Grazina Tulauskaite foto
Gimiau ir mirsiu XX šimtmetį. Labiausiai mėgstu liūdnas dainas, smuiko raudą, rudens spalvas ir audrą.
Gražina Tulauskaitė
PAKLYDĘ ŽODŽIAI
Širdy paklydo Tavo žodžiai,
kaip nelauktas pavasaris soduose,
ir žemė kaip daina
šį vakarą man rodosi.
O kada nors tie patys žodžiai
alėjomis per knygą išsities.
Kas nors paėmęs pavartys nuobodžiai
ir neapkęs paties.
Ir rodysis visa tai kvaila
ir neįtikėtina perdėm,
kad mes gyvenome tais žodžiais
ir tom pačiom raidėm.
Ir vėl, kai akys kaip gyvatės
raidėmis šliaužiot ims,
pravirksi Tu, kad savo širdį
išdalinai vagims.
IŠPAŽINTIS
Rytas žvaigždes nuo dangaus braukia,
kaip ašaras nuo mėlynų akių mergaitė.
Šiandieną nieks manęs nelaukia,
nieks valandų neskaitė.
Liko tik atkarpos jau užmirštų dainų
ir žodžiai širdyje kažin keli...
Aš nejučioms kas vakaras einu,
kur meilė man pabėgo geležinkeliu.
Gerai žinau, kam laimę taip anksti sutrupinau,
nors ir ne kartą rudeniu siela pravirko.
Bet težinos visi, kad širdį, meilės kupiną,
dar niekas nenupirko.
Po visą žemę pasipils šviesa iš karto,
gal būt, tą vakarą, kai kris mana žvaigždė jau.
Gal aš pati kaip sakalas, kuriam sparnus apkarpo,
bet jums parsiųsiu saulę, kaip žadėjau.
IŠDAINUOTA LAIMĖ
Išdainuotos laimės užmiršau ir vardą.
Ką gi dabar veikti šičia su savim?
Akys gaudė debesį, bet ir tas pabėgo,
man tik pasirodęs klystančia avim.
Nežinau, ar meilė, ar tie tylūs žodžiai
buvo apsvaiginę, lyg žiedų žydėjimu
tąsyk, kai atrodė, kad visus pavasarius,
soduose išskynę, j žodžius sudėjome.
Tąsyk mes tikėjom, kad ir žemė mūsų,
ir dangus gilusis, žydintis melsvai,
bet taip greit jau šičia užmiršti palikome,
kaip anie nuskendę jūroje laivai.
Aš mačiau, kaip laimė už kalnų pabėgo;
tegul nesidairo gluosniai pakeliais.
Mes taip ilgai laukėm, kol pakilo saulė,
tiktai nežinojom, kad ji nusileis.
NUSKENDUSI ŽVAIGŽDĖ
Žvaigždė visą naktį verkė,
baisiai nelaiminga.
Paskui debesiu apsisiautė
ir tyliai pradingo.
Rytas, vėlai atsikėlęs,
visais varpais skambina:
„Žvaigždė ežere nuskendo
ir sudrumstė vandenį!"
LYG TAS AKMUO
Tiek daug čia mylinčių, nemylimų,
tiek kenčiančių širdžių,
o aš, lyg tas akmuo prie kelio,
visų žingsnius girdžiu.
Galėčiau tuoj varpu prabilti,
gaisru pakilt galiu,
tiktai nenoriu mirti
pašautu paukšteliu.
Čia tiek išklaidžiota takelių,
o šitiek užmiršta kelių,
ir aš, lyg tas akmuo prie kelio,
išbalusi tyliu!
LAMĖ TARP SAMANŲ
Tingiai slenka dienos,
stumdosi ir vėlinąs ...
Liūdna man, lyg žvakei
kapuose per vėlines.
Visas mano džiaugsmas
lekia dūmais garvežio.
Savo šaltą dalią
nežinau kur parvežu.
Nei takų, nei kelio
jau visai nepamenu,
kaip surast mažytę
laimę tą tarp samanų.
O tos dienos lėtos,
tokios naktys mėlynos ...
Aš degu, lyg žvakė
kapuose per vėlines.
PAVANDENIUI
Pavandeniui nuplauks gyvenimas,
pavandeniui ir mes ...
O kas įspės, į kokį krantą
kurį vilnis išmes?
Ir kas tikės, kad buvo meilė,
kaip tas ruduo, gili,
jeigu dabar nė vieno žodžio
surasti negali!
Tai kas iš to, kad saulė juoksis,
kad gaudys spinduliais,
jeigu tavęs atgal sugrįžti
jau niekad nebeleis.
Ar kas tikės, kad buvo meilė
šviesi, kaip saulė ant dangaus,
jeigu nė vienas savo laimės
už sparno nepagaus!
SUDEGUS PLAŠTAKĖ
Ant raudono žiedo
sudegė plaštakė;
jokio rašto nepaliko,
žodžio nepasakė.
O kodėl ji degė
ir dėl ko kankinosi,
įtaria viens žiedas,
žydintis kaimynuose.
O ar tu įspėjai,
argi tu supaisei,
dėl ko ta plaštakė
numirė taip baisiai?
Baltos dienos bėga,
juodos naktys lekia,
o kas atgaivins tą
žuvusią plaštakę.
PLAUKIANČIAI SAULEI
Plaukia, plaukia saulė
debesine valtim.
Kad tu mano laimę
iš miegų prikeltum!
O jei ne, tai plauk sau,
niekas ir neklausia,
kodėl mano laimė
miega laimingiausia.
Plauk, nuplauk, kur nori,
nesakyk tik niekam,
kodėl kartais laimę
miegančią paliekam.
Tu kasdien praplauksi
debesine valtim,
bet, kad panorėtum,
laimę tuoj prikeltum!
LAIMĖS PABUČIAVIMAS
Liūdesys su širdim kalba,
kaip geri pažįstami.
Laimė taip skubiai išskrido,
iš kur nesugrįžtama.
Šventas Jonas nesuranda
žydinčio paparčio.
Nebelaukt beržams Sekminių
nuoširdžiai patarčiau.
Žalioj pasakoje amžiais
žydi žiedas žavimas ...
Kodėl manęs neužmigdė
Laimės pabučiavimas!
ŽODŽIUOSE IR SAPNE
Gal būt, dėl to čia šitaip liūdna,
todėl taip neramu,
kad ir greičiausias kelias
nepaveja namų.
Lyg moteris išbalo sodas,
lakštingala kai suokė,
o mes pamilome jos ašaras,
pamilome ir juoką.
Ir žemės kelio nepaklausėm,
kur eina jis, kur ne:
juk visas toks gražus gyvenimas —
žodžiuos ir sapne!
APYSAKA
Liūdintis vakaras. Mylimos akys.
Laimė prabėga, nieko nesakius.
Paniuręs vėjas vaikšto alėjose:
įtaria liepas, prieš jį kalbėjusias.
Kažin kas buvo, kažin ko laukta ...
Širdy rašausi smerkimo aktą.
Nieko man negaila, nieko nenoriu.
Branginkit ašarų melsvus karolius.
Klevai palangėj praneš jum visa ką,
kai aš pabaigsiu savo apysaką.
KLYSTANTIS DRUGYS
Lekia dienos, lekia,
niekad nesugrįš.
Aš viena, kaip vienas
klystantis drugys.
Būtų marios džiaugsmo,
laimės — ežerai,
kad tavęs nėra čia —
viskas negerai!
Lekia dienos, lekia,
nesugrįš atgal.
Viens drugys žieduose
žiedo rast negal.
SUNKIOS MINTYS
Tai ką dabar sakysiu,
kaip aš liūdna nebūsiu,
kad sunkios mintys apėmė
ir gąsdina iš visų pusių?
Ar tilps gyvenimas į žodį?
O jo ar nepamiršiu?
Kiek dar pavasarių prikels žibuokles,
kiek nužaliuos paviršių?
O jei tuojau išeičiau,
jeigu jau čia nebūčiau,
ar mane išlydės pavasario varpai,
ar tie liūdni rudens skudučiai?
NEŽINOMU PAUKŠČIU
Dabar jau niekas nesugrįš čia,
jau niekas nedainuos;
tiktai išbalę debesys
bučiuojasi kalnuos.
O visos mano dienos,
skambėjusios kadais,
prisikelia seniai jau
užmigusiais varpais.
Man rodosi, kad aš mylėjau,
manęs tik nemylėjo nieks.
Nežinomu paukščiu gyvenimas
patamsyje pralėks.
SUGRĮŽĘS LAIVAS
Grįžta! Jau laivas sugrįžta!
Ne visi grįžta laivai.
O kur gi mylimas mano?
Kur dabar tu palikai!
Audros, neleiskit laivų čia;
verskit juos, laužkit stiebus ...
Ir aš kad gyva jau nebūčiau,
jei mylimo mano nebus!
Juodomis burėmis laivas
parplaukė pirmas jau čia.
Jame, kol dangus prasiblaivęs,
mylimas miręs nakčia!
KLŪPANTI MEILĖ
Seniai sakiau, kad mirė meilė,
o rodėsi, kad ne;
tik kažin kur išėjo,
palikusi mane.
Aš taip verkiau: kad mirė meilė,
ko aš numirti negaliu!
O ji tuomet bučiavosi
su baltu žiedeliu.
Dabar tikrai jau viskas
man rodos lyg sapne:
sugrįžo mano meilė
ir klūpo prieš mane.
PRIE SAULĖS KARSTO
Ko ruduo taip baisiai taškos,
atklampodamas keliu!
Soduose grabnyčių vaškas,
dangus rauda vaikeliu.
Linksi medžiai nusiminę
prie jaunosios saulės karsto,
vėjas gieda šermeninę,
aukso lapais apibarsto.
O kai krinta paskutiniai
tie rudens pašauti paukščiai,
iš kažkur liūdnai tėvynei
gaivint vasarą paršaukčiau!
PAKLYDUSIŲ ŽODŽIŲ MERGAITEI
Tuos žodžius tamsiuosius maža kas ir skaitė:
liūdesio šioj žemėj ir be to gana.
O argi kas matė, kaip kely mergaitę
stumdė rudens vėtros, virkdė dargana?
Kas gi patikėtų, kad ir josios draugės
buvo tiktai žvaigždės ilgesio naktims! ...
Vienišas gi beržas, gale lauko augęs,
pasakas kuždėjęs, baigdamas užkimt.
Kam gi dar tu rodei tą našlaitę širdį,
kurią visos dienos nuolatos tik tardo!
Kas žodžius klaidino? Kas juos taip nugirdė,
kad negal atminti jie net laimės vardo!
Tu širdies audiman tiek priaudei liūdesio,
kad jame pati jau paskendai visa:
raštuose, mat, savo ką tiktai pajudinsi,
žodžių žiedai žėri ašarų rasa.
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.
Grazina Tulauskaite foto