tekstai.lt

Naujosios poezijos antologija ANTRIEJI VAINIKAI (1936). Leonas Skabeika. Poezija

leonas-Skabeika_foto
leonas-Skabeika_foto
       Leonas Skabeika gimė 1904 m. Žemaitijoje, Žiogaičių km., Viekšnių valsč. Mokėsi Viekšnių progimnazijoj ir Šiaulių gimnazijoj, kurią baigė 1925 m. Universitetą lankė Kaune humanitar. mokslų fakult. Gyvai dalyvavo literatūros būreliuose, akademiniam gyvenime, aktyviai bendradarbiavo spaudoj.

       1929 m. apsirgo džiova. 1932 m. ligos kankinamas parvyko tėviškėn. Čia pasitraukęs iš jo apdainuotos triukšmingos miesto aplinkumos dar pragyveno ketvertą metų. Nesant savų išteklių ir rimtos paramos iš šalies, ilgai kovojęs su mirtimi poetas 1936 m. I. 21 d. atsiskyrė su šiuo pasauliu.

        „Be lito sunku sirgti", — rašė L. Skabeika prieš pat mirtį. Iš tiesų, Nepriklausomoj Lietuvoj poetą taip pat lengva džiovai papjauti, kaip ir anuomet Vaičaitį.

       Dar gyvendamas L. Skabeika yra išleidęs eilėraščių rinkinį „Po juodo angelo sparnais". Be to, jo eilėraščių yra išmėtyta įvairiuose periodiniuose leidiniuose, yra ir nespausdintų. Poeto draugai rūpinasi surinkti visą jo poetinį palikimą ir išleisti atskiru leidiniu.

 

 

 

       PO JUODO ANGELO SPARNAIS

       

       Po juodo angele sparnais, kaip kraujas

       Tamsiai raudonos saulės žydi

       Ir alkani ereliai kaujas

       Padangėse paklydę.

 

       O ten, žemai — betono miestas

       Į dangų baltas bones kelia. —

       Žlibintų degančių nušviestas

       Tamsion bedugnėn rangos kelias ...

 

       Virš gėdoj svaigstančių pritonų

       Pakilę kranksi žalios varnos.

       Tarp rūmų, bonių ir kolonų

       Su juoda vėtra švilpauja liktarnos.

 

       Žydėk, pasauli juodas mano —

       Pasauli vargui atiduotas. —

       Tešėlsta žemė, okeanai

       Po juodo angelo sparnais vėjuotais.

 

 

 

       GYVENIMAS

       

       Gyvenimas — vien kryžkelių milionai.

       Gyvenimas — dvejonių šypsena niūri.

       Gyvenime — ir burtai, ir klajonių monai...

       Gyvenime ir aukurai švenčiausi sugūri.

 

       Ties amžių vartais, štai, kaip gėdos sfinksai,

       Toliuose akis panėrę stūksom.

       Naktis. Ten — okeanuos — švyturiai, rods, spinksi

       Ir bangos krantuose taip dūksta...

 

       O dūšioje vis rauda klaikios gatvės

       Nugrimzdusio pasaulin miesto.

       Ir verkia ten paklydusi jaunatvė,

       Kad taką saulėn kas nušviestų...

 

       Gyvenimas —  vien kryžkelių milionai.

       Gyvenimas —  dvejonių šypsena niūri.

       Gyvenime žydrių vilionių

       Ir mūsų laimė sugūri.

 

 

 

       PAPIEVIŲ HORIZONTUOS

       

       I

 

       Kaitriam dienovidy tariau sudievu

       Nakties takams — triukšmingam miestui

       Ir nerimo sparnais pasveikinau papievius

       Žiedais žibuoklių mėlynų nutiestus.

 

       Apsvaigusi dvasia laukuos paklydo

       Ir akys horizontuose nušvitę dairės. —

       Kažkur ugnies žiedais pražydo

       Naujos buities auksinės gairės.

 

       Ir kraujo vėtros taip sukratė

       Apsvaigusios širdies palangę,

       Jog miesto alkano šalta gyvatė

       Į melsvą tolį nusirangė.

 

       Tarp girių ir laukų — žibuoklių kelias.

       Tarp girių ir laukų — dangaus mėlynė ...

       Žiedų raudonos rankos kelia

       Į dangų taurę žalsvo vyno.

 

       Pažįstu moterų ne vieną tūkstantį:

       Jos tokios alkanos ir mielos.

       Bet jai, vienai, kančia pašėlus

       Širdyj sukūrė ilgesį, kaip vėtrą dūkstantį.

 

       Saulėtekyj jau degė laužai šventi

       Ir maldai rytmetinei būrėsi pušynai,

       Gyvenimo kai taurėn kartų vyną

       Širdis įliejus verkė, kentė ...

 

       O kambarys tas buvo toks mažytis.

       Ir gelsvas šilkas, ir tylios akys,

       Ir juodas skausmas krūtinėj plakės,

       Kaip vėjas mariose paklydęs.

 

 

 

       KLIEDANČIOS ŠIRDIES MALDA

       

       Šiąnakt užverki mano langą:

       Pavasariu čion dvelkia žemės gėda. —

       Ligonis aš ... Taip dreba rankos ...

       Raudodama širdis taip kliedą.

 

       Šiąnakt klajok žaliom alėjom

       Be laimės tu viena, viena,

       Ir keiki šlamantį šilkuose vėją

       Geidimo skausmo alkana.

 

       Tik neateik širdies kankinti,

       Kaip demonas geismų sparnuotų:

       Jau visos taurės išmėgintos,

       Visi žiedai nuvainikuoti...

 

 

 

       ŽALIOS VĖTROS

       

       Baltuos kaskaduos aušta rytas

       Ir žalios vėtros klega gatvėj. —

       Pritonų vargo čia išvyta

       Apsvaigus trankosi jaunatvė.

 

       Tarp miesto švintančių balkonų

       Šnairuoja akys, kaip liktarnos,

       Ir vėju ant dangaus raudono

       Plezdena juodas sparnas.

 

       Pažvelk pro jį į juodą dangų:

       Ten plyksi žalias vėtrų žaibas

       Ir klykdamas padangėm trankos

       Šviesių pasaulių paukštis raibas.

 

       Tad lėk ir tu mūs žemės plotais,

       Žaliųjų vėtrų ristas žirge. —

       Ne laikas kryžkely sustoti

       Tik tam, kad žalios akys mirga.

 

 

 

       VIDURNAKČIŲ AIKŠTĖSE

       

       Vidurnaktį

       Po tamsią miesto aikštę

       Giltinė nužengusi nuo kryžiaus

       Vaikšto.

       O ten-toli: —

       Vaitojančios tylos kvartaluos,

       Kaip piktas juokas skamba

       Plieno pjedestalas.

 

       Ateiname. Liūdni.

       Širdyse dvelkia vėjas šaltas.

       Ir kryžių kryžiais sukryžiuojame rankas

       Prieš moterį

       Ant kryžiaus gėdoje prikaltą,

       Nors liekam alkani, kaip liūtai,

       Ir plėšrūs, kaip laukiniai leopardai;

       Nors aukso raidėmis be galo

       Trokštame įamžinti jos vardą.

 

       Vidurnaktį

       Po tamsią miesto aikštę,

       Kaip giltinės nuo kryžių,

       Vaikštom. —

       Švinu į dūšią grimsta plieno miestas:

       Tad keikiamės,

       Kad kas naujan gyveniman kelius

       Nušviestų.

 

 

 

       Į MĖLYNĄ JŪRĄ

       

       Iš amžių, kaip paukštis pašautu sparnu,

       Į mėlyną jūrą skrendu,

       O kraujas ištiškęs uolotuos krantuos —

       Tai ženklas, jog čia nesugrįšiu niekad, niekados.

 

       Žinau: manęs laukia žuvėdros dalia: —

       Sudievu. Sudievu, jaunyste žalia.

       Nebklosi ant vieškelių mano žiedų:

       Palaidota Tu – – –

 

       Išaus kitos dienos.    Ir rūsti naktis

       Greit kitą man pasaką jau pasakys.

       Greit ošiančiuos rūmuos krūtinė atvės,

       Ir gelmių pasauliuos granito širdies

       Jau niekas, o niekas daugiau nemylės.

 

       Tada atsikvėpsiu dar kartą laisvai

       Ir trenksiu bangosna kraujuotais sparnais:

       Lai jūra bekraštė audrom susiūbuos

       Gyvenimo naujo rausvuos spinduliuos.

       Iš amžių, kaip paukštis pašautu sparnu,

       Į mėlyną jūrą skrendu – – –

 

       Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

      

leonas-Skabeika_foto
leonas-Skabeika_foto