tekstai.lt

Danielius Mušinskas. GRAŽI MIRTIS (1991)


musinskas%20danielius.jpg



       Sielos neturiu, nes niekada jos neturėjau. Gal ir norėjau turėti, neatsimenu – gal ir norėjau. Yra pasakyta: tik žmogaus vidus gražus, o visa kita... Aš tuo tikiu. Kas pasakyta apie vidų – viskuo tikiu, bet apie išorę turiu savo nuomonę. Štai guliu po stalu, – ką tik išsitiesiau, tylutėliai išsliūkinęs iš ano kambario – ten trys damos, du poetai ir vienas prozininkas, – guliu ant grindų, džiaugiuos, kad minkštas kilimas paklotas, tikriausiai šitaip ir užmigsiu... Gal dar išvysiu nuogą moterį, prieš užmigdamas dažnai ją išvystu, tačiau tai paslaptis. Galvą pasidėjau ant savo letenų, – kambarinis šunytis, bet grindys ne mano. Ir visas šitas pasaulis ne mano. Gal valdiškas, gal trijų damų, dviejų poetų ir vieno prozininko? Nežinau, man tai nėra svarbu. Aš esu viskuo patenkintas, o patenkintiems mūsų visuomenėje niekas nesvarbu. Todėl jie ir yra patenkinti, kad svetimame bute guli ant grindų, ne šiaip guli – tuoj ir užmigs, o prieš užmigdami dar ir nuogą moterį išvys... Kažkodėl apie save mąstau daugiskaita, o juk vienas toks tesu – tačiau švarus, dar neapsivėmęs. Jeigu iškiltų tokia grėsmė, suspėčiau į tualetą, visada suspėju. Ten išsikratau iš savęs viską, kas bjauru, bet sielos niekada neišvėmiau. Todėl ir sakau, kad sielos neturiu. Toks pagrindinis argumentas, o du poetai ir vienas prozininkas vis dar jos tebeieško – išverčia savo vidų kaip marškinius ir žiūri: spurda juose kas, ar niekas nespurda. Gal jie užmiršo, kad po stalu yra vienintelė vieta, kur niekas netrukdo atsitolinti nuo šio pasaulio – čia reikia aiškintis pagrindinius klausimus. Štai ir nuogą moterį regiu, ji prie pat mano nosies, ištiesk ranką ir... Bet ranka nejuda, nuoga moteris žiūri į mane, ranka neklauso, grindys ima plaukti kaip laivas... „Adomas jau miega“, – iš ano kambario balsas pasiveja tolstantį laivą. ,,Jo eilėraščiai labai prasti, tai, ką jis skaitė šįvakar, net nepanašu į...“ „Jis nebeturi jėgos, anksčiau dar kažkas buvo panašaus į...“ „Ir nėra jokių šansų, kad...“ „Nes...“ Pagaliau iš paskutinių jėgų ištiesiau ranką, bet nuoga moteris pasitraukė porą žingsnių. Kodėl ji taip nedraugiškai pasielgė? Nuogos moterys visada turi būti pasiekiamos. Gal ji nežino, kad negaliu šliaužioti po kambarį. Jeigu imčiau šliaužioti, nusižengčiau savo principams – man tai nėra gražu. Aš visada ramiai guliu ten, kur atsigulu. Šito reikalauja estetika. Žinoma, jėgų šliaužiojimui irgi neužtektų, tačiau tai kitas klausimas. „Jis miega kaip kūdikis ir nesuka galvos, kad jo eilėraščiai beviltiški. Jis laimingas“. Prozininkas yra humanistas, prozininkų tokia profesija – būti humanistais, todėl užjaučia mane, nereikalaudamas jokio atsilyginimo. Esu pasiryžęs pravirkti – jaudina mane jautrus žmogiškumas. Jau verkiu, bet ašaros nebyra. Nematau ant kilimo prieš save nė vienos ašaros. Kodėl taip yra? Jeigu turėčiau sielą, argi taip būtų? Dar vienas įrodymas, kad... Negražu girdėti pokalbį, kuriame pats nedalyvauji. Tai panašu į budrios klausos profesijos atstovų užsiėmimą. Net gulint ant grindų taip daryti yra amoralu, tikriausiai ir instrukcijos to nerekomenduoja. Kita vertus, jokios tarnybos neturiu ir galiu girdėti ką noriu. Esu sveikas žmogus, gimęs ir užaugęs sveikoj šaly. Atsiguliau po stalu paprasčiausio saugumo sumetimais – kad niekas manęs nesumindžiotų. Tai perdėtas rūpinimasis savo likimu, tačiau vis dar kažkodėl nenoriu būti sumindžiotas. Literatūros vakaras, kuriame skambėjo gražūs žodžiai, seniai pasibaigė. Trisdešimt, gal keturiasdešimt (ne daugiau) pagyvenusių šio miesto piliečių jau suvalgė sočią vakarienę ir, nusiplovę kojas, lipa į plačias dvigules lovas. Visa tai regiu kaip ant delno. Jeigu stverčiau tokiam piliečiui už šlaunies, ką jis darytų? Tačiau nestversiu, ramiai palauksiu, kol jie sulips. Nuoga moteris taip arti, bet nepasiekiama. Ji gailiai žiūri, žinau, ji norėtų mane paglostyti. Gal ji irgi sėdėjo ten, tame literatūros vakarėly, ir už tikrą meną yra pasiryžusi atsilyginti. Tačiau išmaldos man nereikia. Išmaldą aš pats dalinu, net čia, gulėdamas po stalu, esu dosnus kaip karalius. Ateikit ir leskit iš mano delno... Niekas neateina, visi sotūs, sulipę į dvigules lovas laukia, kada išauš kitas rytas. Aš irgi to paties laukiu – šviesaus rytojaus. Todėl ir esu patenkintas, nes jis negali neišausti. Tada stryktelsiu ant kojų, išeisiu į gatvę – kas pasakys, kad tysojau po stalu? Niekas. Šviesus rytojus priklausys visiems po lygiai. Atsilaušiu savo dalį, įsikišiu kišenėn. Jeigu jis bus valgomas, įsikišiu burnon. „Reiktų patikrinti, gal Adomas susirgo, gal jam širdis...“ „Tiek nedaug, atrodo, išgėrė, o...“ „Ne visi gali tiek, kiek...“ „Poetu gali ir nebūti, bet...“ Nepraverdamas lūpų garsiai šaukiu: sielos neturiu, nes niekada jos neturėjau!.. Ir nuogos moters jau nebėra. Kur ji? Kodėl ji pasitraukė nuo tokio laimingo žmogaus? Gal iš tikrųjų?.. „Man regis, Adomas atsisveikina su šiuo...“ „Jo eilėraščiams tai išeis tik į ...“ „Vis dėlto nemalonu, kad...“ „Per vėlu, nes...“ Šalta ranka liečia mano kaktą. Mane tempia kilimu, savo balso negirdžiu, bet kartoju: sielos ne..., nes nie... „Kokia graži mirtis, kaip neparašytas...“ „Nė nepajutom, o jau...“ „Galima teigti, kad jis...“ „Dar viena auka ant...“ „Menas – pabaisa, kuri ryja...“ Iš paskutinių jėgų stengiuosi atmerkti akis, tačiau jos neatsimerkia. Palaukit, neišvežkit manęs į... Jie negirdį. Kodėl jie negirdi, argi ir jie neturi sie...? Mane gabena laiptais žemyn, ten laukia speciali mašina vežioti tokiems... Mašinos vairuotojas skubina – greičiau, greičiau! Jam baigiasi pamaina, šiąnakt aš jam paskutinis, jeigu ne aš, jis jau būtų namie! Jie sustirę stovi prie laiptų, net nepamojuoja rankomis! Argi tai atsisveikinimas? Aš neturiu sie..., bet ir jie niekada neturėjo... Tačiau kodėl jie tyli? Kodėl neprisipažįsta? Gal jie laukia savo mir...? Vairuotojas keikiasi, jis jau būtų namie ir ramiai... Jie lipa laiptais aukštyn, trys damos, du poetai ir vienas prozininkas. Jie susėda prie stalo tylėdami, tik prozininkas, tas humanistas, nes prozininkų tokia profesija, sako: „Adomas užmigo kaip kūdikis. Jis...“

       Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.