Egidijus Darulis (g. 1972) – poetas, muzikantas, tapytojas, skulptorius, grafikas, aktorius, vaidinantis mėgėjų teatre, iki šiol daugiausiai besireiškiantis Ukmergėje. Save dažniau vadinantis dailininku, nors labiau yra poetas. Yra surengęs šešias personalines parodas. Meistriškai groja dambreliu. Literatūros kritikas Castor&Pollux vadina E. Darulį keturvėjininkų epigonu, bandančiu pakeisti lietuviškos literatūros žodyną ir stilių..„Keturvėjininkų dvasia gyva. Juk turime E. Darulį su visokiais linksmais ištiktukais, su tautosakiškais ir tarmiškais deminutyvais. Smagu, kad šis J. Žlabio-Žengės epigonas žengia toliau kalbos laužymo keliu.“ (Castor&Pollux).
kai viskas tik prasideda... (2020)
Kai klausi - atsiliepiu:
Tik sumindžiotais vabalais,
Ištėkštais į krantą krabais...
Kai klausi - atsakau:
Kad pavėžintas kadais
Ir ištėkštas į paantraštės balą...
Kai kvieti - prisišlieju:
Su vėjo supustais
Prilipdytais debesų syvais...
Kai kvieti - apsiviju:
Vijokliškai pančioju kaklą,
Iškreiptai įsikandu plaukasruogių...
Kai veji - išsapnuoju:
Iš čia ištvinksėju
Paskutiniais širdatvinsčiais...
Kai veji - įkaistu:
Graužtulžingai garuodamas
Bangomis kliedesių besramščiuodamas...
Jei tyli - susilydau:
Viltulingai žuvodamas
Iškratytais pakraupais
Išsilieju gaivajūrių kopose...
Bū
Bū sviestužėlio -
karvei žolelė žėlė.
O piemeniui į veidą niukso –
kaip kelmas kiukso –
negali net nusipraust.
dąkart
gandrakoja kale
vi nepūch negu
vėl nebe ir netgi
turėt namą damą
bele vėlei
viso ko tik
y ge rąba seit
leva šeit adėja
dėja darkart du
kart tūtu
ir išėja
dėka
kūdiki su lapais dribusiais
nepajudinamas niekur nežinotas
rudeny nepramiegotas ir pradėtas
kažkada ieškotas pažadėtas
krintant - kai kaltė paslėgus
krintant ir tada - pabėgus
šaukus kūdikiui - ausis užspaudus
ir džiaugsme džiaugsme išrėkus
iš tylos tylos išgimus išsivysčius...
kudiki ledo lytim išplaukęs nutekejęs
iš kitos šalies betgi iš šiosios
ir širdies neužmiegotos - išminkštėtos
saule tryškusios atšilusios spingėtos
ir pro burną švarią tylią sušnabždėtas
tartas - "kad esi - gerai sumota..."
sniego ir kaitros lygiai pritvinkus
lygume linksmam tavop sunokus
sprogdami į šokį tau dėkoti
ačiū ačiū kad tavy estim nešioti
***
ir būna taip kai lauki ilgai
šiltai šviesai kutenant
akutės tavo pavargs - nežiūrėk
kratutėlis plėviukas vaikelis
būna - kai taip lauki ilgai
ramiai tamsai šlamenant
rankutės tavo pavargs - nebeliesk
ramutėlis snūdžiukas pilvely
ir nutiks taip - kai lauksi ilgai
skraidiems čiulbiukams čiulbenant
prisiglaus tave apkabins - patikėk
meiliukėlis - grynai tavo akelėm
iš Gigerio pasaulio
tarpusavy suaugę gyslom
gyvūnai susikibę tyso
vienas prieš kitą priešais
tai
biomechaninėje masėje šlemenanti kova
smailiam speny
širs duriantys spygliai tavoj šlauny
suglausti kojų jau nebegali
nebe
išeiti vamzdžio tuneliu rudu
nes tysta kitas gyslomis krauju
šiurlenanti agresija - trauka
geltonas taukas bėga varvekliu minkštai
vėl tu tarpusavy suaugusi
suaugęs gyslom su kitu suaugusiu
apkręšusiu durklu dar
kart po nuosavu sesers kaklu riebiu
ištarsenos
elito ferma
liūla balos
iškasenos senos
liekanos buitinės
kiaurą kalbą
kalba seniai
ūbagai dvasniniai
Kaime
Mergiukas su nosytėj snargliuku
Bamboj boružė miega
Kelnytėse šiltas sisiukas šneka
Išėjusi į kiemą lesint vištų
Pro krūmų plyšį bando
Miškingam toly pamatyti Dievą
kaip - kur?
galvos niežėjimas po lietaus
ir barškėjimas
lašų į palangę
pro kiauro stogo kiaurumą
ir skaidrėjimas
vakaro
gal būtų sausiau be dangaus
gal išdžiūtų
lašai ant palangės?..
pro kiauro stogo kiaurumą
ar mirgėjimas
debesio?
tuščias kalbėjimas be lietaus
ir barškėjimas...
burnų sausos angos
išminties spjaudo trapumą
iš kliedėjimo
žmogiško
glotnus šlamojimas po lietaus
ir trakšėjimas
miškų už lango
pro įskilusio stiklo aštrumą
ir švytėjimas
ryto
kaip - kur? (mix)
galvos niežtėjimas po lietaus
ir barškėjimas
barškėjimas
lašų į palangę
pro kiauro stogo kiaurumą
ir skaidrėjimas
skaidrėjimas
vakaro
gal būtų sausiau be dangaus
gal išdžiūtų
išdžiūtų
lašai ant palangės?..
pro kiauro stogo kiaurumą
mirgėjimas
ar mirgėjimas
debesio?
tuščiakalbėjimas be lietaus
ir barškėjimas
barškėjimas...
burnų sausos angos
išminties spjaudo trapumą
iš kliedėjimo
vėl kliedėjimo
žmogiško
glotnus šlamojimas po lietaus
ir trakšėjimas
trakšėjimas
miškų už lango
pro įskilusio stiklo aštrumą
ir švytėjimas
švytėjimas
ryto
kopti sielų
padabina tyruliais
tie malonių kvietkai kvietkai
oi kieno rankelė ten
kur klajojau leidžiant lėtai
kur norėč globot švelniai
kur skrido juodi varnai
Praeitądien, kai pasaulį paliko tėvas, ėmiau rašyti eiles...
Anądien, kai gimė vaikelis, vardu Jeronimas, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.
Tądien, kai gimė mergytė, vardu Uršulytė, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.
Kitądien, kai Agotytė atėjo į mūsų šeimą, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.
Tąjądien, kai su vaikais laidojom žiurkėną, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.
Sekančiądien, kai su visais trim vaikais ėjome į pievą
paupyje rinkti čiobrelių, bezų bei liepžiedžių, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.
Šiągidien, kai jauniausioji Agotytė pirmąkart nusišypsojo, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.
Darvienądien, kai iš Šventosios upės ištraukiau skęstantį
penkiametį sūnelį, supratau:
poezijos daugiau kasdienybėje, nei eilėraščiuose.
Paskutiniądien, kai mirtis šypsenėle žavia mane pasveikins,
galbūt suprasiu:
..
Prie ežero vasarą (Jūžintose)
Bet neskubam, čia žuvys pliukši, varlės purpia gurgia
Einam savo kieman, per šlapią galvą dvelkia vėjas...
sukas keliuos ir laukuos
praeiviams po kojom
vis vienas ir tiek
mikroskopinis purslas
ant kapo raidės samanotos
sukas keliuos ir laukuos
saulė manose pražydusi
širdies lakštingalai
(kai laukiau grįžtant kūdikio)
paleistum tarp visų garsų
primintum kūdikelių mokslą
geriau ryluoti tylą piemenų
atodusių tų krašto aidą
išgirdus tarp visų tylų
tarsi pagarbintumei Vardą
linksmai švepliuojančių vaikų
šiltučius skruostus
tarsi vogčia parodytum jų sapną
valdininko išpažintis (atsivertimas)
aš pasakojau sapną
iš gėdos
varvėjo man per kaktą
kada taip pat
mačiau - neįdomu
ėmiau ir pasakojau
eilėraštį dabar aš šį
tačiau tik tyliai tik
viena atklydusi snaigė
pirksiu vakarui žvakę...
prie durų susitelkė