21 veronika
21 veronika
ATVIRUKAS SU GĖLYTĖMIS

 

Fabrike moterys jau prikabinėjo spalvotų popieriu­kų. Tuoj bus Kalėdos, ir Veronika Šventarienė turės ne­užmiršti atlikti vieną metinę pareigą. Kai tik darbinin­kės pradėjo atsinešti tų popieriukų, tuoj jai dilgtelėjo galvon mintis: nusipirkti atvirukų! Čia pat fabrike ji kas­met gauna atviruką iš Martos, kuri dirba prie trečiosios mašinos nuo sienos. Dabar jau kelinti metai jos abi pa­sikeičia ne vien tik atvirukais, bet ir smulkiomis dova­nėlėmis. Pernai Veronika iš jos gavo nosinę su mėlynais siūlais išsiuvinėta V raide, o ji nunešė kvepalų buteliu­ką, nes Marta mėgsta išsikvepinus vaikščioti. Maloni mergina, šneki ir netuščia, bet Veronikai kartais sunku ilgiau arti jos pabūti dėl to aštraus kvapo. Ką ji šįmet nupirks Martai?

Taip, ji turės kalėdiškai apsidalyti su senąja Margareta, su Ane-Marija, su Teresa, su Nešta. Visos jos čia pat, visas ji atsimena ir nuolat mato. Galvosūkis jai iškyla tik dėl to, po kokią dovanėlę nupirkti toms, kurios ir jai šj tą kyšteli prieš šventes. Bet ir čia bėda nedidelė: užbėgs Veronika j Woolwortho parduotuvę ir pasirinks šiai tą, anai ką nors kita, o trečiai gal ir nieko, jei tarp jų santy­kiai tėra paremti tik atvirukais.

Tie popieriniai spalvoti papuošimai primena Veroni­kai, kad atvirukų reikia ir išsiuntinėti. Ji nevertina tų at­virukų. Tik gaišatis – eik, pirk, rašyk, pašto ženklus kli­juok, o po švenčių vis tiek visa kas nueina į šiukšlyną. Paprotys, ir tiek! Tačiau ir ji, kai ant židinio krašto išri­kiuoja iš kitų gautuosius, pajunta kartais šilumą. Žiū­rėk, dar tas ir anas atsimena, kad tokia Šventarienė gy­vena! Kiek jau metų nematyti, jokiais laiškais nesikeista, o atvirukas prieš Kalėdas vis tiek ateina ir primena, kad ir jie dar gyvi ir kad tu jiems lyg ir sava.

Veronikos atvirukinių pažinčių ratas sukasi apie tris­dešimt. Kad nereikėtų kas metai puldinėti ieškoti, kur čia dingo vienas kitas adresas, ji atskirame popieriaus lape susidarė tų sveikintinųjų sąrašą. Dabar pasiima prieš Kalėdas, viskas vietoje. Pasiėmusi, žinoma, ji ma­to, kas išbrauktas, o kas naujai įrašytas. Petras Nemanis išvažiavo į Kanadą ir numirė. Nebėra tarp gyvųjų ir Ste­po Šaltenio, ir Jono Kūdrio. Sąraše jie išbraukti, bet Ve­ronikai gyvos jų pavardės ir atneša atsiminimų. Štai Ne­manis – kiek jame buvo gyvybės, kiek širdies! O Juozukas Katelė, sako, dar gyvena Amerikoje, bet apau­go jau taukais ir užmiršo Teufelhageno stovyklą ir Market Harborough pereinamąją, kur Veronika jį matė pa­skutinį kartą. Juozas jis jau ir buvo, ne Juozukas, suaugęs vyras, tik Veronika pagal savo palinkimą mėgs­ta sušvelninti vardus, rodos, taip šilčiau išeina. Tas Juozukas-Juozas irgi išbrauktas iš sąrašo. Veronika dar pasiųsdavo ir jam po atviruką, nors jis kokius trejus metus jau nebeatsišaukdavo.

O Kostas Rauduvė atsišaukia kasmet iš Valijos už­kampio. Kai Veronika rašo voke jo adresą, vis atidžiau turi įsižiūrėti į kiekvieną tų vietos pavadinimų raidę, to­kie jai nežmoniški atrodo jie su tais dvigubais 1 ir vv vie­toj u. Jau paprasčiau škotų visokie lochai. Bet ji kantriai užrašo ir tą sunkų Rauduvės adresą. Kartą metuose tera­šo, ir jai malonumas prisiminti seniai matytą žmogų, kuris, žiūrėk, per tiek metų ištikimai pasveikina ją ir jos Kostą. Prieš pat Kalėdas visada ateina nepratusią rašyti ranka atkreivotas vokas: Mr. & Mrs. Sventaris. Veronika iš pradžių dar būdavo nepatenkinta, kad jis rašo ne Mrs. & Mr., kad nėjai skiria pirmenybę, kaip lietuviams turė­tų būti įprasta. Bet pamažu tas nepasitenkinimas išdilo: pagal anglišką paprotį juk visi taip rašo, ne tik Rauduvė.

Kostas Rauduvė iki šių metų jai buvo tik vienas iš tų trisdešimt, kuriems ji rašo kalėdinius atvirukus. Per tuos devyniolika metų nei Šventariai jam rašė laiškų, nei jis Šventariams. Ką tuose laiškuose sakytum? Nėra jokių bendrų reikalų – gyvenimas kiekvieno jų ėjo ir nuėjo sa­vais keliais. Liko tik smulkios prisiminimų skeveldrėlės, vis, žinoma, šviesios, nes Rauduvė nieko bloga nėra pa­daręs ar pasakęs. Kosto Rauduvės asmenyje išliko ske­veldra prisiminimų, iš kurių dar galėtum sulipdyti Teufelhageno stovykloje gyventų dienų nublukusį vaizdą.

Jis atėjo į stovyklą su kelias pirmaisiais buvusių lietu­viškų dalinių kareiviais, kurie susiprato laiku nusimesti vokiškas uniformas, kad nepakliūtų į nelaisvę. Visi jo bendražygiai dar vis jautėsi kaip kareiviai. O gal ne kaip kareiviai, gal tik kaip netašyti bernai, kurie atėję sudribo barake, išsimiegojo po kelionės ir paskui paleido valion burnas ir rankas. Rauduvė tuojau suartėjo su Šventariu, nes abu juos jungė šaulystė. Žinoma, Sventaris stovykloje gyveno savais rūpesčiais, o Rauduvė – savais, tačiau Veronikai keletas to ramaus vyro mostų paliko gerus at­siminimus. Pirmomis dienomis grįžo Rauduvė iš mieste­lio ir atžingsniavo tiesiai pas Šventarius su gabalu žuvies.

– Prašau, ponia, pasišutinkite, – ištiesė jis Veronikai. Kai ji atvyniojo peršlapusius popierius ir pamatė, kas per dovana, tai susijaudinusi ištiesė jam atgal. Tada pa­saulis buvo užmiršęs visus žmoniškus mostus su dova­nomis ir gera širdim.

– Kaip čia aš dabar!.. Imk tamsta ir išsivirk sau!

– Aš jau verdu sau, – atsakė Rauduvė ir paskubėjo iš­eiti, matyt, nenorėdamas žiūrėti į Veronikos įraudusį veidą. Tokios žuvies ji buvo valgiusi. Tuomet kalbėjo, kad tai banginis, ištrauktas iš šaldytuvų gintis nuo ba­do. Stovykloje niekas nejautė bado, bet Veronika džiau­gėsi, kad bus kąsnis kitokio maisto. Ne pats kąsnis ją turbūt ir džiugino, bet tas mostas. Atnešė, matai, ir jiems su Kostu. Ne tik atnešė, bet ir pinigo nepaėmė. Tuokart Veronika apie pinigus ir užmiršo, toks jai retas ir dėl to jaudinantis atrodė pats mostas. Bet Rauduvė atsisakė imti pinigus, kai ji vėliau prisispyrę atsilyginti.

– Niekai, užmirškit, ponia, – gynėsi jis. – Kas gi mes esam? Už markę dar neparsidavėm ir neparsiduosim.

– Kaipgi aš taip? – varžėsi ji. – Nešiosiuos visą gyveni­mą sąžinės skolą.

Taip, ji ir nešiojosi. Ne sunkumą nešiojosi, nes Raudu­vė už tą gabalą žuvies negalėjo kažkiek sumokėti. Ji ne­šiojosi gerą atsiminimą apie žmogų, kuris vaikščiojo po miestelį, užėjo žuvies ir atsiminė ne vien tik save. Geras vyras – tas Rauduvė! Geras žmogus, dabar vis rašąs kalėdi­nius pasveikinimus iš tos savo Valijos, kurios vietovių pa­vadinimai sunkiai ištariami ir dar sunkiau parašomi.

Ar tik žuvis išlaikė jo atsiminimą? Šiandien jau sun­ku atrinkti kiekvieną žmogaus pajudėjimą. Tiek metų, tiek jau ilgų metų su vasarom ir žiemom praėjo pro Ve­ronikos galvą, kad net ir gražiausi atsitikimai dingo. Ro­dos, kad Rauduvė buvo atbėgęs paimti parduoti jos ci­garečių, kai ji kartą pasiskundė, kad nebėra markių, o ji norėtų nusipirkti pieno. Taip, Rauduvė. Jis ar ne du kar­tus jai pasiūlė nusipirkti šviežios mėsos, kai buvusieji kareiviai pradėjo iš vokiečių ūkininkų slaptai supirkinė­ti ir skersti gyvulius ir tuo būdu prasimanyti pinigo. Bet visų brangiausi turbūt ne tie pasitarnavimai ir tarpinin­kavimai, o pats žmogus ir jo laikysena. Eis, būdavo, kie­mu, sustos Kostas Rauduvė, tai nė vieno iš tų buvusių kareivių su juo nepalyginsi. Jis toks pat mažai raštingas, kaip ir visas jo būrys. Bet sustos, užkalbins, tai iš jo ne­išgirsi nei tuščio žvengimo, nei kvailų zvėgojimų su dvi­prasmiškomis užuominomis. Jeigu jis neturės pasakyti naujienos, tai jo pastabos ir apie tos dienos saulę ar lie­tų, ar šiurpų vėją bus švarios ir mielos.

Dar Veronika gerai atsimena, kai jis buvo pradėjęs kalbėti apie savo norą mokytis.

– Parašyti aš moku, bet trūksta man skaičiavimo, -sakė jis, sėdėdamas Šventarių kambaryje tuo metu, kai jaunesnieji moterys ir vyrai pradėjo lankyti šoferių kur­sus. Šoferiu jis nenorėjo būti. Kam man? – sakė. – Ar aš pirksiu automobilį? Bet jis norėtų išmokti geriau skai­čiuoti. Iš berno jis išėjo statybininku ir dirbo sunkiai. O gal mieste koks nors velnias netyčia pasiūlys jam darbo krautuvėlėje? Ir Veronika tada pagalvojo: kodėl gi ne! Tokiam žmogui gali pasiūlyti patikimo darbo ir ne tik velnias. O jeigu, sakysim, reikėtų patikrinti, pavyzdžiui, ar teisingai išrašyta sąskaita, arba jeigu kas imtų dides­nį kiekį prekių – prapuolęs tada Kostas Rauduvė!

Toks prapuolęs jis ir išvažiavo į Angliją, nes bendro­jo lavinimo kursų niekas stovykloje neįsteigė. Veronika jam dar sakė:

– Ateik, pamokysiu kartais aš, kartais gal Kostas, – bet Rauduvė atsisakė. Jei jį vieną šitaip mokys ir dar net dviese, tai jis neišsimokėsiąs. Nors Veronika įtikinėjo, kad nieko nereikės mokėti, bet jis atsisakė: ne, ne! Tu mums toks geras, sakė Veronika, atbėgai anąkart su žu­vim, tu mums kaip savas, tu mums kartais geresnis už savą. Sėsk, imk popieriaus lapą ir skaičiuok. Tądien jis atsisėdo, skaičiavo, stengėsi, bet tuo ir baigėsi mokslas.

Iš Market Harborough jis su būriu kitų išvažiavo dirb­ti pas ūkininkus. Atitarnavęs privalomus metus, atsidū­rė Valijoje, ir iš visos pažinties ir bičiulystės liko tik kalė­diniai atvirukai. Dar per praeitas Kalėdas, žiūrėdama į dešimtis išrikiuotų atvirukų, Veronika pajuokavo vyrui:

– Įtaisyk tu man didelį albumą. Suklijuosim – čia to, čia kito atsiųstieji. Įdomu prisiminti. Kol mirsim, tai iš kai kurių prisiekusių siuntėjų susidarys po kelias dešimtis.

Tuo pasikalbėjimu viskas ir baigėsi. Po švenčių atvi­rukai buvo išmesti, kaip ir kiekvienais metais, ir sveiki­nusiųjų atsiminimas jei ir sugrįždavo reta proga, kokios nors smulkmenos sukeltas, tai ir vėl dingdavo ilgam. Dabar Veronikai suėjo vėl visi su atsiminimų skeveldro­mis, kai ji išsitraukė iš stalčiaus sąrašą ir ruošėsi siųsti tuos kalėdinius atvirukus. Rauduvę ji buvo atsiminusi, kai stovėjo parduotuvėje ir apžiūrinėjo atvirukus. Ką jam nusiųsti? Ar su stirnomis? Ar su varpeliu? Ar su ap­snigtais medžiais? Rodos, vis ne ir ne. Jai ir gaila, ir liūd­na, kai tik prisimena tą vyrą nuo praeitos vasaros.

Su savo Kostu praeitą vasarą ji atostogavo Anglezėje. Diena vis atrodydavo per ilga, kad galėtum nuo ryto iki vakaro ištaukšėti gatvėmis ar išvaikščioti keliukais. Dėl to jie sėdo vieną rytą į ekskursinį autobusą ir pasuko to­lyn per miestus ir kaimus pasidairyti. Autobusas susto­davo pailsėti. Bet prie Llangolleno nuleido padangą. Mieste šoferis kartojo sustojęs:

– Valanda! Viena valanda!

Veronika su Kostu pasuko į valgyklą. Veronika rūpi­nosi, kad greičiau paduotų valgyti. Pataisys tą padangą, ir nuvažiuos ekskursija! Dėl to jie valgė paskubom ir žvilgčiojo j laikrodį ant sienos. Po pietų Veronika išbėgo pro duris pirmoji ir šaligatvyje nerimaudama žiūrėjo į Kostą, kuris nunešė prie kasos pinigus apmokėti. Bet Kostas dar tebestovi prie kasos. Tai ji grįžta, praveria duris ir balsiai prataria:

– Kostai, paskubėk, Kostai!

Kai ji vėl uždarė duris ir apsisuko, tai susidūrė su pražilusiu akiniuotu vyru, kuris žiūrėjo į ją ir šypsojosi. Apie akis kažkas pažįstama. Gal tos raukšlelės, o gal vi­sas veido sudėjimas išduoda jai pažįstamą žmogų. Gal vien tik šypsena kažkur matyta.

– Ponia mokytoja Veronika, ar ne? – sako nepažįsta­masis ir dar žvilgteli į mažiuką senį ilgais ūsais ir įdegu­siu veidu, kuris irgi stabteli, bet tuoj atsiduria prie val­gyklos durų. – Išgirdau, kad lietuviškai kalbate, žiūriu...

– Kostas Rauduvė? Iš tiesų, iš tiesų! Tas pats. Nuluptą pažinčiau!

Veronika žino, kad ji sako netiesą. Ji atpažįsta Rau-duvę iš neryškių veido bruožų. Bet tegu jis būtų ėjęs pro šalį ir nesustojęs, tegu būtų ėjęs net dešimt kartų -žmogus, ir tiek.

– Žiūrėk, Kostas! – sako ji iš valgyklos išeinančiam vy­rui, ir jie visi sveikinasi. Ji net užmiršta, ar jau sveikino­si su tuo senu pažįstamu. Taip, jau sveikinosi. Bet ją ap­ima baisumas, kad jau pačiame pirmajame Rauduvės sakinyje tik du žodžiai lietuviški: ponia ir Veronika. Iš tikro tik vienas žodis, nes Veronikos vardą lygiai taip pat ištartų ir nelietuvis.

– Aš užmiršau lietuviškai, – pasiteisina Rauduvė. – Aš niekad nesutinku lietuvių.

Jie persimeta keliais sakiniais. Tas mažasis senukas ilgais ūsais yra jo ūkininkas, o Rauduvė – jo ūkio prie­vaizdas. Veronika nori skubėti į autobusą. Ji turi skubė­ti, nes kaip jie grįš, jeigu ekskursija nesulauktų ir nudar­dėtų be jų? Veronika skuba, bet kiekvienas naujas Rauduvės sakinys jai lyg koks netikėtas sunkus akmuo. Ar tas Kostukas šitaip pamiršo savo kalbą? Kai ji paklau­sė, kur jis čia gyvena, tai Rauduvė iš pradžių nesuprato. Jis pradėjo sakyti, kad vedęs anglę, savininko dukterį, ir dabar esąs turtingas. Ak, Veronika klausė, kur jis gyve­na? Keturiasdešimt dvi mylios į šoną, arti jūros, tai ten jis gyvena.

Gera šypsena Kosto Rauduvės veide pro tas raukšle­les apie akis, kai jie atsisveikino. Rauduvė atsigręžda­mas įėjo į valgyklą. O Veronika atsisveikinusi užmiršo, kur ji skubėjo. Laikas važiuoti? Aha, taip, laikas važiuo­ti, laikas padidinti žingsnį. Laikas jau važiuoti.

Tą dieną ji iki vakaro kalbėjo apie Rauduvę. Ar žmo­gus gali užmiršti savo kalbą? Kaip baisu turi būti gyven­ti, kai nebesurandi savų žodžių nedideliam sakiniui su­daryti! Ar jis kaltas? Jis turi būti baisiai nelaimingas. Dabar jai atrodo, kad visa ta geroji Rauduvės šypsena buvo nudažyta liūdesiu.

Kai ji sėdasi adresuoti kalėdinių atviručių, prieš akis vis iškyla Rauduvės paveikslas. Kam gerai bus stirnos, kam varpeliai, kam apsnigti medžiai arba, va, į važį pa­kinkyti arkliai, bet Kostui Rauduvei reikėtų šiltesnio vaizdo. Gal jis kaltas, kad užmiršo savo kalbą, o gal ir Veronika. Gal mes visi kalti.

Veronika nurašinėja iš sąrašo kitų adresus, pasiraši­nėja atvirukus, bet Rauduvės pavardę praleidžia. Ji ati­deda šventinį atsiskaitymą su juo rytojaus dienai. Jeigu būtų knyga, kokia nors didinga, žavi lietuviška knyga, pasiųstų Rauduvei, tegu pasidžiaugia. Vienas žmogus, visų užmirštas, tai tegu atgytų. Tegu pats atgytų ir tą sa­vo anglę sudomintų. Bet tokios knygos ji neturi. O išei­tį reikia surasti.

Vakare ji atsimena, kad sesuo iš Lietuvos atsiuntė jai Čiurlionio kūrinių atvirukuose. Ar Rauduvė supras Čiurlionį? Gal ir nesupras, bet ji vis tiek pasiima aplan­kei} su tais atvirukais ir ieško tinkamiausio. Jei ir nesu­pras, tai gal pajus, kad tasai kalėdinis jos sveikinimas ateina iš lietuviškos širdies. Ar siųsti tas tris baltas gėly­tes, ar pilies pasaką, ar karalių pasaką, ar šaulį? Taip sunku apsispręsti. Bet ji apsisprendžia: į užrašytą voką įdeda Kostui Rauduvei tas tris baltas gėlytes. Jai atrodo, kad tai yra gerumo ženklas, šviesaus pasaulio vaizdas. To gerumo ir kartu liūdnumo šiuo metu perpildyta jos širdis.

 

Kazimieras Barėnas. Dvidešimt viena Veronika: novelių romanas. – London: Nida, 1971.


 

21 veronika
21 veronika