tekstai.lt

Zigmas Gėlė. Eilėraščiai iš rinktinės „GĖLYNAS“ (1979) (2)


      

Zigmas-Gele_foto
Zigmas-Gele_foto

 


       BERNO MEILĖ

 

       Jauną mergą aš mylėjau –

       Ji mane mylėjo;

       Aš tylėjau visą laiką.

       Ir jinai tylėjo.

 

       Ruduo dingo kaip svajonė,

       Daug iškrito sniego;

       Paukščių miške nebeliko –

       Ir jinai pabėgo...

 

       Esu dabar vienui vienas:

       Sėdžiu, rūkau pypkę,

       O šventadienį su vaikais

       Mušu kieme ripką...

 

       Dar biškutį čia pridursiu –

       Žėdna merga toki.

       Mane metė, mes ir tave.

       Tat gerai žinoki.

 

       [1911]

 

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

      


 

       JIE

 

       Pažvelk čia, drauguži, kaip visa kas sukas

       Linksmai ir laimingai bangoj užmiršties,

       Ir tuoj nuo akių tau slopinantis rūkas,

       Matysi, nukris, kaip retežiai nakties.

 

       Žiūrėk, kaip jie šoka... jiems vargas nerūpi.

       Jų širdys ištirpo nuo laimės trumpos...

       Ko lauki? Ko čia ant tos vietos betupi?

       Ir tau juk ar laikas prie jųjų krūvos...

 

       Tu pyksti... Išbalęs kaip giltinės veidas,

       Tu ieškai sau darbo tik labui vergų.

       Pakaks dėl tavęs!.. Jų saulutė jau leidos.

       Antros neužšviesi... nebus tiek jėgų...

 

       O ten kaip malonu... Ten visa kas žaidžia,

       Ten laimė, lygybė ir meilė šventa.

       Seniai ir tavęs pasiilgę jie geidžia

       Savąja širduže jausminga, šilta.

 

       Eik, eik ten prie jų, kur ničniekas nerūpi,

       Kur širdys ištirpo nuo laimės trumpos...

       Ko lauki? Ko čia ant tos vietos betupi?

       Ir tau juk ar laikas prie jųjų krūvos.

 

       [1911]

 

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       

 

 

       KAIME

 

                      (Skiriu draugui Jonui N-iui)

 

       Vėl kaimo vėjelis į gelmę širdies

       man papūtė meiliai srove gyvasties.

       Vai, eisiu į pievas, laukus pabraidyti,

       kad paskui galėčiau ir tau pasakyti,

       kaip kviečiai bujoja, kaip gelsta rugiai,

       kaip pievos varsotos žaliuoja gražiai,

       kaip senasai miškas per amžius gyvena

       ir ką jisai mato, ir ką jisai mena.

 

       Už kaimo pakluonių, klojimų tuščių

       žaliavo, bujavo rėželis kviečių.

       Jis tęsėsi ligi spraunučio upelio,

       o paskui už jo ligi dulkančio kelio.

       Rugiai dar negelto, ir žvirblių pulkai

       jų nelesė dar, nors jau buvo grūdai;

       tiktai vasarvidžio įkaitintą dieną,

       gėrėdamos laisve ir šiluma viena,

       malonus vėjelis pietinės šalies

       mylavo jų varpas sapnais užmiršties;

       ir sunkiosios varpos dėkingai lingavos,

       ir lengvo vėjelio malone didžiavos,

       ir snaudė ramiai ant upelio krantų,

       ir, kupinos norų, siekimų aukštų,

       norėjo, kad meiliai vanduo jas pagautų,

       lipšniai išmyluotų, širdingai nuplautų,

       nuneštų, nuvežtų į kitas šalis,

       kur siaučia ir badas, ir skaudi mirtis...

       E, daug jos laimužės pasauliui norėjo

       ir vis apie tai upeliukui kalbėjo.

       O skaisti saulutė maloniai, jaunai

       žiūrėjo į kviečius ir juokės linksmai;

       žiūrėjo ir glostė bangas jų žaliąsias,

       ir džiaugės, kad nieks didesniųjų nerasiąs.

       Ir jos, matai, būta motušės geros:

       ji jautė, kad varpos tada tebujos,

       kuomet jos gaus šilimos ir drungno lietelio,

       ir šilto, malonaus pietinio vėjelio.

       Rugius apėjau. E, vilioja kviečiai,

       jų nokstančios varpos, pilnieji grūdai,–

       bet miškas meilesnis... Nukaksiu į jįjį...

       (Tu, mano širduže, jaučiu – vėl atgyji!)

       Man pajautos ima ten žaisti jaunai,

       ir gimsta svajonės, ramybės sapnai.

       Klevai augaloti, berželiai nuskarę

       kažką ten niūniuoja, slaptai susitarę,

       ir žiūri į viršų, pakėlę šakas,

       ar, dangun įkopus, saulutė juos ras?

       Šalia jų laimingos sesutės eglaitės,

       sustojusios krūvon ant minkštos žolaitės,

       tyliai šnekučiuojas globoje beržų.

       Vai dieve, kaip girioje miela, gražu!

       Man laimė vaidenasi... Mesiu rašyti!

       Geriau dabar imsiu ošimo klausyti,

       pradėsiu žiūrėti padangėn melsvon,

       kaip debesys plaukia šalin svetimon...

 

       Naisiai, 1911

 

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       

 

 

       MAN LIŪDNA...

 

       Ir senas, ir jaunas, kaip aš dabar žiūriu,

       Dainuoja   laimingai, linksmai;

       Tik vienas aš liūdnas... O kodėl? Ar turiu

       Bent teisę liūdėti nūnai?

       Man liūdna... Krūtinė sustingus alsuoja

       Nuo skausmo baisaus, nuo žaizdų

       Ir tvinsta kraujais... Bet likimas kvatoja:

       Jam žmogų draskyti saldu.

       Aš žiūriu įnirtęs pasaulin laimingan,

       Ir erzina kančios mane;

       Ir šalton bedugnėn – tamson nesvetingon –

       Įkritęs, juokiuos kaip sapne...

       Bet juokas tas, drauge, už ledą šaltesnis,

       Kaip pančiai nakties jis žiaurus,

       Kaip veidas numirėlio... Vai,  dar baisesnis,

       Turbūt ir už veidą tą bus...

       Man liūdna... Krūtinė sustingus alsuoja

       Nuo skausmo baisaus, nuo žaizdų

       Ir tvinsta kraujas... Bet likimas kvatoja:

       Jam žmogų draskyti saldu...

 

       [1911]

 

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       

 

 

       ***

 

       (Fragmentas)

 

       Nežiūrėk į mane taip nuliūdus,

       pabučiavimų mano nelauk;

       į gyvenimą kitą įgudus,

       atsitrauk nuo manęs, atsitrauk!

 

       Juk žinai, kad esu nelaimingas;

       kančios ėda, dūzgena mane;

       mintys kyla galvoj gedulingos

       ir neduoda nurimt nė sapne.

 

       Jei aš kaltas esu tau šiandieną –

       dovanok iš gilumos širdies

       ir užmirški tą vargdienį vieną

       be sapnų, be dainų, be vilties.

 

       Jis karštai tave pirma mylėjo,

       tau dainuodavo meilę tiktai,

       tau vienai ir save pažadėjo,

       pažadėjo, brangi, amžinai...

 

       [1911]

 

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       

 

 

       ***

 

       Sodnan aš einu... Mėnulis blaivus

       šypso iš dangiško rūmo;

       mirga ir blizga žvaigždutės skaidriai;

       žemė pertekus ramumo.

 

       Liepų alėja tamsi ir klaiki;

       joje lakštingala gieda...

       Aidai malonūs bangų bangomis

       širdin man įstabiai rieda.

 

       Ė, ir seniau, kada skliautus dausų

       švietė žvaigždutės auksinės,

       dažnai girdėjau slaptingas dainas

       meilės karštos, begalinės.

 

       Daug valandų įkvėpimo puikaus

       jau nuo to laiko prabėgo;

       skaisčių svajonių išblėso vaizdai,

       kita ką širdis pamėgo;

 

       betgi lakštingalos dainų aidai

       buria lig šiol man krūtinę:

       jiejie taip puikūs, širdingi, jauni,

       kaip ta šviesa sidabrinė...

 

       Einu alėja... Suolelis. Ant jo,

       būdavo, vienas sėdėjau

       ir, sužavėtas naktužės tylos,

       dangun žvaigždėtan žiūrėjau.

 

       Dabar ta vieta niūri ir tuščia;

       dilgės iš kraštų ją puošia.

       Retkarčiais dar kuplios liepos tyliai

       ,,Requiem“ praeičiai ošia.

 

       Greta iširus sūpuoklė gailiai

       glūdi užmiršta, apleista.

       Pažvelgiu jon – ir širdies gelmėje

       darosi įstabu, keista...

 

       Tylu aplinkui. Užmigo garsai

       giesmės karštos iškilniosios.

       Žvaigždės dausose vilioja mane

       kraštan laimužės tyrosios.

 

       Miega liepužės saldžiuoju miegu;

       viskas joms puiku ir miela...

       Tiktai aš vienas nemiegu nūnai –

       ilgesio kupina siela...

 

       [1911]

 

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       

 

 

       ***

 

       Vėl aš giružėje sėdžiu tyliai...

       Medžiai šlamėdami gaudžia;

       Keistos svajonės bangų bangomis

        Mano širdužėn vėl plaudžia...

       Ją aš matau... Siauručiu takeliu,

       Rodos, į mane ji eina:

       Melsvos akutės, geltoni plaukai,

       Pati – kaip vakaras žvainas.

       Eikš, sako, mielas, skubėki greičiau!

       Laiko nedaug mums beliko...

       Saulės malonūs karšti spinduliai

       Gęsta už pagirio pliko...

       Tyliai keliuos ir lekiu, kur jinai

       Eina, kaip angelas baltas...

       Puolu j ją... Vai dievuli brangus! –

       Ledas – meili jos krūtinė!..

       Ne, sako, mielas, ne laikas čionai

       Džiaugtis ir meilę vaikyti...

       Eikš takeliu – už giružės klaikios

       Kita ką gausi matyti...

       Tyliai seku ašen jos pėdomis...

       Mane nerimastis slegia.–

       Priešais vien rūkas; iš kraštų beržai

       Miega nuskarę, susmegę...

       Kurgi aš einu? Nė pats nežinau...

       Jaučiu – mane jiji veda;

       Jaučiu jos dvasią, artumą tiktai,

       Širdį, šaltesnę už ledą...

       Keistos godelės kaip vilnys jūros

       Širdin man plaudžia, banguoja;

       Protas leinėja, ir stingsta jausmai,

       Kraujas gyslelėse stoja...

       Juoda ir tuščia – naktis akyse...

       Visas pasaulis užgesęs...

       Kur aš? Kur einu, ko ieškau dabar?

       Vai, ar dar ilgai taip tęsis?

       Nagi, žiūrėk...– netikėtai girdžiu.

       Akis atmerkiu... Dievuži!

       Priešais pieva, nubarstyta žiedais;

       Ant jos dvi jauni egluži...

       Žydi ir siaudžia pieva įstabi...

       Skersai jos upė srovena;

       Rožę, jurginą ant josios krantų

       Lėtai vėjelis dūzgena...

       Vėlei man bunda krūtinė jauna,

       Pradedu vėlei gyvuoti,

       Skečias vaidentuvės skaidrūs sparnai,

       Norisi žaisti, sapnuoti.

       Ė, tat greičiau! Lai užkaista širdis,

       Verda jausmai stebuklingi,

       Džiaugiuos, dainuosiu laimužę tiktai –

       Dainos aidai svaigulingi...

 

       [1911]

 

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       

 

 

       MERGINA

 

       Nuliūdus sėdi mergina

       pavėnyje klevelio...

       Širdis nerimsta... Ji viena,–

       nebėra jos bernelio!

 

       Dangaus beribėje lipšniai

       dainuoja vieversėliai;

       ties jais banguoja debesiai

       it Nemunėlio sieliai.

 

       Šilelis ošia ramume;

       pas jį upelis teka;

       gamta meiluojasi sapne,

       su tavo siela šneka.

 

       Graudžiai dejuoja mergina

       pavėnyje klevelio...

       Kieno tai džiaugsminga daina

       vis plaukia iš šilelio.

 

       Skarotos šakos ąžuolų

       dabina grožę slėnio;

       žibutė globoje karklų

       juokauja iš pavėnio.

 

       Pievužė žydi įvairiai;

       saulutė migdo girią;

       ir snaudžia topoliai ramiai,

       nuo karščio it apmirę.

 

       Ir eina liūdna mergina

       į savąjį darželį.

       Tenai gėlelių šeimyna

       jai lėmė aukso dalį.

 

       Dabar jurginai suminti

       pasienyje grytelės;

       žiedai lelijų nuskinti,

       nuvytusios rūtelės;

 

       tiktai gvazdikas nuošalus

       aukštyn dar galvą kelia

       ir žiūri toli į laukus,

       kur guvūs kviečiai želia.

 

       Pasauliui gera ir saldu;

       vien liūdna mergužėlei.

       Ji viena liko... Jai skaudu

        it nuskintajai gėlei.

 

       Mergelės kitos vakarais

       linksmas dainas dainuoja,

       o ji vis liūdi ir kartais

       dargi graudžiai raudoja;

 

       mergelės kitos pievose

       margus vainikus pina,

       o jai žiedai vainikuose

       vien ašaras gamina...

 

       Besarabija, 1912.V11.17

 

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       

 

 

       JEI PRAGYS...

 

       Jei pragys

       vieversys

       mano darže rūtelių,

       aš šventai,

       skubinai

       prieš jį pulsiu ant kelių.

 

       Jo daina

       bėdina

       dar sužadins man viltį

       ir skausmams,

       sielvartams

       lieps nors biškį nutilti.

 

       Ir takais

       dangiškais

       plauks tyli malda mano

       į dausas

       amžinas

       iš kančių juodo tvano...

 

       Ją lydės

       ir žavės

       vieversėlio dainužė,

       ir ji lėks,

       kol pasieks

       sengalvėlės bakūžę.

 

       Vai, seniai

       jau tenai

       samanotame kaime

       tarp kuplių

       obelių

       pakasta mano laimė...

 

       Jei pragys

       vieversys

       mano darže rūtelių,

       jis primįs

       man naktis,

       kada meldžiaus ant kelių.

 

       Naisiai, 1912.VIII.27

 

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.

       

 

 

       ***

 

       Taip čionai akacijos tylios,

       taip paniurę jų žiedai,

       nors giedri padangių skliautai,

       skaidrūs debesų takai.

 

       Tai kodėl čionai jos tylios,

       niūrūs lapai jų žiedų?

       Matau – joms nemiela, liūdna,

       matau – lapams jų skaudu...

 

       Todėl joms čionai nemiela

       glamonėjime gamtos,

       kad po jų berniokas guli

       vienas pats be mylimos.

 

       [1912]

 

       Zigmas Gėlė. Gėlynas: poezijos rinktinė. Redaktorė R. Sausienė. V.: Vaga, 1979.