„Katės lopšys“ – sukrečianti ir ironiška politikos, religijos, mokslo, visuomenėje priimtų rašytų ir nerašytų gyvenimo taisyklių kritika, savotiškas socio-kultūrinis beprasmybės apraiškų visuomenės gyvenime tyrimas.

       Knygos pasakotojas tyrinėja atominės bombos sukūrėjo dr. Felikso Hionikerio – šalto ir bejausmio mokslininko, nesuvokiančio savo veiksmų pasekmių, – biografiją. Technologijomis, jų nuolatinių tobulinimu paremtas gyvenimas praranda savo žmogiškąją dimensiją.

       Vedamas iliuzinės meilės gražuolei diktatoriaus dukrai Monai, knygos pasakotojas atvyksta į San Lorenso salą, atranda naują religiją ir netgi tampa šios šalies Prezidentu. Šioje diktatoriaus Monzano valdomoje Karibų saloje (tipiškoje „bananų respublikoje“) visuotinis melas, susvetimėjimas ir bukaprotystė pasiekia apogėjų.

       Slapta visų salos gyventojų praktikuojama religija Bokononizmas pagrįsta fomomis – „netiesomis, darančiomis mus drąsiais, kilniais ir laimingais“. Ši religija išdėstyta kiekvieną dieną papildomose Bokonono knygose.

       Knyga baigiasi groteskiška apokalipse. Paskutinysis dr. Hionikerio išradimas „Ledas nr. 9“ kvailai sutapus aplinkybėms paplinta po pasaulį sunaikindamas žmoniją. Bokononas parašo paskutinius žodžius: „Jeigu būčiau jaunesnis, parašyčiau žmonijos kvailumo istoriją...“

 

 

       1. PASAULIO PABAIGOS DIENA

 

       Vadinkite mane Jona. Taip pavadino mane gimdytojai, tiksliau tariant, nedaug trūko, kad būtų pavadinę.

       Jona – Jonas – net jeigu mano vardas būtų buvęs Semas, vis tiek būčiau likęs Jona – ne todėl, kad neščiau nelaimes kitiems, bet todėl, kad kažkas, gyvas padaras ar negyvas, priversdavo mane trūks plyš atsidurti tam tikroje vietoje tam tikru metu. Man pateikdavo trans­porto priemones ir dingstis, kartais įprastines, kartais neįtikėtinas, bet nurodytą sekundę šitas jūsų Jona atsirasdavo nurodytoje vietoje, kaip ir būdavo to nepažįstamojo suplanuota.

       Klausykitės:

       Kai buvau jaunesnis – prieš dvi žmonas, prieš du šimtus penkias­dešimt tūkstančių cigarečių, prieš tris tūkstančius litrų svaigalų…

       Taigi, kai buvau gerokai jaunesnis, ėmiau kaupti medžiagą knygai, kurią ketinau pavadinti „Pasaulio pabaigos diena“.

       Knyga turėjo būti dokumentinė.

       Joje ketinau aprašyti, ką įžymūs amerikiečiai veikė tą dieną, kai pirmoji atominė bomba buvo numesta ant Hirosimos miesto Japonijoje.

       Knyga turėjo būti krikščioniška – tuomet buvau krikščionis.

       Dabar aš bokononistas.

       Jau tuomet būčiau buvęs bokononistas, jei kas būtų pamokęs mane karčiai saldžių Bokonono melų. Deja, tuo metu bokononiz­mas tebuvo žinomas žvirgždėtų paplūdimių ir koralų liežuvių ap­juostoje Karibų jūros salelėje, vadinamoje San Lorenso Respublika.

       Mūsų, bokononistų, įsitikinimu, žmonija suskirstyta į ben­drijas, bendrijas, vykdančias Dievo valią, bet niekada nesužinan­čias, kuo jos užsiima. Tokią bendriją Bokononas vadina karasu, o įnagis – kan-kanas, – atvedęs mane į manąjį karasą, buvo knyga, kurios taip ir nebaigiau, knyga, kurią ketinau pavadinti „Pasaulio pabaigos diena“.

 

       2. VAI GRAŽU, TAI GRAŽU

 

       „Jeigu pastebėsi, kad be jokios logiškos priežasties tavo gyvenimas persipynęs su kažkieno kito, – rašo Bokononas, – galimas daiktas, tas žmogus yra iš tavo karaso“.

       Kitoje „Bokonono knygų“ vietoje jis aiškina mums: „Žmogus sukūrė šachmatų lentą; Dievas sukūrė karasą“. Jis turi omenyje, kad karasas nepaiso tautinių, organizacinių, profesinių, šeimyninių ir klasinių ribų.

       Jis amorfiškas nelyginant ameba.

       „Penkiasdešimt trečiajame kalipse“ Bokononas ragina dainuoti kartu su juo:

 

       Girtuoklis, užknarkęs

       Los Andželo parke,

       Ir medžiotojas liūtų

       Iš džiunglių vešlių,

       Dantistas japonas,

       Ir britų valdovė

       Visi meiliai glaudžias

       Vienam vežime,

       Vai gražu, tai gražu –

       Tiek skirtingų žmogelių

       Susėdę kartu!

       

       3. KVAILYSTĖ

 

       Bokononas nėsyk neįspėja, kad žmogus nesumanytų sužinoti savo karaso ribas ir ką tai jo bendrijai patikėjo nuveikti Visagalis Dievas. Jis tepastebi, kad iki galo šių dalykų jam nelemta atskleisti.

       Autobiografinėje „Bokonono knygų“ dalyje jis pateikia alegoriją, vaizduojančią, kokia kvailystė tartis juos patyrus ar supratus.

       „Kartą Rodo saloje pažinojau damą anglikonę iš Niuporto, kuri paprašė manęs suprojektuoti ir sumeistrauti būdą jos dogui. Toji dama teigė kuo puikiausiai suprantanti Dievą ir jo kelius. Ji negalėjo suprasti, kam reikia sukti sau galvą dėl to, kas jau įvykę ar kas dar tik nutiks.

       Tačiau kai parodžiau jai brėžinį būdos, kurią siūliau sumeis­trauti, ji man atsakė: „Atleiskite, bet aš niekad nesuprasdavau šitų dalykų“. „Duokite jį savo vyrui ar kunigui – tegul perduoda Dievui, – tariau. – Neabejoju, nutaikęs laisvą akimirką Dievas paaiškins apie šią mano būdą taip, kad net jūs suprasite“.

       Ji atėmė iš manęs tą užsakymą. Niekada jos nepamiršiu. Ji buvo įsitikinusi, kad žmonės, plaukiojantys burlaiviais, Dievui patinka kur kas labiau nei tie, kurie plaukioja kateriais. Ji negalėjo pakęsti slieko ir cypdavo jį pamačiusi.

       Ji buvo kvailė, kaip ir aš, kaip ir kiekvienas, kuris mano supran­tąs, ką daro Dievas (rašo Bokononas).

 

       4. SPĖJAMAS SKAIDULŲ SUSIPYNIMAS

 

       Šiaip ar taip, ketinu į šią knygą įtraukti kiek galima daugiau savo karaso narių ir esu nusiteikęs išnagrinėti visa, kas netiesiogiai byloja apie tai, kuo mes, žmonija, lig šiol vertėmės.

       Neketinu paversti šios knygos traktatu, propaguojančiu boko­nonizmą. Vis dėlto norėčiau bokononiškai apie ją įspėti. Pirmasis „Bokonono knygų“ sakinys skamba šitaip: „Visos tiesos, kurias tuoj papasakosiu jums, yra begėdiškas melas“.

       O mano bokononiškas įspėjimas yra štai koks: tas, kuris nesu­pranta, kaip paranki religija gali būti pagrįsta melais, nesupras ir šios knygos.

       Tokios tokelės.

 

       Taigi apie mano karasą.

       Tarp jo narių, be abejo, trys vaikai daktaro Felikso Hionikerio, vieno iš pirmosios atominės bombos „tėvų“. Pats dr. Hionikeris, be jokios abejonės, irgi priklausė mano karasui, nors pasimirė prieš tai, kai mano sinukos – mano gyvenimo skaidulos – persipynė su jo vaikų sinukomis.

       Pirmasis jo įpėdinių, kurį palytėjo mano skaidulos, buvo Niu­tonas Hionikeris, jauniausias iš trijų jo vaikų, jaunesnis iš dviejų sūnų. Iš savo studentų brolijos leidinio „Delta Upsilon Quarterly“ sužinojau, kad Niutonas Hionikeris, sūnus Felikso Honikerio, No­belio premijos laureato fizikossrityje,davė įžadus stoti į Kornelio skyrių, kuriam priklausiau ir aš.

       Taigi parašiau tokio turinio laišką Niutui:

 

       „Brangusis misteri Hionikeri,

       nors gal man derėtų kreiptis „Brangusis broli Hionikeri“?

       Esu Kornelio absolventas, dabar pragyvenimui rašantis knygas. Šiuo metu kaupiu medžiagą knygai apie pirmąją atominę bombą. Joje aprašysiu vien tai, kas vyko 1945 m. rugpjūčio šeštą dieną, tą dieną, kai ant Hirosimos buvo numesta bomba.

       Kadangi amžinatilsį Jūsų tėvas visų laikomas vienu iš pagrindi­nių tos bombos kūrėjų, būčiau be galo dėkingas, jeigu malonėtu­mėte papasakoti man kokių linksmų nutikimų, įvykusių Jūsų tėvo namuose tą dieną, kai ji buvo numesta.

       Gaila, bet apie Jūsų šlovingą šeimą žinau mažiau nei derėtų, tad net nenutuokiu, ar Jūs turite brolių ar seserų. Jeigu turite, labai norėčiau gauti jų adresus, kad galėčiau kreiptis į juos su panašiu prašymu.

       Suprantu, Jūs buvote visai dar mažas, kai ta bomba buvo numes­ta, bet tai tik į gera. Savo knygoje rengiuosi sutelkti dėmesį į bombos poveikį žmonijai, o ne į techninius aspektus, tad tos dienos įvykiai kūdikio akimis – dovanokite už šį posakį – tiktų kuo puikiausiai.

       Dėl stiliaus ar formos dalykų Jums nėra ko nerimauti. Palikite juos man. Pateikite man, taip sakant, vien nuogus griaučius.

       Be abejo, prieš atiduodamas galutinį knygos variantą spaudai, parodysiu Jums, kad gaučiau pritarimą.

       Su broliškais linkėjimais“.

 

       5. MEDICINOS STUDENTO LAIŠKAS

 

       Į šį mano laišką Niutas atrašė:

       „Atleiskite, kad taip ilgai neatsakiau į Jūsų laišką. Susidaro įspū­dis, jog knyga, kurią rašote, labai įdomi. Aš buvau toks mažas, kai numetė bombą, kad nemanau galėsiąs daug kuo padėti. Jums reikė­tų kreiptis į mano brolį ir seserį, kurie abu už mane vyresni. Mano sesuo, ponia Harison Koners, gyvena Indianapolio mieste (Indianos valstija), North Meridian gatvėje Nr. 4918. Šiuo metu tai ir mano namų adresas. Man regis, ji mielai Jums padės. Niekas nežino, kur mano brolis Frankas. Jis pranyko prieš dvejus metus, tuoj pat po tėvo laidotuvių, ir nuo to laiko niekas nėra gavęs nuo jo jokios žinios. Ką gali žinoti – gal jis nebegyvas.

       Man tebuvo šešeri tą dieną, kai ant Hirosimos buvo numesta atominė bomba, tad visa, ką pamenu apie tą dieną, man padėjo prisi­minti aplinkiniai.

       Pamenu, kad žaidžiau ant svetainės kilimo priešais tėvo kabineto duris mūsų namuose Iliume (Niujorko valstija). Durys buvo pra­viros, ir pro jas mačiau tėtį. Jis vilkėjo pižama ir chalatu. Jis rūkė cigarą, žaisdamas su virvute surištais galais. Tąsyk tėvas nėjo į savo darbą laboratorijoje – ištisą dieną su pižama vaikštinėjo po namus. Jis neidavo į darbą, kai tik užsimanydavo.

        Kaip tikriausiai žinote, beveik visą gyvenimą tėvas išdirbo Bendrojoje lydinių kompanijoje Iliumo mieste. Prasidėjus Manhe­teno projektui – bombos kūrimo projektui – tėvas atsisakė išvykti iš Iliumo dirbti jame. Jis pareiškė nedirbsiąs tame projekte, jeigu jam neleisią dirbti ten, kur jis norėsiąs – o dažniausiai jis norėdavo dirb­ti namie. Iš Iliumo jis niekur nenorėdavo išvažiuoti, išskyrus mūsų vasarnamį Kodo kyšulyje. Kodo kyšulyje jis ir mirė. Mirė jis per Kū­čias. Tikriausiai Jūs ir tai žinote. Taigi tos bombos dieną žaidžiau ant kilimo priešais jo kabinetą. Mano sesuo Andžela pasakoja man, kad aš ištisas valandas stumdydavęs savo žaislinius sunkvežimiukus, be perstojo leisdamas variklio garsus: brm brm brm. Tad aš tikriausiai brm brm brimbinau sunkvežimiukus tos bombos dieną, o tėvas savo kabinete žaidė su virvute surištais galais.

       Beje, aš žinau, iš kur atsirado ta virvelė, su kuria jis žaidė. Gal pa­naudosite tai savo knygoje. Ja buvo aprištas romano rankraštis, kurį jam atsiuntė kažkoks kalinys. Romane buvo pasakojama apie pasau­lio pabaigą, atėjusią 2000 metais; jis taip ir vadinosi – „2000- ieji Viešpaties metai“. Jame buvo rašoma, esą pamišę mokslininkai su­kūrė siaubingą bombą, kuri sunaikino visą pasaulį. Kuomet visi su­žinojo, kad artinasi pasaulio pabaiga, kilusi didžiulė paleistuviška orgija, o dešimt sekundžių prieš sprogstant tai bombai, pasirodęs pats Jėzus Kristus. Autoriaus pavardė buvo Marvinas Šarpas Hol­dernesas. Laiške, kurį jis pridėjo prie rankraščio, rašė kalįs už tai, kad nužudė savo brolį. Jis atsiuntė tėčiui rankraštį, nes negalėjo su­galvoti, kokių sprogmenų reikia įdėti į tą bombą, ir tikėjosi, kad tė­vas pateiks kokių pasiūlymų.

       Aš nesakau, kad perskaičiau tą knygą būdamas šešerių. Ji mėtėsi mūsų namuose daugel metų. Mano brolis Frankas ją pasisavino dėl nešvankių epizodų. Frankas laikė ją paslėpęs savo miegamajame, „sieniniame seife“, kaip jį vadindavo. Iš tikrųjų tai buvo joks seifas, tiesiog krosnies dūmtraukis su skardiniu dangčiu. Mudu su Franku vaikystėje perskaitėme tos orgijos aprašymą turbūt tūkstantį kartų. Po daugelio metų tą knygą aptiko mūsų sesuo Andžela. Perskaičiusi pareiškė, girdi, tai šlykšti, nepadori rašliava, ir sudegino ją su visa virvele. Mudviem su Franku Andžela atstojo motiną, nes tikroji mano motina mirė, kai aš gimiau.

       Bemaž įsitikinęs, kad tėvas taip ir neperskaitė tos knygos. Kažin ar per visą savo gyvenimą jis perskaitė nors vieną romaną ar bent jau apsakymą, gal tik visai mažas būdamas. Jis neskaitydavo ir gautų laiškų, taip pat žurnalų ir laikraščių. Galimas daiktas, jis perskaitė gausybę techninių žurnalų, bet, pasakysiu Jums atvirai, nepamenu, kad tėvas kada nors būtų ką skaitęs.

       Kaip minėjau, iš to rankraščio jam tereikėjo virvelės. Toks jis buvo žmogus. Niekas negalėjo nuspėti, kas taps nauju jo susidomė­jimo objektu. Tos bombos dieną tai buvo virvelė.

       Ar esate skaitęs kalbą, kurią jis pasakė, kai jam buvo įteikta No­belio premija? Pateikiu ją visą: „Ponai ir ponios, aš dabar stoviu prieš jus todėl, kad niekados nepalioviau žioplinėti tarsi vaikas, pavasario rytą traukiantis į mokyklą. Bet kas gali priversti mane sustoti, apsi­dairyti ir susimąstyti, o kartais ir kažką sužinoti. Aš esu labai laimin­gas žmogus. Ačiū jums“.

       Taigi tėvas kurį laiką žiūrėjo į tą virvelės kilpą, o paskui ėmė su­kioti ją tarp pirštų ir sunarstė iš jos figūrą, vadinamą katės lopšiu. Nežinau, kaip tėtis išmoko ją daryti – gal iš savo tėvo. Matot, jo tėvas buvo siuvėjas, tad kai tėtis buvo mažas, namuose niekados nestigda­vo siūlų ir virvelių.

       Niekada nebuvau matęs tėvą užsiimant tuo, ką kiti pavadintų žaidimu; kažką panašaus jis darė tik tą kartą, kai sunarstė tą „katės lopšį“. Pokštai, žaidimai ir kitų žmonių sugalvotos taisyklės jam buvo nė motais. Mano sesuo Andžela turėjo tokį sąsiuvinį, į kurį klijuoda­vo visokias iškarpas. Jame buvo ir straipsnis iš žurnalo „Time“, ku­riame buvo rašoma, kad, paklaustas, kokius žaidimus mėgstąs lais­valaikiu, tėvas atsakė: „Kodėl man turi rūpėti prasimanyti žaidimai, kai aplink vyksta tiek tikrų?“

       Jis, ko gero, pats nustebo padaręs iš virvagalio tą „katės lopšį“, kuris galbūt priminė jam vaikystę. Staiga jis išėjo iš savo kabineto ir padarė tai, ko kaip gyvas nebuvo daręs. Jis pamėgino žaisti su ma­nim. Lig tol jis ne tik kad niekados nežaidė su manim – jis bemaž niekados manęs net neužkalbindavo.

       Bet tąsyk jis atsiklaupė ant kilimo šalia manęs, iššiepė dantis ir pamostagavo ta suraizgyta virvele man prieš akis, klausdamas: „Matai? Matai? Matai? Katės lopšys. Matai katės lopšį? Matai, kur miega švelnutė katytė? Miau, miau“.

       Poros jo odoje atrodė sulig mėnulio krateriais. Iš jo ausų ir šner­vių styrojo plaukai. Užuodęs nuo jo sklindantį cigarų kvapą, pasi­jutau atsidūręs ties pragaro žiotimis. Iš taip arti mano tėvas atrodė šlykščiausias dalykas pasaulyje. Nuolat sapnuoju tą vaizdą.

       Tuomet jis uždainavo. „Čiūčia liūlia, katyte, – traukė jis, – aukš­tai drebulytėj, pūstels vėjelis, ims sūpuoti lopšelį. Šakutė tik triokšt, mūs katytė su visu lopšiu žemyn keberiokšt!“

       Aš puoliau į ašaras. Pašokau ant kojų ir kiek kojos įkerta pasi­leidau iš namų.

       Esu priverstas baigti. Jau trečia valanda ryto. Ką tik prabudo mano kambario draugas ir ėmė skųstis, kad mašinėlės tarškėjimas neleidžia jam miegoti“.

 

       6. VABALŲ KAUTYNĖS

 

       Niutas tęsė savo laišką kitą rytą. Štai ką jis rašė toliau: „Rytas. Vėl rašau; aštuonias valandas išmiegojęs esu gaivus it rožės žiedas. Ben­drabutyje labai ramu – visi paskaitose, išskyrus mane. Man suteiktos didžiulės privilegijos. Man nebereikia eiti į paskaitas – praeitą sa­vaitę mane išmetė iš parengiamųjų medicinos kursų. Gerai padarė. Iš manęs būtų išėjęs sumautas daktaras.

       Pabaigęs šį laišką tikriausiai nueisiu į filmą. Arba, jeigu pasiro­dys saulė, eisiu pasivaikščioti į vieną iš tarpeklių. Tarpekliai juk to­kie gražūs, ar ne? Šįmet dvi merginos šoko į tarpeklį, susikibusios rankomis. Jų nepriėmė į tą studenčių draugiją, į kurią jos norėjo. O norėjo jos į „Tri-Deltą“.

       Na, bet grįžkime į 1945 metų rugpjūčio šeštą. Mano sesuo Andžela ne kartą man sakė, kad aš ne juokais įskaudinau tėvą tą die­ną, kai nepanorau žavėtis tuo „katės lopšiu“, nepanorau sėdėti ant kilimo su tėčiu ir klausytis jo dainų. Gal aš išties jį įskaudinau, bet nemanau, kad būčiau galėjęs smarkiai jį įskaudinti. Pasaulyje būta maža žmonių, tokių rambių kaip mano tėvas. Aplinkiniai negalėda­vo atkreipti jo dėmesio į save, nes žmonės paprasčiausiai jo nedo­mino. Pamenu, kartą, gal metai prieš jo mirtį, pamėginau priversti jį papasakoti man ką nors apie mano motiną. Jis negalėjo ničnieko apie ją prisiminti.

       Ar esate girdėjęs tą garsią istoriją apie pusryčius tą dieną, kai mo­tina su tėčiu išsirengė į Švediją atsiimti Nobelio premijos? Kadaise ją papasakojo „Saturday Evening Post“. Motina ištaisė sočius pusry­čius. Po jų, rinkdama nuo stalo indus, ji rado prie tėvo kavos puode­lio trisdešimt aštuonis centus. Tėvas paliko jai arbatpinigių.

       Ne juokais įskaudinęs tėvą (jeigu aš išties tai padariau), išbėgau į kiemą. Nežinojau, kur susirengiau, bet pamačiau savo brolį Franką po dideliu lanksvos krūmu. Frankui tuomet buvo dvylika, ir aš ne­nustebau jį ten pamatęs. Karštomis dienomis brolis ilgai ten tūno­davo. Nelyginant šuo jis išsikapstydavo duobę vėsioje dirvoje palei krūmo šaknis. Niekada negalėdavai žinoti, ką Frankas atsineš po tuo krūmu. Kartą jis atsinešė nešvankią knygą. Kitąsyk – butelį chereso padažams. Tą dieną, kai buvo numesta toji bomba, Frankas turėjo šaukštą ir stiklainį. Šaukštu prisėmęs į stiklainį visokių vabzdžių, jis vertė juos kautis.

       Tos vabalų kautynės buvo tokios įdomios, kad aš išsyk lioviausi verkęs, visai pamiršęs tėtušį. Nepamenu, kokius vabzdžius tuokart kiršino Frankas, bet prisimenu, kokias vabalų kautynes rengdavome vėliau: ant vieno elniaragio užsiundydavome šimtą rudųjų skruz­dėlių, ant vieno šimtakojo – tris vorus, ar sukiršindavome rudąsias skruzdes su juodosiomis. Vabzdžiai pešdavosi tik tada, kai kratydavai stiklainį. Frankas tąsyk tai ir darė – be perstojo kratė stiklinį indą.

       Netrukus Andžela atėjo manęs ieškoti. Pakėlusi krūmo šaką ji tarė: „Štai kur tu!“, o paskui paklausė Franko, ką jis tariasi darąs. „Eksperimentuoju“. Frankas visuomet šitaip atsakydavo kieno nors paklaustas, ką jis tariasi darąs. „Eksperimentuoju“, – visada atsaky­davo jis.

       Andželai tuomet buvo dvidešimt dveji. Jau šešeri metai ji buvo šeimos galva – nuo to laiko, kai mirė motina, nuo tada, kai aš gi­miau. Ji dažnai sakydavo turinti tris vaikus – mane, Franką ir tėtį. Ir ji nė kiek neperdėdavo. Pamenu, šaltais rytais Frankas, tėvas ir aš išsirikiuodavome priemenėje, ir Andžela mus apmuturiuodavo, elg­damasi su visais vienodai. Skirtumas tik tas, kad mane ji išleisdavo į darželį, Franką – į mokyklą, o tėvą – į darbą kurti atominės bombos. Pamenu, kaip vieną tokį rytą sugedo radiatorius, užšalo vandentie­kio vamzdžiai, o automobilis niekaip nenorėjo užsivesti. Mes visi sėdėjome automobilyje, o Andžela tol čirpino starterį, kol išsikrovė akumuliatorius. Žinot, ką jis tada pasakė? Jis pasakė: „Įdomu, kaip yra su vėžliais?“ „Kuo tie vėžliai jus domina?“ – paklausė jo Andžela. „Kai jie sukiša galvą į šarvą, – atsakė jis, – kas darosi su nugarkau­liu – išlinksta ar susitraukia?“

       Beje, Andžela buvo viena iš neapvainikuotų atominės bombos didvyrių, bet nemanau, kad kas nors yra pasakojęs šią istoriją. Gal jinai jums pravers. Po to nuotykio su vėžliais tėvas taip jais susi­domėjo, kad liovėsi kūręs atominę bombą. Galop kažkokie žmonės iš Manheteno projekto atvyko į mūsų namus klausti Andželos, ką daryti. Jinai patarė išgabenti tėčio vėžlius. Taigi vieną naktį jie įėjo į jo laboratoriją ir išvogė vėžlius su visu akvariumu. Tėvas nė žodžio nepasakė apie dingusius vėžlius. Kitą dieną jis lyg niekur nieko atėjo į laboratoriją dirbti ir ėmė dairytis, su kuo galėtų pažaisti, apie ką ga­lėtų mąstyti, bet visa, su kuo jis galėjo žaisti ir apie ką galėjo mąstyti, buvo susiję su ta bomba.

       Ištraukusi mane iš po krūmo Andžela paklausė, kas nutikę tarp mudviejų su tėčiu. Aš be perstojo kartojau, koks jis šlykštus ir kaip aš jo nekenčiąs. Tada ji plojo man delnu. „Kaip tu drįsti šitaip kalbėti apie savo tėvą?! – užriko ji. – Jis yra vienas iš didžiausių žmonių per visą istoriją! Šiandien jis laimėjo karą! Ar tu supranti?! Jis laimėjo karą!“ Ir dar kartą plojo man delnu.

       Nepykstu ant Andželos, kad tada mane mušė. Tėvas jai buvo vis­kas. Vaikinų ji neturėjo. Ji apskritai neturėjo draugų. Ji turėjo vienin­telį hobį – grojo klarnetu.

       Dar kartą pasakiau jai baisiausiai nekenčiąs tėvo, ji vėl man su­davė. Tuomet Frankas išlindo iš po krūmo ir kumščiu smogė jai į pilvą. Taip skaudžiai, kad ji pargriuvusi ėmė raitytis. Atgavusi kvapą, ji ėmė šauktis į pagalbą tėtį.

       „Jis neateis“, – tarė Frankas ir nusijuokė iš jos. Brolis neklydo. Tėvas iškišo galvą pro langą, pažvelgė į mane ir Andželą, besiraitan­čius ant žemės ir žliumbiančius, į greta stovintį Franką, ir vėl įtraukė galvą. Vėliau jis niekada nepaklausė, dėl ko kilo visas tas triukšmas. Žmonės buvo ne jo sritis.

       Ar pakaks? Ar pravers Jūsų knygai? Aišku, Jūs mane suvaržėte, paprašęs apsiriboti tuo, kas įvyko bombos dieną. Yra aibės kitų gerų anekdotų apie bombą ir tėvą iš kitų dienų. Ar žinote, pavyzdžiui, istoriją apie tėvą per pirmąjį bombos išbandymą Alamogorde? Kai jinai sprogo, kai pasidarė aišku, kad Amerika gali nušluoti ištisą miestą viena vienintele bomba, kažkoks mokslininkas atsigręžė į tėtį ir tarė: „Mokslas dabar patyrė nuodėmę“. Žinot, ką atsakė tėvas? Jis paklausė: „Kas yra nuodėmė?“

       Su geriausiais linkėjimais,

       Niutonas Hionikeris“

 

       Kurt Vonnegut. Katės lopšys: romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. K: Kitos knygos, 2006.