tekstai.lt

Juozapas Albinas Herbačiauskas. XIII KAPINYNŲ SIMPONIJA (1992) 1


       Espanioliska
       INTRODUKCIJA-UVERTIŪRA

       Žmogus kaip gėlė iš kapinyno išauga ir kapinynan nuvytęs krinta. Labai retai gėrisi juo ir džiaugiasi skaisčios Madonos rankelės. Jam tik tiek laimės gyvenime, kiek jis gali žydėti. Nepražydęs žmogus negeras, nedoras žmogus. Kapų idėja žydi žmogaus siela šioj ašarų pakalnėj. Tik kapai nemeluoja...
       Įsišaknėjęs kapuose žmogus kvatoja saulės spinduliavimu ir ašaroja ūkanų bei debesynų rauda: šit jo gyvenimo prasmė. Kiek raudos, tiek džiaugsmo.
       Ką saulė išverkia, tą žemė išgeria: kapai dangaus ašaromis minta. Žemė taurė-kaukuolė: iš jos Mirtis geria neišraudotas ašaras.
       Saulė bučiuoja kapus spinduliais, ir gema naujų žmonių naujos kartos. Taip nuolatos: naujų žmonių lūpomis kalba numirėlių neišdainuoti, neišraudoti, neiškentėti, neiškankinti skausmai ir ilgesiai.
    Gyvas žmogus – tai mirusių žmonių balso aidas. Gyvenimo balsas visados Mirties aidu skamba: evoe vita – memento mori! 1
       Kapuose nuolatinė praeitis – gyva tradicija. Gyvenime nuolatinė dabartis – kapų aidavimas. Kas gimdo ateitį? Nemirybės ilgesys, – heroizmo magija – drąsos alchemija! Vergai tik dabartimi gyvena: jie kapų nešvari svajonė. Didvyryje kapų amžiai gyvena: tai mirusios Teisybės iš kapų prisikėlimas...
       Kapuose gyvenimo Teisybė; gyvenime mirties melas. Mirties melu pragyvenę skaisčiai jaunas dienas trokštam gyvenimo Teisybės ir ieškom jos kapinynuos! Gyvenimo Jaunatvė - tai mirties senatvė; gyvenimo senatvė – tai mirties jaunuma. Kūdikiu gimei, kūdikiu miršti!
       Gyvenimas – tai kapų, numirėlių, svajonių, iliuzija, haliucinacija, ilgesių sabbatas – Mirties teatras – commedia dell'arte! Gyvi vaidina numirėlių testamentum.
       Kapai taip pat knyga – stebuklinga knyga; bet kas moka skaityti tos knygos Teisybę? Tik drąsuolis mirti.
       Pilotams paklausus: „Kas teisybė? Kur Teisybė?“ – atsakymas: „Ten, kur yra drąsos mirti Dėl Teisybės!“ Heroizmo idėjoj.
       Tas tiktai žino,
dėl ko gyvena, kas tikrai žino, dėl ko jis būtinai privalo mirti.
       Tai Aukos-Golgotos slaptinga problema. Pasaulis jos dar nesuprato.
Dėl to ir mylėti dar nemoka. Neapykanta gyvena.
       Tik dėka herojingai drąsai mirti
dėl Teisybės pasaulyje dar gyvena Gerovė, Grožis-Menas; dar Piktas netriumfuoja, džiaugsmu netrimituoja: jis dar labiau siunta.
       Be drąsos mirti nėra drąsos mylėti: tikra Meilė – tai šventos aukos misterija.
       Kas myli, tas pasišvenčia, tas savimi aukauna. O kas pasišvenčia, tas nesibijo
dėl Meilės mirti.
       Lyčių „meilė“, patino ir patelės žaislai, – tai pragariška neapykanta. Patinas graužia patelę, patelė ėda patiną: iš jų liekanų gema nuodėmė – vaikų baisi „karma“.
       Pabučiuokit tikros Meilės lūpomis šių dienų gražuolės veidą: ir ką regėsit? Ogi kaukuolę jūsų rankose! Tikra Meilė gyva kaip Perkūnas.
       Tikra Meilė iš dviejų daro vieną: Androgino alchemija gimdo Žmogų! Dviejuose kūnuose privalo būti viena kūrybos Dvasia.
       Kas bijo mirti
dėl Teisybės, dėl Meilės, dėl Grožio, dėl Meno, tas jau miręs žmogus, tas tikrai „pabaltintas karstas“. Jam kapinynas – gyvenimo teismas: ir kriminalas taip pat, kapų keršto neprovokuokit!
       Drįsti mirti reiškia drįsti gyventi. Be drąsos mirti nėra drąsos gyventi: yra tik vegetavimas – kirmėlių perėjimas lavono pilve!
       Tas tiktai gyvena garbingai, kas drįsta būti „prakeiktu“ miręs. Kas nevaikščiojo Dantės pėdsakais, tas nesupranta gyvenimo garbės.
Tas veltui svajoja apie žemės dausas, mirties būdamas nuteistas kriminalan.
       Kas žvaigžde nespindėjo „prakeiktųjų“ pragare, to vardo veltui ieškos gyvenimo astronomai šio pasaulio danguje: ką gyvenimas išaukština, tą mirtis pasmerkia.
       Amžina garbe šviečia „prakeiktieji“: tie, kurie reikalauna panaikinti „pirmapradę nuodėmę“ ir „velnią“ nori Meile išganyti.
       Rojus, sukurtas ant „prakeiktųjų“ skausmų, koks bjaurus! Jo angelai žiovauna iš nuobodumo ir su nuodėmės nimfomis jau nori flirtuoti.
       Paprastai žmonės, išaugę iš kapų, kaip gėlės žydi saulės spinduliuos: tai „normalūs“ žmonės. Jie auga, žydi galva aukštyn, į dangų.
       Bet yra žmonių-gėlių, išaugusių iš žvaigždynų ūkanų-kapinynų, galva-žiedu žemyn, kojomis-šaknimis aukštyn. Jie kojomis vaikšto Paukščių Taku, o galvomis it žagrėmis aria žemės kapinynus ir baisios aukos ašaromis-sėklomis maitina numirėlius, kad nenumirtų iš ilgesio bado. Tai „nenormalūs“ žmonės. Tai „ištremtieji galva žemyn iš dangaus pikti angelai“. Tai prakeiktieji prometėjininkai, liuciferininkai. Tai Meno dievai. Jie dieviška inteligencija aria žemę ir apsėja jos ūkį Grožio beprotišku ilgesiu...
       Bet jie drauge ir „dangaus pasiuntiniai“ – „nekviesti svečiai“.
       Juos gundo nekaltai Dievo ar Liuciferio suvedžiotos Madonos, išsižadėjusios vyro.
       Jie – prakeikti pranašai. Jie Dievo nemirybe nori užnuodyti mūsų pasaulį.
       Jie, kančios kryžiumi apkabinę pasaulį, amžinai gyvi pasaulio ilgesiu Dievo sūnum tapti: eritis sicut dii!
       Tai nelaimingiausi, tragingiausi žmonės – tikrai žmonės: Jonai Krikštytojai. Jie dabar skelbia ugnies krikštą ir griežtai reikalauna, kad pasaulis mirtų ant kryžiaus dėl Kristaus išganymo!
      
Tai tikras ir protingas, pasaulio galas: išganytas privalo mirti
dėl Išganytojo!
       Garbė žemybėse, Golgota aukštybėse!
       Kryžius pervėrė Dievo širdį: gana kryžiavimo! Dievas pats save jau nukryžiavo!
       O Salomėja, „prakeiktos“ Lilith nekaltai pradėta duktė, sėdi vienų viena pasaulio Herodo rūmų salėje, maurų svajonių arabeskomis braižytoj, prie fontano, kvepiančiu vandenim trykštančio, ir laukia Svečio tragingu savo širdies ilgesiu... Arfos stygomis skambina baltos alebastrinės Iholibos rankelės ilgesio psalmę, o Salomėjos lūpos tyliai šnabžda: „Ateik, mylimasis, ateik! Aš tavęs jau du tūkstančius metų laukiu! Ateik, amžinas bastuoli, pailsėk! Mano kūnas – kaip gėlė – pražydo, medum kvepia... Aš alpstu, aš vystu be tavęs!.. Ateik, bitute, ir iščiulpk mano meilės medų! Ateik, mylimasis, ateik, ateik!.. Apsaugok mane, kad mano žiedo nenuskintų purvina vergo ranka! Aš vystu: aplaistyk mane savo akių astraliniu yzopu!.. Ateik, mylimasis, ateik! Jau du tūkstančiu metų aš tavęs laukiu! Atlėk, bitute, atskrajok kaip sapno svajonė!.. Aš tavęs veltui laukiu! Aš tave myliu, myliu, myliu! Ateik, ach, ateik!.. Mano akyse jau išsimaudė Kometa: jos seledinuotai tyros ir žaibingai aistrios!.. Mano krūtys nunoko kaip persikai, o liemuo mano gražesnis, meilesnis ir minkštesnis už Žalčio Gundytojo visas sanpinas!.. Mano aukso plaukai akacija kvepia, o lūpos mano saldesnės už Hepos medų... Mano širdies mauzoliejuje guli palaidotas tavo likimas, o meile pašėlusios mano rankos glamoni tavo astralinę šmėklą!.. Ateik, ateik, ateik! Aš tave myliu, aš tavęs laukiu! Aš vystu iš meilės bado... Aš alkana... aš baisiai alkana!..“
       Cit! Tyla! Salomėja klauso, ar neatsilieps toliuos erdvė bent jos šauksmo aidais.
       Klauso. Ir netrukus ji išgirsta bitutės balsą:
       – Jis jau ateina, jau eina! Nusiramink! Jis tave pabučiuos, kad tavo galva jau niekad nebūtų Medūzos galva! Tu pagimdysi tikrą Mesiją!..
       Salomėja guli apalpusi iš džiaugsmo: Jis ateina!
       Baltos alebastrinės Iholibos rankelės skambina ant arfos stygų advento psalmę: Jis ateina!
       Žvaigždė nukrito dangaus rytuosna! Jis ateina! Žaibais pasirašė septyni meteorai Nudininkai: Jis tikrai ateina!
       Aušrinė užtekėjo Jono Krykštytojo galva... –
       Salomėjos krūtys sudrebėjo... akys atsivėrė...

 

       INTERMEZZO

       Rudens vakarais, kada Saulė mirties misteriją sapnuoja ir Žydų tautai Naujus metus skelbia, nuolat aplanko mane numirėliai-nabašninkai, svečiai iš šio pasaulio kapinynų... Aplanko mane ir vyrai, ir moterys; kartais ir vaikai – keistų tragedijų liudininkai...
       Kiekvieną vakarą viešiu naują svečią. Ateina dažnai 1 val. ir klebena į duris taip švelniai, taip poniškai, kaip nė vienas aktorių dar neišmoko... Tuberozos kvapas - tai vizitinis bilietas...
       – Kas?
       – Draugas!
       – Ko geidžia?
       – Pasikalbėti!
       – Aš užimtas darbu!
       – Aš duosiu tavo darbui naujos medžiagos!
       – Aš nuvargęs!
       – Aš tave sustiprinsiu žiniomis!
       – Kokiu pavidalu ateini?
       – Gražiu!
       – Tai kviečiu, įeik!
       Įeina svečias ir vieši pas mane ilgai, kaip kada iki Aušrinės...
       Iš savo svečių aš sužinojau daug gyvenimo paslapčių – tokių, kokių nė vienoj pasaulio knygoj nieks negali rasti. Bet man draudžiama tas paslaptis žmonėms sakyti... „Nesupras ir nusinuodins“, – visi svečiai mane įspėjo...
       Su savo svečiais man neapsakomai ramu! Ypač su menininkais... Tūlas menininkas paišytojas kinematografiniais paveikslais nupiešė man carų šeimynos visą tragediją (tada vos iš proto neišėjau), o kitas, muzikas, fortepijonu išskambino man anglų poeto Oskaro Wilde'o gyvenimo tragediją (sonatos formos laidotuvių maršas taip mane sužavėjo, kad tris dienas sirgau „taedium vitae“ 2 liga). Bet apie tai man draudžiama daug kalbėti... O mano svečių autobiografijos kokios puikios, kokios gražios! Šimtą tomų apysakų galėčiau išleisti, jeigu man nebūtų draudžiama... „Tu tik vienu vienas privalai žinoti ir ta iš tarpo moterų, kuri gyvens tavyje, o tu joje“, – taip visi mano svečiai mane įspėjo...
       Ilgiau negu kiti (keletą vakarų) pas mane viešėjo tūlas jaunikaitis – gražuolis, skaistuolis, tartum pats Liuciferis, Grožio Archangelas (mano sąraše jis XIII mano svečias). Iš veido jis atrodė 20 metų jaunumo, bet jo ilgi garbinuoti plaukai buvo balti kaip pirmas sniegas... Jo akys liepsnojo opalais, o lūpose slapstėsi baisaus skausmo ironija... Nešiojo jis XVI a. rūbus (iš juodo barchato) ir apsiausta. Jo dešinioji ranka (tokių gražių rankų aš dar niekad nemačiau!) buvo papuošta gyvo žaltyčio brasletu, o ant jo kairiosios rankos saturninio piršto buvo užmautas žiedas su gyva moteries akimi vietoj brangaus akmens (tikrai taip!). Jis visas kvepėjo verbena...
       Tasai jaunikaitis pasakojo man baisią savo gyvenimo tragediją. Didžiausia žmogaus fantazija negali sumanyti tai, ką tas žmogus per 33 metus (jis tik tiek metų gyveno) iškentėjo.
       Dieve mano, kiek ekstazės aš pergyvenau beklausydamas tos jo apysakos-baladės! Ir skausmo, ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir ilgesio ekstazės!.. Aš klausiau jo baritoninio balso, aiškiai ir ryškiai skanduojančio minčių mintis, o kažkoks slaptai erdvingas orkestras grojo tolimu simfonijos aidu... Muzika aiškino jo žodžius gaidomis... Susidarė minčių melodijos ir žodžius tikrino...
       Vergiškos ramybės patale pripratęs snausti ir apie tuštybę svajoti – tu, apsileidęs tinginy, nubaugintasai verge, – tu, šių laikų skaitytojau, perskaitęs šią baisią išpažintį, susiprask, kas tu esi ir kuo dar gali būti!.. Tiki visokiems niekams, plepalams, – tikėk ir šios apysakos žodžiams... Jeigu viskas – svajonių svajonė, tai tik tragingas svajonių prakilnumas, kosmingumas yra pateisintas ir pamatuotas. Žinok apie tai, tinginy skaitytojau, pripratęs svajoti apie realiai suterštas, purvinas, melagingai išgalvotas ir dar melagingiau pergyventas realias svajones!.. Išspjauto iš burnos (dantis išplovus) vandens švarus žmogus negeria; taip pat šunų apkandžiotos mėsos ir katė neėda!.. Ta prasme kūrybos jau galas paskutinis... Tiesa, šiandien jau ir žmogieną valgo... Bet išspjauto iš gyvenimo burnos literato ir šuo neuostys...
       Kūrėjas gyvenimą kuria! Garbė jam už jo prometėjišką drąsą būti gyvenimui dievu!.. Garbė kūrybai!..


       PIRMA NAKTIS (ANDANTE)

       Gimiau Ispanijoj, Kordobos mieste, 1463 metais spalių mėn. 12 d. 12 val. nakties. Mano motina, aukštų grandų (de Carranza) giminės, vardu Salomea, skaisti ir graži kaip Madona (žmonės taip pasakoja), buvo vienuolė, visų mylima ir gerbiama, bet ją kažin kokiais magijos burtais suviliojo ir iš vienuolyno gudriai išvogė tais laikais garsus don Miguelis de Borgija, Ispanijos karaliaus giminaitis, eksvienuolis, vienas gražiausių ir drąsiausių Kastilijos vyrų. Neilgai jis džiaugėsi vienuolės Salomėjos meile: žuvo dvikovoj nuo rankos mano motinos brolio, narsaus don Juano, pašėlusio keršto aistrumu...
       Kada mane pagimdė, vienuolė Salomėja jau buvo meilės našlė (turėjo vos 17 metų).
       Vos gimiau, tuojau mane apkrikštijo vienuolyno praepositus, žinoma, inkvizitorius. Mat visi bijojo, kad velnias manyje neapsigyventų.
Davė man tris vardus, bet motina mane vadino Johannes Baptistu... Žmonės pasakoja, kad mano gimimo valandą nukrito meteoras
Toledo apylinkėj ir sugriovė tyrlaukio kapinyno koplytėlę...
       Šventas Inkvizicijos teismas atleido mano motinai jos baisią kaltę (Karalienei užtariant ir grandams reikalaujant) ir uždarė ją vienuolyne-kalėjime. Mane, kūdikį, leido jai auklėti, kol man sukaks 5 metai. Vėliau man buvo lemta būti Šventos Inkvizicijos nuosavybe (žmonės pasakoja, kad aš būčiau buvęs kardinolu, Didžiuoju Inkvizitorium).
       Mano motina nuolat verkė ir mane bučiavo. Tas mane baisiai erzino, ir aš rėkiau, cypiau tarytum viščiukas virėjos rankose.
       Dar mažas vaikelis – vos 3 metų – aš baisiai buvau piktas, kad aš gyvenu. Aš taip protavau intuicijos protu. Dažnai savo motinai sakydavau: „Užmušk mane, aš nenoriu gyventi!.. Nukryžiuok mane, aš taip noriu mirti!..“ Mano motina tylėjo ir ašarodama bučiavo mane... Ir ką ji man galėjo pasakyti? Juk ji gerai jautė, kad mano lūpomis kalba kažin kokia fatališkai bausminga dvasia!.. Mane baisiai kankino intuityviškas jausmas, kad aš – kažin kokio atpirkimo auka, kad aš privalau už nesuprantamą man dalyką pasišvęsti... Tas jausmas taip mane erzino, kad vieną kartą aš apspjoviau krucifiksą ir sulaužiau jį, ir man lengviau pasidarė... Žmonės sako, kad tai puikybės dvasia mane iš mažens apsėdo. Tas netiesa. Aš nenorėjau gyventi, aš norėjau gyventi, aš norėjau mirti kovoje
dėl kažin kokio didelio dalyko kaipo nugalėtojas, triumfatorius, o ne kaipo vergų auka!..
       Tu tuos jausmus privalai suprasti. Heroizmo, ne puikybės dvasia iš mažens manyje gyveno!..
       Augau vienuolyne-kalėjime kaipo „enfant terrible“3(jūs dabar taip vadinat sau žmoniškus vaikus) visiems... Visi manęs bijojo, o kartu ir baisiai mylėjo... Buvau nuolatinė audra ir drumsčiau supuvusį vienuolyno orą.. Visi jautė, kad tai gerai... Tyrą orą alchemiškai dariau...
       Savo motinos, baigdamas penktus metus, pradėjau taip baisiai neapkęsti, kad ji nežinojo, ką su manim daryti... Vaikščiojo visa apsvaigusi arba meldėsi raudodama... Aš juokavau iš jos... Vieną kartą, pamenu, kada ji verkdama norėjo mane pabučiuoti ir prie savo širdies priglausti, aš ją atstūmiau nuo savęs ir tarytum pašėlęs pradėjau kojomis trepsėti ir nevaikišku balsu rėkti: „Eik šalin, tu visa purvina, tu visa smirdi... eik šalin, nekenčiu tavęs!..“ Motina apalpo...
Gulėjo ji apalpusi ilgą laiką, o aš sau vaikštinėjau tarytum suaugęs vyrukas, laikydamas rankas užpakalyje, ir giedojau sau egzekvijas, kurias girdėjau giedant vienuolyno koplyčioje („Responde mihi“, „De profundis“4)...
      
Po to įvykio mano motina taip nusiminė, kad bijojo į mane ir pažvelgti. Vos iš proto neišėjo... Nuolat laužė rankas, rovė plaukus iš galvos, aimanavo, raudojo, keikė net ir Dievą... O aš, žinoma, vaikštinėjau sau ir giedojau egzekvijas, dažnai kartodamas „memento mori!“... Savo motiną tyčia iš proto variau... Baisu, baisu! Tu drebi, girdėdamas mano išpažinties žodžius... Aš tave suprantu... Mano motinai buvo lemta tapti vienuole, vaidilute, o ji – vaiką pagimdė!.. Baisu, baisu! Jau niekas jos negalėjo nuraminti; net ir inkvizitoriaus egzorcizmai... Ji ėjo iš proto...
       Atsimenu paskutinę naktį vienuolyne – piktą, žiaurią, baisią, o draug ir stebuklingą naktį! Aš žinojau, kad už valandos, vidunaktį, sukaks man penkeri metai, kad rytojaus dieną prievarta būsiu atskirtas nuo savo motinos ir nežinia kur išgabentas. Buvo man liūdna, bet dar labiau linksma... Vėjas, glausdamasis prie vienuolyno sienos, graudžiai raudojo ir švelniai klebeno langą. „Įsileisk mane, aš nelaimingas vargšas, priglausk mane“,- šnabždėjo, šlamėjo...
       Sėdėjau susimąstęs prie lango ir visai nesidomėjau, kas mano motinai darosi. Staiga krūptelėjau... Mano motina skaudžiai nutvėrė mane už rankos ir kažkokiu rūsčiu balsu tarė: „Eiva!“ Žvilgterėjau į jos veidą ir antrukart krūptelėjau: jos akyse buvo žaibai, jos veidas buvo baisus, nežmoniškai išbalęs, su paslėpta lūpose žiauria šypsena... Buvo apsirėdžiusi baltais rūbais... Kvepėjo tuberoza... Skaudžiai nutvėrus už rankos, nusivedė ji mane vienuolyno bažnyčios koplyčion... Atsiklaupė (mane irgi privertė atsiklaupti) prie šv. Mykolo Archangelo altoriaus ir garsiai tais žodžiais meldėsi (aš viską menu – paskutinių jos žodžių amžinai neužmiršiu):
       – Šventasai Mykolai Archangele, atsiimk šį kūdikį! Jis tavo!.. Jeigu leidai man nusidėti, jeigu manęs nenorėjai saugoti, tai turbūt tu pats mano nusidėjimo, mano nuodėmės norėjai... Atsiimk šį kūdikį – mano baisios nuodėmės saldų vaisių!.. Jis – nuodėmingiausios meilės gėlė: apsivainikuok jos skaistumu, jos nekaltu aušringumu!.. (Vėjas pradėjo staugti, ir žaibai pabudo iš miego nakties piktoj širdyje.) Tu tyli, šventasai Mykole, švenčiausias Archangele!? Tu man nieko nesakai... nekreipi į mane savo galingo dėmesio?! Tu tyčiojiesi iš manęs?!. (Sudundeno tolimas griaustinis, žaibas erzino vėją, o vėjas žaibą – abudu siuto, bažnyčios sienos drebėjo...) Jeigu tu neatsiliepsi į mano sopulių šauksmą, į mano „de profundis“ balsą, jeigu tu mane paniekinsi ir šiuo kūdikiu-gėle neapsivainikuosi, tai aš – žinok tai – tai aš... maldausiu Liuciferio, kurį tu savo kojomis mindai... aš... aš... – Čia pradėjo baisiai kvatoti: – Cha cha cha cha!.. Liuciferi, Laisvės spindulių nešiotojau, nuskriaustųjų ir pavergtųjų dieve, tikros meilės Aušrine, aš tavęs... cha cha cha cha!.. aš tavęs maldaunu... cha cha cha cha!.. Imk sau šį mano kūdikį – mano garbės vaisių!.. – Staiga suriko nemoterišku balsu: – Jėzus Marija!.. – Ir krito negyva...
       Pasidarė tyla – baisi mirties tyla... Tik vargonai staiga kažką sumurmėjo ir staiga nutilo; tik žaibai tartum žalčiai graužė vienas kitą, už vitražinių langų susikamuoliavę, susiraitę; vėjas klastingai tylėjo...
       Aš per visą laiką, kada mano motina maldavo, nustebęs ir visas sužavėtas žiūrėjau į Liuciferio veidą (po šv. Mykolo Archangelo kojų paveiksle, ant altoriaus pakabintame, atvaizduotą), į jo žaliai spindančias akis, o jis, Liuciferis, taip pat į mane žiūrėjo ir labai meiliai šypsojosi... Taip buvau tuo sužavėtas, kad į savo motiną dėmesio visai nekreipiau...
       Staiga didelis raudonas žaibas apsiautė mane visa ir trenkė baisiausias perkūnas... Aš išsigandęs ėmiau verkti ir savo motiną žadinti, draskyti... Bet ji gulėjo ant marmuro plytų negyva – skaisti, graži kaip nuskinta balta rožė... Vėjas staugė pasiutimu, viskas drebėjo... Aš dar labiau rėkiau, verkiau, norėjau išbėgti, bet - pažvelgęs į altoriaus paveikslą – staiga nustebau išvydęs, kaip Liuciferis, nuvertęs šv. Mykolą, keliasi iš po jo kojų, išeina iš paveikslo ir, ištiesęs rankas, eina prie manęs... Aš tos valandos niekad neužmiršiu... Apalpau...
       Atsipeikėjęs aš save patį išvydau gulintį lovoje labai vargingoj grytelėj... Aušrinė tekėjo... Skambino varpas „Ave Maria“... Prie manęs sėdėjo labai malonus senelis; glostė mane, ramino ir ragino užmigti... Jis man pasisakė duobkasys esąs... Kažkoks nežinomas jam labai gražus, juodai apsirėdęs jaunikaitis pat vidunaktį, atnešė mane pas jį, davė jam aukso mašną ir liepė jam mane laisvai auginti tik ant kapinyno, už kapinyno vartų manęs neišleidžiant... Prižadėjo ateiti ir atsiimti mane, kada man sukaks 13 metų...
       Aš saldžiai užmigau ir sapnavau savo motiną... Jos galva buvo tikrai mano motinos galva, bet jos kūnas buvo žalio žalčio kūnu... Ji pabučiavo – įkando mano lūpas, nusišypsojo ir tarė: „Aš dabar vėl Lilith“... Aš surikau ir pabudau... Aplink mano galvą skrajojo juodas drugelis su auksinėmis žvaigždelėmis ant sparnelių... Saulutė linksmai švietė...


       ANTRA NAKTIS (ALLEGRO)

       Tik suaugęs sužinojau iš žmonių kalbų, kad mano motina, šv. Bažnyčios prakeikta, staiga mirė iš gailesčio vienuolyno bažnyčios koplyčioje, kad perkūnas trenkė į šv. Mykolo Archangelo paveikslą, prie kurio ji meldėsi, ir jį visai sunaikino, o apie save patį išgirdau, kad mane – mažą vaikelį – „velnias pagrobė ir pragaran nusinešė už mano motinos baisią, prakeiktą nuodėmę...“ Aš labai širdingai juokiausi iš tokių žmonių kalbų ir džiaugiausi, kad ne nuo dangaus, bet nuo pragaro pradėjau savo gyvenimo mitą-legendą...
       Tu jau žinai, kaip ir kokiu būdu aš atsiradau senelio duobkasio namely ant kapų... Du metu aš gulėjau lovoj ir miegojau, sapnavau (tokį apsireiškimą jūs, XX a. žmonės, vadinat „miego liga“)... Kiekvieną trečią dieną, vidurnaktyje, pabusdavau ir tada senelis mane penėjo labai skania sula ir kažkokių kvepiančių gėlių (turbūt verbenos) virintais žiedais... Per tuos du metu aš persapnavau 33 amžių visą istoriją ir suaugęs jau neturėjau reikalo iš knygų istorijos mokintis... Tu stebiesi išgirdęs tokios prasmės mano žodžius?.. Tavo nusistebėjimas mane stebina... Jūs, labai civilizuoti žmonės, gėritės kinematografo išradimu, o nieko nežinot apie tai, kad žmogaus siela – tai amžių kinematografas... Taigi supratai mane, aš džiaugiuosi...
      
Po dvejų metų auklėjimo sapnų sapnais aš pabudau siela subrendęs, atsikėliau ir nakties laiku – mėnuliui šviečiant – pirmą kartą išėjau po kapinyną pasivaikščioti... Vos tik pasirodžiau tarp kapų, tuojau mane iš visų pusių apspito nabašninkų vėlės (jūsų okultistai vadina jas „astraliniais kūnais“)... Surengė man jos iškilmingą ovaciją, apvainikavo mane erškėčių vainiku ir skaisčiausiomis gėlėmis, jos visos mane išbučiavo, nusivedė į kapinyno koplytėlę, ir ten vėlių vyskupas, senelis, apkrikštijo mane visų kapinynų Jono Krikštytojo vardu... Senelis vyskupas pasakė labai gražų pamokslą apie mano pašaukimą-misiją... „Kapai, – kalbėjo senelis su ašaromis akyse, – laukia savo išganytojo... Vėlės skausmingai vargsta Mėnulio nelaisvėje ir veltui Saulės spindulį maldauna susimylėti... Jos suvaržytos astraliniais kūnais ir kenčia daugiau negu materializuoti žmonės... Jos visų dabar apleistos, nes jų likimo žmonės jau nesupranta... Tu, šventasai vaikeli, žmonių pasiuntinys... Tu ateini pas mus tikrai kaipo Jonas Krikštytojas... Tu ateini mums pasakyti, kad mūsų Išganytojas tikrai ateis... Jis jau ateina... Iš mūsų skausmo ir ilgesio gilumos švenčiausio džiaugsmo balsu sveikinam tave, pranaše: Salve, salve, salve!..“ Visos vėlės choru pakartojo senelio prakilnų pasveikinimą... Paskui senelis padavė man žibintuvą ir liepė man liepsna pakrapinti visus susirinkusius... Aš tai ir padariau, tardamas tuos žodžius: „Aš jus, vėlės, krikštiju liepsna ir skelbiu jums, kad jūsų išganytojas, Aušrinės nešiotojas, jau ateina! Nelaimė jums, jeigu jūs jo nepažinsit ir nesuprasit, jeigu jūs jį nukryžiuosit! Tada jūs būsit prakeiktųjų nugalėtos ir žemės vidurin nutremtos“... Aušrinė patekėjo, ir visos vėlės išsiblaškė, išnyko...
       Aš likau vienas ir ilgai stovėjau koplytėlėj susimąstęs... Senelis duobkasys, suradęs mane tokioj vietoj, nudžiugo, pabučiavo mane ir tarė: „Aš maniau, kad tave vampyrai suėdė... Kaip aš džiaugiuos tave suradęs!..“
       Augau ant kapinyno, senelio duobkasio priegloboj. Nors jis mane laikė nesveiko proto (anormaliu) vaiku, tačiau jis mane labai mylėjo... Maitinausi ožkos pienu ir kapinyno vaisiais (figomis, apelsinais) bei žolėmis, kurias aš pats rankiojau... Dienomis aš miegojau ir sapnuodamas savo eskteriorizuotu astraliniu kūnu (aš ir dabar juo esu apsivilkęs) vaikštinėjau po pasaulį ir tokiu būdu geriau negu jūs iš knygų išmokau geografijos ir kraštotyros... Ispaniją geriau pažinau negu Jo Aukštybės Karaliaus sosto patentuotas geografas... Mane, vaiką, matydavo įvairiuose Ispanijos miestuose, grandų rūmuose per iškilmes, vienuolyne (vyrų ir moterų) per pamaldas ir rekolekcijas, viešose aikštėse per pasilinksminimus ir šokius, – ir visi išsigandę sakydavo, kad kažkokio žydų nukankinto vaikelio šmėkla vaidinasi ir neduoda ramybės... Toji legenda apie vaikelio kankinio šmėklą tais laikais pasklido po visa Ispaniją, o čigonės šokėjos savo malagenose to vaikelio baisų mistinį likimą apdainavo... Nemiegojau – į sąmoningai (sensuališkai, jūsų tarme) gyvenau aš tik naktimis (iki Aušrinės) tarpe numirėlių – su vėlėmis, su nabašninkais susidraugavęs... Žmonių aš niekad nemačiau (be senelio duobkasio, kurį laikiau „viršžmogiu“) ir matyti jų nenorėjau – stačiai jų bijojausi. Žmones aš laikiau nusidėjėliais, išdavikais, trumpai – banditais. Mano išmanymu, jų kūnai - tai kraujų purvai, priaugę prie jų prakeiktų sielų, o jie patys – tai amžinasties kirmėlės!.. Jų lavonai man geriau kvepėjo negu jų vadinami gyvi kūnai... Matau iš tavo veido, tu pasipiktinęs tais mano žodžiais. Tau dar neaišku, kad materializacija - tai baisiausia iš baisiausių nuodėmių, o materializmo vad. „mokslas“ – tai kirminas kruvinoj žaizdoj, nuolat pašėlusio. žmogaus pirštų nagais draskomoj!.. Įsivaizduok sau „realų“ pasaulį kaipo didelę kruviną žaizdą, o suprasi, kas tai yra žmogaus „realus gyvenimas“... Ligų ligos, sopulių sopuliai, raudų raudos, keiksmų keiksmai – žaizdos kirminų! (Tuos žodžius mano svečias tarė su tokia pasibjaurėjimo ritmika, kad šiurpuliai mane visą sukratė, iškratė.)
       Taigi dėl to aš ir susigyvenau, susibroliavau su numirėliais, su nabašninkais... Mirtis juos visus išmaudė žemės ašaryne-šaltinyje, ir jie man kvepėjo taip, kaip tau kvepia gėlės... Žinok ir suprask, kad kapinynas yra aukščiausio Mokslo akademija; tik dėka intuicijai jūs bent diletantiškai galit to mokslo nors truputį paragauti! Ir tai dar žinok, kad be to mokslo žinojimo nėra pranašo, nėra mesijo! Tiesa, tau tas jau ne naujiena, bet ir tu dažnai užmiršti, kad kapuose tavo minčių šaknys...
       Numirėliai mane auklėjo 5 metus (nuo 7-tų iki 12 metų) – prakilniausios dvasios ir prakilniausios išmintybės numirėliai! Per sapną aš tave galiu nuvesti Sevillos kapinynan (ten aš auklėjausi) ir parodyti tau dar gyvas akmens plytas, ant kurių užrašyti vardai mano garbingų auklėtojų, mirusių XI-XIII amžiuose. Tarp jų garsus garsaus Abduramano astrologas, maurų Saliamonas (taip jį vadino), ir dar garsesnis Žydas kabalistas, Zochar paslapčių aiškintojas... Meilės visų paslapčių mokė mane Don Juanas (ne tas, kurio vardą ir garbę sudraskė jūsų Moljerai ir Zorillės; tas, apie kurį aš kalbu, kuris mane išauklėjo, jums dar nesuprantamas, dar per baisus savo tragingumu)... Per sapną, jei norėsi, jei išdrįsi, aš tau viską parodysiu, išpasakosiu... Kaipo svečias, aš privalau būti atsargus diplomatas, nors aš tave, tiesą pasakius, myliu... Tu dar žmogus, o žmogus silpnas savo siauru smegenų protu, varžančiu amžių inteligenciją... Per sapną toji tavo inteligencija laisva, ir tada tu gali viską žinoti, būdamas numirėlių sferoje... Aš skaitau iš tavo akių, kad tu nori mane įtarti, būk aš tave šėtoniškai vilioju, apgaudinėju ir nebūtus daiktus tau įkalbinėju!.. Kaip tau ne gėda taip mąstyti? (Jis atspėjo; aš visas paraudonavau iš gėdos; keletą minučių tyliai sėdėjom.)
       Taigi numirėliai mane auklėjo, mane mokė visokių mokslų, apie kuriuos jūs „gyvi“, jūs pasišiaušę (kaip kalakutai) puikuoliai – „homines sapientes“ 5– nė jokio išmanymo neturit. Šiek tiek palaižę tų mokslų dažalo jūsų „okultistai“, bet ir juos puikybė apkvailino... Aš, baigdamas vienuoliktus metus, jau žinojau be jūsų Koperniko „išradėjo“, kad ne Saulė aplink Žemę, bet Žemė aplink Saulę sukinėjasi, kad mūsų Saulės sistema skaito 10 planetų (dar vieną planetą greitu laiku jūsų astronomai „atidengs“)... Iš religijos aš jau tada žinojau tai, kas dabar jūsų teologus ir mistikus iš proto varo, būtent pirmapradės nuodėmės paslaptį ir Žemės prakeikimo priežastį... Ir tikrai aš žinojau, kas buvo Kristus... Bet per sunki našta tavo protui tų paslapčių žinojimas... Aš nutylėsiu iš meilės... Dvyliktus metus baigdamas, aš jau išmokau senos Egipto kalbos (22 žvaigždžių ir žvaigždynų rašto ir kalbos ženklų „arkanų“, t. y. paslapčių) ir sėkmingai ginčijausi su garsiausiais astrologais ir kabalistais numirėliais dėl metodo pranašauti iš žvaigždžių... Be to, aš išmokau dar 12 kalbų (sanskrito, hebrajų, graikų, lotynų, italų, ispanų, germanų, slavų ir t. t.) praktiškai dažnai susitikdamas su svečiais, kurie kasmet iš visų kraštų atvykdavo pas mus ilgesniam laikui atsilsėti... Išmintingi nabašninkai išmokė mane gyvenimo magijos ir aš – vaikėzas – mokėjau savo valia taip veikti į gyvų žmonių gyvenimą, kad gyvi žmonės – man veikiant – virsdavo mano valios marionetėmis... Mes (t.y. aš ir nabašninkai), norėdami sužinoti, kas darosi žmonių pasauly, uždegdavom „astralinės šviesos“ fluidus ir kinematografiškai to pasaulio visą gyvenimą regėdavom... Kiek tada būdavo juokų iš to „realaus pasaulio“!.. Gyvų žmonių gyvenimas buvo tai mūsų teatras, o tą teatrą mes iššaukdavom (taip, kaip jūsų spiritistai dabar iššaukinėja „dvasias“) penktadieniais, saulei nusileidus... Daug tau pasakiau. Suprask, kaip moki ir gali... Be to, aš dar išmokau dematerializuotis ir pereiti per storiausias rūmų sienas arba vienu kartu būti matomas keliose vietose. Gyvų žmonių moterys mėgsta verkti ir raudoti ant kapų ir aš – savo magija – įkvėpiau toms moterims kapų baisų demonizmą – kapų raganiją... Per gyvas moteris aš viliojau gyvus vyrus mirti, nusižudyti „iš meilės“ ir džiaugiausi tai padaręs... Tai buvo visų mylimiausias mano žaislas... Ko drebi, ko bijaisi? Nejau taip brangini gyvenimą tų, kuriuos moteris pagimdė? Žinok, kad meilė – tai mirtis! Kas myli moterį, tas privalo mirti...
       – Papasakok man ką nors iš vėlių gyvenimo, – tariau kažkokiu balso šnabždėjimu. - Kaip žmogus miršta, kaip jo siela vėle virsta...
       – Daug nori žinoti. Bet tas žinojimas dar per sunki našta tavo neišbandytam ugny protui. – Nepakelsi, suklupsi... Aš tave myliu, tu mums, numirėliams, gyvas reikalingas. Savo laiku, po truputį gyvo vandens lašeliais, viską sužinosi. Būk kantrus. Pasitikėk mumis... Šią naktį bus gana. Tu nuvargęs. Lik sveikas! Rytoj naktį 1 val. lauk manęs... Aš ateisiu... (Taręs tuos žodžius, atsistojo, paglostė ranka mano veidą, meiliai man tartum vaikui nusišypsojo ir tyliai išėjo. Aš užmigau kėdėj besėdėdamas ir sapnavau, sapnavau ką? – Šitai klausykit!)


       INTERMEZZO

       Sapnuoju sapną. Sapnuoju baisų sapną.
       Tamsi naktis. Tamsi erdvė. Ūkanijų pasaulis.
       Net žvaigždutės nematyt. Nė meteoras krisdamas nesužaibuoja. Tamsu. Baisiai tamsu...
       Aš lekiu sparnuotas dideliausiais šikšnosparnio sparnais... Lekiu aukštybėse - aukštai, labai aukštai – rankas sukryžiavęs ant krūtinės – išdidus, puikus... Mano akys reflektoriais spindi... Vėjas ūžia, staugia, švilpia, kvatoja mano ausyse – taip sparčiai aš lekiu... Vėjo rykštės kapoja, plaka mano veidą...
       Gana ilgai aš taip lėkiau erdvės tamsybėse... Galop nusileidžiu žemyn... Apačioj regiu, matau didoką miestą... Jis visas baltuoja – kaip numirėlio savanas, kaip maurų mauzoliejus... Tarp apniaukusių jį nakties šešėlių blizga gatvių akys – elektros lempos... Upė kaip žalias žaltys vingiuoja, raitosi tarp baltų namų tartum baltų baravykų... Gėriuosi sužavėtas to miesto panorama... Leidžiuosi vis žemyn ir žemyn... Štai Giralda (kaip graži!), štai Alkazaras (koks puikus!), štai sumišėlių architektų pastatyta katedra... Sevilla, Sevilla – Andalūzijos rožė! Salve, Salve!.. Leidžiuosi žemyn... Štai kapinyno kiparisai – štai koplytėlių kryžiai – štai mauzoliejai puikūs!..
       Aš nusileidau žemėn – prie pat kapinyno vartų... Sutinka mane vienuolis – juodai apsirėdęs, balta virve persijuosęs... Jo veidas baisus... Akimis jis kandžioja, o jo lūpų šypsena galanda peilį. Nosis apuoko, kakta šimpanzės, o plaukai ant kaktos pinasi į du ragu... Jis basas... Jo kūno oda rausvai geltona, kaip suvytęs lapas... Jis daug kartų prieš mane nusilenkdamas nužemintai mane sveikina, atidaro vartus ir rankos gestu kviečia eiti, sekti jį... Aš einu kiparisų alėja. Vėjas šluoja suvytusius medžių lapus iš po mano kojų ir švilpia ir staugia, rasit tyčiojas iš manęs... Baisus vienuolis veda mane, aš jį seku... Prieina prie maurų stiliaus mauzoliejaus, atidaro dureles ir kviečia įeiti jo vidun... Aš be pasipriešinimo, be baimės įeinu ir staiga atsistoju tartum suparaližuotas...
Matau, regiu trijų laiptų katafalką, o ant katafalko krištolo karstą – atdarą... Karste guli jauna panelė – tokia skaisti, tokia graži, kad savo sužavėjimą tik dejavimais galiu išreikšti... Septynios juodos žvakės dega aplinkui katafalko sustatytos (po tris iš abiejų šonų, o viena priegalvyje)... Jauna panelė miega, ji ne lavonas... Stoviu visas sužavėtas, visas įsimylėjęs ir akių negaliu atitraukti nuo jos tikrai dieviško grožio veido... Staiga panelė atveria akis ir žiūri į mane... Aš jaučiuosi tartum musė, adata prie sienos prikalta... Aš jau užkerėtas... Panelės akys hipnotizuoja mane... Girdžiu balsą: „Tu privalai ją pavaduoti šią naktį: ji turi atlikti herojišką uždavinį, pavaduok ją – gulk į karstą jos vieton trims valandoms; ji jau keliasi - žiūrėk!“... Panelė keliasi iš karsto... ji jau stovi prie manęs... ji visa kvepia Kordobos rožėmis... Aš jau pats savęs nejaučiu... viską darau automatiškai... „Gulk į karstą!“ – girdžiu balsą... Pildau įsakymą, jau guliu karste, rankas maldingai sudėjęs ant krūtinės... Panelė prieina prie manęs - ištiesia savo alebastrines rankeles – ilgai glosto mano galvą, mano veidą – galop piršteliais spaudžia mano blakstienas – mano akis man užmerkia... Guliu karste – tamsu – tuščia – baisiausios tylos valandėlė... Baisus vienuolis ožio balsu gieda egzekvijas, o paskui, pritariant kažkokių esybių balsams, skaito turbūt prakeiktųjų litaniją... Aš visas drebu širdimi, kūno jau nevaldau...

       Madonna tenebrarum, ora pro nobis!
       Madonna peccatorum, ora pro nobis!
       Madonna occisiorum, ora pro nobis!
       Madonna satanorum, ora pro nobis!
6

      
       Aš alpstu... Nieko nežinau, nieko negirdžiu...
       Tuštybių tuštybė – vanitas vanitatum...
       Staiga šiurpulys mane krato. Bundu, bet akių negaliu atverti... Jaučiu prie manęs stovinčią panelę (vėl rožės pakvipo)... Jos rankos vėl glosto mano veidą...
Po valandėlės atsiveria man akys... Matau, regiu – Viešpatie, Viešpatie! Plaukai man ant galvos pasišiaušė, o visą mano kūną kažkas ylomis bado... Atsisėdęs karste žiūriu – matau... Panelė stovi šalia karsto ir triumfuojančiomis akimis žiūri į mane... Jos dešinėje kruvinas kardas, o kairiojoj – nukirsta galva – Viešpatie! - nukirsta galva mano XIII svečio, Johanneso Baptisto, vienuolės sūnaus...
       – Jėzau, Marija! – rėkiu pasiutusios baimės balsu...
       Krintu žemyn, žemyn – į tamsų pragarą... Liepsnos žalčiai apraito mano kūną, smaugia mane... Aš rėkiu bepročio balsu ir krintu vis žemyn, žemyn...
       Staiga bundu... Guliu ant grindų ir raitausi kaip žaltys...
       Kažkas klebena į duris... Saulė šviečia... Rytas... Kažkas klebena į duris...
       Atsikėlęs atidarau duris. Matau baisiai išsigandusį tarnaitės veidą... Tarnaitė, išvydusi mane, staiga nežmonišku balsu rėkia ir bėga nuo manęs šalin...
       Aš bėgu prie veidrodžio, žiūriu į savo veidą... Plaukus mano mirtis pelenais pabarstė, o veidą mano išarinėjo skausmo žagrė, išakėjo pergyventų minčių akėčios...
       Bažnyčios varpas suskambino... Verkdamas kritau ant grindų...
       Ave Maria, ave Maria! Skambino varpas, skambino varpas...