Šiandien tokios žiauriai baltos?!   –   –   –

Persmelktas mirties nuojautos, pritvinkęs slogios depresijos, pilnas degančio įniršio ir sunkaus nusivylimo, praradęs sąmonę ir savikontrolę, griebiuosi teksto. Bet tą patį tekstą galima parašyti ir ramiai, be didelių emocijų. Taip, kaip galbūt skaito atsitiktinis skaitytojas. Įdomu, ar jis jaučia mano beprotybės protrūkius, kai rašiau tuos sumautus savo tekstus? Savo? Bet argi tai mano tekstai? Tuo labai abejoju.

Miniažmogis turi polinkį jungtis prie bandos. Bandos garsažodžiai, judesiai, abejotinos mintys, gestai, mimika yra unifikuoti. Bandažmogiui labai reikalinga televizija. Ji nurodo jam, kaip ir kada gestikuliuoti, leisti garsus ir panašiai. Tai labai patogu. Miniažmogis, atėjęs į bandą, jau moka bandos abėcėlę, žino jos „elgesio kodeksą”.

Individas nesijungia prie bandos. Jis jos vengia. Pamatęs atitrypiančią bandą, jis pasuka į priešingą pusę. Jam nereikalingas televizorius, nors kartai jis jį žiūri, bet tik dėl to, kad geriau pažintų miniažmogio įpročius. Nes banda individui pavojinga. Ji akla, buka, brutuali, lengvai valdoma tariamų vadų ir negalinti pakęsti ne miniažmogio, tai yra, individo. O neapykanta pažadina norą naikinti. Taigi, jei individas nenusišauna pats, jis bus sutryptas bandos arba užmėtytas akmenimis. O miniažmogis nemirs niekados. Nes bandoje jis nemarus. Jo ten net nėra. Taigi, ir mirti nėra kam. Todėl banda ir nemirtinga. O jos tikslas vienas – sunaikinti individą.

Jei nerašyčiau tekstų, turbūt neištverčiau ir prisibaigčiau.

Suvargęs ir prislėgtas, prispaustas beprasmių kasdienybės darbų, stumi Sizifo akmenį į kalną, Laimės žiburio link, kur tavęs laukia Kalėdos, Gimimo stebuklas, Didžioji iliuzija, taip trokštamos ramybės ir poilsio dienos, kada galėsi padaryti ką nors svarbaus ir reikšmingo. Bet kalno viršūnėje pamatai, kad čia labai maža vietos, vos telpi su tuo savo akmeniu, stovi ir nežinai, kur dėtis, kur pasukti, atgal ar į priekį; bet žinai, kad praėjusio laiko jau nebėra, o ateitis – tik artėjanti pabaiga, tad bandai žvalgytis po kojomis, tačiau matai, kad čia irgi nieko nėra, – nei Laimės žiburio, nei kitų stebuklų, tik pajunti tuštumą, Didžiąją Tuštumą, ir Beprasmybę, galbūt ir Būties Absurdą. Tuštuma. Visur Tuštuma. Nepakeliama Tuštuma. Ir širdį sukausto skausmas, neviltis, vienatvė. Norisi verkti, rėkti, kaukti vilko balsu, rautis plaukus nuo galvos, išsidurti akis, nes kalno viršūnėje – ne Laimės žiburys, ne Didžioji Iliuzija, o tik traiškanti Didžioji Depresija. Nevilties smaigalys.

Tačiau ilga kančia nebūtų pakeliama. Todėl viršūnėje akmuo išsilaiko trumpai. Jis jau ritasi žemyn. Tu bėgi paskui, vejiesi savąjį akmenį kaip praeinantį laiką, kad apačioje, kasdienybės marmalynėje, dvikojų gyvių knibždėlyne, pasičiuptum jį, įsiręžtum ir vėl iš naujo pradėtum stumti į kalną, ne, ne į Šeškinės kalną, o į Laimės, į Pažadėtąjį kalną, stengdamasis užmiršti ką tik patirtą nesėkmę, jau užmiršęs visas ankstesnes nesėkmes, stumti aukštyn, iš paskutinių jėgų, vėl ir vėl, tiek, kiek bus duota jėgų, tiek, kiek tu ištversi.

Depresija yra tokia būsena, kai pamatai, kad tavo gyvenimas tėra mėšlo krūva, kad visa, ką veiki, tėra kapstymasis po tą krūvą, o ir pats tesi visiškai supuvęs mėšlo gabalas, nieko gero per visą savo suknistą gyvenimėlį nepadaręs, tik nešiojęs apdžiūvusio mėšlo gabalus iš vienos krūvos į kitą ir kėlęs baimę ir pasišlykštėjimą kitiems mėšlo nešiotojams.

Tad depresija yra nušvitimas, praregėjimas, tik ji atveria tau akis, kad pamatytum, kaip yra iš tikrųjų.

Mirusieji niekur neišeina. Jie lieka mūsų mintyse. Jie įsitaiso mūsų smegenyse ir ten toliau gyvena. Tik kita forma. Mūsų minčių forma.

Žinau, kad neužilgo mirsiu. Nuo to žinojimo darosi skaidru ir lengva. Gyventi pasidaro gera.

Aš myliu valstybę. Valstybė man irgi neabejinga. Ji manimi rūpinasi. Sukuria vis naujas inspekcijas, agentūras, centrus, kontoras ir t.t. Jaučiuosi labai dėkingas. Ir skolingas. Už meilę ir rūpestį. Turiu kaip nors padėkoti.

Pinigais, žinoma. Nes valstybei kitko nereikia. Parašau knygą. Už savo varganus skatikus ją ir išspausdinu. Išdalinu valstybei. Bet jai to maža. Todėl valstybė sako:

– Maža! Duok dar. Pavadinkim tai pridėtinės vertės mokesčiu. Juk tai aš tau leidau parašyti ir išspaudinti šitą knygą. Kaip ir visas kitas.

– Žinoma. Kaipgi aš nesusipratau iš karto. Imk. Tu tokia man gera. Juk po mėnesio aš ir vėl gausiu algą. Juk gausiu?! Jei sulauksiu...

Lengva susitaikyti su mintimi, kad esi Niekas. Sunku susitaikyti su mintimi, kad esi niekas.

Pirmas kelias. Pasiduoti sau, savo silpnumui, kentėti, jausti būties beprasmybę ir absurdą, ilgėtis rojaus Edeno soduose.

Antras kelias. Apsimesti infantiliu idiotu prieš save patį, apsimesti, kad viskas gerai ir bus dar geriau, dirbti visus kvailus darbus, apsimetant, kad visa tai reikalinga ir svarbu.

Deja, abu keliai niekur neveda. Galbūt yra ir trečiasis kelias? Ką manai?

Kai žmogelis galų gale pabaigia mokyklą ir dingsta horizonte, o po daugelio metų ateina žinia, kad jis šio to pasiekė, kad jis jau šis tas, ir netgi truputį daugiau nei šis tas, o! kaip jie tada džiaugiasi, sakydami, jog dirbo ne veltui. Bet, kai žmogelis nueina šunų takais, jie rūstauja, kalbėdami, kad to ir reikėjo laukti.

Naivumas! Naivumas juos papuošia gražiau, negu ryškūs apdarai ar kreida aptrupėję diplomai bei garbės raštai.

Kas aš esu? Tas kaimas, kuriame gyvenu? Darbas, kurį dirbu? Kitiems galbūt taip. Bet kas aš esu sau pačiam? Šitos kojos, rankos, kurias kartais nustoju jausti, šitas kūnas? Vargu, ar tai esu aš. Tai gal mintys, jausmai? O gal aš - tai tik žodis, paprasčiausias žodis, ir nieko daugiau? Juk žodžių reikšmės, gerai įsigilinus, dažnai būna miglotos, ne visada aišku, ką jais norime pavadinti. Tai kas gi iš tiesų esu aš?

Algimantas Krinčius, DD. – Krinčinas: Savilaida, 2008.