tekstai.lt

Teofilis Tilvytis. Radio poema „3 GRENADIERIAI“ (1926)
b_100_165_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_tilvytis_3_grenadieriai.jpg       Mes šią poemą parašėme ekstra; todėl ir pavadinome ją radio poema.
       Mes manome, kad radio kūryba taip ir suprantama.
       Mes ją rašėme pagal pasaką apie tris brolius gyvenusius, kur tai, nežinomoj, tolimoj žemėj... Vienas jų buvęs geras gaspadorius, kitas daug svieto apėjęs – razbainikas, trečias kažkokių dvasių apsėstas, durnium vadinamas.
       Mes stengėmės stilių moderninti.





PIRMOJI GIESMĖ

A r y m u o s
 
PROEMION


    „...Bruožai tie patys, tos pačios kęsnonės
    Amžino krašto gilybės priekalai
    Iškelia naujas varsas ir žegnones“.

    F. Kirša, „Suverstos vagos“ 27 p.

Putotos gulbės senai nuskrido
ir nusileido languos Makausko.
Ausyse mano gaidys pragydo
balsais Petrausko.

Aidų aidužiai ledan sustingo
„Aušros“ knygyne, pas Vitkauskytę.
O, mylimoji, kaip aš patingau –
nenoriu nieko daugiau rašyti.

Užgeso žvakės – pelenai liko;
kakta nupliko,
nėra skatiko,
nejaugi giesmės niekam netiko?
 

POETA DAINUOS...

I.


Sonetai dingo kažkur miražuos,
kaip tolimas vėjo malūnas...
Šią naktį gimė mažytis pažas
po tavo šilkiniais calūnais.

Bruožai tie patys, tos pačios kęsnonės –
tie patys ir mano priekalai;
tos pačios maldos – nemoku žegnonės
šiandieną kiti idealai...

Kaip elgeta oran išvytas:
akyse tik pilkas granitas.

II.

Su varpomis šalia granito...
Ėė, danai;
nors jūs bijau, kaip dinamito,
bet kas iš jūsų? –
dienos, metai – vis tą patį –
surūdiję ir apskrėtę,
kiek suprantat savo galios,
jūs, atšiulinti paršeliai?
Kas jūs danai?...
Ėė... profanai;
jūs prilygstat senai panai.

Už kalnų, miškų, gyvatingų alėjų
žaliabangiai javai ir priekalai ir žagrės...
Aš ten kadaise kalakutus varinėjau.
aš tenai ir ariau ir akėjau,
o dabar – pasenėjau;
kažkur be darbo bindzinėju
ir dainuškas rašinėju...

Nors mano atbukęs naragas,
bet šiandien jau suverstos vagos.
 

HELIOS

I.


Helios!
Himnai, himnai... Ant kalnų ugnys,
pakalnės, kaip calūnai...
Hū-hū-hū...
Augam danguos, danguos –
dviejuos,
tryjuos,
penkiuos –
oi-oi-oi-oi-oi...
Helios!
Žemė – geismo, audrų bedugnės, ver-
         petai, aidužiai, šešėliai, sonetai
         ir t.t.
budina arfas, timfonus, ragus, sifonus,
         gramafonus, sijonus:
pi-pi-pi-pi-pi!

II.

Helios!
Juozapai šventas!
Alleliuja
Helios!..
Garbė Madonai!
Anekreonai
ir tu Pindarai –
aš trubadūras,
aš kanklininkas mūsų dirvonų
visas sukaitęs, šlapias, raudonas –
nors vieną vagą išvarai.

Mieloji mano – mano amūrai,
ja mieškam tam...ulyca – gura...
Tujen Madona,
aš Asyžietis;
tujen žaizdota,
aš samanotas,
nes esu ščyras ir patriotas...

Ant rankų pūslės
(kaip danų kiaulių pūslės)
Perdaug jau duslios
šiandien man guslės,
ei, garmoškos, fleitos,
himnai, satyros –
o, tai bent vyras!
Helios!..

Palauki, mano mylimas, Binki –
šiandien aš gimnais naujais pritvinkęs.
Helios, –
nejau aš naujas Elijas?!

III.

Mūsų žemė – dainiams kančios,
mūsų mūzos su ražančiais;
trubadūrus plaka pančiais,
kaip šerančius.

Ei, jus durniai,
mes kitoki, mes kiti, –
mes užbaigsime žodyną!
Duokit žodžių viešpatinių,
prašmatniųjų,
padanginių,
pusgalvinių,
žodžiu, žodžių išeiginių;
porą motinos krūtinių,
marškinėlių apatinių
ir užteks.

Ei, Helios –
Petrarka gyvas!
 

ROMANTIKA

I.


Sugrįški vėl, mieloji mano,
su šėmu kaspinu plaukuos...
Tenai už kalno karvės ganos,
Tenai, drauguže, kaip debesuos...

Šią naktį gązdino miražas,
kai grieščius krimtome dviejuos.
Krūtinė mano – platus garažas,
širdy lelijų, kaip patvoriuos...

Ant išsvajotų mano būrių
pakoriau šlapią tinklą jos.
Kažykur pamečiau kepurę –
paieškok, drauge, tos vienos...

II.

Vaga vagon,
daina dainon,
galva galvon...

Žvelgi laukuos – tartum terbon,
žengi širdin, kai bulbienon...

Kažkur slepies, nejau namon;
o gal aidužių tuštumon,
ar gal verpetų nežinion?..

Neklysk mieloji, rytdienon,
užeik gelsvutėn rugienon,
kur aš žengiu vaga vagon
iš nežinios vis tolumon...

Kerti odon –
tai, kaip staunion!..
– Vagon, vagon!
– Kur tu sukiesi nežinion?
– Kad tau velniai kur sutemon!..
– Vagon!..

Vaga vagon,
daina dainon,
dūda dūdon...
Iš nežinios mes tolumon...
 

PELENUOS

Šiandien dainuoju visai be grimo –
viduj pūdymo
suverstos vagos mano arimo;
rugius pasėjau – visai nedygo,
giesmes giedojau – žmonės užmigo...
Ė, jūs šešėliai, visiems po špygą –
languos, alėjoj trečia jau knyga.

Čia josios keliai,
čionai kryželiai;
bažnyčioj morai,
ant nosies akulioriai...

Nors tavo veidas ir išvagotas,
juodais calūnais akys nuklotos
(suverstos vagos tavo ak
šiąnakt calūnus tau atsagstysiu,
šią naktį plaukus tau suskaitysiu,
o kai jau rytą namon sugrįšiu
dainom dainuosiu, eilėm rašysiu.

O mylimoji, o žemės drauge,
sakyk, širduže, ar aš dar augu?..



ANTROJI GIESMĖ

T o l y n


    „...mano kojos, kaip sparnai...“
    Tysliava „Berlyne“

SUOMIJOJ

I.


Puukko, puukko suomių žemėj...
Tysliava kalnais nurūko
ir pamatęs suomių puukko
kai padūko –
sprando vos nenusisuko...

Puukko, puukko tysliavukui,
puukko, puukko vakarai,
puukko, puukko – mano dainos,
puukko – mano akys rainos...

Man begalo čia gerai.

Suomių puukko
vakar partrenkiau barsiuką
riebų, deglą, kai paršiuką –
man begalo bus gerai...

Puukko, puukko, mylimoji;
šiandien gulsim duknos, pūko...
Puukko, puukko tysliavuko
Suomių žemėj... puukko, puukko...

Man begalo čia gerai...

II.

Helsinkio vėjau, tolyn, tolyn,
aukštyn, žemyn,
rytuos, pietuos;
Helsinkio vėjuj supuos, supuos...

Helsinkio vėjau, ar tu girdėjai
Lietuvos kraštą – poetų šalį;
aš ten karalius,
Helsinkio vėjau!

Kiek aš dainuškų tenai pasėjau,
kaip suvaikėjau,
Helsinkio vėjau!
Helsinkio vėjau, tolyn, tolyn...

Grįštu tėvynėn,
Helsinkio vėjau;
rytoj Berlynan pasižadėjau;
penkias maniškas sau insidėjau,
Helsinkio vėjau!..

Tolyn, tolyn,
aukštyn, žemyn,
rytuos, pietuos...
Helsinkio vėjus vejuos, vejuos...
 

PARIS

Štangos
šoka tango
Kojos, kaip orangutango
užu štangų
rangos
tango.
Stop –
radio!
Eiffelio padangėj
Bangos
Teršia
maršą:
kažykoks paršas
asfaltą teršia!..
Atleiskit kolonados,
aš pirmas Lietuvos poeta
tokiuos palociuos
pirmą kartą;
(gerai būtų iš jūsų pasimokyt...)

Kai iš Tour Eiffel sublioviau
100 kekšių atsigrįžo; –
mat nemačiusios dar vyžų
nuaustųjų Suvalkijos lygumos...

Tai, kad turėčiau frankų...
Kurtizanka,
duok man ranką –
lėksime į Banque
de France
futbolo sparnais.
Ei, monsieurs, nors porą frankų...
Pilve kaip radio šarmanka;
nuo pilvo kelnės smūnka...
Sena,
mylimoji, daugvandene, Sena,
ar tu žinai iš kur man velnias čia
                              atgrūdo;
ar nebūtų užtekę Suvalkijos prūdo? –
priglauski pirmąjį Lietuvos
                              krašto blūdą!
Žinai ką, mylimoji Sena,
čionai bastaus kelinta diena;
čionai nei karvės pieno,
nei daržinės,
nei Suvalkijos šieno...

Rotondoj šiandien gera,
Rotondoj šiandien šilta,
Rotondoj daug šilčiau nei po
                              Concorde'o tiltu...
Horizontuos milijonai žiburių nupilta...

Mylimoji, Sena,
jei tu pažįsti, kartais, Nemuną
nuplauki greit,
praneški jam,
kad Tysliava Paryžiuje paklydo...

Kioskai,
vežikai,
chuliganai,
kekšės,
Tysliava...

Ei, gerbiamieji fransų žemės žmonės,
aš esu didelis poeta,
esu keturių vėjų kurjeris,
esu keturių tomų autorius,
esu keturių metų vaikas...
Paryžiuj – Eiffelis, taxi,
Lietuva –
Tysliava...
Gal norit atestato –
štai spjaunu tūkstantį egzempliorių
                                         „Tolyn,“
štai mano ranka, vyrai!
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

...tik duokit man duonos;
kad jus žinotumėt, kaip aš ją myliu
         ir kokiomis iliuzijomis kaišausi
jūs duotumėt riekėms, kaip Suvalkijos
                                         žemė,
atlėkusiam iš Marso intendantui!
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

O jau paskui...
kada suaugsiu,
galūtinai atsiskaitysiu
gyvensiu savarankiškai
ir nedainuosiu jokių niekniekių...
 

AFRIKOJ!

I.

Horizontuos žirafos,
horizontuos strausai ir levai,
horizontuos krokodilai, asilai...
Na tai ką, jei mes taip pat žirafos,
na tai ką, jei mes taipogi asilai?

Akyse raina ir tamsu,
akyse drambliai,
gorilos.
Viena truputį panaši,
tartum išaugus Suvalkijoj.
O gal mes ir visi beždžionės –
na velnias žino!?
Ritoj iš ryto kertam į Berlyną
pas daktarą Darvyną!..

Rykiuojasi žirafos,
rykiuojamės ir mes penkies poetai
iš visų penkių pakampių
vis tolyn, tolyn, tolyn...

II.

Vis tolyn, tolyn, tolyn...
Elli –
jau mes Sacharoj!

Saulės prampa
tampa
keturkampe.
Strausas koją kai patampo
net panosė mūs pašlampa...
Ėė, vyručiai.
griebkimės už savo kampo!
Vis tolyn, tolyn, tolyn...

Velnias mus čionai gal tampo –
rėkia rūsas ten iš kampo –
kam, kam,
o jau Tysliavai nepagailėsime kokio
                                    nors kampo –
vis tolyn, tolyn, tolyn...
 

AUSTRALIJOJ


Kolegos australiečiai,
nosanna
iš Suvalkijos servitutų!
Linkėjimai nuo mūsų kerdžiaus...
Jis bravo vyras:
kai rėkia – virpa raistai,
kai žengia – rūksta kaminai!

Labą rytą piemenaitei su sparnais.
Aš kol kas da be sparnų –
mano kojos, kaip sparnai!
Pasakykit,
Kodėl pas jus taip riebūs avinai
ir uodegos vis ant ratelių?
Mes pėsti,
o jūsų avinai važiuoti!?
Akyse raina ir tamsu...
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Ar žinot ką, pakvieskit piemenaut...
Esu aš bravo,
esu gabus kalnų vadyrius,
mano kojos, kaip sparnais!
Jus geri raiteliai,
o ašai pėščias;
pas jus vilyčios,
o aš su botagu!
Jei norite –
visiems po porciją botagų –
kai supliaukši
skamba girios ir laukai...



TREČIOJI GIESMĖ

K r a k o v i a k a s


    „ ...oi-oi, kaip ramu;
    oi-oi but chamu...“

VOICES DE CIEL

I.


– Amžiais be darbo sėdėsi,
bepročio žodžiais kalbėsi,
naktim po smūkles bildėsi,
į riebų buljoną žiūrėsi,
baisiai norėsi,
tik negalėsi,
nes niekuomet neturėsi...
Ir jei toliau tingėsi –
badu nudvėsi.

Asilą pasibalnosi,
lazda per šonus tvanosi,
į Tauragę nujosi,
delnais katučių plosi,
patsai kvatosi,
kol sugalvosi
ir atsistosi,
kur nors, pupose...
– Šalin tu, šmėkla,
poetų sėkla.
Aš esu vėpla...
– Kas tu?
– Vampyras.
– Tarytum pipiras
– Esu rūstus Emyras.
– Stok – kirsiu!
– Aš nevirsiu.
– Aš slibinus kaposiu,
aš netryvosiu,
alėja bėgiosiu,
į langus žiopsosiu,
kepurę kilnosiu,
čigones vyliosiu,
romansus giedosiu,
Mefisto juoku kvatosiu.
Daug turėsiu,
daug turėsiu,
jei dirbti netingėsiu...

II.

– Kūku, profesoriau, kūku.
– Kūku, širdyte, kūku...
O, kolombina, o numylėta,
rudens metu esu pasėtas,
Kalėdų psalmėj užkerėtas,
pavasario himne išperėtas,
dvasioms be vietų apsėstas,
baisiai suėstas,
velnias žino, kur išauklėtas,
idijotas neregėtas,
kaip batas išavėtas,
visas skylėtas,
palikęs vien skeletas,
vos nenudėtas,
už tai, kad norėjau būti poetas...
– Gėda, profesoriau, gėda,
kad tave kipšai, apsėdo,
tavo kūną skaniai ėda...
Gėda, gėda...
Bėk su pelėdom
Per šias Kalėdas, –
čionai tau gėda...

Teofilis Tilvytis. 3 grenadieriai. Išleido Myk. Mardosas Kaune, 1926 m.
 
tilvytis_3_grenadieriai.jpg