tekstai.lt

Judita Vaičiūnaitė. Eilėraščiai iš rinkinio „VĖTRUNGĖS“ (1966)

judita vaiciunaite 1965
judita vaiciunaite 1965



KASDIEN

suplėšyti popieriai mėtosi tarsi skeveldros,
kai kambario kevalas trūksta
                                  nuo gimstančių žodžių...
Kasdien prie subėgančių gatvių – prie upės žiogių
girdžiu tavo gyvą pulsą.
                                Bet tu – skafandras.
Tu – miestas iš spengiančio stiklo,
                                            skardos ir betono,
ir reikia jėgos, kad iš ketverto sienų išnertų,
kad strofos, išlietos iš saulės,
                                 iš griausmo,
                                                       iš nervų
kaip indai supiltų sau vasaros dangų geltoną...

1963

Vaičiūnaitė, Judita. Vėtrungės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.



NEMIGA

Tamsa užplūsta...
                      Tik sofos saugios po lempų skėčiais...
Taip ryškiai jaučiu po grindim ir asfaltu suplūktą
                                                                 žemę
ir mirusių užmirštą balsą...
                                           Balkonai ir skverai želia.
Pavirsčiau į gyvą kryžių, jei tyliai rankas
išskėsčiau.
Bet šauksmas sprogdina gatvę...
                                             Ir mano ramybė įtrūko.
Ir laikraščiuos pilna raudos
                                             (negali, negali kartotis)...
........................................................................................
Taip spiegia laidai...
                                 Prabėga statulos, sienos ir stotys...
Tušti troleibusai nuplaukia miestais,
                                           nuplauti aušros ir rūko...

1965

Vaičiūnaitė, Judita. Vėtrungės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.




***
Užsidega kavinių ugnys...
                                Dūmais, lietumi, kokteiliais,
išderintu pianinu ir astrom
                                ima dvelkti eilės.
Aplytais ir blankiais drabužiais, užsigobus juodą
                                                                  skarą,
aš įeinu viena į nerealų trumpalaikį kadrą.
Kažkur didžiulių pastatų papėdėj mano mažą kūną
prožektoriai išrėžia iš mašinų maišaties...
                                                       Pasveikstama
nuo meilės, nuo rudens...
                                 Ir žiburiai nuspalvina blyškumą,
ir užtriną tamsa stalus –
                                           netikrą judantį paveikslą.

1965

Vaičiūnaitė, Judita. Vėtrungės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.




NAKTINĖS ŠVIESOS

Sniegu, sapnais, eilėraščiais tapdamas,
ant mažo pagalvio laikai tik didmiesčio šviesą...
Naktis miglota kaip džiazas...
                                            Ir nuojauta stabdo mus,
ir bijom atgniaužti rankas, kai užmiegame dviese.

Aš slystu tau iš delnų,
                                  aš išeit ruošiuos –
man aikščių pūgos ir aikščių viesulo prireikė...
Dar vaikiškas veidas – viešbučių veidrodžiuos,
ant siauro ir karšto riešo – sesers apyrankė.

Aš tolstu dirbtinėm šviesom...
                                            Iliuzija
primerktose akyse
                       (kažkam jau tai atsitiko)...
..................................................................
Rašysim paskui atskirai, kai nuliūsime,
tą pačią saulėtą strofą
                                  ant šąlančio stiklo.

1962 – 1965

Vaičiūnaitė, Judita. Vėtrungės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.




ORFĖJAS IR EURIDIKĖ

Orfėjas


Akmens pastatai – kaip aukšti sarkofagai.
O gatvėj aplieja raudonas aliejus
figūrų šešėlius, iš rūko atlietus,
ir saulė
           kaip sargo fakelas
                                            dega.

Tu bėgi tiesėm ir kreivosiom, ir laužtėm,
tuščiom daugiakampėm aikštėm – pirmutinė...
Ir miestas –
                       kaip griūvanti piramidė
pradaro dangų ir debesis...
                                   Aušta.

 

Euridikė

Aš baltas manekenas.
                       Aš sukuosi apšviestoj vitrinoj,
kol mano veido atspindžių nuo gatvių nenutrynė.
Aš tik sapnuojama.
                                  Manęs nebus, kai tu nubusi,
kada akmens ir stiklo pusrutulis pasisuks į saulės
                                                                   pusę.
Tik įpakavimu blizgės dirbtinės šypsenos.
                                                       Aš imsiu vysti
vitrinų spindesy,
                     nuperkama kaip cigaretės ir kaip viski.

 

Orfėjas

Nugairintas peronų, prieplaukų, aerodromų vėjo,
raketos sprogimu kurčiam vidurnakty surikęs,
šaukiu tave.
                       Man teko rolė juodojo Orfėjo –
aš raudu rausvaplaukės Euridikės.

Ir mano vyriška rauda – begarsė ir grasi.
Ji dusina ir veržias. Ir nė kiek nekeista,
kad saksofono gerklėje užgimęs gagesys
išauga į laukinę juodą aistrą.

Kas vakarą visam pasauliui groju
(kol nustelbia mane nykus maištaujantis
                                            džiazbandas)
už metalinių instrumentų kaip už grotų,
visas vienatvės būsenas išbandęs.

Praauga mano šauksmas bokštus ir kalnagūbrių
                                                         viršūnes,
ir grįžta kuždesiu rūke – neaiškiai, tykiai...
Jis sukrečiantis –
                      atgarsio, šešėlio panašumas
į tavo prarastą paveikslą...
                                             Euridike!

 

Euridikė

Aš pragare. Manęs nešauk. Aš neišgirsiu.
Aš tavo skausmo jokia atgaila nebeišpirksiu.
Aš nenutrinsiu rentgenu išdeginančių pirštų.

Šį sykį jie paskyrė man devintą ratą –
reklamom akinantį, neaprėpiamą paros kvadratą
ir karuselės greity besiliejančias spalvas...
O tiltai ir tramvajai pragariškai trata...

Gyvenimas dabar triukšmingas kaip beprotnamis.
Apšviestas girtas pragaras.
                                  Tik durys liko praviros...
Tik groja negrų džiazas –
           didmiesčio šviesų tragingas protrūkis...

 

Orfėjas

Aš groju kulkos švilpesį pro gatvių triukšmą,
pro saulės šviesą, pro afišų srautą nenutrūkstamą,
pro maršais plaukiantį viršum žemynų žydrį,
aš groju –
                      kulkos švilpesį į širdį.

Kai šimtmečio gale tribūnos keičias, kai žiūrovams
                                                                  linksma,
tą televizorių ekranuos – aikštės vidury –
                                            viduramžišką linčą
ir ant Žaklinos kelių kraujo srovę limpančią...

Ir spiegiančius varpus – pavojaus perspėjantį
                                                        balsą
viršum stiklinių miestų rytą – dulkiną ir balkšvą.

Tą prezidentų triumfo kelią – vienišą, per vėlų,
tą paskutinį – ant patrankos – po dangum –
                      po peršauta demokratijos vėliava...

 

Euridikė

Tiktai šešėlis liko grindiny – lyg po atominio
                                                       sprogimo.

............................................................................
Užgeso miestai. Ir nugrimzdo gatvė.
                                 Ratų trenksmas apsvaigino.

Bet tavo balsą pažinau – pro juodą žemės plutą –
metalo skardžiagarsį balsą, rėžiantį lyg plūgą,

nesuprastą naktinę ertmę – saksofono skausmą,
pirmykštę aukštą meilę, požemio uolienų kaustomą,

ir didelių žvaigždynų tylų lėtą užtekėjimą,
ir Letos vandenų dar vos įžvelgiamą švytėjimą...

 

Orfėjas

Manęs jie neužmuš akmenimis per bakchanaliją –
                                            tiek amžių trempto.
Aš didelis kaip riksmas ir žvelgiu su panieka
į skylančius dangoraižius, į miestų niūrią paniką,
prispaudęs lūpas prie didžiulio instrumento.

Ir susilieja su naktim juoda mirties tema,
ir naujas garsas kyla į raudonus ryto debesis,
nakty užgimęs, neapykanta ir meile degantis,
ir minios muša ritmą,
                                 ir erdvėja platuma.

O ten lyg atspindys nuo instrumento –
                      pats švelniausias garsas –
                                            Euridikė šypsos...
Ir drumstas gatvių triukšmas perauga į pavojingą
                                                                   tylą.
Ir mano juodą veidą glosto spinduliai,
                                             pirmi, kreivi ir šykštūs,
ir mano milžiniškas siluetas virš dangoraižių iškyla.

1964

Vaičiūnaitė, Judita. Vėtrungės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.



KAMBARYS ANT KOPOS

1. ĮLANKA


Mes lesinam prie įlankos žuvėdras.
                      Vėjas prapučia aplytą lietpaltį.
Marga skarelė – vėtrungė.
Muiluotoj jūroj – šiaurės ir dangaus blyškumas.
Aš tau nešu žuvėdrišką neaiškų jausmą,
                      jūros permainoms atliepiantį,
kai plėšriai klykia paukščiai,
                      girgžda šaltas smėlis,
                                            nesugrįžta škunos.
...O filmas tęsias.
                      Paukščiai tupia ant pečių.
                      Jaučiu, tamsiam klyksme uždelsus, –
už mūsų nugarų
                      sustoja šviesūs traukiniai
                                            asfaltiniam miestely.
Ir dreba kambary ant kopos
                      svetimi, apdilę baldai –
                                                       jie nustebinti,
kad šypsausi,
                      akis paslėpus
                                  į sausus ir karštus tavo delnus.

 

2. TIRAS

Mūša ir juros vėjas
                      už pirmųjų mūrinių namų pritilo.
Suradom batsiuvį.
                      Suvalgėm vaflinių ledų.
                                           Sustojom prie tiro.
...Paskui pamačiau berniukus,
                                  šratų blizgėjimą,
                      tavo veidą, prispaustą prie šautuvo.
Ir tūkstančius tavo šešėlių.
                      Ir tūkstančius taikinių.
                                            Ir kiek į tylą bešauktume,
vis tiek atsakys tyla.
                      Tik gaidukas atšoks.
                                 Tik sugriaudės paskutinis šūvis.
Ims suktis skurdūs peršauti žaislai
                                             ir kopų saulėtos viršūnės.
Nesidžiaugiu, kad tu pataikei...
                                 Tu buvai juk kažkieno sulauktas.
Išlik.
           Ir jūros vėjas laiptuose atgis,
                                             ir seno namo kiaukutas
vėl skleis vidinę šviesą,
           vėl užplūs banguojančios glamonės, būtinos
kaip muzika – truputį balaganinė
                                                       ir laikina lyg putos.

 

3. IŠVAŽIUOJANT


O jis yra kaip išsipildymas –
                                 lietuj, žemėlapy, balandy
tas kambarys, kurio atvertą langą
                                  nujaučiau pro tamsą žybsint.
Aš alsavau jame
                       ir sienoj palikau prisilietimą blandų,
ir veidrody paveikslą –
                      dvidešimt septynerius metus ir šypseną.
Tos valandos įsižiebė nakty
                                 lyg mažos apgyventos salos...
Bet nebėra daugiau į jas
                      nei valtininko, nei brastos, nei kelto.
Kodėl taip tuščia?
                                Popierius ir parkeris, ir keliai –
                                                      mano stalas,
kai traukinys į stotį grįžta,
                            kai niūniuoju, kad širdies negeltų.
Kodėl taip liūdna?
                      Tu juk su manim.
                                 Tu pats paimtum, jei galėtum,
balandžio rūką, paslepiantį tuščią paplūdimį,
                                                       stogus, plentą –
jis plakas tom užuolaidom
                                            pigiom, žydrom, gėlėtom,
kur virš apdulkusių žodynų
                                 lyg Venera švietė stalo lempa.

1965 m. balandis

Vaičiūnaitė, Judita. Vėtrungės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.