tekstai.lt

Leonas Skabeika. Autobiografija (1964)

skabeika leonas
skabeika leonas



Gyvenimas – nepabaigiama dūšios drama. Alkis, ilgesys ir kančios, pavydas, meilė ir neapykanta – mūsų dienų viešpačiai. Jiems meldžiamės, juos keikiame, dėl jų kasdien kryžiuojamės.

Netiesa, kad mes moderniškojo pasaulio rankomis daryti robotai! Netiesa, kad miesto triukšmą ir fabrikų staugimą mylime labiau, kaip dūšios skausmą! Netiesa, kad mes technikos stabų vergai! Ne! Mes mokame mylėti, mokame nekęsti… Mokam pro asfalto sienas, vario bokštus ir marmuro statulas drąsiai pažvelgt į svaiginančius tolius.

Mes jaučiame pasaulio sielos tragediją. Todėl dažnai mes toki liūdni. Todėl mūsų akys panirsta virpančiuos horizontuos ir mintys skęsta klaikiose bedugnėse.

O dūšia? Joj dar daug jaunystės, audrų. Jai pražysta naujos dienos ir nauji pasauliai švinta. Pasauliai šiaurūs. Plieniški. Aštrių fiordų pasauliai. Ir juose mūsų ateities gyvenimas.

O gyvenimas – nepabaigiama dūšios drama. Drama, kurią vaidinu nuo pat kūdikystės dienų. Drama, kurią, matyt, reikės vaidinti per visą gyvenimą...


Iš leidinio „Vidurnakčių aikštėse", Vilnius, 1964 m.