tekstai.lt

Onė Baliukonė. Eilėraščiai iš rinkinio „IŠ KELIO DULKIŲ“ (1982)

baliukone_jauna
baliukone_jauna




***
Dar smūgis nugaron, į veidą spjūvis – ir nuo kranto!
Nors nežinai – tebekrenti... ar jau – skrendi.
Tegu dangus – tik stogas. Arba vienas iš bedugnės
                                                                   variantų –
Bet džiaugsmo ašara galugerkly?.. Bet – laisvės nuojauta
                                                                          saldi?

Nors laivą stačiusiam – tik kelios sausos skiedros,
Išplauks ir jis už horizonto linijos lakios...
Gyvendamas – lyg paskutinį duonos kepalą paskutiniu
                                                     peiliu prariekdamas –
Išmokusiam gimdyti grumstui vis žemiau lenkies.

Nors gyslų stygomis aistra iki užsimiršimo groja,
Kaip išsipildymą vienatinį ant rankų vaiką verkiantį imi.
...Eilėraštis, paveikslas, muzika – tik formulė? Ar kraujo
Svaigus ir netikėtas judesys po degančia kairiąja
                                                                         krūtimi?

Baliukonytė, Onė. Iš kelio dulkių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.


***
Iš proto eina – ar pasaulį vėl iš naujo tveria?
Galbūt nei dievo – jo sunkesnis ir beviltiškesnis darbas:
Išlydyti iš vienadienių vaikiškų aistrų – likimų amžinąjį
                                                                       varį.
Iš juodo savo kraujo – žydrą meilės geležį...
                                   O žaizdras – žaibas

Vis gęsta rankose, laukinių vėjų įpučiamas nesiduoda.
Todėl jis spjauna į save ir savo triūsą (laikinai)
                                  – ir trenkiasi
Į karčemą, kur žemiškų sapnų krūtinga šeimininkė
                                  raiko duoną.
(Pati kaip karštas kepalas...) Kur tankiai

Tarsi pasiseka pasaulį kojomis aukštyn apversti. Galva –
Pramušti sieną ir nematomas duris atverti kūdikio
                                  bevardei sielai...
Tačiau lakios bangos viršūnėje –tik pilkas baimės alavas,
Ir meilės žiedas nėščias neapykantos nuodinga sėkla...

Todėl tatai jis geria – tyliai, su triukšmu – kaip tamstos
                                                                         norit.
Kaip reikia tamstoms – kad linksmiau, kad tik didesnis
                                  cirkas būtų.
O grįš namo, išsilaižys, iš savo brolio – voro
Kantrybės pasiskolins – ir toliau nors iki pragaro
                                  atidarytų vartų...

Baliukonytė, Onė. Iš kelio dulkių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.


***
Kol dar gyva šita žvaigždė, įsmigusi į karštas smegenis,
Kol dar šnibždi – nebegaliu, suvokdamas – dabar
                                                                    ištversi...
Iškauk – išcypk – ką atmeni ir ko neatmeni –
Bebalsei riksmo seseriai – – –

Šviesos aklajam broliui. (Tai – eilėraštis?)
Kaip sunkiai gimsta jis ir tiesiasi į kasdienybės pilką
                                                                    pragarą.
Į krištolinį beprotybės dangų... Miršta –
Staiga ir paprastai – – –
Taip paskutinį grašį prageria

Laimingas alkoholikas. Daugiau jau niekad. Amen!
Bet grįžta rytas kaip išblyškęs pagirių kamuojamas
                                                                    bičiulis,
Ir vėl tą troškulį nenumalšinamą prisimeni.
Dantis sukandęs puoli – – –

Į pergalę? Eilinį pralaimėjimą? Ak, mirtinos kovos
                                                                    iliuzija...
Tačiau nesigailėk savęs, jei nuosprendis vis viena: kaltas.
Kažkas kvatojasi iš tavo tariamo prisikėlimo – – –
Mūza? Jai
Sparnus prie amžinos vilties – sekundžių vinimis aštriom
                                                                    prikalti!..

Baliukonytė, Onė. Iš kelio dulkių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.


***
Ten vėl mėnulis. Ten, neparašytame eilėraštyje, vėjas.
Lyg paskutinę valandą prieš gimdymą – šviesu ir bloga.
Kažin kieno pavidalai – atsidusimai – žingsniai atminties
                                                                          alėjose...
(Asketo nuodėmingu veidu – Mandelštamas? Blokas?)

Ne smilkinin akmuo – negalima atgal!.. Radastą
Nuo apleistų vaikystės kapinių – su kuo baltai suvienysi?
Virš keršto ašmenų ir meilės geležinkelių skraidai ir čiulbi.
                                                                           Kas tu –
Tokia laisva dabar – nei kraujas perpjautose venose?

Baliukonytė, Onė. Iš kelio dulkių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.


***
Tas keistas alkis akyse – jis skiria mus ar vienija?
Vejuos tave kaip sapną. Ne – kaip jauną vėją...
Tai kas, mielasis, kad dviejų gyvenimų jau nepakelčiau.
Kad mano metų tu neperžengsi kaip šito slenksčio.

Vis tiek nuo tavo lūpų atsiplėšiu baltu džiaugsmo aitvaru.
Koks atviras dangus... Kaip moters beprotybė atviras.
Žemai po kojomis ar juokiasi kažkas – ar verkia?
Žinau, kad krintančios nesigailėsi.
Ir nereikia.

Ir neprašau, mielasis. Nepažįstu. Neatsimenu.
Net jeigu veidu į purvyną – kaip vaikai į samanas...
Buvau už lapkritį nuogesnė be tavęs. Sausa kaip kietis.
O po tavęs nors kelios naujos raukšlės paakiuos.
Tai ko gailėtis? – – –

Baliukonytė, Onė. Iš kelio dulkių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.


***
Tavo keiksmažodžių rožėm vėl vainikuojuosi.
Gležnas atodūsių lelijas su laiškais neišsiųstais deginu,
Ačiū, kad surišai rankas, supančiojai kojas
Ir vieną kryžkelėje paleidai.
Ak, ragana! –

Šauki man iš tolo – jau laisvas, ne mano, niekieno.
Kvatojuosi nusisukdama. Bet laukiu, dantis sukandusi.
Nežinau, ar myliu labiau, ar – niekinu,
Nuo akių svetimų slėpdama bučinių randus.

Tik žinau: ką vakar kalbėjom, sapnavom, vijomės –
Many kaip žvaigždė šuliny ar žaibas padangėje.
Grįši ne vieškeliais, ne takais – mano delno linijomis,
Pralaimėjusius nuogus pečius sparnų skutais tepridengęs.

Vėl užkalbu pasimetusį skaudų tavo gyvenimą.
Kelkis, eik, ieškok nesurandamo – draudžiu ir raginu.
Į laimės protingas dalybas – po lašą, po gramą –
Abudu vienodai vėlinamės.
Ak, ragana...

Baliukonytė, Onė. Iš kelio dulkių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.


***
Riksmas – akimirką sielą nudeginęs...
Beviltiškai, vaikiškai trokšti tavęs.
Sniego, paslėpusio purvinus akmenis,
Kruvinus pėdsakus... Kas beparves

Į apgaulingą žydėjimo šventę,
Kupinus džiaugsmo nemūsų namus?
Kaip mums gražiai, tobulai suvaidinti
Mylinčius, laukiančius, kenčiančius mus –

Šituo melu kad abu patikėtume
Po neįvykusio... Tyliai juokiuos.
Plėšau lyg laišką neišsiųstą – atmintį,
Nebežiūrėdama sau į akis.

Nieko nebuvo nebuvo – tik nemigos
Blankūs vaiduokliai. Tik sniego spalva.
Riksmas, akimirką sielą nudeginęs – – –
Beviltiškai, vaikiškai trokšti tavęs...

Baliukonytė, Onė. Iš kelio dulkių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



***
Žvaigždes – ar nuorūkas? – tylėdamas praeivis renka.
(Pajutus banalybės trauką – kam besirgti mirtinu erdvės
                                                                    alkiu...)
Norėjai sunkesnės naštos? Neužgesinamų gaisrų? Nuo jų
                                                                    apankama.
Nereikia nė akių pakelt į dangų. Jį ant nugaros velki.

Ir smelkiasi abejingumo aklas augalas pro žodžių darną.
(Tai viskas? Viskas...) Ir supančioja pavargusius kelius.
Tave pralenkusi, o paukščio nepavijusi naktis besparnė
Nuo horizonto linijos dulkėtos grįžta atgalios.

Koks skirtumas: sudie ar labas? Dovana – ar išmalda?
(Iš mirksnio sėklos – tuščiažiedės atminties žydėjimui
                                                            bailiam gimei...)
Bet ryto angelas oranžiniais drabužiais pila keliui skaldą.
Paskui pro ašaras šypsodamasis beldžiasi langan:

– Eime?

Baliukonytė, Onė. Iš kelio dulkių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.


***
Ir pievos jau baigia dėvėti drabužį gėlėtą.
Ir ašmenys dalgio jau spėjo pamiršti vėdrynų
Ir smilgų švelnumą... Bet nieko neturim gailėtis:
Nei krintančio lapo, nei lauko kaip sąžinė gryno.

Tai joks išsipildymas. Joks antrąkart pražydėjimas.
Nors lapkričio rožės laimingas dar bando vaidinti –
Bet kantriai veidai rudenėja be vasarų grimo,
Erdvėja dangus ir gilėja nei vandenys mintys.

Jau žemė bejėgė kaip senstančios moters krūtinė...
Prie jos – tiek vilčių ir šaknų, ir žiedų išpenėjusios
Prikals mus atsargiai žiemkenčių kraujuojančios vinys,
Kad širdys ir šerdys ištvertų sugrubusius vėjus.

Baliukonytė, Onė. Iš kelio dulkių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.


ILGIAUSIŲ METŲ!

Kvatodamos
Bėga spalvotu ledu
Girtos nendrės...
Jų šaknys jau kruvinos.

Bokalai
Pilni žaižaruojančios tuštumos.
Šaltos kaip ugnis,
Lengvos kaip gyvsidabris...

Laimingų metų!..
Išsipildymo angelai
Jau laukia prie mūsų durų.
Plyšta balti popieriniai sparnai,
Užkliudę sustojusį laiką.

Baliukonytė, Onė. Iš kelio dulkių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



TIK AMETISTAS

                                         V. J.

Argi svarbu, kiek skarbo kiauroje poeto piniginėj, smėlio
                                                                    vaiko saujoje?
Užtat ką sukaupei, kaip skruzdėlė susinešei – išdovanoji,
                                                                    išbarstai pati.
Taške, kur visos tiesės (tiesos?) kertasi – rūsčiam
                                                                    vasaryje –
Rengiesi vasariškai...
Jau – arti?

Ką atsakyti broliui, kryžkelėmis kliedinčiam, – kas žino...
Prieisi – duosi ženklą rytdienos sapne: jau – čia?
O nepasieksi – vis bus nors puse sekundės, nors
                                                           gyvenimu arčiau...
(Tik ne prekyvietės, kurion visi vežimai –

Ir kaupini, ir pustuščiai – antai kiek gali skuba...).
Aš pėsčias paukštis, aš lenktynėms netinku – juokies.
Kas tavo – irgi su savim nešies – kaip lopinius ant
                                                      neregimo sielos rūbo.
Kaip dykumų miražą tobulą – sesers įsisopėjusioms akims.

Bet laikui – laikas stabtelėti... Jis ramiai žingsnius
                                                                  sulėtina.
Abudu jaučiate, kur ta riba. Už jos –
Jis taps šviesiąja išsipildymų erdve... Iš tavo saujos irgi
                                                                         atsijos
Buities bevaisį smėlį...
Liks ametistas amžinybės violetinis.

Baliukonytė, Onė. Iš kelio dulkių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982