Juodi balti
trumpėj antys garsai
apie pianiną papasakot
trapų baltą jo korpusą
masyvų juodą jo garsą
baltus juodus jo klavišus
smengančius ir neiškylančius
papasakot kaip aš juo grosiu
neturėdamas pirštų
kaip klausysiuos melodijos
klausos neturėdamas
kaip krestelsiu galvą
plaukų neturėdamas
kaip grakščiai nusilenksiu
neturėdamas nė liemens
kaip įkvėpsiu į sceną mėtomų gėlių aromato
neturėdamas uoslės
kaip aš apžlibsiu nuo smarkiai banguojančių
mergaičių krūtinių pirmose eilėse
akių neturėdamas
kaip aš numiręs paskleisiu nemalonų kvapą
trečiąją dieną –
neturėdamas kūno –
kaip aš numirsiu –
numirsiu
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
Subjektyvi kronika
Visi jau mirę.
Cezar Vallejo
Mirė galvijų šėrikas Julius, jaučiai užbadė, girtas
gyvulys nemėgsta iš gardo pabėgusių žmonių
mirė Daktariūnas, jį vadindavo Debesėliu, nes
kūrendamas krosnis buvo visiškai juodas
mirė Vytautas Norkūnas, gyveno vienas, žiemą
vasarą avėjo guminiais batais
mirė šlubis Liudvikas Trumpa, jaunas nenorėjo eit
į kariuomenę, buvo įsikalęs į kojos sąnarį vinį
mirė Valerka, užsimušė važiuodamas motociklu, dar
matyt kojos pėdsakas ant stulpo
mirė pusbrolis Vidas, mėgo žvejot, kai jį laidojo
per bulviasodį, ežeru plaukė dvi gulbės
mirė sunkumų kilnotojas Valdas, buvo įpratęs
važinėt krovininiais traukiniais, nukrito po
ratais
mirė draugo sūnus, jis gimė negyvas
mirė Dievo sūnus, jis irgi mirė negyvas
mirė ir tie, kurių nepažinojau, su kuriais nesisveikinau
net neįtariau esant
mirė namai ir šventyklos, mirė sėklos ir vaisiai
knygos ir maldos, mirė užuojauta artimui
ir gailestis sau
mirė – viskas svarbu
mirė – nieko nėra reikšmingo
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
Apraudojau gražų žodį
aš guliu po klevais ir galvoju, o kai reiks numirti
ką norėčiau sutikt paskutiniame žemės kely
gal medžius, kai jie raunasi plaukus įnirtę
rudeniniuos laukuos, kai lietaus atsigint negali
aš guliu ir jaučiu, mano kaulus sniegynai apkloja
slegia raumenį rausvą žemės kūno sunki geležis
duobkasys braukia kaktą ir vėl kirtikliu užsimoja
į akiduobę juodą – balto sniego grumsteliai maži
aš guliu ir matau: didis gandras ant žirgo atjoja
tamsios plunksnos sparnuos, akyse debesų kamuoliai
melsvas sliekas per galvą vinguriuoja į pūvantį rojų
grąžtas gremžia kamieną ligi kraujo, lig sielos – giliai
kaip gražiai pasakiau! bet štai tėvas į kambarį žengia
kiek prilipę prie batų, neša mėšlo iš tvarto žmogus
ką dabar čia krapštais, kraipo galvą, suprasti jis stengias
o man gėda parodyt, bet nuslėpti taip pat nesmagu
tėvas grįžta prie arklio, nukrypuoja pro žemą pašiūrę
sėdžiu aš kaip kvailys, negaliu daugiau nieko daryt
senas klevas pro langą girgždėdamas žiūri ir žiūri
kaip vaitoja mėsa tvankiame ir tamsiam kambary
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
Kelionė į tėviškę.
Pavargusi šiaurė
gilyn į šiaurę mėlynas vanduo
per kelią dūmai – smilkstančios žolės
melsva dvasia... tik išvaduok
nuo abstraktybių, nuo kelionės
tikslo. Daugiau gyvybės prarastuos daiktuos
išskydęs ledas, partrenkta kalė
kumelės pėdos, viešbutis VILLONAS
benzino kvapas, giesmės, cigaretės
sėdynės minkštos, medžio kūnas kietas
vidaus degimas, staugiantis variklis
įkaitęs Bakchas, šaltas Apolonas
bevardžiai kilometrai, į horizonto ryklę
numirt aukštielninkam ar gulinčiam ant šono
o jeigu sėdint: „jis prie darbo stalo
eilutės nebaigė... taip ir atšalo...“
bet oras blaivosi, atrodo, sąmonėja
valstybių sienas ignoruoja gervės
gilyn įšiaurę – atkaklus Borėjas
bet net ir jam sunku įveikti smarvę
sunku pateisint maištą prieš absurdą
gamta ir Dievas propaguoja skurdą
ant ežerų melsvuoja gilios žaizdos
žuvis be oro žiopčioja ir spurda –
krikščioniškų minčių turtingas vaizdas!
po to – tyla, tolydžio virstanti į vatą
nustebęs kūnas – vėl priaugai svorio
vandens mėlynė, šlykščiai trūksta oro
bet, ačiū Dievui, neturi chalato...
užmigo žemė, tik dangus
žvaigždes rikiuojantis į kovą
šventa kova, bet dar šventesnė lova
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
Skylės
Sukurti vaizdą: ledas. O ant ledo
katė pelytę vejasi, kojytės slysta
ir budeliui, ir aukai
ir pastangos, kurias jos deda
likimui lygios, amžinai kvailystei
išvengt kančios, laimėti malonumų
prikrovus pilvą, sielą leist į laisvę
staiga apstulbti nuo būties erdvumo
žvaigždynai veltui žemėn sėklą laisto
sakyt kažką norėjai? tai sakyk, kad myli
moterį ir artimą – juk moteris tikrai tau artima
kad alkoholis skrandy gręžia skylę
o smegenis – gašlių minčių suma
sugriuvo vaizdas – ledas greit išskydo
prarijo auką budelis, o budelį gelmė
ar būna Dievo meilė – be pavydo?
nuo kūno sielą mirtimi išgydo?
Nėra čia nieko. Laikas ir skylė
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.