NEMUNAS
Dangus išpat ryto apsiniaukė, suraukė debesimis gauruotą kaktą; skruostai, šiurpaus pavasario vėjo glostomi, nuolatos virpėjo, tarytum kas visą dangaus-slėpinio esybę erzino. Žiemos rūbą numetę, laukai gulėjo išsitiesę, pliki, lyg koks milžinas, jėgų nustojęs. Gulėjo be mažiausio gyvybės ženklo, be noro pasijudinti, iššaukti iš Pergrubės duosnių pabučiavimų žalumynų vainikus, kvietkuotus margus pievų kaurus, medžių lapų skaras. Laukai, yt paliegęs žmogus, laukė kol jų nesužadįs skardus deivės šauksmas, kol jiems nepalieps kelties iš žiemos snaudulio negalės, iš apmirimo sapno, iš tinginio guolio...
Tiktai Nemunas, numetęs prievarta užkrautą žiemos jungą, drumstu, purvinu vandenimi ritos praamžiname guolyje tarp kalnų, šlamančių miškų; kėlės iš savo patalo, lipo ant krantų, klojos ant siauručių pievų audimų, bučiavo išmirkusias gėlių-žolių šaknis ir pasakojo praamžinos senovės slėpinius, apsakinėjo savo ištakos slaptiningas dėjas. Vėjas blaškos po upės guolį, draikos tarpkalnėse, krato Nemuno bangas ir supa kas-kartą smagiau „Keistutį“.
Ant garlaivio viršaus nematyti keleivių: šiurpus pavasario oras suvarė visus kajuton. Kajutos viduryje stovi maža geležinė krosnelė, keleiviai spiečiasi aplinkui jos ir šildo sustyrusius sąnarius. Tiktai kapitonas, iždininkas ir tarnai sukiojasi po viršų.
Antrame garlaivio gale, ties įeinamųjų pirmosios klesos durų, stovi atsirėmęs į bartą jaunas, aukšto ūgio vaikinas. Godžiomis, karščiuojančiomis akimis dairosi po upės klonį: kalnai neleidžia žvelgesiui skrysti į tolę. Bet mintįs eina skardžiai kalnų, miškų, skardžiai tolės — mintįs nepažįsta kliūčių savo kelionėje. Jos, yt jūra audros metu, nardo Oginto krūtinėje, vilnimis liejas širdin ir kelia iš praeities dulkių skaisčios jaunybės paveikslus-atminimus.
Štai nekalto kūdikio metai ilga paveikslų eile pralekia pro akis pašėlusiame laukiniame atminimų-verpetų šokyje ... Štai vaikėso rūpesniai-vargai, laimės-nelaimės, yt tyčiodamiesi, slenka pamažu ... Štai jaunikio vargas-sopulys, tarytum ilga amžinastis, tęsiasi pamažu, slenka, yt mirtim baustino žmogaus mintįs ...
Atminimai vienas už kito bėga, vienas kitą pakeičia, vienas iš kito juokias, tyčiojas ir, sopulio taku bėgdami, visi skubinas vienon vieton, visi telkias nesuprastinon, neužjaustinon dabartim
O dabartis atsistojo akyse, yt baisi kruvina žaizda, iššiepė bedantį, apipelijusį snukį ir šypsos kvailu, beprotišku nusišypsojimu. Bet ant pačio tos šlykščios žaizdos krantelio, ant lieso, virpaus, yt siūlas, liemenėlio svyruoja ilgų metų, besapnių nakčių Svajojimų Gėlė ...
Ir smelkias į akis baisus reginys ...
Mato, yt patsai ten būtų tą valandą, grabą, — grabe guli tėvas. Juodas švarkas dengia gimdytojo kūną. Nuo darbo pailsusios, suvargusios raukšlėtos rankos spaudžia prie krūtinės kaž-kokio šventojo paveikslėlį. Žiba galva, yt amžių rūbu apvilkta, guli užmerktomis akimis, negyvais nervų bruožais. Mirtis ištiesė ant to žmogaus sparnus, priglaudė vargų sukankintą galvą prie savo krūtinės, lūpoms padavė Mirties-Pasilsio gėralo atsigerti ir nuvedė jo vėlę nežinios-nebūties viešpatį jon ...
Ir štai mintis atsiklaupė prie gyvų žmogaus darbų grabo ir pamatė negalės paveikslą, pajuto, jog tos rankos jau nieko daugiau nesutvers, lūpos nieko neištars, mintis neišskris iš čia. Ir visa jaunos jėgos galybe prisiglaudė jos prie šaltos sustyrusios tėvo rankos ir sopulio ekstazoje kažką sakė, kažką šnabždėjo. Ir mintis nestengė jausmo žodžio rūbais apvilkti, nestengė balso pagimdyti — jausmas gimė krūtinėje ir joje mirė ...
Nepaprastos mintįs kilo Oginto galvoje. Tiek metų auklėti, širdies kraujo maitinami svajojimai šiandien, tokią baisią dieną, žada įsikūnyti. Ir rodos jam, kad jis tik dabar suprato, atjautė savo svajojimų tikrąją prasmę. Rodos jam, kad tasai nepaprastas tėvų žemės troškimas, kartais net godumo ribas siekiąs, yra pašėlusiai baisūs, nuodėmingas, nežmoniškas. Kartais krūtinės gelmėse sukįla beprotiškai kvaila mintis. Rodos tuomet jam, kad jo svajojimų-troškimų nenustojanti jėga tėvą užmušė ... Ir baisios šmėklos smelkias tuomet ton žaizdon, mintįs surūdijusia vinimi lenda į smegenis, jausmai sąžinės kardu remias širdin ir šnabžda pusiau tyčiodamiesi, pusiau šypsodamiesi:
— Turi, ko taip norėjai!..
Nemuno vilnįs ritas, pasakoja viena kitai savo kelionės įspūdžius, žinutes, kurias patyrė iš Neries-sesutės vilnių. Švininės, sunkios, išsidraikiusios debesįs, yt bepročio mintįs, lekia pašėlusiame vėlių šokyje ir lydi jas graudulingas vėjo himnas.
Storas „Keistučio“ birbynės balsas šoko į įsisiūbavusį pavasario orą. Vėjas pagavo tą balsą, drėbė jį nuo birbynės žemyn, ant laivo grindų, net tas sudejavo ir, nė atsikvėpti nedavęs, sugriebė išnaujo įsiutusio greitumo nagais ir nunešė į kalnus, į miškus, į pievas ir mirštančiais likučiais drėbė jį į bažnyčios sienas. Garlaivis bėgo, slinko, plaukė pro kalnų skiauteres, pro miškų tamsius taškus, pro aukštai ant kalnų riogsančias bažnyčias, kurios, yt senovės Kūrėjų-Kūrėjai, išskėtė bokšto rankas, ištiesė jas dangun palaiminimų kviezdamos ant tų mažučių, pilkasermėgių galiūnų.
Staiga iš-už Oginto pečių prabilo, lyg kuomet girdėtas balsas:
— Mnie še zdaje, co to pan Ogint?
Ogintas atsisuko ir pamatė garlaivio iždininką Mejerą.
Keliatų metų nebuvusiam žmogui savo krašte, pažįstami anuomet žmonės rodos lyg ne tais pačiais, lyg kad kas jų veidus būtų užmaršos tinklu apvilkęs. Ir kuomet pasistengusi mintis pradreskia tą tinklą, tuomet pamato gerai pažįstamą žmogų. Atsitikimų atminimai, drauge su tuo žmogum pragyventi, verpetais veržiasi pro ištisą eilę apskritai imant pragyventų atsitikimų ir, tikrojon savo vėžėn pataikinę, liejas sraunos užčiuopiamo tikrumo vėžėn.
Ogintas pastovėjo valandėlę, atidžiai tyrinėjo užkalbinusiojo veidų ir pratiesė į jį ranką:
— Taip, taip, pons Mejer, tai aš...
— I coš odrazo pokazalo še... — atsiliepė nudžiugęs. — Či na dlugo do siebia? — užklausė, valandėlę patylėjęs.
— Nežinau, matysiu kaip reikalai susidės, gal reikės visiškai kaime apsigyventi, — atsiliepė Ogintas.
Mejeras jautė Ogintas neprabilsęs į jį lenkiškai, nes gerai žinojo, kad su mokančiais lietuviškai — lenkiškai nekalbės.
— Ho, ho! Ponas daktaras kaime! — nusistebėjo gudriomis savo akutėmis, yt ką nuodėmingo būtų tame užtėmijęs. — Tiesa, tiesa, — pridūrė kiek patylėjęs, — tik motina ir sesuo beliko ...
Užgavo nenoromis opiąją stygą. Oginto antakiai susiraukė, lūpos, krusterėjusios pakampėliuose, smarkiai susičiaupė. Akįs tiktai gyviau žibėjo, yt būtų ko jieškojusios, kas jų godumą patenkinti stengtų...
— Taip tai, taip, pons Mejer...
— Aha, kas tikėjos! — šūkterėjo iždininkas ir nusisuko kiton pusėn. Sunkus slogutis užgriuvo ant senelio žydo krūtinės ir draskė ją skaisčių praeities atminimų nagais. Mintįs, yt laukų vėsula, šoko galvon, pakuteno gerklėje ir prabilo ašarų lašais.
Ogintas pažvelgė į verkiančio žydo nugarą, palingavo galva ir nusisuko į Nemuną, įsmeigė akis į vilnis ir, rodos, jaunos jėgos vinimis stengėsi savo sopulį prikalti prie vilnių, kad bėgdamos nežinomon, amžių kelionėn ir jo sopulį toje žiloje bedugnėje paskandytų...
Bet skausmas augo, kilo iš savo pelenų. kaip ta gęstančios ugnavietės kibirkštis pelenų paslėpta. Akyse susispietė ir sopulys ir jėga, kuri tų sopulį sulaikyti stengės. Akįs blizgėjo, virpėjo sopulio erzinamos. Ogintas paėmė Mejerį už peties, pats nežinodamas, ką darąs, lyg būtų gailesį prie jo jautęs už sukeltus atminimus.
Mejeras atsigręžė, pažvelgė dar drėgnomis akimis į Ogintą ir, yt savo klaidą supratęs, raminančiu balsu atsiliepė:
— Dievas davė, Dievas atėmė ...
— Ir nedavė, ir neatėmė! — sušuko Ogintas, tartum vidaus tyčiojimos bieso gundomas. — Atėjo laikas ir be Dievo pasimirė ...
— Su Dievu, su Dievu, — priešinos Mejeras, virpančiu silpnu balsu, Oginto nesupratęs. — Kunigas buvo, viskas kaip reikiant atlikta...
— Ne tą manau, Mejer, ne tą. Bet kas tiek dirbo ir taip sunkiai, tas ilgiau gyventi negalėjo, nes nebuvo iškur jėgų gyvenimui semti. — Silpnu, nuliūdusiu balsu užbaigė Ogintas.
— Oi, tiesą, šventą tiesą tamsta pasakei. Kas tiek dirbo ir tiek vaikų į žmones išleido, tas negalėjo ilgiau gyventi... Bet buvo tai šventas žmogus — oi-joj-oi — šventas, nėra kas sakyti...
Garlaivis sušvilpė prie stoties ir tuoj nuplaukė tolyn. Tiktai tas švilpimas ilgai draikėsi po apylinkę, klaidžiojo, yt būtų ko nors savo jieškojęs. Išmirkusi žemė gulėjo gyvybės atrasti nestengdama, gulėjo ir laukė, kol gaivūs, viską tverią saulės spinduliai nepaglostys jos seno glamonėjimo galybės jėga, kol nepašauks jos tverti ir gyventi...
Plikos, rudai-juodos kalną nugaros žiūrėjo neapsakomos ramybės amžių akimis į Nemuno bangas ir audė ilgą, kaip pati amžinastis, savo būtybės dieną audimą. Nuogos medžią šakos, vėjo supamos, plakė viena kitą ir raudojo savo negalės varsomis. Tiktai amžinai žalios eglės, yt moters, savo moterystės giesmėje jieškojo rytojaus slėpinio; tiktai aukštai iškeltomis šaką karūnomis pušįs, yt tie pasaulio galvočiai, rišo praamžiną ilgėsio-tikslo klausimą...
Ogintas nulipo kajuton, susirado tuščią vietą prie krosnelės, atsisėdo ir šildė nušiurpusias rankas.
Netrukus pradėjo rengties. Vienas garlaivio tarnų, Mejero atsiųstas, išnešė visus jo daiktus. Garlaivis sušvilpė, priplaukė valtis ir Ogintas išlipo.
Mejeras stovėjo prie garlaivio bartos ir liūdnomis akimis lydėjo Ogintą. Praeitis juk taip ankštai rišo jį su jo tėvu. Kuo bus jaunasis, kuo savo darbus naujoje vietoje pradės? Tie klausimai nedavė jam ramumo. Grįžti miestan jis jau nebegrįž, tupės likti kaime ir žemės ląikyties, iš jos maitinties ir iš jos semiama jėga kitus raminti, guosti ir šelpti. Ar tėvo pėdomis eis, ar susitvėrė kitą darbų kelią? — kas įspės, kas sužinos ir supras žmogų jo darbų priešaušryje.
Garlaivis plauke vilnių supamas, smulkaus lietaus dainelės lydimas. Plaukė be sąvokos, be savo noro — ėjo ten, kur vairas jam plaukti liepė.
Pačiu Nemuno krantu važiavo Ogintas. Susimąstęs, nelinksmas buvo. Mintįs viena po kitos kilo jo galvoje, painiojos, maigės su ateities išsvajotais paveikslais ir tvėrė tikrą minčių-paveikslų mišinį, iš kurio nieko sveiko ir suprastino išgriebti negalima. Bėgiojo po visą praeitį, dabartį, ateitį ir visur matė tokią daugybę paveikslų, kad galų-gale visai susipančiojo ir jau pamažu ėmė tilti, tik staiga vėl pabudo, yt keno žadinamas, šoko sopulingan šokin ir prabilo skurdaus juoko, juoko-pasityčiojimo, juoko-laimėjimo akordais...
ŪKAI
Jau kelios savaitės kaip Ogintas šeimininkauja tėvo palaikoje, bet kaž-kol neramumas nuolatos kankina jį. Visos sąlygos taip susidėjo, kad jo giliausias troškimas įvyko, tečiaus jis nebuvo patenkintas. Jis dar kaž-ko jieškojo, kaž-ko troško.
Žemė jo — taip. Tą jis gerai suprato ir matė. Bet mažutis, net mikroskope neužmatomas, abejojimo kirminas nuolatos slankiojo po krūtinę, nuolatos vartės ir erzino jo visą būtybę, drumzdė grįžtančios ramybės varsas.
Jieškojo kame-nors gyvo tėvo noro, valios ženklo, bet niekur nieko nebuvo. Mirtis viską nusinešė kapan, ant amžią palaidojo gyvo žmogaus balsą, jo norus, troškimus. Liko biauri, šlykšti nežinios tuštuma ir toje nežinios tuštumoje reikia gyventi, reikia dirbti ir... ištverti.
Gyvenimas, tarytum kokia mįsle, atsistojo plačiuose pasaulio vartuose, šypsos anuo troškimu gyventi, jausti, būti, bet kažkokie baimės nagai įsikabino į ūkanotus jo rūbus ir visomis jėgomis tempia atgal — ton tamsybės ir nuomaringo gyvenimo srytin. Gyvo žmogaus gyvenimui trūksta jėgos save įveikti, trūksta drąsos savęs paties baimę apgalėti, savo troškimams sparnų...
Ir dienos bėga srauna upe, nešas paskutinius ramybės likučius, palikdamos vieną tuštybės, nežinios biaurumą. Kartais gema atkaklumas, pašėlęs, įniršęs, tarytum stengiasi viską savo bangose paskandyti. Bet ir jis greitai nutyla, nusileidžia krūtinės bedugnėn ir, vaitodamas, skundžiasi tos biaurumo tuštumos įveikti nestengiąs.
Dienos susipina vienan neapriboto lūkuriavimo vainikan, glaudžia savo galvutes viena prie kitos ir virpa ateities smūgių laukdamos. Ir rodos galų-gale, kad toms kančioms galo nebus; rodos, kad jos visą jo amžį tęsis, kankįs jį ir niekuomet neduos nė valandėlės atsikvėpti.
Rankos griebias bet kokio darbo, by tik netūnot nusvirus, by tik kas-nors veikti, dirbti. Pirmieji vasarojaus grūdai biro iš jo rankos nepatyrusios, nepratusios tokius darbus dirbti. Krito išpūrinton, derlingon žemėn, glaudės prie savo gimdytojos ir laukė didžiausio stebūklo — laukė kuomet iš mažo jų kūnelio išdigs mažutė liesa atžalėlė; kuomet liemuo išsities stačiu, augalotu šiaudu; kuomet pasipuoš puikiais žiedais; kuomet žiedas nubyrės ir grūdas liesis jo vieton ir su padėka eis šeimininko aruodan, jo viltį gaivįs.
Darbas sekas, tarytum senas įpratęs artojas jo imtųsi. Bet ir darbo metu mintįs netyli, jos nutilti nemano, nes savo klausimams nesuranda atsakymo. Jos bėgioja po praeitį, rausias po sūnaus santikius su tėvu ir juose jieškos atsakos. Bet tame tėvo atkakliame nenore žemės jam palikti, tame atkakliame užsispyrime išmesti jį iš tėvų pastogės ir paleisti didžion, sujudusion žmonių kovon už duonos kąsnį, nematyti mažiausio spindulėlio, kuris bent šviesos šešėlį numestų ant tų dienų santikių. Tėvas stačiai ir rimtai nekartą pasakė, kad žemės gauti nesitikėtų, kad rūpintųsi savo gyvenimu mieste, nes žemė teksianti seserei — Viktutei.
Ir tuomet pradėjo augti jame tasai niekuo nesuvaldomas žemės troškimas. Pradėjo žemę savo savastimi skaityti, pradėjo dienomis ir naktimis visokius ūkio pagerinimus galvoti, lyg kad žeme gyventų, ant jos dirbtų, ja maitintus. Ir ūkis jo vaidentuvės pagerintas, apdirbtas žydėjo, platinos, skėtės, siekė žemės išdirbimo aukštybių. Pliki, nuogi kalnų nuobėgiai, ant kurių žolė negalėjo augti, nes ją vasaros saulė nudegindavo, riogsojo yt šmėklos keliais vaisių medžiais papuošti. Jo vaidintuvėje tie kalnai pasipuošė slyvomis, obelimis, kriaušėmis, avietėmis, agrastomis, žiedais nubyrėjo, dideliu baltų žiedų tašku atsigulė tarp žalių javų vainiko ir nešė kvapties himnus pavasario deivei Pergrubei.
Kiek toliau, ant mažo smėlyno sklypelio stovėjo trobos — tai pienininkystės atskiras paviljonas. Draugai — ūkininkai-kaimynai bendromis jėgomis pastatė tų paviljonų, parsiųzdino mašinas, parkviezdino specialistus ir darbas užvirė. Vaidintuvės akimis mato, kaip rytų, pusiaudienį ir vakarų traukia iš visų pusių vežimai, darda pilnomis pieno skardinėmis ir visi vienon vieton, visi ritas pienininkystės paviljonam ..
Kreipias Nemuno pusėn — ten mato nedidelį garlaiviuką, gimtojo kaimo ūkininkų sąjungos savastį, kurs kas rytą prieš saulei užtekėsiant plaukia Kaunan. Veža sviestą, pieną, grietinę ir kitus sodžiaus produktus ūkininkų sąjungos sankrovon.
Vaidintuvė tveria kas-kartą naujus paveikslus, naujus reginius. Iš bendrų kaimo ūkininkų sųjungos reikalų grįžta prie savo ūkio ir mato nenaudingus kalnų nuobėgius milžiniškais sodnais virtusius. Mato naujas trobas vieton senųjų, mato ir tveria naujus tarnų prietikius su šeimininkais.
Ir kuomet vaidintuvė pasileidžia tan svajojimų-troškimų šokin, kuomet tveria ir stato naujus kaimo gyvenimo pamatus — jos jau suvaldyti nebegalima, nepripažįsta ji jokių kliūčių, savo laisvoje nori būti laisva, nore nesuvaržyta...
Bet gyvas gyvenimas stato vieną klausimą ir reikalauja atsakymo, prisispyręs veržte veržia iš krūtines gelmės neramybės verpetus, žadina aną abejojimo vabalėlį, Ir rankos, minčių vedamos, bėga prie tėvo popierų, jieško jose į tą paklausą atsakymo, sau ramybės.
Pilname popierų stalčiuje visko yra, tiktai nėra to, ko jis taip godžiai jieško. Pageltę įvairių dokumentų pluoštai, įvairių žmonių laiškai, svetimų rankų rašiniai — tiktai tėvo rankos lyg čia nė nebūta.
Ir krinta popieros lakštai vienas po kito stalčiun, sukelia mažą dulkių debesėlį ir ilsis savo nevertės mėšlyne. Ranka nenoromis, eilės nelaukdama, traukia iš senų vekselių ryšelio pageltusį popieros gabalėlį ir akis godžiai smeigiąs į jį. Ir štai atsiranda gyvas negyvo žmogaus balsas:
— ... Kas svetur laimės jieškoti nenorėjo; kas tėvų šalyje jaunybės jėgoms dirvos prašės; kas troškimais giliais savo norą stiprino ir kas ne vien tik savo naudą gaudė — tas tik mokės tėvų žemėje naudingu žmogumi būti...
... Ką nė badas, nė bausmės, nė grūmojimai nestengė iš čia išvaryti; kas nė tėvų palaiminimo nebijojo nustoti per meilę dėl tėvų žemės — tas sunkiausioje kovoje ištvers, iš savo darbo tako neatsitrauks.
... Kaip ąžuols įleis šaknis ton žemėn, apkabįs ją galingu liūdinčios meilės glėbiu ir bus jis ir ji — vienas žmogus, vienas troškimas, vienas tikslas. Toks žmogus stengs ir mokės sutverti sutartį su žeme, su ta visų gyvių motina...
... Ilgėsio-troškimo grūdas ne by kokį vaisių pagimdo: — aukso varpos ant sidabro liemens gintaro grūdus išduoda...
... Ir jeigu kas norėtų stoti pradėton mano gyvenimo vagon, jeigu kas to žemės sklypo nemylėtų tokia didžia meile — tas tebėgie iš čia, teeinie sau kitur kitokios, ne mūsų visų dienų žemelės, laimės jieškoti...
... Valios savo niekuomet nepaliksiu aiškiai „valdiškai“ ištartos, palieku vieną mano troškimą:
... Vaikai tenesivaidinie dėl tos žemės sklypo, nes tik vienam ji tekti gali, jeigu tarp jų atsirastų nors-vienas jos vertas...
... Aš tariu: Jurgis ją taip sopulingai pamylėjo...
Toliau nevienos raidės.
Jurgis Ogintas karščiuojančiomis akimis įkibo į tą popiergalį, kraujas verpetais metėsi galvon, sunkiu kamuoliu nudardėjo krūtinėn ir ten sušalo. Šalti šiurpuliai spruko po visą kūną ir šaltomis lygsvaros vilnimis apliejo įsisiūbavusias smegenis.
Dabar viskas aišku, dabar jis visus tėvo pasielgimus suprato ir atjautė. Tėvas, matyti, žinojo, kas su tokiais karštuoliais daryti reikia. Ir Jurgis juto, kaip tėvas tyčiomis anuomet šiurkščiai atsiliepė žemės „vėjavaikiui“ palikti nemanąs. Viskas pas jį turėjo savo tikslą.
Ir jautė aiškiai, kaip tėvas mintimis kaitino ildeginį, kaip įkaitintu ildeginiu krapštė, vartė sūnaus žemės ilgėsį-troškimą... Norėjo, kad sūnaus ilgėsis-troškimas nesusviltų kaip šiaudų sauja, bet kad kas-kartą smarkiau kaitintų sąžinę, erzintų ilgesį, skatintų troškimą... Tėvas norėjo kad tas sūnaus jausmas pasiektų savo aukštybę, kad pats savyje perdegtų ir kietu, yt titnagas, akmeniu nudardėtų amžinų jausmų erdvėn ir išten, yt feniksas iš-po pelenų, amžinai žibėtų...
Dabar atsivėrė platus negyvo žmogaus sumanymų sūkurys. Bet nabašninko valia-troškimas išsipildė, sūnaus giliausias ilgėsis-svajojimas išgirdo tėvo svajojimo aidą ir įsidėjo ją savo krūtinėn, kaipo šviesą-kibirkštį, kaipo žvaigždę-kelrodę naujiems darbams. Iš praeities dulkių, iš senų apdulkėjusių popierų ryšulio prabilo nabašninkas galingu balsu ir įdavė ne valią, ne įsakymą, ne paliepimą, bet priminė vaikams, kad jauniausias jų brolis „taip sopulingai pamylėjo“ tą tėvų žemės sklypą...
Blaivės apsiniaukęs dangus, sunkios, slogios debesįs-mintįs skirstės, plaukė praeities pražūtin ir draikės po jas, kaip ankstybą rytą draikos vėjo blaškomi šlapių pievų ūkai...
Kazys Puida. Žemės giesmė: apysaka. Brooklyn, N.Y., 1911.
