Balys-Sruoga-foto        Gimęs 1896 metais.

        Laukinis liūdnumas ir laimė, kalėjimas amžiuos ir pašėlusi valia, gyvenimo padugnė, piktas kerštas ir pasiryžimo šventumo nekaltybė, požemio klaikumos rauda ir begalinis beprotingas džiaugsmas, — visa gyvenimo disonansų aidija, turbūt, ne mano vieno išpažinties verta.

        Ir jeigu aš esu, tai todėl, kad žinau kiekviename pakeleivingame broly ir sesery gyvenančią sielą mano. Ir jeigu aš būsiu, tai tik todėl, kad mūsų niekas nemiršta.

        Todėl aš ir einu į gyvenimą mylėdamas žemę, tą žiaurią, rūsčią, drėgną. Todėl ir negailestingai suskaitytos mano dienos man yra palaimos žemė. Ir ištremty iki dugno išsemdamas aš maną dalią, laiminu žemės sultis ir amžinai grįžtančią dainą.

 

 

 

 

 

PROOEMION

 

Virpėdama žinia dangum atėjo

Nuo Saulės mano.

Plasnoja vėliavos. Dainuoja vėjas

Ir tyrai mano ...

 

Ant aukšto kuoro uždegiau žibintą —

Paleidau gandą...

Nuskendo takas užmaršon pramintas —

Užliejo gandas ...

 

Žengiu lėbonės žemiškos atmestas,

Pateptas Saulės ...

Nešu, kaip Dievą, amžinasties naštą —

Karūną Saulės ...

 

Iš kuoro aukšto kelias gandas ugnys

Ir siekia toli...

Ir kas žingsnis — arčiau gaisri bedugnė

Toliau ir tolis ...

 

Kūrena laužas atpirkimui kurtas —

Per ugnį takas —

Pasauliui — valandos džiaugimos burtų,

Man — Saulės takas.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

***

 

Audžia, audžia

auksagijį audimėlį..

Saulė nukopo už marių ...

Sutemos šešėliai sklando,

Šaldančiai bučiuoja veidą...

— Man šaudyklėlė —

Lengva valtelė

Po ežerėlį —

Po audimėlį ...

— Rytą pasėja,

Vakarą piauna ...

Irstausi ašei

Po ežerėlį...

— Saulė pakyla

Ir nusileidžia ...

Žiūris lelijos

Ir dobilėliai ...

— Aš audimėlin

Po lelijėlę ...

Mano dalelė —

Ilga — be galo ...

Šaltos rankos — drebulėlės ...

Gludumą, kaip paukštė juoda.

Ir šešėliai, kaip našlaičiai ...

Audžia, audžia

auksagijį

audimėlį ...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

***

 

Ar atminsi bernužėlį, —

Tylų mielą vakarėlį,

Kurs grėblelį tau išpiaustė,

Kurs dainavo, kaip dalgelė,

Ir lydėjo visą kelią,

Ir žiedeliais kelią siaustė —

Ar atminsi tą bernelį?

 

Pievos kvapas — sultys, vynas...

Piemenučiai po pievelę

Kelia iškilmę vakarę ...

 

Tu būk jauna. — Tu būk jaunas.

Aš — kur plauna

Tik lelijas

Ežerėly —

Toks piovėjas ...

 

— Aš — kur piauna

Aukso gijas

Ežerėly —

Tai audėja ...

 

— Aš — kur rauna

Lelijėlių

Gilią šaknį gilumėly —

Toks piovėjas ...

 

— Aš — kur krauna

Giją gijon, žiedą žiedan ir šešėly—

Tai audėja ...

 

Ir svaigus sultingas vynas ...

Ir linksmybė po pievelę,

Kaip kaitra sapnų vasarių ...

Ar atminsi?... Ar atminsi ...

Skrenda tyli sutemėlė,

Verkia tyla — tylumėlė ...

Nepajėgsi, neužginsi

Špižiui dužti ir žvangėti,

Žiedui nukirstam žydėti,

Nors ir mirksnį, neužginsi.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

***

 

Supasi, supasi labai nubudinti,

Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti, —

Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,

Supasi, supasi lapai nubudinti.

Plaukia gegužio sapnai netikėtieji,

Gal tik raudoj kai kuomet palytėtieji,

O išgodotieji, o numylėtieji,

Slenka gegužio sapnai netikėtieji ...

Naujo gyvenimo gandą atnešdami,

Žemę, ir dangų, ir dulkes atmesdami,

Naujus takus per bedugnes atrasdami,

Naujo gyvenimo gandą atnešdami...

Rink, besiplečianti sielvartą gudinti.

Tau paslapčių amžinų nesujudinti.

Vėjo bučiuojami, vėjo pagundyti

Supasi, supasi, lapai nubudinti ...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

DIEVŲ TAKAIS

 

I

 

Saulė teka.

Dega ašaros ugninės.

Ir aguonos, kaip karoliai,

Aplink veidą ir krūtinę

Krauju dega ...

 

Žvaigždė mano pirmagimė —

Mano daina panaktinė —

Ir aguonos, ir krūtinė — — —

 

Ir kaip burtininks žengiu —

Sėju paslaptis širdžių —

Dovanoju ir turiu — — —

 

Rytas, žvengdamas, liepsnoja ...

Aš, kaip stulpas, vėl sustoju

Ir mylėdamas kartoju:

 

Tyla tylon įsiklauso —

Siela sielon įsižvelgia —

Gelmei gelmės pasigirsta. — —

 

II

 

Pražydo žemė

Gyvais karoliais.

Linguoja žolės,

Žilvičiai ūžia.

 

Ir naktužė —

Kaip verdenė ...

Gęsta žvaigždės —

Žiebiąs kitos...

Verkia gėlės

Nuraškytos ...

Verkia širdys

Nelankytos ...

 

Ir lankydamas einu —

Ar priimsi dovanų,

Sulčių vasaros pilnų?

Ar tik būsiu dėl tavęs

Žvaigždžių atspindžiu gelmės;

Kur pernakt perdegt suspės?..

 

III

 

Tu ateik į vyšnių sodą!

Tu ateik tą gūdų metą,

Kai dainuoja rudens vėjas,

Tartum tyruos liūtas viešpats,

Kai šermukšniai, margos liepos,

lt šešėliai išsigandę,

Ir su vėju vis dainuoja,

Ir su sieloms tyliai verkia ...

Tu ateik į vyšnių sodą!

 

Ir takai, ir žygiai ilgūs —

Rudens ūkana ir vėjas!

Ir nusvirusios pavėjui

Paleistoms kasomis vyšnios,

Ir paklydusios ugnikės

Iš tolių dausų atėję,

Ir užmirštosios sielos —

Rudens ūkana ir vėjas ...

 

Lyg šešėliai vogtinieji,

Tyliai slenka ir užgauna ...

Lyg padėka aimanuojant

Žaizdą nuslėptą palyti ...

Lyg nakties meilužis slaptas

Šalta meile pamyluoja...

Vėjas staugia ir dejuoja, —

Liūdną dalią atnašauja!

 

Vyšnių sodas. Rudens vėjas.

Siela užmiršta per amžius!

Sapnas lengvas, vaivorinis

Iš tolybių atlydėjo.

Saulė degė. Vaisius sėjo,

Sultimis žiedai sunkėjo ...

.........................................

Tyrų vėjas vyšnių sode

Sielą užmirštą dainuoja ...

 

IV

 

Saulėlaidos ugnys sultingoms aguonoms prasimuš pro

[liepų nusvirusius bokštus ...

Darželis, paskendusis mėnesio šypsenoj, tylisi, ilgisi,

[glūdi...

Ir nėra, kas dainą paklydusią šauktų, nors  siela taip

[trokšta...

Ir nėra, kas žiedą nuskintą primintų, nors siela taip

[liūdi...

Žiedo ašaros raudonos —

Kaip akyse ...

 

Įsižvelgsiu, pamatysiu:

Kaip ugnikės suvirpės —

Ar tas žiedas — iš širdies —

Ar tas sapnas — del manęs? — —

 

Atsigersiu raudonų

Žiedo ašarų — tavų —

 

Atsigersiu iš gelmės

Tavo sopančios širdies,

Kad pražydo del manęs —

Kad ir mirsiu — su daina!

Kad ką tarsiu: mylima!

 

V

 

Perregimuos rūbuos, kaip meilės dievaitė,

Kvepėdama skrenda naktis.

Vosilkos ir balsganos avižos vingiais, vilnimis suglūdo ...

 

Lauko gėlių vainikus

Rankos drebančios pajus

Paliai krūtis, pas skruostus —

Argi vis taip liūdna bus!

 

Aš dainuoju pamažu,

Kad nežadinč' avižų ...

Kad lankyčiausi nakčia —

Aš ir myliu paslapčia ...

......................................

Rūbai vaiskus. Dvelkia kūnas.

Siela girta pilnatim.

Su vosilkoms, su žibutėms —

Kur tu būsi su manim?

 

 

Ir laukuose, ir dausose

Tik žarijos, tik žiedai...

Ir krūtinėj — gilmenose —

Pietų saulė — apyniai ...

 

VI

 

Mėnulis baltas

Parėdė liepas

Žiedais sidabro.

 

Krapai ir kmynai.

Ir kvepia mėtos.

Šermukšniai svyra.

 

Kaip žilvitis vienas lauke

Laukia saulės — nesulaukia —

Šaukiu lauke — neprišaukiu ...

 

Ir bastausi — ne taku,

Liūdnas Viešpatis laukų, —

Žvaigždę krintančią seku ...

 

Kvepia kmynai ir krapai.

Ar girdi tu, ar žinai,

Kaip aš vienas su laukais?

 

Tyli ūkana nukris,

Mano kelią nušlakstys —

Siela aidijoms nuskris ...

 

VII

 

Rudens liepos,

Kaip sugėdintos mergaitės.

Kasos gelsvos ir paleistos

Visą veidą nukedeno.

 

Nuogos krūtys gedulingos

Su auksiniais spindulėliais

Susipynė

Paskutinės.

 

Rudens rauda netikėta

Pamyluoja veidą lėtą,

Pabučiuoja krūtį kietą ...

Ir gėlelės paskutinės —

Liūdnos žvaigždės rudeninės

Kaip kvepėjimas krūtinės ...

 

Ir kaip sapnas vaivorinis

Mylimoji — mylima!

Ir apsvaigusi krūtinė

Rudenine nuoguma —  —

Ir pašėlę sutartinėj

Krūtys — mylima — daina!

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

TIES BANGA

 

I

 

Bures nuleidęs tyliai iriuosi.

Jūra liūliuoja, supa mane,

Kaip debesėlis aš danginuosi.

Giedra mėlynėj. Linksma sapne.

 

Grakščios bangutės deimantais žeria.

Mano pasaulis toks įstabus.

Vilnys sudužta, žvaigždes man beria.

Argi gražesnis būna dangus?

 

Irklus švaistydams žvaigždes pasiekiu.

Deimantus jūros toli taškau.

Dainą dainuoju — dangų sau tiekiu.

Gimsiančio skausmo žiedus raškau.

 

II

 

Tolyn iriuos ... Įniršo bangos,

Juodais siaubūnais brukąs, dangos,

Į aukštį kyla volai bangūs ...

Tolyn iriuos...

 

Aušros ilgiuos... Takai migloti

Erškėčiais sprogstančiais nukloti,

Raudomis žemės apraudoti...

Aušros ilgiuos ...

 

Sapnais juokiuos ... Kam žydrios godos,

Kurios ugnim žėrėjo, rodos,

Taip išblaškytos taip vienodos ...

Sapnais juokiuos...

 

Dainos gailiuos ... Kam šydą pynė

Ir virkdė stygą ašutinę, —

Prakeikė jūrą begalinę...

Dainos gailiuos ...

 

Tolyn iriuos ... Nuskintai gėlei

Nebežydėti prakartėlėj,

Kaip man negrįšt į krantą vėlei ...

Tolyn iriuos ...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.


Skaityti toliau