tekstai.lt

Elena Bukelienė. Vienatvės anatomija

 

b_162_247_16777215_0___txt_images_stories_cerniauskaite.jpg       Laura Sintija Černiauskaitė. ARTUMO JAUSMAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 237 p.

       Retas jaunas žmogus ateina į literatūrą su savo tema, savo egzistenciniu rūpesčiu, kuris persmelkia ir tarsi visam gyvenimui užprogramuoja jo kūrybos gelminę tėkmę. Laura Sintija Černiauskaitė yra kaip tik tokia autorė, kuri atėjo į literatūrą žinodama, ką nori joje veikti. Ji paraleliai rašo dviejų žanrų kūrinius – prozą ir dramą, pati kol kas teikdama pirmenybę prozai kaip sunkesniam literatūros žanrui, reikalaujančiam didžiausios kūrybinės įtampos, darbo ir talento. Visą dar negausią kūrybą sieja rašytojos pastangos parodyti sudėtingus, painius, dėl skirtingų prigimčių, charakterių, socialinių ir kitokių aplinkybių sunkiai reguliuojamus žmonių tarpusavio santykius, lemiančius dvikryptį kiekvieno judėjimą – nuo kito tolyn arba į kitą – artyn. Pirmu atveju – skaudžios vienatvės dramos, nes žmogui neužtenka komunikuoti tik su kompiuteriu; antroji kryptis – veržimasis iš vienatvės, prilygstantis šviesiausioms viltims pagaliau pakliūti į oazę, kurioje lengva kvėpuoti, kurioje esi išklausytas, suprastas, vertinamas, mylimas ir saugus. Autorės kūryba yra labai moteriška geriausia šio žodžio prasme, tačiau ne feministinė, nesutelkianti išskirtinio dėmesio į moterį. Abiejų lyčių žmones ji vertina tais pačiais kriterijais, teigdama, jog tiek vyrui, tiek moteriai vienatvė nepakeliama. Skirtingos lytys ieško savo „antros puselės“ lygiaverčiam bendravimui, draugystei, ne vergiškai priklausomybei, o tolsta viena nuo kitos, įsukus kasdienybės bruzdesiui ir monotonijai, padvelkus neištikimybės, nepasitikėjimo, susvetimėjimo šalčiui. L. S. Černiauskaitės pamėgtoje kūrybos erdvėje – šeimoje ir vaiko atsiradimas svarbus ne tik motinai, kartais net labiau tėvui. Vyras dėl savo menkesnio gebėjimo tvarkyti buitį pagal rašytojos interpretaciją yra panašus į nuolatinės globos reikalaujantį kūdikį. Tačiau žmogiškieji ryšiai autorei rūpi ne tik kaip skirtingų lyčių meilės–nemeilės ar šeimos problema. Tai ir tėvų–vaikų, brolių–seserų, draugių, draugų, pavaldinių–viršininkų tarpusavio santykiai, visas šiuolaikinis žmonių bendrabūvio tinklas. Pagarba kitam, kito kitoniškumui, asmenybės laisvės ir autonomijos pripažinimas, o ne lyčių skirtumai rašytojos kūriniuose iškyla kaip svarbiausia visaverčio žmonių bendravimo sąlyga.

       Naują rašytojos knygą „Artumo jausmas“ sudaro dvi dramos, apysaka ir pora apsakymų. Panašios proporcijos buvo ir ankstesnėje knygoje „Liučė čiuožia“, kuri išgarsino autorę kaip šiuolaikinę dramaturgę. Ir dabar platesnio rezonanso gali sulaukti dramos. Tai nulemta paties žanro, dvigubų jo funkcionavimo galimybių – drama priklauso ir literatūrai, ir teatrui. Dėl jos dialoginės kalbos gyvumo, glaustumo ją lengviau išversti. Teatras vis labiau tampa internacionalinis reiškinys.

       Vis dėlto, veikiamai autorės sugestijos, kaip svariausią naujos knygos dalį norisi vertinti apysaką „Vidurdienį, Lidijos laiku“, nors, reikia pripažinti, dramos darosi kaskart solidesnės ir nežada nusileisti prozai. Dabartinės literatūros fone L. S. Černiauskaitės apysaka išsiskiria skaidria romantine dvasia. Sena kaip pasaulis meilės istorija: jaunuolis įsimyli vyresnę žavią moterį ir nedrįsta jos net prakalbinti. Tik su paskutine kūrinio fraze, ištarta moters „Nagi nagi, gal jau užteks apsimetinėti, kad vienas kito nepažinome?..“ – pagaliau užsimezga pažintis. Tačiau pasakojama ne tik apie banko kasos operatorę Lidiją ir studentą Konstantiną. Trumpai, bet taikliai charakterizuodama, autorė į apysaką įveda dar keletą personažų, ir mes atpažįstame spalvingą mūsų amžininkų psichologinių ir socialinių tipų paletę. Pas Lidiją apsigyvena jos bendradarbė Nataša, pabėgusi nuo agresyvaus girtuoklio vyro, yra dar jų viršininkas Vladimiras Pogosianas, pasinaudojęs ir metęs Natašą, jo žmona Liusė, narsiai kovojanti dėl savo vyro, pagyvenęs našlys Selemonas Vėželis, pasipiršęs besilaukiančiai Natašai. Veiksmas prasideda pavasarį, baigiasi rudenį. Priešingai nei gamtai, žmonėms gyvenimas iš mirties taško išjuda rudenį. Visi išsivaduoja iš juos apraizgiusio vienišumo voratinklio. Tačiau kiekvieno kelias kitoks, nes tai labai skirtingos sielos, skirtingi jų poreikiai. Kiekvienas turi susirasti sau skirtąją, tik prie jo derančią, jam pelnytai priklausančią dalį.

       Autorė kuria paslaptingą, pakylėtą, subtilios mistikos šydu pridengtą, viršininko net vadinamą paranormaliu, uždarą Lidijos pasaulį, į kurį pakliūti ne kiekvienas gali. Ji vieniša absoliučiai, kartu su dvynio brolio ir vyro mirtimi tarsi ir pati pasitraukusi iš gyvųjų ir pritapusi mirusiųjų erdvėje. Mėgstamiausia jos pasivaikščiojimo vieta – kapinės. Su mirusiaisiais ji kalba, bendrauja, juos jaučia, girdi. Lieka tik stebėtis, kaip paprastai, žaismingai ir įtaigiai autorė tai perteikia.

       Neseniai palaidojo jaunuolį. Naktimis, kai virš kapinių pakyla fosforinis kupolas, jų įprastinį mirusiųjų šurmulį perskrodžia banguojantis pianino čiurlenimas. Jis tai prityla, tai pagarsėja. Lidija ne išsyk susigaudė, kad čiurlenimas sklinda iš to jaunuolio. <…> Prieš mirtį jis buvo pianistas, ir toji muzika atsekė paskui jį. (Kiekvienas kažką atsineša iš gyvenimo, per kurį laiką tai nusilupa lyg sena oda ir susimaišo su žeme.) (p. 5).

       Ir prozos, ir dramos kūrinius sieja tie patys, autorei svarbūs, kraštutines būties ribas ženklinantys motyvai – žmogaus mirtis ir kūdikio gimimas. Mirusiųjų erdvė nėra atskirta nuo gyvųjų neperžengiama siena. Jie čia pat – už kapinių tvorelės. L. S. Černiauskaitei, kaip reta kam, yra pasisekę prisijaukinti mirtį, užmegzti su ja dialogą. Ne filosofine ar mistine prasme, o literatūrine, naudojant fantastinį elementą kaip aliuziją į „vėlių suolelį“, kaip galimybę parodyti gyvųjų ir mirusiųjų dvasinius ryšius:

       – Jūsų muzika, nors ir kokia gyva, jums nepriklauso. Jūs miręs, berniuk. Jūs miręs. Tai tokia užsitarnauta būsena. Apsipraskite su tuo.
       Atrodo, jaunuolis išgirdo tai, kuo pats beviltiškai bando patikėti. Pajutusi, kad per daug šneka, Lidija skubiai nužingsniavo tolyn. Ją sustabdė vandens čiurlenimas už nugaros – nejaugi samanotasis fontanėlis bus pratrūkęs? Ji atsigręžė. Jaunuolis šlapinosi, nukreipęs čiurkšlę į sueižėjusį fontano baseinėlį. Šelmiška šypsena iškreipė jo amžinai nusivylusią burną.
       – Matot, prieš mirdamas nenusišlapinau kaip reikiant! – šūktelėjo Lidijai. – Bet pažadu, kad tai paskutinis kartas! (p. 11).

       Apsakyme „Obuolys Kipreliui“ miręs tėvas pas Šventąjį Petrą sutinka savo sūnų ir elektroniniu paštu siunčia žinutes žmonai į jos sapnus. Dramoje „Blyksnis po vasaros vandeniu“ jautri ir protinga paauglė bendrauja su mirusia motina ir bendraamžiu Kipreliu. Šie rašytojos poetikos elementai, seniai išbandyti romantizmo, modernizmo literatūroje, nėra pigus triukas. Kaip ir sapnai, tai – dvasinio gyvenimo formos.

       Efemerišką, lengvai plevenančią kapinių takeliu, lyg šiek tiek pakilusią nuo žemės Lidiją pamato Konstantinas ir susižavi, nors ir nelabai tikėdamas jos realumu. Tai lyg kokia autorės kūrybinio ilgesio ar maišto vizija, iškritimas iš postmodernios literatūros konteksto. Lidija – poetiška natūra, kurios ilgesį ir liūdesį gali įveikti tik tikri dalykai, skaidrūs, gilūs jausmai, patvari draugystė, gyvenimas meno vertybių, grožio ir harmonijos pasaulyje. Neatsitiktinai jos ieškančią „antrąją pusę“ autorė atitinkamai apdovanoja lakia vaizduote, kūrybingumu, sudėtingu vidiniu gyvenimu:

       Spalį staiga atvėso, nors saulė dosniai tebešvietė pro auditorijų langus. Jis įprato rašyti iki vėlumos, kol gatvė už užuolaidų, kurių net dieną neatitraukdavo, nuščiūdavo, ir smilkinius užguldavo spengianti nakties tyla. Siela tirpo toje tyloje – ten, praskleidus ploną gedulo šydą, blykčiojo nelytėti veidrodžiai – tirpdamas tyloje jis laukė, koks juose išryškės atspindys (p. 69).

       Toks yra su poetiniu įkvėpimu išreikštas romantiškasis apysakos klodas. Jam priešinamas žemiškasis gyvenimas, gruboka, purvina realybė, kuriai perteikti ieškoma ir atitinkamos raiškos. Čia kartais prireikia ir ironijos, ir komizmo elementų. Vis dėlto tarp dvasios ir materijos neišvengiamai yra sąlyčio taškų. Tai kūniška žmogaus prigimtis. Konstantinas turėjęs daug draugių, neatsisako ir Natašos pasiūlymo permiegoti. O Lidijos didysis rūpestis – vaikas. Jai sapnuojasi vaikelis, ji džiaugiasi galėsianti prisidėti prie Natašai gimsiančio kūdikio auginimo. Vaiko gimimas – nepaneigiamas gyvenimo vertės argumentas. Ta mintis nejučia skverbiasi vos ne į kiekvieną rašytojos kūrinį. Ji gyva apysakoje „Vidurdienį, Lidijos laiku“, svarbi apsakyme „Obuolys Kipreliui“, „Blyksnyje po vasaros vandeniu“, ją radome dramose „Liučė čiuožia“, „Išlaisvinkit auksinį kumeliuką“, kūdikio gimimu baigiasi ir drama „Artumo jausmas“. Negali būti neteisėto, negražaus, nereikalingo, nevertingo ar per brangiai kainuojančio naujos gyvybės atėjimo. Visada tai yra pačią gyvenimo esmę gelbstintis aktas, lyg naujos žvaigždės pasirodymas, atstatantis suirusią kosminę tvarką.

       L. S. Černiauskaitės rašymuose visada yra erotikos (ne sekso), bet ji toli nuo vulgarumo ir bedvasio kūno instinktų demonstravimo, mėgavimosi žodine pornografija. Erotika traktuojama kaip būtina, tačiau nepakankama lyčių ryšio dalis, be dvasinio bendrumo galinti bematant subyrėti. Iškalbūs dramos „Artumo jausmas“ veikėjos Junonos žodžiai vyrui: „Kada paskutinį kartą buvai mane apkabinęs, Faustai? Tiesiog švelniai apkabinęs, be minčių apie seksą? Kodėl kiekvieną sykį, kai laukiu iš tavęs švelnumo, tu mane užsipuoli kaip patinas?“

       Gana platus rašytojos personažų diapazonas – nuo aristokratiškai turtingos dvasios Lidijos iki primityviausios benamės merginos Liubkos, kuri gyva tik maitinimosi ir veisimosi instinktais. Tačiau rašytoja akcentuoja tai, kas ją skiria nuo šunelio, kas ją daro žmogumi. Liubka geba vertinti žmones, padedančius jai išlikti, – Faustą ir Viktorą. Pirmasis geras besąlygiškai, juo Liubka pasitiki, jį pamilsta, antrasis kelia sąlygas, reikalauja joms paklusti, duodamas jaučiasi turįs teisę valdyti ir iš pavaldinio laukia paklusnumo bei dėkingumo. Viktoras susilaukia ne tik Liubkos, bet ir jo užaugintos sesers neapykantos. Nepakėlusi prievartos, sesuo pasirenka mirtį. Čia prisiliečiama ne tik prie gėrio esmės, bet ir prie pagarbos žmogaus individualybei, tegu ir pačiai primityviausiai ar dar nespėjusiai subręsti. Neįkyriai primenami elementarūs laisvos, demokratinės sąmonės pradmenys, sunkiai įsitvirtinantys mūsų visuomenėje, įpratusioje būti valdomai.

       Visi L. S. Černiauskaitės veikėjai išlieka žmonėmis. Tokia humanistinė jos kūrybos nuostata. (Tiesa, ji nevaizduoja žmogžudžių.) Net Natašos viršininkas Vladimiras Pogosianas, nusipelnęs žiaurokos autorės ironijos, patinas be subtilesnių jausmų užuominos, sužinojęs, kad žmona žada jį palikti, susimąsto: „Ką jis apskritai veikia šiame gyvenime. Kas turi prasmę, o kas – ne. <…> – Ar myli mane, Vladimirai? – nenusileido žmona. – Taip, – negalvodamas atsakė Vladimiras. Tardamas šį lemtingą žodį, jis maloniai nustebo dėl tikrumo, kuris pliūptelėjo iš jo vidaus“ (p. 23).

       Yra dar daug resursų talentingos autorės kūrybai gilėti. Čia suminėtų motyvų eksploatacija dar toli gražu nebaigta, bet tam tikro išorinio, siužetinio kartojimosi, tiražavimo pavojus jau yra jaučiamas.

       Rimčiausia ateities garantija – prozininkės stilius: skambaus vidinio ritmo, natūralaus rišlumo, skaidrumo, juslingumo, informatyvumo ir grožio, poetiškumo derinys, magiškai veikiąs skaitytoją.