Accessibility Tools

 

altalt      Viktoras Rudžianskas. Nuo do iki do. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 103 p.

 

Ir ritino akmenis, sunkius riedulius, ir rupios, kaip druska, siūlėsi eilės. Tai kaip vos juntamas voratinklis laiko ir permainų vėjuose, tai vėl sunkiais nevilties žingsniais. Nelyginant šaltinio gelmė ankstyvą pavasarį: baugu, nes dugno nematyti, keista, nes atsispindi toj gelmėj alksniai ir voverės, dangus ir boružė. Net tu pats, žmogau, atsispindi. Tačiau žiūrėdamas jauti: kad ir drumstas tuokart, kad ir kreivų stagarų šešėliais raibuliuojantis, o vis tiek – ten, gilumoj, švarus šaltinio vanduo.

 

Panašus įspūdis ištinka pirmąsyk paėmus į rankas Viktoro Rudžiansko knygą „Nuo do iki do“. Greitai paskaičius – žymu itin daugiasluoksnis eilėraščių audinys, gausybė asociacijų. Poetas viename eilėraštyje supina iš pažiūros daugybę pačių įvairiausių temų, akcentų, detalių ir skaitytojas gali lengvai apsirikti: et, vėl įmantrybės, kuriose sunku susivokti. Kita vertus, neišvengiamai krinta į akis keisti, jei ne kreivi, neįsivaizduojami pasaulio pavidalai ir jų jungtys. Tačiau gan greitai susizgrimbi, kad čia kažkas kita ir kad pirmo žvilgsnio gali neužtekti. Kažkas ir atpažįstama, ir keista, – spingteli iš karto, o kas tai – ima ryškėti tik vėliau, ilgokai stebint vidinę eilėraščių struktūrą. Taigi susiduriame su poezija, reikalaujančia šiandien madingo žodžio – dekodavimo.

 

Įmanomas dvigubas kelias. Galima perskaityti greitai. Šiuo atveju išlieka bendras atmosferos, nuotaikos pojūtis. Kažko, nepabijokime skambių žodžių, širdį draskančio maištingo, beviltiško, veržlaus. Daugiaspalvio, daugiaformio ilgesio, nuo kurio užgelia sielą. Antai „nuo do iki do / nuo jeruzalės ligi krasnuchos [buv. Raudonosios Armijos prospekto – E.V.] ligi gerosios vilties / nevilties ledėtu šaligatviu buvau geras sūnus taip sakė motina bet niekas netikėjo / ją badė pirštais ir žodžiais ir žvilgsniais / beveik nieko nelikę iš praeities ir tos dienos / tik jeseninas / mama sakiau neklausyk nematyk / ir skaičiau iš atminties / vien jeseniną ji verkė o jie buvo teisūs“ (p. 5). Sumišę tarpusavyje maištas, neviltis ir idealizmas suponuoja klausimą; kodėl „niekas netikėjo“? Kas „buvo teisūs“? Tiksliau, kas turėjo išimtinę teisę į teisumą? Ką, sekdamas įkandin eilėraščio, turėtų prisiminti skaitytojas? Pasvarsčius – gal laiką, kai ne gerumas ar blogumas, greičiausiai ne asmuo buvo svarbu, bet kažkas kita. Ir niekas netikėjo, nes – peršasi išvada – anuomet matuota kitais kriterijais, ir ne veltui desperatiškasis jeseninas, toji daugumos jaunų maištininkų priebėga kadaise, eilėraštyje šitaip dažnai prisimenamas. Praeities ir dabarties sankirta neretai perša gan rūsčią išvadą: „kaip gerai, kad manęs dabar nematai / mama / / šūvio garsas kasnakt nuskamba krasnuchoje“ (p. 6).

 

Knygoje atrasime detalių, suponuojančių įžvalgas apie tam tikrą lyrinio subjekto laikyseną, tam tikrą pasaulėžiūrą: iš dalies desperatišką, iš dalies opozicišką. Taigi daugelis V. Rudžiansko kartos atstovų, neabejoju, skaitys knygą ir kaip maištingos jaunystės žemėlapį: „šis vakaras toli nuo piterio / nieko nežinojome apie lavazza / apie camel – viena ausimi – kaip egzotiką – rūkiau belomorkę / atšiaurus vėjas nuo nevos / drumstė mūsų vakarą“ (p. 31). Nuo keistų, fantasmagoriškų objektų („atspindžiai / sraigių paukščių ir medžių / lipa iš vandens / nusimeta kiautus plunksnas ir žievę“ (p. 7) skaitytojo sąmonė permetama į mitų ir asociacijų pinkles. Kone desperatiško vyksmo fone skradžiai prasmenga racionalios motyvacijos ir prasmės, išlaikomas tik veržlumas, stichijos įtampa: „kapitone / kiek įmanoma negirdėti sirenų ir ginti prieš vėją laivus / kad be sveikatos / pasiektume krantą / kuris tik migla po mirties – vardan ko – / kapitone / kad jūs tik kolumbas o ne odisėjas?“ (p. 11). Kartais juste junti, kad klausimai eilėraščiuose keliami ne šiaip sau, kad skaitytojas anaiptol ne be reikalo viliojamas į dar vieną, gilesnį, simbolikos klodą. Čia paslėpti tam tikri tikslai, greičiausiai gilesni, nei įprastas metaforų ir spalvingų detalių siausmas. Ties šiuo suvokimu pravartu pamėginti perskaityti knygą dar kartą, dabar jau atidžiai stebint šmėkščiojančias užuominas.

 

Antai atkreipkime dėmesį į šias eilutes: „mano meile, atmintyje duonos iki soties / aliejaus ir kraujo, įgimtosios veido spalvos – / iki soties, o / šiandien 101-oji diena, kai kertame savo dantis, / kai išsiurbiama mūsų tulžis, kai tampame sterilūs / atpirkėjai ir pardavėjai už vilties grašius. mainome dievus į pragarus ir atvirkščiai, / gotišku šriftu mokomės prasikeikti. / mokomės prasikeikti ir / skaičiuojame pirštais šonkaulius kada neįmanoma / sukąsti dantis, nes trūksta jėgų prisiminti / atlaidumą ir meilę; duobkasio švarko atlape / šypsosi našlaitė, panaši į mirties kalaitės snukutį. / šypsosi“ (p. 20). Laikas eina, kyla ir nyksta epochos ir tautos, mes įnirtingai rengiamės minėti Lietuvos tūkstantmetį, skalambijame varpais ir varpeliais, braižome medalių ir apdovanojimų piešinius, tai gražu, puiku ir iškilminga, bet... O jeigu teisus šitas ilgaplaukis poetas, pasakęs, jog šis tūkstantmečio šventimas – tai kartu pasitikslinimas, kiek ir kaip mes išliksime? Kaip tie gajūs baltai, šitiek amžių įsikibę į savo žemę, savo jūrą ir vis atgimstantys, kaip kokie užsispyrėliai, o jei?... Nesgi minėta mirties kalaitė, bene cerberio proproproanūkė, vis šypsosi, ir tikėtina, kad kuo toliau, tuo plačiau – „kaip mes / kas valandą sugrįžtame iš mirties – kaip mes?“ (p. 20).

 

Antroje knygos dalyje bene svariausi eilėraščiai sudaro atskirą knygos klodą, kurį aiškiai stengiamasi užmaskuoti, pridengti, tačiau gan perregimomis metaforomis bei ženklų konkretika – kad skaitytojas tikrai įstengtų atsirinkti. Trumpai šmėsteli Rusijos šiaurės motyvai: „MIG-ų provėžos virš sidabrinių eglių / susilieja su tundros link nuskriejusia elnių trikinke / ten iš vieno butelio spirito išgaunami du buteliai degtinės / o tundroje dviem buteliais degtinės nesušildysi nė vienos dvasios“ (p. 28). Daugeliui kūrinių tremties tema būdingus graudžius atsidūsėjimus V. Rudžianskas sėkmingai pakeičia įvairialypiais pavidalais, kiek efemeriškais, tiek ir aštriai dreskiančiais, realistiškais fragmentais... Ir nebelieka nieko, kas nebūtų poezija – tvyranti šiaurės sniege, užaštrintu poetiniu įrankiu išskaptuota, čia viskas tikrai ir viskas – eilėraštis. Tokiu būdu, be moralų, be kategoriškumo, su ironija, betgi užgaunant vidines skaitytojo sąmonės stygas, knygoje kuriama istorinės atminties linija: „tundra / išdegusios MIG-ų provėžos / mongolų vėlių prospekte – sakykite lėčiausias keliautojau / kiek šviesmečių / iki varinio virdulio ant kaistančio vulkano“ (p. 28). Norėtųsi pabrėžti, parafrazuojant H. Radauską: senokai stigo šitokio žvilgsnio į minėtus dalykus. Kadangi gyvename gana keistais laikais: daug kas apvirtę aukštyn kojomis ar aukštyn sąžinėmis, daugelis temų yra, išdrįskime būti atviri, sukompromituotos, tad ne itin aukštu literatūrinių kūrinių lygiu skaitytojų ir negalima paveikti sugestyviai. Anot H. Radausko, lietuvių literatūroje meilė, egzistencija, filosofija jau yra sulaukę gerų poetų, tačiau šitie dalykai... Deja, deja.

 

Kai kurie knygoje išryškėjantys kone Ezopo kalbos kodai nustebina. Ne todėl, kad poetas jų imasi. Greičiau todėl, kad mes, pasirodo, puikiai mokame juos atpažinti: net dabar, pajutęs kažką panašaus, suklūsti. Automatiškai. Tasai įprotis skaityti tarp eilučių, ieškoti tos smulkmenos, įdomiausia, puikiai tinka šiandienai, ir knygoje tai puikiai panaudota siekiant dialogo su skaitytoju. Sakoma, kiek skaitytojų, tiek nuomonių, taigi kiekvienas knygoje atrastume skirtingus dalykus, tačiau man, pvz., „švilpiantis vėjas / nuo baltijos vos atvesti šunyčiai inkščia / snukiukais graibsto kalės papilvę“ (p. 34) labai jau primena šiandienos visuomenės apibūdinimą. Atpažinimo ženklų esti palyginti daug, ypač ten, kur, spėju, kalbama apie esminius, giluminius pasaulio vyksmo, mūsų buvimo ar nebuvimo, išlikimo klausimus. Antai poeto mėgstamas epochų kaitos motyvas skirtingai varijuojamas, šmėkščioja imperijos, kariaunos, aliuzijos į mongolų–totorių ordas ir pan., tačiau niekur, pabrėžtina, neperžengiama ta riba, kur poetinį žodį pakeistų beįsivyraująs moralas ar dar kokia nors nuobodi detalė. Štai pavyzdys: „purvinos rankos virėjo / ir iš mongolijos kilusio sekretoriaus / po tuo purvu / kapinynas / triumfuojančios ordos laikas / praryja arklius su šarvuotais valdovais / o ji dainuoja / tarsi po oda švirkštų nežinomos jūros ošimą“ (p. 44–45). Knyga atsiveria pamažu, fragmentas po fragmento, eilutė po eilutės. Ir jeigu užteko kantrybės, jeigu ramiai stebėdamas žodį atkeliavai iki suvokimo, ką norėjo pasakyti štai šiuo fragmentu: „nuo sienos nusitraukęs mongolo arklys / karčiuose nusineš arbata kvepiančias / žvaigždes / šuoliuos europos link / žus prie trojos / o mes išgyvenome o mes išgyvenome“ (p. 69)... Jei krito į akį netikėtai grakštus, romantiškas ir poetinis pa: „ši naktis per trumpa net eilėraščiui ir čiobreliuose miegančiai bitei / per greita susapnuot skaidrią tylą mirksnio skrydį į avilio žvaigždę ir užmiega pasaulis su šypsena su žiedadulkėm saujoje / netikra ši naktis išgalvota vienas kito sapnus nusiraškę / mes tikėjome radom eilėraštį o tik mirtį bitei užrašėme“ (p. 25). Tad galima konstatuoti: aptikome tą knygą, kokios šiandien reikia, nors retai kas parašo. Su visomis ezopinėmis vingrybėmis, giluminiais kodais ir netikėtais atradimais, saugančiais paslaptį atidžiųjų žvilgsniams.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)