tekstai.lt

Petras Tarulis. VILKO GALAS (1927)

 

tarulis petras
tarulis petras
       Piktas vėjas – šiurkšti drobė – veidus trina. Akys ašaroja, merkias, tarytum graužų pilnos.
       Beržai – retonai, paraudę pušys, juodbruviai juodalksniai, šaltekšniai, putinai, uosiai, visi sumišę, savus balsus į vieną gaidą įpindami, gaudžia. Takai pinas, raitos, išdžiūvusių paparčių tarpe skiria skyrimus.
       Nešukuotas, nežiūrėtas, apšepęs našlaičio pakaušis. Kas čia nori – auga, kas ne – vysta, džiūva ir pūva.
       Ir samanotos plikės, ir tankumynai pilni žiemos drangaus ūpo.
       Staugia vėjas, klaiku jam.
       Staugia ir jis, retu šuoliu, kaip užguitas arkliapalaikis, iš paskutinės kovos atbėgęs.
       Iš tankumyno dygiai blyksi dvi šaltos žarijos.
       Kietas kaulas į aštrią iltį kalena. Ir sielą, perskriodžią, ilgi ilgi, sulipę, beribiai balsai plačiai aplinkui skrieja kaip pilkų nematytų paukščių gauja.
       Kur tik pasisuks vilkas, visur paskui jį tiesias raudonas pėdsakas, tarytum išmarginta, rūpestingai išausta juosta.
       Lašas lašą vydami, varva kraujas ir sunkias į sniego drobės apklotą žemę.
       Varva vilko kraujas, varva ir dingsta vilko jėgos.
       Kliūva, drasko jį ir piktai daigo aštrūs krūmokšliai.
       Pinas liesos, kadais stiprios ir greitos plieninės kojos.
       Nejučioms sverda vilkas į vieną pusę, sverda į antrą. Vėl prisimena savo tiesųjį kaip šūvis kelią ir dūlina į tamsą, į miško gilumą. Nežvilgteri atgal, tik vis gilyn, dagių, piktų krūmų tamson, eina.
       Iš žaizdos – kaip uolai plyšus šaltinis – trykšta karštas, garuojąs kraujas. Jo srovelės, tarp kaulų ir kietų raumenų prasimušę, vilgo suveltus šiurkščius gaurus.
       Štai lyg pakriaušis. Ne, tai tik kreivai, netikrai koją pastačius, taip atrodė.
       Diržingos, gyslotos kojos senu papratimu, kaip nekenčiamą naštą, sunkiai velka padrikusį kūną.
       Kas, kas čia? Tiesiai kakton! Nejaugi nematyta, kad prieš buvo storas retonas – beržas! Tiesiai kakton! Taip netikėtai, pirmąsyk. Žingsnis toliau. Bailus, drebant visoms gysloms, kruptelėjimas į šalį. Duobė. Paslydo koja.
       Aštrūs nagai šliaužia paviršium, neužsikabina.
       Sveika koja kaip styga įsitempia, mėgina pakelti kūną nuo žemės. Kūnas staiga neįveikiamai sunkus. Veltui! Nusviro sunkus paskuigalis į duobę ir įtraukė ten visą drugio krečiamą, kūną.
       Ir virto vilkas į duobę kojoms aukštyn. Pariestos, įtemptomis gyslomis kojos tarytum ką siekia ar kam graso.
       Galva, lyg iš sprando gyslą kas ištraukė, konvulsingai pasitempė, pasitempė ir negražiai užvirto.
       Kojų gyslos trukterėjo, sudrebėjo pilvas.
       Nereikalingai aštrus dantys, nasrams prasišiepus, išlindo į tamsą.
       Iš pat vidurių, iš gilumos kieto, žiauraus kūno, kaip pro plyšį žvilgis - atsidūsėjimas parodė, kad lig šiolei būta kūne gyvybės.
       Užgeso dygūs akių žiburėliai.
       Tyliai, ramiai, šiltai guli vilas. Kokie minkšti pernykščiai sušalę snieguoti lapai. Šilta užuvėjoje.
       Patogi tamsioji duobė.
       Vilkas, lyg murmulo skulptūros kūrinys, kietas, negyvas. Čia sustingo paskutinis lieso kūno stiprus judesys.
       Vilko kojos, lyg trokštančios gyvybės, siekia, nepasiekia žemės.
       Šiušu, kartu ir juokinga žiūrėt į jų tuščią pastangą.
       Kaip keliolika aštrių akmenų ant kietos vielos suvertų – tiesus vilko nugarkaulis. Ausys stačios, tarytum tebeklauso.
       Piktas – diržingomis gyslotomis kojomis, tiesiu nugarkauliu, kietais nasrais – vilkas mirė.
       Ir likęs vienas, miškas dar šiušiau staugia. Dar piktesnis vėjas, dar kvailesnė tamsa.

 

      Petras Tarulis. Mėlynos kelnės. – Kaunas, 1927.