Kovo infliacija

Tysau ant gobeleno aštriom gėlėm.
Cypia plaunami langai.
Aš ką tik nulipdytas iš skudurėlio.
Mano kaktą rėmina keturi spuogai.

Pavasario paviršius drėgnas – tiktai slydau
ir slydau, keldamas kikenimą ir niežulį.
Tokia nūn laiko dvasia, net malonu.
Ant sienos saulė tyliai spigina mano
šešėlį ilga nosimi.

***
Yra gražių
moterų, kurias vežioja autobusais.
Dažnai jos esti panery,
stovi sau ratu būreliais.
Arba eina pievom, ganydamos dramblotus gyvūnėlius.
Atėjus valgio metui, moterys
pasileidžia plaukus ir sėdasi
ant garuojančios žolės. Atnešami patiekalai.

Kartais jos kažko neranda.
Retkarčiais aš sutinku jas pavieniui:
prie užkaltos daržovių parduotuvės
veidrodėlyje apžiūrinėja savo kaktą.
Krustelėjus sako: Labas, mes pažįstami.

Bet ateina vakaras, ir gražios moterys,
vienos pačios, kitos už parankių, susodinamos
į tam tyčia paruoštus autobusus ir išvežamos –
už miesto, miško, į tolimus, kitus kraštus.

Ir vėl ta aikštė, spynos, tuštuma.
Vėl grindinio grublėti akmenys,
nulenkę galvas prieš balkono stotą
ir nuo didybės apsvaigusias statulas.
Vėl trys langai šiauriniam fligely,
už kurių žioruoja vėlyva gyvybė, smegenys
darbuojasi, kaldami žodžius.

Rytoj čia šlamės naujokai,
neseniai iš beržo išdrožti, didelėm ausim;
garuojančios košės gaus naujokai –
ką ji pasotina, tasai ištrokšta,
ką pagirdo, tas nudžius...

Juk ta jėga, ji tuštumos nemėgsta:
iš ūsų pereina į ūsus, iš medalių į medalionus,
prisimatuoja mantijas ir uniformas, įsikuria
rūmuose ir kareivinėse...

Ir tik padaryk nevikrų judesį, tik atsuki nugarą –
tuoj užklups tave jos griausmas, nuplikins šypsena;
tada galėsi laukti išvadų,
galėsi spausti kumščius ir šnibždėti:
ta aikštė, spynos, netiesa.

Jaunuoliai kreipiasi į likimą

Likime! Mes nesilaikome. Stipresnis vėjo gūsis
pagauna mus ir neša į kitus kvartalus, skaudžiai
trankydamas į stogų atbrailas.
Daiktai ir knygos mūsų vengia, užtat
kas akimirką mus persekioja trys keliai
ir septynios mintys.

Su kaklaraiščiu, išgėrę, lovoje, prie bokšto –
mes tokie pat sudribę.
Ir kuo toliau, tuo vis blogiau, Likime: žmonės
vaikšto jau per mus kiaurai.
O kai užsidarome spintoje ar vonios kambary,
tučtuojau užsnūstame ar netenkame sąmonės.

Todėl prašome tavęs, Fortūna daugiasparne,
palieski mūsų veidus ugninėmis svarstyklėmis,
suteik mums ligą, ydą, nors tuštybės krislą,
kad mus apsunkintų, sklidinus pripildytų
grožio ir prasmės, garbės ir pražūties.

M.M.M.

Kelias pasitaikė balotas.
Taškydamos purvą ir šviesą, lėkė mašinos.
Po mumis dunksojo melsvas merkurijaus miestas.
Skarda ir vanduo rūdijo jo sutemose.
Susėdom pailsėti,
iškratėm dulkes iš sandalų. Valgėm duonos ir lašinių.

Aš ant stulpelio,
Tomas ant lagaminėlio,
Marija – prie kojų (dar nepradėta, Viešpatie – o jau
                                                               kaip sraigė).
Kai kuriose užeigose ir aikštėse
dundėjo demonų muzika.

Pasistiprinę pakilom, išskleidėm vėliavą,
ir, giedodami pirmuosius himnus, ėmėm leistis į slėnį.

***
Žvelki ten be geismo, be nuovargio;
matyk nosies linijas, ryškias lūpų iškirptes,
iškabų blyksnius virš mėlyno asfalto.

Lytėk siluetus be baimės, be įkarščio;
tegu išnyra ir pasislepia kojos,
tegu sau mainosi dienos atspalvis
ir miestą skrodžia prospektas.

Netrukus dešiniau cerkvės
ims tyliai ošt liepsnelių miškas,
troškulį numaldys svarainių sirupas,
ir priegalvy prasmegs suvelta galva.

Žvelki pro veidus, kiaurai abejingas akis:
dar niekad pasaulis nebuvo
toks šaltas ir grynas.

***
Ilgesnės tapo naktys ir mano plaukai,
pūkais apsiskleidė tuopos
ir ant tvorų pagausėjo plakatų:
tai atmintis užsiaugino kitą odą.

Kada, kada jau išmečiau lauk
tavo balso įrašus, gestų brėžinius
ir užspaudžiau migdolo akis,
kuriose kartais atsispindėdavo aikštė.

Nes užsispyręs rievę žiedžia kamienas,
imtuvas transliuoja vis karštesnes kalbas,
nes pietuose jau yra vakarienės,
o vakarienėj – ryto šviesos.

Tik gaila kelių korio akučių –
žingsnių per nušviestą skverą, arbatos
balkone, miniai plūstant pro šalį
(man, sakau, nes tu visad tylėjai).

Nuo prisipažinimų meilėj užsikimšus pašto dėžutė.
Netrukus blyksčių šviesoj į urną slys biuleteniai,
bus atšvęstas posūkis, pergalė,
ir patronų portretus pakeitus, ratas kartos savo kelią.

Ir ramybė visur, kai atverčiu uždraustą lapą:
nuo tavo strėnų nuplautas sidabras,
akmens krūtys sudilusios; net linksma truputį
dėl savo naivumo, puikybės...

Katkus, Laurynas. Balsai, rašteliai: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1998.