NAKTIS

Tu atėjai... Ir mano karštos rankos
Paniro į drėgnų, juodų plaukų vilnis. –
Tu nieko nesakai... Už mano lango
ir mano širdyje naktis... Palaiminta naktis.

Nusviro sunkios pasakų karalių galvos...
Kaip pro miglas – matau karūnas skęstančias tamson...
Ištrykšta paskutinis spindulys – toks šaltas
ir kruvinas, lyg kalavijas po nuožmios kovos...

Tu atėjai... Ir mano karštos rankos
paniro į juodų, drėgnų plaukų vilnis –
bedugnius ir drumstus užsimiršimo vandenis. –
Girdžiu, kaip plaka ir žėruoja saulėj bangos,
bet mano širdyje naktis... palaiminta naktis...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




BERŽAS MIESTE

Tarp aukštų, išblyškusių namų,
žiūrinčių beprasmiškom langų akim į tolį,
svyro vienišas ir liūdnas mano brolis –
nuogas beržas, nukankintas darganų...

Skurdžiai supasi jo lieknos, liūdnos rankos –
niekad jos nemojo paukščiams, grįžtantiems
šiaurėn iš atogrąžų tolios šalies,
skaisčiai žalios, ir viliojančios, ir lengvos...

Ir nekrito šviesios žvaigždės jam į plaukus,
kaip kitiems jo broliams lygumų ir upių pakrašty –
tiktai dulkės, sniegas ir rudens naktim
lietūs purvini, šalti ir skaudūs...

Bet pavasariais, kai pravertų langų stikluos
atsispindi kartais žydriai mėlyna padangė,
sušlama jo šakos, užsimiršusios ir lengvos,
lyg kvapus gegužio vėjas iš gilios tylos
būtų prisikėlęs ir palietęs jas... Ir plazda
skurdūs jo lapeliai, lyg mažytės liepsnos
tylų vakarą ant vienišųjų šiaurės pelkių...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




LAIŠKAS IŠ VIENO RUDENS

 

B. V.


Tai rudenio beviltiškai nuobodūs lietūs
man baigia širdį pilką užgesint.
Aš taip ilgiuos vienplaukei galvai vietos –
o lapai skurdūs ir šalti man krenta į akis.
Praeina verkiančios mergaitės siluetas...
Praeina žmonės. Daug žmonių. Ir artinas naktis...

Nesuradau tavęs. Užgesusiom akim ieškojau
didžiulėse stotyse skubančių žmonių veiduos
tokių akių liūdnų... ir rankos, kurios moja
kaip medžių šakos vėjuos ir žieduos. –
Maniau sugrįžt vėjuotą vakarą, lynojant,
ir pasakyti: noriu pasilikt... lauke ruduo...

O lapkričio beviltiški, bekraščiai lietūs...
Ir lapai širdį mano apkrenta... ir skaudus, ir šalti.
Sumirga girto draugo akyse ieškoto miesto
pavargę bokštai... debesys... keliuos, einu... nakty
girdžiu kažin kas šaukia dar palaukt, tikėti, –
bet veidą plauna lietūs tamsūs ir beviltiškai šalti...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




KAIMAI ŽIEMOS NAKTĮ

Begalinė ir žvaigždėta tyluma.
Sidabriniai pasakų miškai tolybėj klūpo.
Begalinė ir skaidri kaip ledas tyluma.
Tvenkiniuose miega spindinčios, didžiulės žuvys...
Miega žemė, žmonės ir kaimai...

O pusnynuose pabunda žingsniai duslūs:
juodą karstą lydinčių pavargus eisena.
Paukščių plazdantys, išgąsdinti sparnai
barsto sniegą mirgantį į šaltą pusnį.

Tai ateina iš miškų tankmių kaimai,
pasiilgę lygumų erdvių ir vėjo,
pasiilgę kerinčio žvaigždžių spindėjimo,
tamsumos ir sopulio pritvinkusiom širdim kaimai.

Ir sustoja jie ties miegančiais sidabro tvenkiniais.
Pakelia akis užšalusias po ašarų pluta:
klūpo pasakų miškai tolybėje... Bekraštė tyluma...
Miega žuvys, spindinčios gelmėj, ir aukso akmenai.
O kaip degančios vilyčios puola spinduliai
nepasiekiamų žvaigždžių į jų širdis liūdnas.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




VĖJŲ ŠVENTĖ

Su dainuojančiais, lieknais beržais
rudeniniai vėjai šiąnakt žais.
Degs laužai prie ežero skaidraus,
ir mergaitės šviesiaplaukės siaus –
lūpom pravirom, liepsnojančiais veidais.
Šiąnakt vėjai rudeniniai žais.

Žiežirbos ir lapų auksas kris
į bedugnes ežero akis,
į palaidus plaukus ir liaunas,
šėlstančias, apsvaigusias rankas...
Tai pakilo rudeniniai vėjai žaist
su merginom ir lieknais beržais!

Vėjų šventės siautuly pačiam
verkiantis žmogus atėjo ten:
valkata iš šalto sielvarto šalių...
Ir nutilo dainos, juokas. Nuo salų
skrenda paukščiai ir dejuodami sparnais
tupia po nuliūdusiais beržais.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




RUDENS LIETUS

Drėgnoje alėjoj atsispindi
susigūžę medžiai milžinai;
apkabinę verkiančius žibintus,
šnabžda jie ir supasi liūdnai.

Drumzlini šaligatvių upokšniai
neša peteliškes ir lapus.
Tolumoj kriokliai malūnų šniokščia,
sukdami putojančius ratus...

Plaukia vasaros žiedai ir žodžiai,
ir mergaičių juokas pasroviui...
Miesto akys pilkos ir nuobodžios,
sklidinos lietaus lašų gelsvų...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




MERGAITĖS RANKOS

O, kaip žydi tavo išblyškę delnai nakty!
Apsvaigę drugiai tupia ant jų ir užmiega.
Ant jų galėtų ilsėtis ir mano širdis
tavo blakstienų šešėly, kaip kvepiančiam sniege.

Tavo lūpos ir ją palytėtų galbūt –
Sūrų kraujo ir jūrų vandenio lašą...
Tokia tyla po klajonių, audros ir žaibų,
Viešpatie, tokia tyla ir ramybė bekraštė!

Leisk man užmigt. Tavo žydinčių rankų pusnynuos,
ak, tegu ilsis – paimk ją – mano širdis.
Ir teužpusto taip tuščią mano krūtinę
svetimo krašto lekianti marių smiltis.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




UPĖS

Lygumų upės! Spindinčios saulėj, plačios ir tingios,
srūvate jūs iš rytų horizonto bekraščių pelkynų,
per šimtamečius raistus, kur medžių kamienai galingi
šlamantį dangų supa virš jūsų. Ten jūsų gimtinė;
ten jūs vingiuojat siaurais sidabriniais voratinkliais,
tarytum žemės gyslos: skaisčios ir nuostabiai mėlynos,
per tankumynų pavėsius, šaknis ir per baltus akmenis,
kol išsiliejate mirgančiom čiurkšlėm į saulėtus slėnius.

Kaip garbanoti vaikai, kurie burlaiviais puošia jums vandenį,
bėgate jūs, plaukiate vingiuos sesers ir, padavusios ranką,
vėl raibuliuojat tolyn ir tolyn. Tamsūs malūnai stovi
prie jūsų krantų. Neramių jų sparnų šešėliai krenta į srovę...
Pilkos lyg moterys lūšnos šiaudinės jūsų šlaitais klajoja.
Ir neria medinius kibirus jūsų gelmėn šviesiaplaukės merginos.
O jūs vis skubat ir skubat į tolį. Ir užmiršti laiveliai rypuoja
skaidriam vandeny, lyg drugiai dideli, sidabriniai...

Taip pamažu platėja jūsų slėniai ir vagos,
drumsčiasi tyras vanduo, ir dangus vis daugiau atspindi,
debesys, saulės pilni, virš gelmių sūkuringų dega
baltos, tvaskančios liepsnos... Ir sodai žydintys sninga
žiedlapius jūsų tėkmėn... Horizontuose miestai marguoja.
Jūs srūvate plačios, išdidžios pro juos, pro bažnyčias,
supate atspindžius kryžių auksinių, supate luotus,
ir praplaukiat tiltus lengvus iš plieno ir pilko granito.

Durnai juodom ir pilkom virvėm ima driektis virš jūsų,
ir atsispindi aprūkę, rausvi kaminai verpetuotam paviršiuj.
Kartais tik didmiesčių purvino kraujo dėmės, plačios ir tirštos
sumirga ant jūsų veido. Ir kartais atplūsta
bangos putotos skaisčiom vėliavėlėm pramirgančio
garlaivio ir baltaburių, gražiai prašuoliuojančių jachtų.
Kartais, lėtais ir juodais vairais surakinti, pragirgžda
pavandeniui sunkūs, smaluoti laivai, kaip naktys...

Jau virš galingos tėkmės vis dažniau žuvėdros nardo;
riksmas jų ir plazdėjimas kelia jums ilgesį keistą:
užmirštate miestus, mažuosius upokšnius bevardžius,
kurie įsilieja į jus, kaip juostos mėlynos skaisčiai,
jūs tekate plačios, kap potvynių vandenys tekat,
saulėleidžiai tamsiai raudoni žėruoja jūsų paviršiuj
ir taip įsiliejat į ūžiančios jūros putotus verpetus,
ir vilnyti imat bekraštėj platybėj ir šniokšdamos mirštat.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




FRAGMENTAI IŠ VAIKYSTĖS

Laukinių rožių vijokliuos paskendę kapai.
Išblyškusios moterys raudančiu vieškeliu veža
eglaitėm skurdžiom apkaišytą mėlyną karstą.
Iš tolo aidi skausmingi koplyčių varpai.
Mano vaikystės rytmetis! Dieve, kaip maža
davei Tu manajai kelionei per žemę. Kas kartą,
kai paliečiu rankomis ją: tai mano pilkoji vaikystė –
pageltusio veidrodžio šukė – liūdna ir mažytė...

Ak, bet užteks man ir jos. Ji brangesnė už saulę,
žvaigždynus, marias. Nes ji mano. Tik mano.
Ir kai apkarsta man visas bekraštis pasaulis:
žmonės, laivai, žiburiuojantys miestai ir žemė –
jūs nepaliksit manęs, mano dienos gyventos, kaip aidas
plakančios mano širdies; nes be jos, kur jūs eisit, našlaitės?

Mes nulipdėme molio pilis. Mes stiklu išraižėm
ant dulkančio kelio namus ir gyvenom laimingi
juose ligi saulės laidos. Ir kai vėjai ir žingsniai
praeivių juos sutrypė, užpūtė – aikštėj
statėme vėl karalystes, miestus, pasaulius iš smėlio...
Rudenio vakarą visa apkrito lapais ir paukščių šešėliais.

 
*
Negyvų garvežių grandinės. Migloj surūdiję bėgiai.
Smaluotas pienes šiurena vėjai dirbtuvių kiemuos.
Mažos purvinos rankos jas renka ir neša namo.
Už aprūkusių rūsio langų senelė šypsodamos miega.

Verkiančios moterys neša kraujuojančių vaisių pintines
ir krūpčioja, kai traukiniai surinka... Topolių minios
dauboj susirinko numirusios saulės palaidot.
Klausau jų raudos ir laukiu tėvo pareinant:
raudonas žibintas jo spindi toli naktyje.
Sunkūs pažįstami žingsniai! Ranka prakaituota, grubia
glosto jis plaukus man... Už upės dainuoja kareiviai...
Liepsnojančioj durų angoj mūsų laukia motina.
Tyliai traškėdama dega namų židinyje naktis.

 
*
Mažytė liūdna geležinkelio stotis ant žemės,
gimtinės laukų begalybėj – pabudo mano kraujuj...
Atgirgžda išblyškusio žydo skurdus diližanas –
migloti jo ratai aptiškę dumblotu lietum –
ir atveža pilką, apniukusį rudenio vakarą.

Į stulpo viršūnę užtraukia dejuojantį žiburį
kažką švebeldžiuodamas sargas. Jo akys šviesios ir geros.
Tolybėj surinka išgąsdintos traukinio girios,
ir paneria galvas eglynai į degantį debesį.
Žmonės. Nuliūdę ir šypsantys žmonės: moterys, vyrai.
Užlieja akimirksniui stotį ir širdį man klegesio
bangos. Susiliečia lūpos. Kažkas susitinka ir skirias.
Ir vėlei sudrėkę nakties ir tylos skudurai
sukrinta ant kosinčio sargo, negyvo žibinto,
kuprotos stotelės akių suodinų. Tik dar aidi
iš tolo dejuojančio žydo vežimo ir sutemų žingsniai.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




SŪNŪS PALAIDŪNAI

Taip vėlų vakarą atėjome prie miesto vartų išdidžių.
Sargai mums švietė kruvinom žibintų ugnimis į veidus.
Mes klausėm tylūs, plakančiom širdim, skaudžių
keiksmų: apdriskę, permerkti rudens lietaus liūčių...
Įeikit, valkatos! jie šaukė mums. Jie mus įleido

į gimtą miestą, metų metais širdyje nešiotą...
Parpuolę glostėm grindinį, kiekvieną akmenį bučiavom
ir svaigom nuo gausybės skambančių lopšinės žodžių:
juos godžiai gėrėme nuo kiekvienų praeinančiojo lūpų....
Didžiulėm, nuostabos pilnom akim vaikai stovėjo gatvėj...

Ligi vidurnakčio... Ak, tai naktų lietus ir bokštų
ledinis laikrodžių skambėjimas į širdį laša...
Geltonas tėviškės medus! Per lūpas, per akis ištroškusias
jis teka... Kaip gera verkti debesų gimtųjų ašaras!
Kaip gera ant gimtinės grindinio miegoti!

Kažkas kvatodamas pro mus praeina. Užpučia šviesas.
Išblyškus gatvės moteris dejuodama šalia suklumpa.
Mes keliamės. Mes medžiai – tylūs ir bežadžiai. Mūsų klumpės,
kaip sausas kosulys nuaidi skersgatviais tamsiais...
Sūpuoja vėjas mums rankas nulytas ir tuščias.

Iš tolo dusliai jau putoti marių būgnai dunda...

Vėliau mes sėmėm sūrų vandenį suprakaitavusiais šalmais.
Ir jūrų smėly – kaip grabuos – užmigome po apvožtom valtim:
su valkatom šunim ir sutrupėjusiais geltono gintaro žvaigždynais.

Ir glaudėm juos nuvytusiais, pilkais delnais
prie išrašytų pervertom širdim ir burlaiviais nuogų krūtinių...
Ir nepabudom rytmetį, ir niekad nepabudom gimto marių miesto
                                                                          lekiančiuos smiltynuos.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




MEDŽIAI ATEINA Į DIDMIESTĮ

Gatvių sankryžose tingiai stoviniuoja valkatos.
Į skylėtus puspadžius degioja degtukus.
Ir kvatoja pragertais balsais užkalbinę nekaltą
priemiesčio mergaitę, nešančią žibuoklių krepšiukus.

Purvinos jų šypsenos iš lėto stingsta,
kai jie mato, kaip per vakaro miglas tirštas
brenda šlamančiais, didžiuliais žingsniais
paskui mažąją mergaitę nuostabiai keista,

tylinti minia. Žalius, žvaigždėtus plaukus
užskleidę ant apsamanojusių kaktų,
neša jie drėgnais delnais suskliautę
tūkstančius kaštanų žvakių uždegtų...

Auksas už stiklų ir miegančios alėjos suliepsnoja,
žalvario karaliai ir poetai pramerkia akis;
ir aliejaus dėmės žydi uosto vandeny pajuodusiam,
kai juos paliečia klajojančių deglų ugnis...

Medžiai atėjūnai padegė jau visą miestą:
stovi rūstūs jų sargybiniai prie rūmų, smuklių, fabrikų. –
Veidus jiems, suaižyto ir trupančio akmens, nušvietę
žemės amžinu krauju, liepsnojančiu iš pumpuro sakų.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




ELEGIJA

Nesakyk, kad kraujas nepavargsta...
Vidury gilios, tylios nakties
duslūs dūžiai tavo skubančios širdies
skamba tartum gruodas, beriamas ant karsto.

Nesakyk, kad akys neužgęsta...
Pažiūrėk – giliai kiekvieno akyse
tyvuliuoja amžinų naktų tamsa,
ir anų pasaulių keistos žvaigždės plazda.

Nesakyk, kad žmonės nesudūžta...
Ten – girdi?.. Kažkas lyg rauda tamsoje...
Židiny sušvitusi užgęsta žarija,
ir šiurpi drėgmė vidun pro langą plūsta.

Nesakyk, kad kraujas nepavargsta...
Kad negęsta akys ir žmogus.
Krenta karčios ašaros ant karsto,
kaip ant žemės rudenio naktų dangaus.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




IŠSIGELBĖJUSIEJI

Jūs išsigelbėjot visi.
Jūs verkėte ties jūra.
Ant kranto liejos lūždama vilnis
ir plovė jūsų laivo sudraskytą burę.

Troški atogrąžų naktis jus pridengė ranka.
Nuo medžių puolė sunkūs vaisiai
ir dusliai dužo ant uolų. Ugnim klaikia
į jūsų veidus švietė svetimos ir piktos žvaigždės...

Jūs glaudėtės parpuolę į pakrantės smėlį
ir vilgėt lūpas žemės vandeniu gėlu.
Sala miegojo šniokščiančius medžius dangun iškėlus.
Jūs laukėte stebuklo. Laukėte iš rytmečio miglų

didingo laivo, brendančio su saule ir su vėju
stiebuos ir jūrininkų akyse į jūsų
negyvą salą ir į širdis. Laukėte... bet niekas neatėjo.
Jūs išsigelbėjot visi ir verkėte ties jūra.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




RUDUO

Rūstūs rudenio trimitininkai, vėjai, trimituoja
liūdną maršą žemėj merdinčių gėlių.
Miesto aikštėje mergaitės jiems į taktą rankom ploja,
ir kareivis aklas krumpliais muša būgnelius.

Iš skliautų gelsvųjų, skambančiais ugnies lašais
krisdami ant grindinio, suaižėja kaštanai.
Gatvėmis prarieda saulės ir grūdų pilnais maišais,
kažin ką murmėdamas, vežikas senas.

Užmirštas visų, šešėly kukčioja fontanas.
Susigūžę skuba niūrūs žmonės į namus.
Tik plakatų stulpo saulėtoj reklamoj
supas vasaros gėlėtos valtys ant vilnių.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




MANO NAMAS GIMTINĖJ

Dulka vieškeliai balti pro mano namą,
ir nusidriekia tolybėsna lyg dainos,
ir beržų žaliasai rūbas jau plevena;
vasaros vidudienių palaima
supa mano tėviškės gimtinį namą...

Ir draugai mani – bastūnai šviesiaplaukiai,
iš kažin kurios šalies atnešę juoką
ir kelionės lazdą, ties langinėm šaukia,
šaukia mano vardą. Klausosi. Ir juokas
lūpose jiems miršta... Stovi jie ir laukia...

Driekias vieškeliai tolybėsna pro mano namą.
Ir beržai dainuodami į tolį eina...
Ir draugai prasibastydami klebena
uždaras langines... Niekas neateina,
durų niekas jiems neatveria į mano namą...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




NAMAI

Vieną vakarą sugrįšiu vėl namo.
Bus skaidri, šalta žiemos naktis.
Švies didžiulės žvaigždės tylumoj,
ir beržai stovės šalikelėm balti...

Taip prieisiu kelią į namus...
Tolumoj suvirps varpeliai – ir skambės, skambės...
Grįžulas tarp ąžuolo šakų plazdės –
didelis, liepsnojąs, neramus...

Ir praversiu aš namų duris –
pasigirs pažįstami balsai, ir atspindys
plazdančios ugnies ant mano veido kris...
Ir suplaks taip taikiai ir lengvai širdis...

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




KARSTAI

Tylūs karstai, balto ąžuolo lopšiai,
gera jumyse bus kartą užmigt,
medžiams lopšinę, lyg pasaką ošiant,
ir kopiant žvaigždėms dangumi.

Dar pasūpuosite, juostos lininės,
mylimos rankos, mane virš duobės –
grįžusį valkatą sūnų gimtinėn,
ir paguldysite amžiams ilsėt.

Ašaras krintant ant dangčio girdėsiu,
smėlį ir lietų... Apklostyk mane,
žeme: sapnuojančią širdį ir šviesią,
pavargusią galvą... Man šalta... Seniai

laukiau švelnių tavo motinos rankų,
jau nepaliksiu tavęs niekada...
Supk savo sūnų, sugrįžusį amžiams,
miegantį ąžuolo lopšy–karste.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.