Gintaro Beresnevičiaus romanas „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“ labai tinka leidyklai „Kitos knygos“ (lietuviškojo kultūros fronto revoliucionierei) ir dar kartą liūdnai primena, kokio originalaus mąstytojo ir rašytojo gerokai per anksti neteko kultūra.
Šis taip ir nebaigtas romanas-žaidimas, G.Beresnevičiaus rašytas 1990-2006 metais, vis dėlto išvydo dienos šviesą ir kartu paradoksaliai tempia skaitytoją į savotišką pragaro tamsą, kurioje viskas efemeriška ir nuolat kinta, nėra jokio konkretaus apibrėžtumo, o bet kokia egzistencijos forma pateikiama neigiama reikšme. „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“ – tai savotiška veikėjo anamnezė, klaidžiojimas „įvairiausiose dabartyse“, regėjimai, kuriuose išnyra egzotiški žvėrių ir demonų pavidalai, susitinka pasaulinės kultūros autoritetai (Hofmanas, Mocartas, Helderlinas, Hėgelis, Platonas, Pitagoras...) ir visu grožiu skleidžiasi trapi moteriškumo galybė. Pasakojimo erdvėje vis pasirodanti Lolita – antroji veikėjo pusė. Jos spontaniškas ir haliucinacinis buvimas tarsi suteikia viltį, kad per moteriškumą ir mirtį įmanoma pasiekti išganymą ir sykiu veikėjo taip trokštamą išsilaisvinimą.
Iš pirmo žvilgsnio chaotiškas, besiužetis tekstas, „nepaisant fantastiškumo bei sąlygiškumo, <...> nepaprastai tikras romanas, – teigia Regimantas Tamošaitis. – Tai pasaulis, pamatytas sielos akimis. Tai Nuopuolio knyga, gnostinės dvasios kūrinys apie žmogų, iš tobulos būties, idėjų sferos nutrenktą į žemę, į šešėlių viešpatiją, kur nieko nėra tikra, vien tikrovės atspindžiai. <...> Tomo Vagabundo kelionės – tai Dantės pragaro ratai, Breigelio košmarai, Dali haliucinacijos ir Freudo sapnai.“
Knygos veikėjas Vagabundas – toks pats „nesugaunamas“ kaip ir romanas: jis nuolat keičia pavidalus, tačiau išsaugo kenčiančią sielą ir nykų vienatvės jausmą. Jo balse mes atpažįstame mintijantį, nuolatines reinkarnacijas patiriantį žmogų, kuris neprisiriša prie pavidalo, bet atkakliai mėgina iššifruoti savosios sielos atmintį. Tačiau teigdamas, kad pasaulis yra bausmė, Vagabundas pripažįsta: „Jei tai man būtų nebepakeliama, nebūtų manęs, nes Jis nekrauna nepakeliamų naštų.“ (p. 44). Jis taip pat tikina: „Bijome, kad neišaiškėtų, kad neišsiaiškintume, jog mūsų egzistencija – beprasmių (?) akimirkų ir neišreiškiamų įspūdžių, gūdžių nuotaikų dėmės bespalviame curriculum vitae lape, kur, tiesą sakant, be tų dėmių, nėra nė vieno prasmingo žodžio – o tik akimirkų ir dienų kvaitulys, kur retrospektyviai rikiuoti mėginame pasitelkę logiką, nors puikiai nujaučiame, jog logika čia netinka. O kas tinka? Štai aš ir mėginu išsiaiškinti, ir tas mėginimas atstoja (?) siužetinę liniją.“ (p. 50). Veikėjo kelias projektuojamas tik į priekį, nors sukamasi rate...
Romanas, kurtas „sąmonės srauto technika“, yra visiškai nuoseklus ir motyvuotas kosmogoninių mitų, archetipinių vaizdinių, kultūrologinių apmąstymų logikos. Tiesa, jo (romano) baigtis – šiek tiek retoriška, neaiški, atvira: visus pragaro ratus apsukę ir beveik gavę „Nebūties šansą“ veikėjai skaito „katakombų brolių“ laišką... Ar įmanoma grįžti praeitin ir pakeisti pasaulio dabartį? Save? Skaitykime ir svarstykime.