2

       Pasak kataraktos sudarkyto šelmio Zepo Machorkos – ateis laikas, aš dar pasakysiu, kas jis toks! – manęs jau seniausiai nebėra. Mistika turi būti mistiška! – mėgsta kartoti Zepas, o gal jau nebemėgsta, ką aš žinau. Tad Zepo Machorkos nuomonė dar ne viskas. Šito žmogaus aš lyg ir nepažįstu, niekad nepažinojau, nors nesu tuo įsitikinęs. Gal jis parodė man taką prie upės, kai buvau dar pupų pėdelis ir beveik neskyriau vyro nuo moters. Gal vėliau kada derėjau iš jo antaninius obuolius turguje ar lesalą balandžiams. Gal jis iš paniūrų žvelgė į mane pridūmintoje iki lubų alinukėje, kyščiodamas savo dvišaką liežuvėlį? Argi maža vyrų su katarakta, su taškuotais kaklaryšiais ir taukuotais skvernais?
       Aš ir pats nebesuvokiu: esu ar nebesu?
       Štai sėdžiu tavo prišnerkštoj virtuvėje, uodžiu tabako, svogūnų ir acto dvelksmus, pasakoju tau apie save – tik pradedu pasakoti. Matau, kaip už lango praslenka tamsus bekojo batsiuvio šešėlis, krepšelyje barkšteli tušti buteliai; įkandin nukrypuoja ir jo bičiulė – visus sijonus ir kelnes susivilkusi nebylė su purvinu pudeliu, štai ji sviedžia nuorūką patvorin ir gargaliuoja sava kalba. Sėdžiu, matau, girdžiu, pasakoju. Tai gal ir esu?
       O Zepas Machorka ir kažkoks jo sėbras Jegoras Pulsatas vienu balsu tvirtina, kad manęs, Jeronimo Jaro, gimusio 1946 metais, gruodžio 13 dieną, seniausiai nebėr! Kad jiedu, Zepas ir Jegoras, paskutinį kartą regėję mane beveik prieš ketvirtį amžiaus, skrendantį virš Linelio ežero, kuris, kaip išgirsi, turi ir kitą vardą – ne tokį lyrišką, užtat teisingą!
       Žinoma, tai tauškalai, vaikėjančių funkcionierių, visur reginčių chimeras, vapėjimai. Bet juk tu žinai – ir kiti mane pažinoję žmonės nieko nesuvokia. Paklausti, ar prisiminę mane, jie sutrinka, ima neaiškiai murmėti, trauko pečiais, o iš esmės tvirtina tą patį – taigi nebėr Jaro, seniai nebėr! Dingo...
       Štai Doloresa Lust, airių kilmės senmergė, šventai tiki, kad aš nusižudžiau, palaužtas alkoholinės depresijos – ar maža tokių? Mat Doloresa pažinojo bent keletą tokių vyrukų: užuot ją vedę, jie visi pasirinko mirtį. Tiesa, kitos mano kažkada pažinotos mergaitės ir moterys prisimena mane kiek dėkingiau, netgi ,,parodo jautrumo“. Keldamos prie lūpų vyno stiklą, įdubusiais ar putliais skruostukais įtraukdamos dūmą, jos, žinoma, turi prisiminti ir šį bei tą malonesnio – priemiesčio rudenį, dangaus žemėlapį, žvelgiant iš valties dugno, ar nakties laužą. Bet kam šiandien panašūs prisiminimai rūpi!
       Nėra ko vyti virvę: žmonių pasaulyje manęs iš tikrųjų seniai nebėra! Seniai esu išbrauktas iš visų sąrašų, į kuriuos norom nenorom patenka kiekvienas mirtingasis. Niekas manęs nepasigedo per gyventojų surašymo vajų. Nebegalioja joks mano vardu išduotas dokumentas. Jau kadų kadės aplink tėvų namus nebeslankioja perkarę karinio komisariato darbuotojai, vildamiesi mane sučiupti ir atiduoti į raudonžvaigždę, raudonklynę armiją. Nematyti jų ir pamiškėse ar prie alaus paviljonų. Jau dvidešimt metų nusivylusios savo triūsu bibliotekininkės nebesiuntinėja man atvirlaiškių, vis įsakmiau reikalaudamos grąžinti paimtas knygas. Kažkur, matyt, taip ir dulka „Mirtis mano amatas“, „Tiere der Heimat“, „Russkije narodnyje skazki“...
       Seniai niekas manęs nebeieško ir Senovės (gudai sako: Sanovo) gelžkelio stotelėje pakeliui į Gardiną, pražilo ir suseno neaiškus, spuoguoti, tvirti ir be galo smalsus bernai, landžioję į bendrabučius, kibę prie mano draugų ir bičiulių, kaišioję panosėn savo purpurinius pažymėjimus ir tiesiai klausę – kur jis?
       Ne, tikrai, niekas nebesutiks manęs nei prie alaus kiosko, nei pigioj kavinėje, nei apspurusiuose namiūkščiuose už geležinkelio bėgių į Lydą.
       Taigi dingęs be žinios, ir baigta. Nors niekas nematė mano lavono, nelankė mano kapo, nelaikė rankose bent fiktyvaus mano mirties liudijimo, visiems esu miręs, ir niekas, žinoma, nesuka dėl to sau galvos. Net mano šmėkla neaplankė nė vieno vyro ar moters – tų, su kuriais plempdavau alų, rūkydavau skveruose ir pavartėse, su kuriais lauždavau ranką ir kurias vos pritemus užlauždavau pušyne už troleibusų žiedo – nė vieno ir nė vienos.
       Jau paseno ir išmirė tie mokslo vyrai, kitados tikėjęsi, kad štai vieną dieną aš vėl pasirodysiu gotų kalbos seminare ar, pabūgęs „ultimatumo“, atidūlinsiu į karinės katedros ,,placą“ po pūkus barstančiom Čiurlionio gatvės tuopom. Archyvuose lieka tik krūvos anketų, formuliarų, mano ranka rašytų pareiškimų, pasiaiškinimų įvairiausiems pareigūnams ir į vieną lapą telpančių gyvenimo aprašymų, kaip du vandens lašai panašių į bendraamžių biografijas.
       Aišku, kone kiekvienas galėtų papasakoti šimtą kartų įdomesnių dalykų, nei ten prirašyta. Bet ir jie, ko gero, įdomūs tik patiems biografijų rašytojams. Štai: sėkminga anginos operacija. Uogaudami miškelyje prie sugriauto tilto, užklumpam mergą minkantį kareivį. Užplaukusi ant seklumos, iki žiemos Nemune rūdija gudų barža su trąšom. Kaip tik ties ta vieta, kur, gelbėdamas futbolo kamuolį, vasarą nuskendo Poviliukas. Štai piktadariai išvagia geriausius kaimyno Untės karvelius, o karvelidę padega... Gamtos ir gyvenimo kronika, gal sakysi ne? Tokių pasakėlių galėtum ir tu pasekti. Kažkodėl prisimenu iki šiol pirmukart paragautą runkelinį alų – kitokio Dzūkijoj anuomet ir nevirdavo. Tirštas, tamsiai geltonas, beveik rudas. Kvaitus ir salsvas: nusvirusi ant peties septynmečio berniuko galva, nudrykusi seilė ir dangaus keršto įraudusiems vestuvininkams besišaukianti mano motina...
       Taip, taip, gyvenimo pasakėlės, kas daugiau? Esama žmonių, netgi nekvailų, kurie iš tokių istorijėlių supina storiausias kronikas. Jas mielai skaito pensininkai, ligoniai, net kaliniai. Bet pasklaido ir kiti, nors „Kaip susirasti maisto gamtoje“ arba „Vilniaus Miesto Telefonų knyga“ daugeliui yra ir įdomesnės, ir naudingesnės nei šauniausias lietuviškas romanas ar kibirkščiuojanti vos prisilietus lyrikos rinktinė. Knygas mat kitados krimsdavau kaip obuolius – neretai rūgščius, žalius, net laukinius, arba perdėm sukirmijusius ir papuvusius. Patsai skaitymas teikdavo man nenusakomo malonumo; tuomet dar nežinojau, kad šitaip atsitinka daugeliui. Ne vien smalsumas – naivi viltis, kad viena kuri knyga taps kelrode. Dažnai tardavausi tokią jau aptikęs, tik netrukus atsirasdavo nauja, dar aiškiau rodanti kelią, o vėliau vėl kita.
       O dabar paklausyk. Po ketvirčio amžiaus aš vėl pasirodau – pirmučiausia pas tave, nes tik tu vienas dar nepamiršai manęs, bent jau visiškai nepamiršai. Dvidešimt penkerius metus pratylėjau – ištisą Stalino lagerių „normą“. Ir pasirodžiau! Klysta Zepas Machorka ir Jegoras Pulsatas! Klysta tie, kurie tariasi amžinai manimi atsikratę. Grįžtu kaip senas bumerangas ar amžininkų pamirštas kosminis laivas, – kaip tau patinka tokie palyginimai, pone rašytojau? Nepatinka. Matau, kad nepatinka. Ką gi, vis tiek grįžtu, jei ne į gotų kalbos seminarą, ne į Volfo V. karinę katedrą, tai bent į savo jaunystės miškus, bent į Vilniaus Senamiestį! Štai imsiu ir išnirsiu kur nors Rusų ir Latako gatvelių sankirtoje, ten mat aš kitados nuomojau belangę kamaraitę pas „grapą“ su šilkine pižama ir chronišku pūslės uždegimu – visas senas namas tiesiog tvoskė urino kvapu.
       Labas, senoji mylimoji! – šūktelėsiu, žvilgtelėjęs pro jos balkono duris Liejyklos gatvėje ir nuskriesiu iki Kotrynos žaliuzių – juk atsiradęs savo beodės jaunystės mieste, jau mokėsiu puikiausiai skraidyti! Nuo patręšusių bokšto žaliuzių ilgai žvalgysiu naktinį miestą, bet nė vienas praeivis nenukentės – aš juk ne balandis! Ne žvirblis, ne balandis, ne Jono bokšto šikšnosparnis – esu tik skraidanti būtybė, nepavojinga nei miestui, nei sanepideminei tarnybai. Tvatinkit verčiau žiurkes, nuodykit tarakonus, muškit rudas ir raudonas blakes, užuot kreipę dėmesį į plazdantį skrajūną. Atleisk, kad taip iškilmingai prabilau, jei jau sutikai klausytis, dar ne tą išgirsi! Aš juk ir taip paliktas ramybėje, pasmerktas beverčiam nemirtingumui, švelniems ir koktiems prisiminimams, kurie blyksteli ir blėsta kaip valkatos numesta nuorūka – ką tik svilino sausas lūpas, o štai sušnypštė ir užgeso.
       Tu pirmasis, kurį aš aplankiau po šitiekos metų. Skraidyti aš galiu, moku skraidyti, tik bijau, kad nebeatpažinsiu net to menko senučio, sunkiai kylančio stačiais laiptais į Tauro kalną. Bijau, kad jau nė viena mergaitė man nebepasirodys „kažkur matyta“. Ir kai tik paaiškės, kad paskui senutį kopiantis lašinių kalnas yra ne kas kitas, o apybraižos genijus bei reportažo favoritas Vincas, kad tas skvere rūkančias, tuklias, ūsuotas ir storai nusitinkavusias moteris aš kitados vaikiausi po užmiesčio krūmus, o jos, lieknos kaip smilgos, drėgnos nuo rasų, slysdavo iš mano rankų, kai visa tai pamatysiu, tada jau lėksiu atgalios į savo girias, gojus, debesynus, pranyksiu aukštybėje. Tuomet aš vėl busiu Aitvaras, ar supranti? Vėl būsiu Aitvaras, mieli mano bičiuliai. Aitvaras, sakau jums! Jums, blyškiaveidžiai mokslų kandidatai ir kandidatės, jums, gyvosiom nacionalinėm vertybėm pripažinti liaudies artistai, jums, sambistai, prokurorai, sadistai ir sofistai, jums, amžinai infantiliški protmaišiai pleiskanotais atlapais ir nuo degtinės besilupančia oda, jums, mokslinių būrelių vadovai ir vyresnieji dėstytojai! Jums, radijo diktoriai, lituanistai, tapusieji VRM karininkais ir būrių vadais lageriuose, jums, astrofizikai, virtusieji prašmatnių lindynių laikytojais, jums, kekšės iš Gorkio ir Komjaunimo gatvių, jums, septintojo dešimtmečio gražuolės, kiaulių augintojos ir vilnos spekuliantės, jums sakau – buvau ir busiu Aitvaras! Būsiu dvasia, apie kurios buvimą, žvelgdami į žydrą dangų su auksiniais pakraštėliais, anais pigiais ir saulėtais laikais nenutuokėm mes visi – nei jūs, nei aš. Argi mums kada rūpėjo kaukai, aitvarai, bildukai, visokios ten chimeros ir laumės? Nebent keliems žiovulį keliantiems, itin realistiškai bei dialektiškai nusiteikusiems chtoninio pasaulio tyrinėtojams. Mes juk buvom taip įaugę, taip įsijautę į esamąjį laiką, jog nė akimirkos neįstengdavom net akių pakelti į dangų, net žvilgsniu nuskrieti virš pažaliavusių varpinių ir stogų! Gal ne? Nė minutės neįstengėm patikėti, kad buvo vakardiena, ir kad bus rytdiena. Viskas net zvimbė nuo įtemptos ir prasmingos veiklos – rodės, net neįstengtum prisiliesti prie metalinių daiktų, tokie jie buvo įkaitę! Bet laikas buvo tarsi sustojęs. Viskas aplink zvimbė ir garavo, o laikas stovėjo. Niekas nedrįso iššokti iš lekiančio traukinio, nors langai jau buvo be grotų, o sargybiniai rūkydavo su tavim koridoriuje ir netgi juokaudavo. Tik nykus buvo ir mūsų, ir jų juokas.
       O, aš dar gerai pamenu! Po sudvisusius nykaus mūsų studentiško bendrabučio kambarius dienąnakt zujo ir zujo įvairiausio plauko bei rango aktyvistai. Kaip dabar juos matau – trumpai kirptom kvadratinėm galvom, kone vienodais švarkais ir pusbačiais, valingais žvilgsniais, skeltais smakrais ir lūšies eigastim – niekad nežinojai, kada būsi užkluptas darant nusikaltimą! Nutykoję progą, tarp dvokiančių humanitarų puskojinių, prakaitu įmirkusių sportbačių ir keturlinkai sulankstytų, bet jau prišnypštų nosinių jie nesibodėdavo ieškoti chimerų – draudžiamų knygų ir lapelių. Skubom sklaidydavo jaunųjų poetų kūrybos pluoštus – jei pavykdavo, užsikabindavo su jais išvietėje, už 62-ojo kambario. Man dingojas, kad savo vienviečiuose ir dviviečiuose kambarėliuose – tokių buvo vos keletas – jie turėjo net mažus seifukus ar nedegamas spintas. O gal ir neturėjo. Matai, šaipydavausi sau, kovotojai pelno duonos plutą kovodami! Bet šiaip nė neamtelėjau. Visi mes tokie buvom, gal ne? Drėgnas, pilkas, sunkus cementas dribo ir varvėjo į mūsų smegenis, stingdavo ten į nepajudinamą monolitą, paskui apsitraukdavo žalsva, gličia plėve. Tikšdamas tasai cementas, gesindavo visas žvakes ir lempas, užmūrydavo burnas, ausis ir akis. Kitą kartą net šnerves. Gerai menu to bendrabučio dvasią: nuolatinė baimė būti užkluptam, išjuoktam, užspeistam į kampą. Amžina nuojauta, kad tau nesant po tavo spintelę kažkas naršo. Net po čiužiniu, nors, atvertęs jį, išvysti tik kautynių tvarka išsirikiavusį blakių „karė“. Siauram, ankštam, aidžiam bendrabučio kieme dvėsdavo ligoti balandžiai, net katės jų nebeliesdavo, o vienintelis dušo raktas vakarais dažnai dingdavo kaip į vandenį – mat dušuose mėgdavo dulkintis ilgšis tinklininkas Klaidas Lapinas. Su kokia nors Karininkų rūmų dansinge užpelenguota trisdešimtmete ar net bendrabučio skalbinių tvarkytoja bedante ponia Stirniene. Tik gerontofilu Lapino niekas nebūtų drįsęs pavadinti – dulkintis jam buvo tiesiog smagu. Šiaip jau, sukibęs parankių net skaitykloje, jis mylėjo skaisčią bendrakursę su atviru veidu ir neabejotinais sceniniais sugebėjimais. O į dušą, kaip sakyta, Lapinas galėjo vestis bet ką. Slapčia prasiurbinę skylutę, sutemus priedušyje būriuodavosi spuoguoti fuksai, bet anas vyrutis pergudravo ir juos: užsidaręs su dama, jis pirmučiausia paleisdavo karštą, kone verdantį vandenį ir leisdavo jį tol, kol visą patalpą užtvindydavo tirštas baltas garas.
       Paukščiams jau godžiai lesant oranžines šermukšnių kekes, aš dažnai bastydavausi prie Vilnelės skardžių, susigūžęs siurbčiodavau kavą „Rotondoje“, visai sustiręs lėkdavau į Dailės instituto valgyklėlę – menininkus šerdavo truputėlį pigiau nei mus, liguistai jautrius nenaudas filologus. Bent man taip atrodė, nors, pavyzdžiui, mano kurso panelės, plėšdamos mokslų dirvonus, rodydavo tikrus stebuklus, Amžinai piktos, neišsimiegojusios, beveik nešokdinamos šokių vakaruose, vis su tom pačiom nudėvėtom suknelėm, be menkiausio papuošalo, pasitenkindamos vien valgyklos barščiais ir keptomis bulvėmis vakare, jos iškaldavo ne tik ilgiausius leksikos tekstus, ne tik priasmenuodavo bei prilinksniuodavo pilnus lotynų kalbos pratybų sąsiuvinius, jos – tai mane labiausiai stulbino – spėdavo kuo puikiausiai pasiruošti ir nesibaigiantiems TSKP istorijos seminarams! Jos lankė visas paskaitas, iki vėlumos tupėdavo skaityklose, o šeštadieniais eidavo į kiną arba važiuodavo į savo tolimus miestelius atsivežti bulvių ir lašinių. Žinia, ne visos ir ne visi buvo tokie. Aš iš šiandien manau, kad mūsų vyrų bloke vyravo būtent liguistai jautrūs, dirglūs, dažniausiai nelaimingi, paliegę ir truputėlį dėl mokslų bei kūrybos pamišę žmonės. Gal tokie labiausiai krisdavo į akis? Tie, kuriuos be jokių kalbų reikėjo atleisti nuo fizinių pratybų net uždarose patalpose, nuo talkų skurstančiuose Vilnijos kolchozuose, nuo sunkių akademinių valandų – taip vadinosi juodžiausi ūkio darbai Gamtos fakulteto šunidėse, žiurkių ir jūros kiaulyčių vivariumuose. Matyt, iš dalies ir aš pats toks buvau, nes man dingojos, kad kone visi humanitarai, visas feministine dvasia persigėręs Filologijos fakultetas, šitas ,,Domus Philologicus“, alsuoja nuodingais garais. Dingojos, kad kone visų krūtinės totališkai įdubę, kojos taip ir neišsitiesinę nuo vaikystėje įsigyto rachito, o šnervių – tokio svarbaus artikuliacinės bazės elemento – niekad neapleidžia drėgnose auditorijose gauta sloga. Nejau perdedu? Juk aplink buvo pilna sveikų, raudonskruosčių, krūtingų mergų, jos kaipmat būtų išmėže ne tik gamtininkų tvartus, bet ir visus Almae Matris rūmus bei palėpes! O ir vyrai! Vienas Klaidas Lapinas ko vertas! Bet ir kiti kilodavo svarsčius, lankė savigynos treniruotes, pūtė lumzdelius ir barškino skrabalus dainų bei šokių ansamblyje. Vis tiek! Man rodės, kad invalidų, nelaimėlių, baukščiaakių kur kas daugiau nei lyderių, lumzdelininkų ir spinteles naršančių aktyvistų. Dailininkai atrodė sveikiau. Juolab teisininkai ar ekonomistai. Kodėl? Kad nežinau. Niekad neuždavinėdavau sau, o ir kitiems tokių sunkių klausimų, niekad neieškodavau atsakymų. Atsakymas buvo juoda gatvė, bokalas kartaus alaus su karštais, užpipirintais koldūnais ir palengvėjusi pūslė dar tamsesnėje tarpuvartėje. Mažose prišnerktose Vilniaus smuklėse pinigo anuomet daug nereikėdavo – vynas buvo pigus, kavą galėjai plempti iki pamėlynavimo, galėjai kibinti mergaičiukes iš Kultūros mokyklos ir rūkyti Vilniuje kimštą „Primą“, „Vilnelę“ ar „Geležinį Vilką“; šitaip, beje, vadinosi ne tik II rūšies cigaretės su lignino filtrais, bet ir regbio komanda, kol kažkuris partijos bosas stvėrėsi už galvos – jokių vilkų! Bet daugeliui kažkoks geležinvilkis buvo nė motais, o jei kam ir motais, tai tautinė kančia prasiverždavo nebent uždaru literatūros vakaru bendrabučio virtuvėje, šalia chlorkalkėm dvokiančio tualeto. Naktį, žinoma. Pakelti iš miegų vakaro dalyviai ant cinkuotų virtuvės stalų statydavo vyno butelius, krėsdavo ant plytelėm klotų grindų pelenus, o jau žilstelėjęs lituanistas iš kontorinės knygos imdavo skaityti savo įpusėtą romaną – „Stulpai“. Skaitydavo kiek aukštaičiuodamas, kimtelėjusiu nuo kančios ir tabako monotonišku balsu, vos kilsčiodamas vešlius antakius, prasidėjus dialogams, be galo jautriai reaguodamas į kandžias klausytojų pastabas ir tučtuojau nutildamas, kam nors ne vietoje sukikenus. Kadangi tokie skaitymai niekad neapsieidavo be vyno ar pigios degtinės, jis neapsikentęs trankiai užversdavo savo foliantą ir tiesdavo ranką į butelį – duokit ir man, švancai!
       Vieno tokio vakaro metu, autoriui kaip tik įsivarius į begalinį dialogą – lietuvių kunigaikščiai spaudė prie sienos šlėktas! – į virtuvę, nustūmęs sargybas, įsiveržė, nebepamenu kuris, Petras ar Jonas. Vienas iš svarbiųjų lyderių, vienas iš tų, kurie naršo spinteles ir varto čiužinius. Vienais apatiniais, pernelyg riebus, pernelyg užsimiegojęs, jis tikrai išsigando – nėrė į išvietę, o išėjęs tik piktai dirstelėjo kažkodėl į mane. Matyt, puikiausiai žinojo, kas čia vyksta. Viską jie žinojo!
       Tik mes buvom abejingi viskam. Man atrodė, kad visas paliegęs Filologynas be galo abejingai sutiko sensacingą žinią, kad trečio kurso romanistė Beata Jurkutė, stambiakrūtė, vapsvos liemeniu mergina, su lapeliais įkliuvo medikų bendrabutyje, buvo, kaip sakoma, pagauta už rankos ir už kojos, atvesdinta į draugovės būstinę, o po mėnesio iškilmingai... ne, ne pakarta, su trenksmu išmesta iš Almae Matris. Niekas jos nei puolė, nei smerkė, nei gynė, nei prašė pasigailėti. Smerkė, tiesa, patys aktyvistai, tie, kurie už tai gaudavo vardines stipendijas. Užtat kitiems tai tarsi visiškai nerūpėjo – na išmetė! Na ir kas? Gailavo vien Klaidas Lapinas – tokią mergą išvarė! Kur jų akys! Tikrai, ir teisėjams, matyt, tvinksėjo slėpsnos, žvelgiant į goslias Beatos lūpas, aukštą krūtinę ir vapsvos liemenį.
       Lyderių, aktyvistų ir stipendiatų valdžia siekė toli. Jie sudarinėdavo budėjimo grafikus, stebėdavo „kontingentą“ ir, matyt, rašydavo ilgus traktatus dar didesniems viršininkams. Man atrodė, kad jie ir yra būties fiksatoriai, atidūs, kronikininkai, menų vertintojai ir moralės licenciatai, bet tuoj pastebėjau, kad jie tik dedasi tokiais prieš žemės vabalus, tuos paliegėlius, plonaodžius lituanistus, bibliotekininkus ir istorikus. Gerai prisimenu nuotrauką daugiatiražiame laikraštyje: stovi du be galo rimti, netgi rūstūs vyručiai vienodais švarkais, su ženkleliais atlapuose, ant stalo kupeta knygų, o parašas skelbia: „Puikiai išlaikę žiemos sesiją, Petras su Jonu ir šiandien nesnaudžia – ruošiasi istmato seminarui!“ Taip ir parašyta – „istmato“. Taigi tie patys, mūsiškiai! O, jiedu iš tikrųjų nesnaudė – rengdavo naktines pasalas girtuokliams, siųsdavo savo šnipus į literatūros vakarus virtuvėje, apsimetę naivuoliais, klausinėdavo tai šio, tai ano. Nenustebčiau sužinojęs, kad jie ir laiškus atplėšinėdavo, nutarę, kad šito reikia bendram reikalui. Tik ar tokie žygiai šiurpindavo klipatas filologus? Lyg ir nešiurpindavo: jie it kelmai ir toliau kerpėjo, smilko, kirto lašinius, užsigerdami vandentiekio vandenėliu, o jei niršo, piktinosi, kandžiojo lūpas, tai tik pasilikę vienumoj ,su mėnuliu, eilių sąsiuvinėliu bei ligoms ir neteisybei visiškai neatspariu organizmu.
       Smagu prisiminti pilkšvus jų veidus popiečio prieblandoje, kai, susėdę it šventieji prie puodo pieniškos sriubos su spirgais, jie pusbalsiu skaito kokio dekadento ar egzilėje pūvančio poeto knygelę, o garsiau subildėjus durims, kilus tikram ar tariamam pavojui, tuojau traukia iš pastalės tėeskapo konspektus... Viskas atsispindėdavo tuose veiduose, tarsi kruopščiai išnagrinėtame klasiko kūrinyje: kone dievotas susitaikymas su tikrove, begalinis pranašumas prieš greta sėdintį kolegą, jau blėstantis godulys gyventi ir vis dar neišeikvota lytinė potencija bei brutaliai lendantis gašlumas – tai šita publika sekiodavo Lapiną į dušą. Gal jie kam nors ir priminė pirmuosius katakombų krikščionis, bet aš, sėdėdamas už ilgo stalo, aš, vienas iš jų, jusdavau tik begalinį abejingumą, prablaškomą nebent kurio nors kolegos garsaus pirstelėjimo ir kitų spigaus, nevalyvo juoko. Vargu ar bent vienas nekentė lyderių ir jų taisyklių taip, kad drebėtų, kandžiotų nagus ir pamėlynuotų, vos išvydęs Petrą ar Joną. Kas ne, tai ne. Žinia, butą ir tikrų idealistų įdubusiais skruostais ir krūtinėm, sergančių didybės manija, tikra ar įsikalbėta džiova, polo– ar rusofobija. Tokių aš irgi vengdavau, kaip ir aktyvistų. Ir tie, ir anie puikiai nujautė, kodėl jų niekas nemyli, arba kodėl dedasi mylį, bet toji nuojauta ir vertė juos pūstis, pamokslauti ir viešai plaktis – dar ne viskas nuveikta, atlikta, padaryta!..
       Tiesą sakant, vieną kartą aktyvistai mane iš tikrųjų išgąsdino. Šeštadienio rytą į mūsų kambarį, kuriame jau po vidurnakčio nebelikdavo nė lašo deguonies, vos švintant įsiveržė Petras su Jonu. Jau su kostiumais, kaklaryšiais ir mėlynais lietpalčiais. Tiesa, be automatų. Įgriuvo, suriko kažkodėl rusiškai: Podjom! Migom! – ir patys puolė versti iš lovų dar apspangusius nuo miego, degtinės ir deguonies trūkumo poetus, kritikus, kalbininkus. Atplėšė langą – na ir smarvė čia! – ir įsakė risčia lėkti į rinkimų būstinę balsuoti už komunistų ir nepartinių bloko kandidatus. Tikiu, kad jiedu rimtų rimčiausiai buvo susilažinę su kurios nors kitos studentiškos apygardos aktyvistais – kas greičiau baigs balsuoti? Kol mes nenoriai, aiškiai niršdami rengėmės – buvo vos pusė šešių ryto, dar tamsu – Petras su Jonu tarsi garsiakalbiai dudeno: tie, kurie nepakelia šiknos nuo migio, dar verksią kruvinom ašarom ir griešią dantim, tik būsią per vėlu! Kas tingi nueiti tris metrus iki urnos, stipendiją matys kaip savo ausis! Be veidrodžio! – pridėjo Jonas. Neištemps bendrabutyje nė iki Naujų metų! – Petras. O apie kitus metus nesą ko ir kalbėti – vėl Jonas. Šlubasis germanistas Vytuolis, basnirčias įsiavė į savo ortopedinius batus, ant ne itin švarių apatinių užsimetė senutėlį grindis siekiantį paltą, kreivai nusiviepė ir atkišo savo stiprias, kremzlėtas rankas: Nu! Veskit!
       Kitam panašūs žodžiai būtų atsirūgę čia pat, bet invalidų, kurių bendrabutyje irgi būta apsčiai, privengė netgi jonpetriai. Sugriežė dantim ir abu iškart šoko prie manęs: O tu ko nesikeli? Kiek reikės prašyt?! Man buvo ir gėda, ir nesmagu – kažką iš prietemos kriuktelėjęs, balsuoti pakilo net ,,Stulpų“ autorius, aršiausias sistemos kritikas ir oponentas. Jis net mane paragino – ko delsi? O juk vakar pasitempiau kojos sausgyslę – pernakt sutino taip, kad nė kauliuko nesimatė: skaudėjo baisiai. Keista, abu agitatoriai manimi iškart patikėjo, iš savo plačių delnų kaipmat sunėrė ,,kėdutę“, romanistas padėjo man atsisėsti, ir laiptais, skersgatviu, vėl laiptais, o galiausiai ilguoju rūmų koridoriumi nunešė mane į Aulą, kurios viduryje, aptraukta raudonu satinu, stovėjo urna. Laikiausi įsikibęs į jų tvirtus sprandus, mačiau ant jų kiekvieną gyvaplaukį – jie buvo tokie patys kaip ir kitų žmonių – ir iš paskutiniųjų stengiaus nesuprunkšti. Lenkdamos mus, į būstinę jau skubėjo užsimiegojusios merginos, jos irgi turėjo savų tvarkdarių. Ką ten, prošal skubėjo visas kontingentas, bet vargu ar buvau panašus į fanfaronišką triumfatorių. Juolab kad atgal į pilkąjį patalą jiedu nė nesirengė manęs nešti. Pabalsavęs aš tapau jiems nebeįdomus ir nereikalingas. Prie urnos išsirikiavo mieguista apsitūlojusi eilutė. Dar pamačiau, kaip Petras su Jonu dingsta už fanerinės širmos – išgirdau dzingtelint kliudytą stiklinę ir sodrų keiksmą. Sėdėjau pasieny vienas – vos pabalsavę rinkėjai skubėjo atgal į guolius. Vos neverkiau iš apmaudo – vienui vienas! Tik už plonos faneros krebždėjo ir krizeno mandatinė. Ramstydamasis sienų ir tyliai keiksnodamas tiek lyderius, tiek išsilaksčiusius kolegas, parslinkau į mūsų dešimtvietį bendrabučio kambarį. Tiesa, paprastai čia gyvendavo šeši ar septyni mokslų kankiniai, bet komendantas įkėlė dar du, o dar dvejetas paprasčiausiai zuikiavo.
       Kam aš visa tai dabar prisimenu? Dabar, praslinkus šitiekai metų? Nežinau. Kaip tada nežinojau, jog ir man jau užvesta ,,byla“. Kaip ir nebaigtų ,,Stulpų“ autoriui, ortopediniais padais trinksinčiam Vytuoliui, „zacirką“ kas vakarą verdančiam flegmatikui Semėnui ir net tokiam lojaliam žmogui, kaip tas ketvirtakursis tinklininkas.
       Šiandien aš viską žinau apie tų „bylų“ medžiagą. Ak, ko tik aš dabar nežinau! Nori, papasakosiu? Trumpai drūtai. Pavyzdžiui, įmano bylą įsegtas lapas – ligonlapio kopija iš poliklinikos: įrodymas, kad tikrai buvau pasitempęs tą sausgyslę! Bene įdomiausia – o gal tik man? – Petro „recenzija“ taip ir neužbaigtiems „Stulpams“. Dvidešimt šeši mašinraščiai! Jono komentarai šitai recenzijai– vos vienuolika. Jonas, beje, dar uolesnis. Semėno „zacirka“ apibūdinta kaip pretekstas bendrai vakarienei ir įtartiniems disputams, ji vedanti tiesiai į „juodžiausius nacionalizmo šunkelius“! Net tas pisoklis Klaidas, pasirodo, nepagarbiai šnekąs apie Petrą su Jonu ir esąs perdėtai susižavėjęs Holivudu...
       Kaip kaži šiandien einasi Jonui su Petru? Gyvi juk? Ir dar ne seniai su ryžių šiaudelių skrybėlaitėm. Taip ir matau jų burnas – goslią, tykštančią seilėm Petro ir, sučiauptą kaip karoso, Jono... Galiu juos įsivaizduoti susėdusius Filologijos beržo paunksmėje, bet dar aiškiau – deginančius savo senus popierius... kur nors Antakalnio miškeliuose... neva bulves kepančius! Dažnokai pagalvoju, ar tik nebus jiedu Zepo ir Jegoro antrininkai? Išpūtei akis? Ak, atleisk... tau sunku šitai suvokti, na gerai!
       Nori nenori, dar grįžtu prie Petro su Jonu, kad vėliau nebereikėtų.
       Jiedu tikrai visur kišo nosis. Buvo tarsi politinė ir moralės policija kartu. Anuometiniai gyventojai tikriausiai ir šiandien mena tiesiog stulbinantį Petro uolumą, o kartu ir principingumą. Kartą Petras tualete šalia virtuvės netyčia užklupo besionanizuojantį oberfuksą, raudonplaukį istoriką iš Vilijampolės. Vargšas buvo tiek įsismaginęs, taip įsijautęs į savo netikusį darbą, kad nė nepastebėjo, kad per žingsnį, susidėjęs ant plaukuotos krūtinės plaukuotas rankas, be galo susidomėjęs į jį spokso ne kas kitas, o pats Petras! Lenino stipendininkas, fakulteto sekretorius, spectarnybų agentas. Pasikirpęs ežiuku, truputėlį panašus į Vincą Kapsuką Petras! Šįkart lyderis buvo humaniškas: krunkštelėjo tik tuomet, kai rudis sustenėjęs atsipalaidavo, visas suglebo ir atsimerkė. Petras tik palingavo savo kvadratinę galvą ir nuėjo mazgotis kojų. Užtat sulaukęs visuotinio bendrabučio gyventojų susirinkimo, dalyvaujant, aišku, ir visam merginų blokui su „pani blokava“ Zinaida Gimbicka, prezidiume sėdint ir garbiajai lingvistei profesorei Ū., Petras rėžė principingą prakalbą apie beprasmį organizmo sekinimą, netikusį jaunuolio – jis pasakė ir vardą, ir pavardę! – elgesį, nors anas intymus aktas tarsi nesikirto nei su politine linija, nei su bendrabučio taisyklėm. Jis dėjo iš peties, taip, kaip buvo pratęs. Tiesa, baigdamas kalbą, jau kiek švelniau pridūrė: „Jeigu jau taip nesitveria, tegul bent duris užsikabina!“ Tam pačiam tualete persipjautas venas rudžiui dar spėjo susiūti, išgelbėjo vaikį, bet iš psichiatrinės jis, rodos, jau niekad neišėjo.
       Žinau, ką tu pasakysi. Kam gi visa tai prisiminti?
       Tik ar visuomet verta ieškoti prasmės ir naudos?
       Atėjau pas tave, kad prisiminčiau ir priminčiau.
       Mano pasakojimas tai tarsi ilga nemiga. „Atėjus, kad prisiminimais mistų“, rašė apie ją vienas anų laikų pradedantysis.
       Tu klausais manęs? Rodos, klausais.
       Žinau, dabar, kai man nebeegzistuoja nei paros, nei Vidurio Europos, nei joks kitas žmonių sugalvotas laikas, bepigu narstyti kitų kauliukus, smerkti, teisinti, draskyti ir taip suirusias siūles, šaipytis iš nelaimėlių, žinau! Bet paklausyk: juk ir aš ten buvau. Viskas dabar tik vienas juokas. Na, atlaidi šypsenėlė. O tuomet? Juk ir tuomet suvokėm: gyvenam kazarmose, mokomės irgi kazarmose, inkščiam kaip į kampą užspeisti žiurkiūkščiai, pirsčiojam, cypiam, juosdami iš piktumo, o mums kala į galvas, jog gyvenam Edemo soduose. Kas iš to, pasakysi, kas iš to žinojimo! Tikrai, ir aš negaliu pasukti žmonių laiko atgal, negaliu pakeisti net to pernakt caksinčio čiaupo, kuris nemigos naktį varo į siutą, negaliu išnaikinti anų laikų blakių ir pasakyti aniems Jonui su Petru, kas jie yra iš tikrųjų! Kas iš to, kad dabar aš žinau, jog jie dar studijuodami turėjo karinius laipsnius, tiesa, neaukštus, ir buvo prisiekę, bučiuodami Felikso Edmundovičiaus naganą...
       Visi mes tai nujautėm, gal net perdėdami jonpetrių galią ir teisindami savo bailumą – ką aš galiu padaryt! Net „Stulpų“ autorius šypsodavo jiems į akis, o mums teigdavo, kad jie netgi reikalingi. Pusiausvyrai, kad paryškintų spalvas.
       <...>

Kunčinas, Jurgis. Glisono kilpa: Romanas – Kaunas: Nemunas, 1992.