Vientisa psichologinė situacija, išskaidyta „Trečio fronto“ poetų į gabalus, pakeista išorinių reginių bei laikraščių šūksnių montažu, vėl aiškiai apibrėžta opoziciniame K. Borutos eilėraštyje. Ši situacija turi tvirtas vietos ir laiko koordinates, o jos centre stovi vienintelis „aš“ kaip ir klasikinės struktūros eilėraštyje (1). Vienas iš programinių „Kryžių Lietuvos“ (1927) kūrinių prasideda strofa: „Ne, neužmiršiu aš jos niekada / rankų dviejų. / Saulėlydžio geso auksinė žara, / kai ji pro kalėjimo langą žiūrėjo“ (NA 58). Tai tradicinio romanso ekspozicija: kalėjimas, už grotų mylimoji, atsiskyrimo liūdesys. Psichologinė dilema, užsimezgusi tarp dviejų veiksmo dalyvių („aš“ ir „tu“), išlaiko savo intymų tikrumą iki pabaigos, kol mylimoji virsta tėvyne („Kalėjime rauda mano tėvynė“). Konkreti jausmo būsena nepastebimai peršoka į simboliką, praplėsta romantinių įvaizdžių, kurie ją pastoviai lydėjo („Žvaigždės seselės sustojo ratu, / vainiką jos galvai nupynė“ (2), nesugriaudama vis dėlto pradžioje nustatytos intymios veiksmo erdvės ir laiko. Psichologinio motyvavimo vientisumas, įtempta vyksmo spyruoklė, sklandus perėjimai be jokių sprogimo efektų – tai K. Borutos eilėraščio struktūrinis branduolys, suformuotas klasikinės lyrikos tradicijų.
Plėtodamas eilėraštį kaip vieno išgyvenimo istoriją, K. Boruta pačias situacijas – vidines ar išorines – piešė naujoviškai, nekartodamas impresionistų bei simbolistų ištobulintos pustonių, virpančių spalvų, trapaus melodingumo ir nutylėjimų technikos. Jis meta kelis trumpus ir intensyvius štrichus, stipriai įrėžia pagrindinius akcentus, bet nedetaiizuoja. „Miglos. Liktarnos. Skersgatviai, gatvės. / Klykianti varna ant juodo dangaus“ (NA 37). Punktyrinė linija sukapota į stambius ir atskirus dydžius, kuriems svetima smogiška smulkių niuansų amplitudė. Situos kontūrus poetas brėžia drąsiais mostais, ieškodamas ne išorinio panašumo, o ypač intensyvios emocinės spalvos. Jo piešinys būna gana neįprastas savo staigiais linijų lūžiais, kraštutine spalvos įtampa, sutirštintais kontrastais, dramatizuota metaforika. „Geltona saulolaida rauda ant vieškelio / nuogosios šakos sulaužė į dangų rankas.“ Toks laisvas ir energingas potėpis, primenąs ekspresionistų tapybą, griauna meninio regėjimo įpročius, sukryžiuodamas tame pačiame vaizde gamtos elementus ir judriąją civilizacijos atributiką (3). „Todėl ir kalės liaukit skalinę, / nes aš tikrai neužmokėsiu už reklamą“; „Toli – kaip prikaltas / dega, žėruoja, ūžia / raudonas plakatas / žūtbūtinio kruvino mūšio“. Aštriu kampu pakeista natūrali gamtos tvarka ir perspektyva, daugiasluoksnis piešinys, ironiškas ar patetiškas tonas – būdingi ekspresionistinio vaizdo pradmenys.
Ekspresionizmo tapyba ir grafika, kurią K. Boruta pamėgo savo tremties metais Berlyne ir Vienoje (4), įpratino jį prie šiurkštaus potėpio, rėkiančių derinių, laužytų formų ir stačiokiško atvirumo. Jis kratėsi sentimentalaus lipšnumo, glostančio judesio, liūliuojančių ritmų, kaip ir visi avangardistai. Jo sakinys – vyriškai tiesus ir status, atskeltas iš rupios medžiagos, tvirtai suspaustas iki lakoniško aforizmo. „Tave mylėti tegalima iš tolo. / Arti tu tokia, kaip Baltija“ (NA 79); „Tai ką. Patiesime kojas gatvėse / užguitas miesto triukšmu“; „O tėviškėj ant uosio vartų / pražydęs vargas pasikorė“.
K. Boruta grąžino žodžiams emocinę įtampą, pradėjusią blėsti logizuotame kai kurių trečiafrontininkų deklaratyve. Šitie emociniai akcentai turėjo būti labai stiprūs ir staigūs, nes jo eilėraštis pripažino tik aiškias jausmo kategorijas, tik radikalius sprendimus – taip arba ne. Daugelis sakinių – griežti teigimo arba neigimo šūksniai, bloškiami su tribūno įkarščiu, o kartu išlaikantys nuoširdumo šilumą, perimti iš B. Sruogos eilėraščių, bet jau praradę gležnumą. „Bet dėl tavęs, o viesule! / Bet dėl tavęs, o mylima! / Einu gyvent beprotiškai pašėlęs: / – rankas ištiesęs mylimai, / – iškėlęs vėtrai vėliavas“ (NA 21). K. Borutos poetinė kalba kupina intymaus rūstumo, kuris gana polemiškai įsibrovė savo vyrišku statumu į to meto lyrikos perdėm gležnų arba sausai deklaratyvių intonacijų tarpą.
Nuo geometrizuotų didmiesčio panoramų („Verčias raudonų lozungų eskadra / pro miesto grobus su štangom / ant lango“), kurių apstu pirmajame rinkinyje ,,A-lo!“ (1925), K. Boruta, kaip ir K. Binkis, grįžo į Lietuvos kaimo aplinką, ieškodamas nacionalinės atramos stačiokiško žodžio ekspresijai, netikėtiems vaizdo aspektams ir šiurkščiam lyrizmo spontaniškumui. Jis griebėsi folklorinių frazeologizmų („Dangaus pakraščiai dienojo“; „Žemė motinėlė / ašarom paspringo“), nudažė vaizdus žalia laukų spalva („Toli. Toli paliko žalias takas <...> / O dar toliau tas žalsvas vakaras“ NA 35), įvedė į eilėraštį motinos ir mieste pasiklydusio sūnaus elegišką dialogą, davė eilėraščio vyksmui gana pastovias paliktos gryčios, svirties, gluosnio, kryžių, virš kluono degančios žvaigždės dekoracijas. Jo eilėraščiuose gamta vėl alsuoja dvasiniu grožiu ir beribiškumu („Akim žvaigždynus surenku / pavargęs, neramus. / Dairausi su Koperniku / po viešpaties namus“ NA 126). Visa tai turėjo galų gale sugriauti, kaip galvojo K. Boruta, lietuviško avangardo stilistinį kosmopolitiškumą.
Idealizuotas tėviškės peizažas, emocinga ir spontaniška mąstysena, kaimo aplinkoje suformuota poetinė leksika – šitie pastovūs lietuviškos tradicijos elementai – K. Borutos buvo perkelti į dvasinio nerimo, pasaulio disharmonijos ir maišto atmosferą, kuri ilgai nepalietė vienalinijinės Lietuvos avangardistų mąstysenos. Į lietuvišką gamtovaizdį įsispaudė griežtos antitezės, pastovi įtampa, sprogimo grėsmė. „Žali beržai, beržai žali / baltuose marškiniuos, – / o aš su perplėšta širdim / ant vėjų kankinuos“. Nepasitenkinimo esamu, posūkių, įniršio ir aktyvumo šuorai, įsisukę į kaimo buitį, iškėlė jauną ir galingą berną, kuris atsidūrė opozicinio eilėraščio centre. Jis įkūnijo būdingą avangardizmui veiksmo troškimą, šiurkštoką jausenos tipą, maištaujančios jėgos kultą („Peilį traukiu iš užantės. / Krūtinėj staugia išbadėjęs biesas / ir rūsčiai žvalgos akių tarpuvartės“), atmieštą, tiesa, graudulio intonacijomis (pagal S. Jeseniną) ir romantinėmis sakalų, vėtrų, saulės, milžinų įvaizdžiais (,,Toks didelis kaip milžinas, / pečiais įrėmęs dangų, / nešė tartum mylimą / glėby galingų rankų“ NA 88). Berno paveikslas – tai ir romantizuotas revoliucinės stichijos simbolis, ir temperamentingojo poeto ,,aš“ saviraiška (,,aš, paklydęs bernas iš kaimo“), ir žmogiškasis lyrikos turinys (,.Reikėtų visada atsiminti, kad tas valstietis, darbininkas visų pirma yra – žmogus“) (5), ir etinis bei estetinis idealas („reikalingas skambus ir smarkus berniškas žodis“), vedęs pradžioj paskui save visą „Trečio fronto“ grupę.
Idealines lietuviškos tradicijos vertybes (kaimo gryčia, žalia laukų spalva, dainiškas žodis) K. Boruta transformavo pagal avangardizmo modelį. Perkoštos nerimo, veržto ir laisvės dvasia, jos buvo išrikiuotos poeto kaip opozicinės jėgos viešpataujančiam režimui. Ši transformacija veikė visą lietuvių poetinio mąstymo raidą, aktyvizuodama ir dramatizuodama tradicinį kaimo buities bei gamtos piešinį, įteisindama politinius ir socialinius momentus emocingojo lyrizmo posmuose.
______________
(1) 1937 m. rengdamas savo kūrybos rinktinę „Eilės ir poemos“, K. Boruta buvo parašęs pratarmę, kurioje taip apibūdino lyriką: „<...> Lyrika – toks prakeiktas dalykas, kad daugiau ar mažiau su pačiu autoriumi susijęs. Nors ta nemaloni tiesa ir atsiejama kartais poetinėmis priemonėmis, bet – mano nelaimei – tos priemonės man niekada nebuvo tikslas, ir ne jos, o aš – su kūnu ir krauju – rašydavau eilėraščius“ (NA 404).
(2) Šis vaizdas – Maironio „Oi neverk, motušėle!“ atošauka:.
Kam nusviro galva, tam dangaus angelai
Vainiką iš deimantų pina. (RR1 69).
(3) Tai būdingas avangardizmo estetikos principas. Štai prancūziškai rašiusio vokiečių poeto I. Goto eilutės: „Saulė užlipo ant savo dviračio / Jis bėga Europos keliais“ (Anthologie de la nouvelle poesie francaise. – Paris, 1924, p. 370).
(4) Šiuo metu jis parašė straipsnį apie F. Mazerelį, kurio grafiką taip apibūdino: „Jis tolimas aklo realizmo, kuris per smulkmenas visumos nemato, kuris aklai kopijuoja realybę <...>“ (Boruta K. Skambėkit vėtroje, beržai. – V., 1975, p. 237).
(5) Linas K. [Boruta K.] Pavėju, bet ir prieš vėją. – Aušrinė, 1926, Nr 3, p. 10.
Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. V. Vaga, 1982.
