanrams nėra malonūs, ne tik kolegoms. Šiaip ar taip – tikri, pilnakraujai, visiškai unikalūs tekstai. Sunkiau autoriui sekėsi su romanu „Paruzija“ (2005, Tyto alba). Rezultatas gerokai eklektiškas, nors matosi, jog susitvarkęs su kai kuriais baubais autorius galėjo švęsti pergalę. Romanas daugiabriaunis, tad skaitytojai bei interpretatoriai, manykim, prie jo dar ne kartą grįš. Net ir negrįžus, palikus jį ten, kur perskaitėm, kai kurios itin vykusios romano vietos mums tebešvyti pro visą stilistinę tankmę.

„Pavydžiu tau, kad tu sugebi išgyventi Kaune, – kadaise man sakė Gintaras, pridurdamas: – aš nesugebėjau“. Vilniuje, ko gero, didesnės galimybės ir gyventi, ir mirti. „Aš kaunietis, gyvenantis Vilniuje“, – rašė Gintaras. Jo tapatybė buvo kaunietiška ir jis nebandė jos keisti, bent jau iš esmės. Kauną jis mylėjo ir jo pasiilgdavo. Ir štai kaunietis rašytojas, miręs Vilniuje, užkaltame karste grįžta namo ir jo palydėti neateina nė vienas Kauno rašytojas. Dėl to, kad ne narys, ne iš sąrašo, būtų toks, sulauktų ir valdiško vainiko, ir valdiško nekrologo. Dabar mirė kažkaip privačiai, kažkaip nesvarbiai. O keli iš vietinių penkiasdešimties sugebėtų jam prilygti?

Panašu, jog Kaunas nesugeba tausoti talentingiausių savo žmonių, jei tik jie nepriklauso vienokiam ar kitokiam (jų keli) vietiniam elitui. Ar vietinei nomenklatūrai. Arba vienokiam ar kitokiam (jų irgi keli) vietiniam sąrašui. Nepriklausantiems (nepriklausomiems) tenka išvykti svetur ir iš ten juos teparsivadina bendrapavardis antkapis.

Rašytojo mirtis priminė kurio nors kito rašytojo romaną. Tą mirtį, banaliai tariant, parašė pats gyvenimas. Pasirodė, jog gyvenimas – prastas rašytojas, tačiau liko klausimas, ar Gintaro mirtį jis parašė vienu ypu, ar rašė ilgai. Ar tiesiogiai kaltas alkoholis (gydytojų (?) versija), ar vargšai stresuojantys policininkai, palaikę jį vilkolakiu (bagažinė etc.)? Ir apskritai: ar G. Beresnevičius buvo alkoholikas?

Galima atsakyti, jog ir taip, ir ne. Taip, jis gerdavo, o gerdavo – kaip ir skaitydavo ar rašydavo: greitai ir daug. Šia prasme tikrai galėtume laikyti jį alkoholiku, jei nebūtų kelių „bet“. Visų pirma jis negerdavo nuolat, o tai reiškia, jog šį procesą valdė. Nė vienas alkoholikas to nesugeba, o Gintaras sugebėjo, ir gana preciziškai. Nė vienas alkoholikas nesugebėtų parašyti tiek ir tokios kokybės tekstų (kiekybė čia netgi svarbesnė). Tiesa, jei jau Gintaras gerdavo, vargu ar būdavo galima įtarti jį kokių nors procesų valdymu. Išgėręs niekada nebūdavo agresyvus (žiniasklaidos versija), tačiau provokatyvus ar paprasčiausiai įkyrus – labai dažnai. Įsivaizduočiau, jog jam ir tokie atvejai buvo tabu bei barjerų laužymas, kaip tekstuose, deja, vidinė prizmė užsiteršdavo ir tikrovės spindulius lauždavo pernelyg iškreiptai.

Vienas garsus dienraštis priminė G. Beresnevičiaus dalyvavimą Frankfurto knygų mugėje, kur jis, anot dienraščio, penkias dienas gėrė viešbuty. Gyvenau per tris kambarius nuo Gintaro, todėl šį atvejį žinau ne iš aprašymų ir būtent iš jo galiu prieiti kelias išvadas. Taip, Gintaras alkoholį vartojo, tačiau lėbavimu to nepavadinčiau. Elgėsi ramiai, didesnę laiko dalį praleisdavo savo kambary, ryte jį ten palikdavom, vakare rasdavom. Su kostiumu, rodančiu, jog į mugę važiuoti ketinęs. Girtų ir kostiumuotų mugė buvo pilna ir be jo, tačiau daug mažiau nei prieš kelerius metus Leipcige. Niekas iš mūsų jam draugijos nesudarė, turėjome darbo, jam jos, beje, ir nereikėjo. Mugė baigėsi ir paskutinę dieną daugelis leido sau atsipalaiduoti. Štai tada viešbutyje atsirado ir triukšmo, ir viskio, ir sugėrovų. Bet, kas keisčiausia, ne G. Beresnevičiui. Šis visiškai netikėtai pareiškė nebegersiąs, nes rytoj važiuojąs namo. Ir rytojaus dieną absoliučiai blaivus, giedro veido stovėjo oro uoste apsuptas pusgirčių kolegų. Skrydis vėlavo ir Lufthansa kiekvienam sumokėjo po keliasdešimt eurų, kuriuos privalėjome išleisti oro uosto teritorijoje. Pavyzdžiui, baruose. Tai ir padarėm. Tik ne Gintaras. Jis tiesiog žiūrėjo į mus su šilta šypsena, tačiau mūsų pėdom nėjo. Jo laukė šeima ir savo girtumu jis nenorėjo jos įžeisti. Ir turėjo tam jėgų.

Man šis atvejis liudija, jog alkoholikas tiesiogine prasme G. Beresnevičius (dar?) nebuvo. Jo sugebėta susitvardyti ne tik „kada noriu“, bet ir „kada reikia“. Be to – sveikata („gydytojų“ nurašyta širdis) tą leido. Parodykite man tokį nesugundomą alkoholiką su tokiu trumpu „stabdymo keliu“ ir tokia geležine sveikata. Tokių nėra, net knygose.

Kitas dalykas, kad savo nuopuolių dienomis Gintaras rizikuodavo. Jam reikėjo kompaniono, besirūpinančio, savotiško stogo, o lemtingą naktį tokio nebuvo. Nebuvo ir dokumento, kurio nuotrauka visuomenės sargams tikresnė už žmogaus veidą, įtariu, jog gyvybę būtų išgelbėjęs po poros mėnesių žadėtas Rašytojų sąjungos nario pažymėjimas, tačiau po vilkų saulute tebuvo pats rašytojas. Ne, rašytojas iš jo irgi buvo trumpam pasitraukęs, tebuvo žmogus, be pažymėjimo. Be istorijos, be mitologijos, be religijos. Privatus, anonimiškas, nesvarbi trijų milijonų skeveldra. Jokio atsparumo: spustelk ir skyla.

Manau, jis net nesuprato, kas įvyko. Ar supratome mes? Ypač čia, Kaune, praradusiame vieną didžiausių savo žmonių.

 

Nemunas, 2006-09-07