Norą rašyti sukeldavo many ne kas kita, o įtampa, karštinė ar jaudulys, apstulbimas, lūžtantis įsiūčiu, tokia sąskaitų suvedinėjimo būsena, kai plūdimasis atstoja antausius ir kumščius. Pradžia visad tokia: lengvas drebulys, vis labiau ir labiau stiprėjantis, tarsi po įžeidimo, kurį priimi be atkirčio. Išraiška verta pavėluotos replikos ar sulaikytos agresijos: rašau ne tam, kad atlikčiau šį veiksmą, rašau tam, kad išvengčiau krizės. Išraiška yra paguoda, netiesioginis revanšas negalinčio kantriai pakelti gėdos, žodžiais maištaujančio prieš panašius į save ir prieš patį save. Pasipiktinimas – ne tiek moralinis, kiek literatūrinis judesys, jis yra ir įkvėpimo šaltinis. O išmintis? Tai visiška priešybė. Išminčius mumyse griauna visus mūsų polėkius, tai sabotuotojas, kuris stelbia ir kausto, kuris tyko kvailio mumyse, kad numalšintų jį, sumenkintų ir pažemintų. Įkvėpimas? Netikėtas pusiausvyros praradimas, bevardis geidulingumas, siekiantis pasireikšti arba išnykti. Nė vienos eilutės nesu parašęs turėdamas normalią temperatūrą. Ir vis dėlto ilgus metus laikiau save vieninteliu žmogumi be ydų. Tokia puikybė man buvo palanki: ji leido juodinti popierių. Liaudavausi rašęs tą akimirką, kai, silpstant klejonei, tapdavau pragaištingo kuklumo auka, tolimas tam karščiui, kuris spinduliuoja įžvalgas ir tiesas. Nebegaliu rašyti, staiga apleistas juoko aistros, man parūpsta pradžia ir pabaiga.

            Rašymas yra provokacija, vykusiai iškreiptas tikrovės vaizdas, kuris iškelia mus virš to, kas yra ar kas mums atrodo esą. Varžytis su Dievu, pranokti jį vienintele kalbos dovana – štai rašytojo žygdarbis, dviprasmiškas, dreskiantis ir savimyliškas, rašytojo, kuris, išsivadavęs iš savaiminio būvio, atsiduoda aukščiausiam svaiguliui, visad nerimastingam, kartais atstumiančiam. Nėra nieko skurdžiau už žodį, ir vis dėlto tik per jį patiriami laimės blyksniai, absoliutus išplitimas, kai pasijunti visiškai vienas, be menkiausio priespaudos pojūčio. Aukštybė, pasiekta per žodį, per patį trapumo simbolį! Keista, bet tą aukštybę galima pasiekti ir per ironiją, su sąlyga, kad šioji, griaudama ligi galo, skleis besitraukiančio dievo šiurpulius. Žodžiai tarsi išvirkštinės ekstazės tarpininkai... Visa, kas išties stipru, vyksta rojuje ir pragare, skirtumas toks, kad pirmąjį galime tik nuspėti, o antrąjį – suvokti, netgi daugiau – pajausti. Dar svarbesnis privalumas rašytojo valioje: atsikratyti šių pavojų. Klausiu savęs, kuo būčiau tapęs, neturėdamas sugebėjimo juodinti popierių. Rašyti – tai atsikratyti sąžinės graužaties ir apmaudo, tai išvemti savo paslaptis. Rašytojas yra nevisaprotis, naudojantis fikcijas – žodžius – kad išsigydytų. Kiek ligų, kiek pražūtingų priepuolių įveikiau šiais beverčiais vaistais!

            Rašymas yra yda, kuri išsekina. Iš tiesų rašau vis mažiau ir mažiau, ir, be jokios abejonės, galiausiai nustosiu iš viso rašęs, nebematydamas nė menkiausio žavesio šioje kovoje su kitais ir pačiu savimi.

            Kai susigrumi su tema, kad ir kokia rimta, patiri pilnatvės jausmą, smelkiamą lavoninės niekio. Dar keistesnį dalyką: viršumo jausmą, kai iššauki vaizdinį, kuriuo žavimasi. Kaip lengvai gali pasijusti esąs pasaulio centras pačiame frazės vidury! Rašymas ir garbinimas nebūna kartu: nori nenori, kalbėti apie Dievą – tai žvelgti į jį iš aukšto. Rašymas yra sukurtojo revanšas ir jo atkirtis nevykusiam Kūrimui.

            Vertė Neringa Abrutytė 

            Versta iš: Emil Michel Cioran. Exercises d‘admirations: Estais et portraits, Paris, Gallimard, 1989.