Puida Kazys

Kazys Puida (1883–1945) – poetas, dramaturgas, prozininkas, vertėjas, modernizavęs lietuvių istorinį romaną. 1907–1913 m. Šiaulių gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą (jo mokiniu buvo Z. Gėlė). Dėl valdžios persekiojimų turėjo išvykti į Čeliabinską, kur dirbo vokiečių k. mokytoju. Grįžęs 1920 m. į Lietuvą įkūrė „Vaivos“ leidyklą. Vienas pirmųjų lietuvių rašytojų profesionalų, ženkliai pasireiškusių beveik visuose žanruose. Tai europietiško išsilavinimo rašytojas, kuris gana eklektiškai mėgino modernizuoti lietuvių prozą ir dramą. Apysakoje Žemės giesmė (1911) vaizduojami mokyto inteligento „praamžinki slėpiningi jausmai“, vidinis chaosas, „bjauri nežinios tuštuma“, kurių negali paaiškinti jokios išorinės aplinkybės. Anot Vytauto Kubiliaus, dramose tradicinius tautinio romantizmo siužetus pakeitė erotinio jausmo jėga („Undinė“, 1912), būties slėpinių šiurpi nuojauta ir mirusiųjų grįžimas į dabarties vyksmą („Rūtų vainikas“, 1912), beribis ilgesys ir pastangos suvokti save kaip visatos dalelytę („Rudens gaisai“, 1931). K. Puida, paveiktas M. Maeterlincko ir A. Čechovo dramų, konflikto eigą ir būties kolizijų neišsprendžiamumą stengiasi nukelti į potekstę. Brandžiausia drama laikoma „Stepai“ (1920), kur sukūrė daugiaplanį dialogą, kuriame dominuoja vidinės savistabos leksika, hamsuniška amžinojo klajūno dvasia. Žymiausias romanas – „Magnus Dux“ (1932).  Čia autoriui, anot V. Kubiliaus, rūpi ne tiek konkreti įvykio faktūra, kiek jo sukeltų priešingų reakcijų sūkurys, kuris sudaro romano psichologinę dinamiką. K. Puida išvertė žymių XX a. rašytojų – H. Ibseno, J. Londono, J. Galsworthy, U. Sinclairso, O. Wilde‘o ir kt. – kūrinių, taip praplėsdamas lietuvių skaitytojų akiratį.

Apie Kazį Puidą ir jo tekstus
Nijolė Raižytė. Rašytojui ir vertėjui Kaziui Puidai – 120 (2003)
Knyga apie pirmąją lietuvių rašytojų šeimą (Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė, 2003)
Vytautas Kubilius. Modernizmo pradmenys. Kazys Puida (1996)

Kazio Puidos tekstai