***
Jei galėčiau iš naujo
sutverti pasaulį
šešias dienas ir naktis
šveisčiau dantis
kad jis taip nedvoktų
septintąjį rytą pakirdęs
toks didelis jaunas gražus
pažvelgęs į jus
baimę ir mirtį padauginčiau
ir pakaktų visiems
klumpančia žingine leisčiausi
virš degančių upių ir miestų
sniegynų ir jūrų aukštųjų
ir nebūtų lengviau
ir nebūtų lengviau atsidusti
tik garbanos gurgždančios vėjy
stipriau supleventų
kai kilčiau iš Vilniaus link Trakų
ir inkštų bedantės senutės
puikuoti eunuchai kukuotų
Kas tai? Atsakykite sutemos,
Pilnatie – ką byloja šie žodžiai
kas juos verčia ištarti
drėgną vasaros vakarą
net prieš vidurnaktį
viskas autentiška
viskas įvardinta
viskas seniai ir senai
štai čia – mano saujoje
dabar – mano lūpose brėkšta
meldžiu – nepraraskit kontrolės
nelieskit užuolaidų
Jos arba Jo
nusigręžkite
saugokit veidus
kaip keista – tiesa
galiu jums kalbėti šlykštybes
tačiau juk vis vien nesiliausite
ieškoti jungčių ir prasmės
pasisveikinkim – aš nejuokauju
Gedgaudas, Valdas. Kapsulė: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 1994.
***
Palytėk žalvarinę
Žvaigždelę sutemų
kumeliuko kaktoj
gauruotą vaivorykštės
lanką juoduojančią
debesio papilvę juosiantį
žemėtom liepsnojančiom
rankom suraižyk
plėvėtas erdves ir
patirki kiek mano
ramybė kainuoja
giedoti kiek tavo
ramybė kainuoja
nemirti
Gedgaudas, Valdas. Kapsulė: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 1994.
***
juodo kraujo purslai
į baltas arterijas dūžta
(tiek kainuoja ramybė)
tarp melsvuojančių šonkaulių
pelija pūslėta širdis
(tiek kainuoja ramybė)
žaliuojančių plaučių viršūnėse
girksi raudonos medūzos
(tiek kainuoja ramybė?)
sausgyslės pokši
įplyšta šakotas dubuo
(tiek kainuoja mirtis)
zvimbiančios smegens
ir pjuvenos pjuvenos pjuvenos
(tiek kainuoja mirtis)
nusklembto kiaušo taurė
išvarvėję gurvuoliai
(tiek kainuoja mirtis?)
Gedgaudas, Valdas. Kapsulė: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 1994.
***
O akys? Jos liko tenai.
Tu visuomet atakdavai
pirmas. Pameni.
Pavakarys. Vėsoka.
Bukanosiai karosai.
Vanduo drumstas ir
saldrūgštis. Aplink tik
keletas nusmurgusių
krūmokšnių. Toliau
ištrypta plynė. Užžėlusi
kūdra. Mes žaidžiame
pusakliai. Spalvotais
sidabriniais rutulėliais.
Akių vietose juodos kiaurymės.
Regime kūnais.
Ant liepto supasi
devyneri ateisiantys
rugpjūčiai. Akių vietose
juodos kiaurymės.
Regime kūnais. Spalvotais
sidabriniais rutulėliais.
Laimingi kvatojantys
rungiamės. Du jauni
patinai. Šiltoj saugioj
šviesoj. Aplink tik keletas
nusmurgusių krūmokšnių.
Toliau ištrypta plynė.
Ir mudu. Pusakliai.
Bukanosiai karosai.
Vanduo drumstas ir
saldrūgštis.
Pavakarys. Vėsoka.
Jos liko tenai.
Gedgaudas, Valdas. Kapsulė: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 1994.
***
jog net ir tik tiek
nors nes net tik tiek
jog vis dėlto bent
bet kad šitaip ir šitiek
niekada netikėjau
kad gali
būtent kadangi
taip gali
Gedgaudas, Valdas. Kapsulė: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 1994.
***
Pačią tyliausią pagirių valandą
nubusk ir klausyk
kaip švelniai braška spyna
kai palieka namus
nuliūdęs Dangaus Šeimininkas
atsisėsk ir pažvelk į užuolaidą
už kurios lūkuriuoja tavęs
dūžtantis Vėlinių rytas
nuropoki virtuvėn ir gurkštelk
drumzlėto vandens o po to
vėlei grįžki
atgulk
ir nebyliai paklausk
Sutvėrėjo
negi tik šitaip
nejaugi tik šitaip
tik šitaip
gimsta Išgama
Pranašas Tėvas
Sūnus ir Žudikas Poetas
Gedgaudas, Valdas. Kapsulė: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 1994.
***
Metronomai pilni tylos
žvakės pilnos sėklos
stygos – krūtinių
pripėduota čia – šūvių ir prieblandų linijas
skriestuvu nužymėjo įkaušus mergaitė
žandais dideliais ir batais be batraiščių šlepsi
išdidžios stovylos
jau nėra ką apginti
pripėduota čia – pultai ir uždangos trinkos
rojaliai gegutės ir kirviai gyvena negudriai
išvirkščiuosius ne savo gyvenimus
jau nėra ką atminti
vienatvė pilna laikraščių
peiliai pilni šmėklų
o gipsas – likimo
balta juoda raudona rauda įkaušus mergaitė
skriestuvu siuvinėja užuolaidų mėlį naktis su
liniuotėm ir matlankiais rungias decimetrinis
vėjas kaukši ir kaukši skaičiukais išdidžios
stovylos
jau nėra ką atimti
žandai pilni batraiščių
žemė pilna akies
o batai – tėvynės
Gedgaudas, Valdas. Kapsulė: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 1994.
***
Išsišovę skruostikauliai
smailėjanti nosis
kiaulės akutės
kauliniai sparnai
ir guminės kanopos
pažįsk geležinę senutę
mūzą devyniagalvę
trūnijančias genijų
kaukoles šlamščiančią
juk pažįsti
aplink nebeišverkiama
tamsa ausų būgneliuose
džiovintos rožės
ir įniršis taip įniršis
šeriuotas miestas
judantys pelekai
kiek žemėliau
kalkėjanti vėlių srovė
ir įprotis taip įprotis
sugrįžtančius palikt
ir niekuomet nebepamiršti
Gedgaudas, Valdas. Kapsulė: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 1994.
***
bet vis dėlto tikėjimas ateina temstant
taip kaip ateina nuovargis ir nevalingai
sudrėkusį degtuką brūkšteli bet vis dėlto
vyzdy daugėja nepažįstamųjų
baigmės taškų ir tarpstotės voratinklių
ir šiaurės – šiaurės išganingos o po to
bet vis dėlto tyla ir šviežrūgiai šešėliai
Įsiklausyk. Tau niekas neatsako.
Gedgaudas, Valdas. Kapsulė: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 1994.
EPITAFIJA I
Per Vėlines vėl
aplankysiu sūnų
iškelsiu jį ir taip
kaip niekad jausiu
jog žvakių miškas
mūsų jau nepasivys
– – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – –
numirsime abu
ir nepavirsime
nei akmeniu
medžiu anei
laisvūnais paukščiais
nebekalbėsime
nebegirdėsime
nebematysime
kaip juodas lapkričio
geluonis
žaizdotas laiko
linijas ištrins
– – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – –
sūnau kaip iš aukštai kritau
iškruvindamas baltą nosinaitę
kurioj išsiuvinėta dilo
bežadė mūsų atmintis
ilgai skridau virš degančių savaičių
kol sudužau į laužytą eglyno tylą
raudono vyno vinimis
sparnus užlopiau ir nebejutau
kaip žemė veriasi prieš mudu
nebepakeldama rudens galybės...
Gedgaudas, Valdas. Kapsulė: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 1994.
***
Aidui M.
Taip – tai nemigos putos, prarasto
nuovargio rojus
iš puvenų kalasi vėlei nuodinga jėga
mechaninis angelas dūzgia ir viskas kartojas
kaip šiandien kaip vakar kaip užvakar
kaip kažkada...
Gedgaudas, Valdas. Kapsulė: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 1994.
EPITAFIJA II
Kai numirsiu Dainius Dirgėla
užminuos Antakalnį
o Donatas Valančiauskas
paskambinęs Šėtonui iškoš:
„Valdas pavargo
dega Šeškinė
laikykis...“ – – – – – –
– – – – – – – – – – – –
po to jiedu nukaukšės
Vokiečių gatvėn
nupirks dėžę alaus
ir įsodinę mane į ekspresą
„Vilnius – Klaipėda“
grįš skaityklon rašyti eilių –
– – – – – – – – – – – – – – –
Važiuosiu per Lietuvą plačiai
atmerktomis akimis
sunėręs rankas ant sulaistyto
Strazdo tomelio
ir tyliai svarstysiu apie
gedintį gedgaudą drauge
su estragonu geriantį gėlą
agdamą apie godo pagiringą
saulėgrąžas gliaudantį
didžiuliams dangaus gabalams
griūvant ant sugurusio
Kaligulos veido – – – – –
– – – – – – – – – – – – – –
o mano širdis tyvuliuos
o mano širdis tyvuliuos
juoduojančiuose Kryžkalnio
tarpstotės nasruose – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Klaipėdoje du nežinomi žemaičių
poetai bėrais žirgais kinkyta
karieta nuveš prie jūros
liauną mano kūną ir paguldę
ant kranto languotu granito
pledu jį užklos – – – – –
– – – – – – – – – – – – – –
žuvėdrų kapitonas
kosintis rugsėjo vėjas
suverps septynis bangų tiltus
virš kurių
praskries tamsus tėvynės
kormoranas ir buku snapu
užspaus kančios ir troškulio
išėstas rudenėjančias akis – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
tarytum paskutinis klevo lapas
kris vidurnaktis ant veido
nei pirmas pumpuras išsprogs
Dvynių žvaigždynas o kakta
sruvens užgesęs Paukščių Takas
ir vandens lelijų miškas
lengvai nusklęs ant
sprogstančios krūtinės – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
o mano balso laužas suliepsnos
o mano balso laužas suliepsnos
ir keturi ugnies stulpai
nei milžiniškas rombas
praris Mėnulį Jūrą
Moterį ir Sūnų
tiktai tuomet nubusiu
toks vienišas vienas
negyvas
negyvas
Gedgaudas, Valdas. Kapsulė: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 1994.
POST SCRIPTUM
– Kas ten šaukia?
– Kas ten darkosi apgirtęs?
Tai siaubūnas vienaakis
Tai pamėklė keturkojė
Kurčią tūkstantmečio naktį
Bokšto požemiuos rujoja
Beldžias į valdovo širdį.
Uždaryta. Nieks nelaukia.
Gedgaudas, Valdas. Kapsulė: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 1994.