barenas_kzimieras KAZIMIERAS BARĖNAS (tikr. Barauskas, g. 1907), baigęs 1933 m. lituanistikos studijas Kauno universitete, dirbęs universiteto administracijoje, „Ateities” dienraščio (1943-1944) redakcijos sekretorius, 1947 m. atsikėlęs į Angliją, redagavęs laikraštį „Europos lietuvis” ir almanachą „Pradalgės”, vadovavęs „Nidos” leidyklai (išspausdinta 80 knygų), išleido savo pirmąjį novelių rinkinį Giedra visad grįžta 1953 m. Vokietijoje. Jo novelių knygose Karališka diena (1957), Atsitiktiniai susitikimai (1968), Kilogramas cukraus (1978), Pati apatinė pakopa (1992) lyrinę atsiminimų tonaciją išstūmė analitinis pradas, pereinantis į kritišką ironiją, o romanuose „Tūboto gaidžio metai” (1969), „Dvidešimt viena Veronika” (1971), „Beragio ožio metai” (1982), „Meškos maurojimo metai” (1990) – Lietuvos gyvenimo panoraminis vaizdavimas palaipsniui buvo nustelbtas emigranto buities ir jo psichologinių problemų.
Pirmose Barėno prozos knygose atskiras noveles jungia viena veiksmo vietovė ir laikas, pasikartojantys veikėjai, kaip ir M. Katiliškio „Užuovėjoje”. Tai nauja lietuvių literatūroje kompozicijos forma – novelių ciklas, peraugantis į fragmentišką romaną be ištisinės fabulos. Pasakojimas audžiamas iš kaimo buities realijų (piemenukas užmiega bevalgydamas vakarienę) ir nusistovėjusių ritualinių gestų (ūkininkai iškrato pypkes, įžengdami į šventorių). Naivi vaiko sąmonė sugeria archajinį suvokimų ir vaizdinių klodą: mėnulyje aiškiai matyti senis su didele barzda; nakčia bastosi po kaimą bernas, pasikoręs dėl mergos; palaužtas rugio stiebas verkia kaip gyvas. Žmogaus ir medžio giminystė tampa visos novelės ašimi, netgi savotiška „žemininkų” ideologijos deklaracija: „Žmogus turi įsikabinti medžio, įsispirti į žemę ir laikytis, kad vėjai audros nenupustytų”.
Tačiau Barėno prozoje lietuviško kaimo pasaulis neapima visos pasakotojo egzistencijos, kaip P. Andriušio ar M. Katiliškio kūriniuose. Į tą pasaulį žvelgiama jau iš distancijos ir kalbama apie jį ne sodriais kaimo žmonių frazeologizmais, o sąvokine kalba. Autorius ieško čia ne tiek pastovių lietuvybės archetipų, kiek ypatingų psichologinių kazusų, įdomių analitiškai inteligento sąmonei. Pusbernis spiria mergai į koją – ko ji spokso, – o paskui ligi ryto laukia jos beržyne. Ūkio šeimininkė kraustosi iš proto, regėdama greta savo vyro kokią nors moteriškę. Keisti ir netikėti poelgiai, prasišaunantys iš nusistovėjusios sanklodos, yra pasakojimo ašis, apie kurią išdėliojami natūralios kaimo aplinkos piešiniai (vestuvės, kūlimas, kiaušinių mušimas Velykų rytmetį). Autorius ramiu stebėtojo žvilgsniu seka tiek savo herojų psichologines komplikacijas, tiek jų kasdieninę buitį, nesistengdamas dramatizuoti įvykių ir užbaigti pasakojimo aštriu atomazgos kirčiu pagal klasikinės novelės reikalavimus. Jam rūpi gyvenimo tėkmės nepabaigiamumas, nepripažįstantis galutinių sprendimų ir tobulybės etalonų. Paprastas, pilkas, kasdieninis žmogus, neatliekąs jokių žygdarbių, nei per daug geras, nei per daug blogas, pasirenkamas kaip šito būties tęstinumo svarbiausias vardiklis.
Barėno prozos nepalietė nostalgijos gaida, giliai įsismelkusi į pirmojo dešimtmečio egzodo literatūrą. Jei ankstyvosiose novelėse dar būta poetinių palyginimų ir emocingai pulsuojančios pasakojimo ritmikos, artimos impresionistinei K. Jankausko novelistikai, tai ilgainiui įsigalėjo objektyvi, tiksli ir lakoniška vaizdavimo maniera, tolima bet kokiai stilizacijai ir poetiniam pakilimui, atsiremianti į anglosaksiškos prozos (ypač J. Steinbecko) daiktišką konkretumą ir empirizmą.
Romanų trilogijoje Tūboto gaidžio metai, Beragio ožio metai, Meškos maurojimo metai smulkmeniškai suskaičiuojama padienio darbininko uždarbis ir skolos, aprašoma bežemių valstiečių troba (seserys guli vienoje lovoje), detaliai išdėstoma žemiausio socialinio sluoksnio padėtis (stambieji ūkininkai ilgiausiai neatiduoda uždarbio, jų sūnūs suvedžioja grytelninkų dukras ir meta). Barėnas – vienas iš nedaugelio egzodo rašytojų, regėjęs prieškariniame kaime socialinius kontrastus ir socialinę įtampą, drįsęs kritiškai vertinti smetoninį režimą, kuris sukūrė stiprų policijos – saugumo aparatą, bet nepasirūpino darbo įstatymais. Tokiu būdu netiesiogiai paaiškinama, kodėl 1940 m. atsirado Lietuvoje sovietinės okupacijos rėmėjų ir deportacijos vykdytojų. Šie panoraminiai romanai, pasakojantys Lietuvos istoriją nuo nepriklausomybės įsikūrimo iki „brandaus socializmo”, stebimo jau iš emigracijos tolių, buvo perkrauti autentiškų aprašinėjimų. Trilogijos konstrukcija liko senoviškai iliustratyvinė, kaip ir J. Avyžiaus ar V. Bubnio romanuose: pagrindinis personažas -jaunas lentpjūvės darbininkas, grindų šlavėjas, kasmet laikąs egzaminus gimnazijoje, tampomas smetoninio, o vėliau sovietinio saugumo, karo pabėgėlis, įsikūręs Anglijoje – yra tik istorijos įvykių liudininkas, mažai tesikeičiantis jų srovėje, o ne pagrindinis vyksmo branduolys, nuolat besiskaidantis, kaip įprasta XX a. antrosios pusės moderniuose romanuose.
Apskritai stambioji egzodo proza didžiąja dalimi liko tradicinio sukirpimo, besiremianti epinio panoramiškumo nuostatomis (A. Baranausko trijų tomų romanas „Rudenys ir pavasariai, arba Užplynių Pultinevičius namie ir svetur”, 1975-1978; A. Kairio dviejų tomų romanas „Po Damoklo kardu”, 1978, 1981; R. Spalio „vienos kartos” serialas – „Alma Mater”, 1960; „Rezistencija”, 1969; „Mergaitė iš geto”, 1975; „Širdis iš granito”, 1980).
Novelių romanas Dvidešimt viena Veronika – vienintelis Barėno stambiosios prozos kūrinys, kurio centre pavyko išlaikyti jautriai vibruojančią senstančios ir vienišos moters psichiką, kuri turi savo vertybių horizontą, palengva gęstantį kasdieninėje emigranto buityje. Fragmentinė kompozicija išvadavo pasakojimą nuo statiškų chronologinės sekos aprašinėjimų, o tikslus ir plastiškai niuansuotas aplinkos škicavimas buvo suglaustas į aštriabriaunes novelės kulminacijas.
Veronika, buvusi mokytoja, rašiusi kitados eilėraščius sau pačiai, trokšta įspūdžių ir siekimų, kurie atlieptų jos nebylias aukštesnių prasmių, gerumo ir grožio nuojautas. Ją, emigrantę, fabriko darbininkę, žeidžia ir gąsdina grubus kaimynų anglų priešiškumas svetimtaučiams. Nuvilia lietuviškos bendruomenės skaidymasis dar pagal prieškario turtinius ir visuomeninius rangus. Jaučiasi bejėgė, kai už gera (priglobtus benamius) atsilyginama piktu. Palengva grimzta į uždarą savo namų ir privataus gyvenimo erdvę, į kurią jau niekas svetimas negali įsibrauti, kaip nustatyta Anglijoje. Knygų lentynoje dar stovi Maironio ir Vaižganto raštai, bet ji skaito tik naujausius anglų romanus. Darželyje ji augina jurginus, kaip įprasta Lietuvoje, bet sapnuoja prieškarinės mokyklos klasę, kurioje sėdi tik žinomi anglų aktoriai ir prezidentas Nixonas. Prisimena savo motiną grytelninkę ir brolį komunistą, bet nepalieka jų sulūžusioje trobelėje, o perkelia į Anglijos karalienės ir princo rūmus, kurie jos svajonėse tapo gerovės ir laimės viršūne. Ji pyksta ant vyro, baikštaus prisitaikėlio, nulėmusio jųdviejų emigraciją („Tu mane išvežei iš namų, ir dabar aš esu čia niekas”), jaučia nuviliančią egzistencijos tuštumą („gyvenimas vis tiek neturi turinio”), bet jau yra įaugusi į ramų ir saugų angliško tipo – „mano namai – mano pilis” – gyvenimą, net nesvajoja aplankyti Lietuvos ir vis rečiau grįžta į gęstančios praeities prisiminimus, kaip ir novelės „Draugeliai” (kn. „Kilogramas cukraus”) herojus, kategoriškai atsisakęs kalbėti apie praeitį. Barėnui pavyko įtikinamai atskleisti Veronikos charakteryje dvasinių polėkių suspurdėjimą ir jų gesimą, vidinį pasipriešinimą svetimai aplinkai ir jaukų prisitaikymą, slopinamą emocinį impulsyvumą ir vientavės liūdesį.
Barėno proza, atmetusi poetinio kalbėjimo ir stilizacijos stereotipus, rėmėsi daugiau ar mažiau blaivia istorinio laiko, aplinkos, žmogaus veiksmų analitika, reikalaujančia lakoniško sakinio.
Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.
Kazimieras Barėnas gimnazijoje
barenas_kazimieras_gimn