tekstai.lt

Danielius Mušinskas. DUOBĖJE IR ANT ŽEMĖS (1979)

 
b_170_174_16777215_0___images_stories_musinskas_danielius.jpg



       Buvo pats vidurdienis, ir automobiliai švokšdami šliaužė į kalną, ir tyla tvyrojo karšta, tarsi persisunkusi garu ar prakaitu. Dangus ligi kraštų mėlynijo, nežadėdamas nieko naujo iki pat vakaro. Stypsojome duobėje, atsirėmę į kastuvus, nežiūrėdami vienas į kitą. Nebuvo nė kiek sunku, gal tik drėgnas molis traukė atsisėsti, ir mes trise ištiesėm kojas. Albino, jis sėdėjo priešais mane, auliniai buvo suplyšę, mačiau jo juodus, įdiržusius kojų pirštus. Tie pirštai panašūs į mažas, žemėm aplipusias bulvikes, ir aš iš lėto nusišypsojau. Ir apskritai ta situacija, tas sėdėjimas buvo neįprastas ir keistas, vos tvėriau nepratrūkęs juoku. Tik užvakar susipažinau su jais – Albinu, kuris dabar sėdi priešais mane, nuleidęs galvą, pasišiaušusius ant viršugalvio jo plaukus baltina saulė, jis visąlaik tyli, ir Jonkumi – jis tupi, apžergęs kastuvą, duobės pakrašty, jo lūpas irgi puošia šypsnys, – jis iškasė giliau negu Albinas ir negu aš. Mane čia atvedė brigadininkas, žilsterėjęs vyras, gerokai išmetęs, pūsdamas svaigų kvapą, jis mane atvedė lyg kokį vaikigalį ir pasakė:
       – Štai, vyrai, išrausit duobę, būsit šį tą uždirbę.
       Jau trečia diena kabinam molį. Pradedam devintą ryto, o po valandos rankove braukiam prakaitą. Eidamas tuo keliu, kuriuo švokščia mašinos, dabar mūsų galvų nematysi.
       Bet mes tebesam nepažįstami. Albinui ir Jonkui aš esu cypliukas, per vasarą norįs užsidirbti pinigų ir nusipirkti kokį nieką. Užtikrinu, jog taip jie galvoja. Šiaip mes esam vienodi lyg tie mūsų kastuvai. Tačiau, keista, kiekvienas jautėm slapčia savo pranašumą. Net Jonkus, kuris prieš savaitę parėjo iš psichiatrinės, šypsojosi šypsena, reiškiančia jo pranašumą. Ir iš tiesų – jis buvo iškasęs giliau. Tačiau visa tai tik tarp mūsų. Brigadininkas galvoja, jog mes jau susidainavom ir per dešimt dienų padarysim mėnesio darbą. Aš jį mačiau dar porą sykių – vakar ir šiandie, jis visada kreipiasi į Jonkų, o man sako – Moksleivis. Nežinau net jo vardo, brigadininkas, ir tiek.
       Dabar karštis pargriovė mus duobėje, ir aš neištvėręs paklausiau:
       – Jonkau, kaip tavo kastuvas, nekliba?
       Jo akys buvo kažkur iškeliavusios. Gal su tuo mėlynu dangum į tolimus ir didelius pasaulius, o gal jį kamavo prisiminimai – vakar graži moteris sustojo prie mūsų duobės, teištarė – Jonkau, Jonkau – ir toliau nupėdino keliu. Jonkus buvo bešokąs paskui ją, bet staiga jo veidas užsiplieskė raudoniu, ir jis ilgai kabino molį nesustodamas, neatsikvėpdamas. Dabar Jonkus lakoniškai atšovė – nekliba – ir vėl spoksojo kažkur tarp savo kojų. Man pasirodė juokingas tas jo lakoniškumas, ir aš prikandau lūpą.
       – Gal cigaretę? – paklausiau.
       – Ne, – vėl sausai sutraškėjo Jonkus; jis buvo panašus į mažą žmogų iš kažkokios absurdo knygos. Kas keisčiausia, ir Albinas buvo panašus į tokį žmogų. Kuriam velniui, galvojau, kasti duobę, jei kasi ir niekini save. Aš galiu kabinti tą molį kad ir tris šimtus metų, man viskas nė motais. Tiesa, sykį į mūsų klasę atėjo naujas mokytojas ir po valandžiukės garsiai pareiškė:
       – Nieko nemokat, dykaduoniai. Jums griovius kasti, o ne suolus trinti.
       Jis buvo švarutėlis, tas mokytojas, jis niekada rankose kastuvo neturėjo, todėl jo veide ir spindėjo tokia grakšti panieka kastuvui ir griovių kasėjams. – Mokytojau, o jūsų rankos kaip baltos pirštinaitės, – kažkas atšovė, ir tuo viskas pasibaigė.
       Bet Albino ir Jonkaus neįstengiau suprasti. Tik galvoj vis sukos mintis, jog savo rankom iškastoj duobėj kartais esti daugiau tiesos, negu kitų supiltame kalne. Ir dar norėjau paklausti Jonkų, kaip jam buvo toje psichiatrinėje. Turbūt ramiau negu čia. Ten negalėjo prieiti graži moteris ir pasakyti – Jonkau, Jonkau... Ten užteko būti savimi, o čia to per maža. Čia yra daug prašmatnių galimybių, ir gali niekinti save, kad kiti jas išnaudoja, o tu – nesugebi.
       Saulė kybojo tiesiai virš duobės. Pažvelgiau į laikrodį ir sumečiau, jog sėdim penkias minutes. Albinas vis dar rūkė, ir, rodės, mes jam nė neegzistuojam. Jis spokso į savo suplyšusius batus, paskui į dangų, jis lėtas ir ramus. Bet tas ramumas netikras, ir kai mažas vabaliukas bėga per molio grumstą, Albinas prispaudžia jį kulnu. Mačiau, kaip Jonkus baimingai įsistebeilijo į pasmerktąjį ir kaip staiga nusisuko, kai batas sutraiškė vabalą. Jonkaus galvoje tikriausiai susirezgė mintis apie mirtį, jis vėl ėmė vartyti kastuvą, vienu mikliu judesiu atsistojo ir kabino molį lauk iš duobės. Vėl pažiūrėjau į laikrodį – ėjo septinta minutė, kai ilsimės. Tas batas, pro kurį matėsi įjuodę pirštai lyg mažos bulvikės, metėsi kairėn, Albinas pasikėlė ir su džiaugsmu ar piktu įniršiu stvėrė kastuvą ir kasė. Ir aš pakilau ir kasiau, nes laikas duobėje buvo toks pats nenumaldomas, kaip ir ten, ant žemės.

       Mušinskas, Danielius. Kol išaušta rytas: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.