tekstai.lt

Kazys Saja. Radijušas. Telefonas. Du apsakymai

Kazys Saja. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Kazys Saja. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

Radijušas

 

Man jau buvo treji, o gal net ketveri metai. Mudu su mama ruošėmės eiti į bažnyčią. Iki Pasvalio – basi, o ten, prie Svalios, nusimazgosime kojos, apsiausime bateliais ir pašte įmesim laišką į Ameriką. Barborai Rudakienei. Ji – mūsų mirusio tetės sesuo ir Apalio, mano brolio, krikštamotė. Jis ir pats krikštamotei parašė: „Brangi Tetule, aš jau išaugau ir nudėvėjau drabužius, kuriuos man buvote atsiuntus. Nežinau, kuo reiks apsitaisyti, kai rudenį turėsiu eiti į mokyklą. Bučiuoju Tamstos rankeles ir prašau: gal vėl atsiųstumėt man kokių nors, kad ir nenaujų, jau panešiotų skudurėlių.“
Mama iš geraširdės Rudakienės tikėjosi gauti ir keliolika dolerių, o Pasvaly ketino aplankyti vieną bičiulę, kuri buvo laimingai ištekėjusi ir su vyru čia apsigyvenusi. Gal ji paskolins mamai nors pusšimtį litų. Mokesčiams, daktarui, vaistams – bent iki to laiko, kol sulauks pagalbos iš Amerikos.
Šį kartą Mamutė nebeturėjo nė penkių centų, kad po pamaldų man nupirktų bandelę. Sakė, ten, kur mes einam, būsim pavaišinti. Liepė man būti mandagiam ir visoms ten esančioms ponioms pabučiuoti ranką.
Aš dar niekad nebuvau tokiame dviejų aukštų mūriniam name su aukštom lubom ir plačiais langais. Mano mama ten iš tikrųjų buvo laukiama, jauna ponia mane net pagyrė, pasakė, kad esu gražus, atrodau protingas ir gerokai panašus į savo tėvą. Bučiuodamas jos ranką pajutau, kaip skaniai ji kvepia, o ant vieno piršto – žiedas su tokia pat akim, kaip ir jos auskarai, iš tolo kaip dvi žuvų pūslės. Ešerių, kuriuos Apalis sugauna Lėveny.
Kitam kambary už stalo sėdėjo du vyrai ir viena moteris, jie, gal mūsų laukdami, buvo nusprendę kortomis palošti „Kiaulę“.
Aš dar nebuvau matęs, kad palubėj šviestų stiklinė kriaušė su kažkokiu sijonėliu! Prie sienos – toks baltas kaušelis su dviem guzikėliais. Paspaudi vieną, ta lempa ima šviesti, paspaudi kitą – ji užgęsta. Užpūsti nebereikia.
Aš turbūt nuraudau pajutęs, kad per ilgai esu nustebęs, išsižiojęs. Išgirdau, kaip mama klausia, ar tos virvelės, einančios per sieną, įkaitusios negali užsidegti.
– O kas čia degs? – pasididžiuodama kalbėjo jos buvusi draugė. – Čia viskas iš plytų, viskas iš mūro.
– Pas jus – kaip bažnyčioj, – pritarė mama.
– Skirtumas tik tas, kad mes dar turime elektrą...
Mus jau sodino prie stalo. Stengiaus neišlaistyti saldžios arbatos ir nepritrupinti gardžių pyragėlių.
Mamutė perspėjo, kad šitiek suvalgęs daugiau nebeimčiau, bet ponia pasiūlė bandelių:
– Kiti jas valgo prie alaus, o tau įpilsiu kompoto...
Tuo metu ne toks šnekus jos vyras išsitraukė laikrodį su grandinėle ir atsistojęs priėjo prie kito, mažesnio stalelio, ant kurio, kaip ant kokio altoriaus, buvo uždengta kažkokia paslaptinga skrynelė. Ją atidengęs tas ponas pasakė:
– „Pupų Dėdės pastogė“. Gal norėsit išgirsti.
Jis ten dar kažką pasukiojo, ir įvyko stebuklas!
Ta skrynelė, kurioj net gaidys ar katinas turbūt neišsitektų, prašneko lyg čia pat kažkur stovintis žmogus. Ne tik prašneko, bet ir uždainavo:

 

Avinas aveles muša,
Kam neklauso radijušo...

 

Neiškentęs pripuoliau, ieškau, kur čia kas galėjo taip gudriai „pasikavoti“, o tas ponas šeimininkas nusijuokęs man sako:
– Čia radijas, vaikeli, radijas. Turbūt niekad nesi tokio daikto nei matęs, nei girdėjęs?
– Ne...
Sakiau „ne“, o jau linkčiojau galvą, žvelgdamas į mamą. Ji iškart suprato, kad man atsitiko nelaimė.
– Jis prileido į kelnes... – paaiškino šeimininkams ir pripuolusi trejetą kartų sušėrė man per pasturgalį.
– Einam... – negarsiai jai patarė ponia šeimininkė. – Parodysiu jums... Galėsit nusiprausti.
Šeimininkas susiprato pradaryti langą.
Mamutė pačiupo man už ausies ir nuvedė ten, kur stovėjo ne koks kubilas ar gelda, o balta kaip sniegas didelė vonia.
Aš verkiau iš gėdos ir prausiamas mamos prašiau:
– Eikim namo. Tik Apaliui parėjus nieko nesakyk. Daugiau aš niekad... Tikrai taip nebebus.
– Paskubėk. Nusišluostyk, kol aš ten visų atsiprašysiu.
Beveik visą kelią iki liepto per Lėvenį mudu ėjom tylėdami. Tik Mamutė porą kartų pasakė:
– Gana, jau gana. Užmirškim. Nors tu nebedūsauk.
Aš tik norėjau prisiminti juokingą to „dėdės“ dainelę:
– „Avinas aveles muša, kam neklauso radijušo...“ O kaip ten toliau?
– Toliau... Tu pats žinai, kas buvo toliau...
– Man labiau patinka ta, kur tu dainuodavai:

 

Per žirnienas, per pupienas –
Pyragėlių pirkti!
Pirksiu didlį – nesuvalgys,
Pirksiu mažą – neprivalgys,
Pirksiu vidutinį!

 

Mama paėmė mane ant rankų žinodama, kad aš per tą svyruojantį, iš karčių sudurstytą lieptą pats vienas nepereisiu.
– Kazelis – paskutinis mano kryželis, – pasakė nepiktai. – Nebenupirksiu aš tau pyragėlio. Nei didelio, nei mažo.

 

Po daugelio metų aš susipažinau su tuo žmogum, kuris prieš karą pasivadinęs Pupų Dėde per Lietuvos radiją dainuodavo savo kupletus. Tai buvo Petras Biržys, jis dabar gulėjo Vilniaus onkologiniam dispansery Bokšto gatvėje. Dar nebuvo praradęs vilties pasveikti ir kokiam nors filme ką nors suvaidinti.
Pupų Dėdė labai smagiai juokėsi, kai jam papasakojau, kaip aš Pasvaly, išgirdęs jį dainuojant „Avinas aveles muša“, iš nuostabos net apsikakojau.
– Matai! – apsidžiaugė Biržys. – Kas galėjo manyti, kad būdamas senas ir dar čia atsidūręs, išgirsiu tokį komplimentą! Žinai, nedaug trūksta, ir man kas nors atsitiks... Dabar aš jau radijušo nebesiklausau.

 

 

Telefonas

 

Mano dėdė Pranas Žebriūnas po karo buvo suimtas kaip buvęs nepriklausomos Lietuvos kariškis, kapitonas. Grįžo iš Vorkutos lagerių ieškodamas atsakymo, kodėl jo ir mūsų valstybės gyvenimas taip nepalankiai susiklostė. Apskritai, ar verta mums klausti KODĖL, jei nerandi atsakymo TODĖL?
Man kartais atrodo, kad visas žmogaus gyvenimas – tokio atsakymo ieškojimas. Iki šiol sakau sau ir kitiems: eik su tais, kurie ieško, o ne su tais, kurie šaukia: radau!

 

1939 metų vasarį, kai, vieną rytą ilgiau pamigęs, seklyčioje išvydau tarp dviejų žvakių gulinčią Mamutę, galima sakyti, numiriau ir aš. Neprisimenu, nežinau, ką tuo metu veikė mano brolis, kas ir kada iš Pasvalio stoties parsivežė tetą Juzę ir dėdiną Žebriūnienę. Kas kapuose atkasė tą pačią duobę, kur jau gulėjo mūsų tetė ir du mano broliai? Kur ir kaip buvo sutarta, kad žmonės, kuriems mes buvome skolingi, išsidalins mūsų likusį turtą, namus ir žemę?
Spėju, kad visa tai kažkaip sutvarkė teta Žebriūnienė ir mūsų kaimynas Antanas Andrašiūnas. Gal jis nuvežė mus vėliau ir į traukinių stotį.
Paskui jau kaip sapne: Apalis siauruko vagone apkabino mane stovintį prie lango ir ėmė raminti sakydamas, kad mes važiuojame į Kauną, gyvensime pas savo dėdę kapitoną. Jis turi dukterį Danguolę ir sūnų Arūną. Jie ten žaidžia ne su kokiom valgomom pupom, kaip aš iki šiol, o su mažais, beveik tikrais automobiliukais. Prisuki, paleidi, ir važiuoja... Jie ten turi visokių žaislų, o jau naginių tai tikrai nenešioja.
Tuos Apalio gundymus aš dar prisimenu, bet nežinau, kada mes persėdom į kitą traukinį ir kaip atsiradom Kaune. Mus kažkur vežė dėdinos nusamdytas vežėjas. Sustojom prie fotografo durų. Dėdina vėliau pasakojo, jog aš buvau naginėtas, apvilktas mamos vatinuku, perjuostas pančiu, ant kaklo – vilnonė mamos kojinė. Bet kai Žebriūnienė tokį nudriskėlį pastatė prieš fotoaparatą, brolis apkabino mane, ir atsukome fotografui nugaras.
Man iki šiol graudu ir keista, kad globėjai per daugelį metų nerado reikalo nuoširdžiau su manim pasikalbėti, ką nors paaiškinti, kad aš jiems pasidaryčiau savesnis ir nesijausčiau toks vienišas, niekam nereikalingas.
Aš ir dabar dar nežinau, ar dėdina po mūsų mamos laidotuvių pati viena nusprendė vyrui kapitonui padaryti staigmeną – parvežti mus nuskurdusius į Kauną ir parodyti jam, ne per seniausiai jai išdrožusiam:
– Arba aš, arba tie tavo ubagai!
Dėdė Pranas priekaištavo žmonai už jos norus padėti jaunesniam broliui Viktorui ir seseriai Vandai. Dabar ji Pranui pasakys:
– Štai!.. Ubagų yra ir tavo giminėj.
Rodos, tą pačią dieną Apolinarą jie išlydėjo į našlaičių prieglaudą, zitietės vienuolės mano brolį ketino išmokyti amato. Aš tik viena ausim išgirdau, kad Apalis galės būti batsiuviu.
Žebriūnai man taip ir nepaaiškino, kad aš nuo savo tetės esu apsikrėtęs džiova, todėl mane būtina atskirti nuo Danguolės, o juo labiau nuo jaunesnio Arūno. Kol jie būdavo mokykloj, o dėdė su dėdina darbe, aš likdavau vienas. Be draugų ir be žaislų. Pas mus ateinanti tarnaitė Julė mane pamaitindavo ir liepdavo išgerti dar kažkokių vaistų. Nuo jų pradėdavau gokčioti, o ji žemaitiškai kartodavo:
– Je, je... Vaista, katrie mačija, visuomet būna bjaurūs.
Tebebuvo žiema, basas po kiemą lakstyti negalėjau. Naginių jau nebeturėjau, o pirmuosius batus dėdė Pranas nupirko tik vasarą. Šiek tiek per didelius, išaugimui, ir dar su skylutėm ir su dirželiu. Net žinau, kad jie kainavo septynis litus.
Iki tos laimingos dienos apsiaudavau tik senais Arūno batais ir išeidavau į kiemą. Jau žinojau, kad žaliai dažytas namas su dvejom stiklinėm gonkom priklauso Orentams, o mes išsinuomoję tik pusę namo, Basanavičiaus gatvėj pažymėto 14 numeriu.
Pavakariais, kai visa Žebriūnų šeima susirinkdavo svetainėje prie stalo, aš jau turėdavau būti pamaitintas ir eiti į savo prieškambarį. Ten stovėjo mano vaikiška lova, prie sienos – kabykla paltams ir kepurėms, apačioj išrikiuoti batai, o palei lubas – elektros skaitiklis, protarpiais įkyriai ir bauginančiai zirziantis.
Čia nebuvo nė vieno lango. Užgesinai šviesą ir miegok.
Tas per daug ankstyvas miegas buvo pati didžiausia kančia, kokią po Mamutės mirties teko išgyventi. Naktimis mane kamavo tokie sapnai, tokios nenusakomos šmėklos! Jos nedingdavo netgi tada, kai atsibusdavau. Užsiklojęs galvą pradėdavau melstis: „Dievo angele, mano Sarge, apsaugok mane nuo to, kuris dabar tūno už ano palto...“ Kartais dar tekdavo prisipažinti: „Man labai reiktų išlipus nusišlapinti, bet nežinau, kaip pasiekti naktipuodį, pakištą ten giliai po lova...“
Aš nebesusitikdavau su broliu. Nežinojau, kur ir ką jis veikia. Ar dar prisimena mane? Kol kas neturėjau nė vieno draugo, kuriam būčiau galėjęs visa tai apsakyti.
Ačiū Dievui! Rudenį jau turėjau eiti į mokyklą. Beveik iš karto pamilau savo pirmąją mokytoją. Edvardą, su kuriuo buvau pasodintas į pirmąjį suolą, jau kitą dieną vadinau Edziuku.
Praėjo metai, kuriems aprašyti reikėtų neplonos knygos ir dar didesnės skaitytojų kantrybės.
Prisukamų automobiliukų nebuvo nei mūsų, nei Edziuko namuose, bet Edvardas žinojo, kaip galima pasidaryti beveik tikrą telefoną. Reikia ilgo vaškuoto siūlo ir dviejų „švakso“ dėžučių. Siūlą jis pats žadėjo parūpinti, o dėžutes reikėjo man kur nors surasti. Prieškambary, kuriame aš miegojau, buvo ne tik visokių batų ir šepečių, bet ir dėžučių su batų tepalais.
Vieną radau jau tuščią, o kitoje dar juodavo šiek tiek tepalo. Peleninėj pastebėjęs gerą papiroso nuorūką, tą likusį „švaksą“ iš dėžutės pakraščių gražiai iššluosčiau ir užtepiau ant dėdės pusbačių.
Paskui mudu su Edziuku abiejų dėžučių dangteliuose vinimi iškalėm po kelias skylutes, o į dugnelius įvėrėme vaškuotą siūlą. Užmezgėm ir dar stropiai užlipdėme vašku. Viskas. Dabar galime vienas nuo kito atsitolinti beveik per visą kiemą ir dėžutę priglaudę prie ausies ką nors išgirsti arba patys į ją ką nors pasakyti.
Iš pradžių abu taip garsiai plyšavom, kad ir ausinių mums nebereikėjo.
– Edziuk, – šaukiu, – ar tu mane girdi?
– Kol kas dar ne. Tyliau šnekėk, tada išgirsiu...
Nebaigėm. Mane griežtu mostu pasišaukė dėdė kapitonas.
– Eikš, eime su manim. Ką tu padarei su mano batais?
– Aš? Nieko. Truputį ištepiau, bet kol kas nenublizginau.
– O kas tavęs prašė?
– Edziukas. Mums reikėjo dėžutės telefonui.
Dėdė atsivedė mane į saloną ypatingiems svečiams. Ant sieninio kilimo kabojo karininko kardas, sukryžiuotas su to paties kardo makštimi. Čia dar buvo apvalus stalas, radijas, sofa, sekreteras... Žebriūnas mane bloškė kaip kokį pupų pėdą ant tos sofos ir pradėjo tvatyti. Ačiū Dievui, ne diržu, o delnu. Ir ne per ausis...
Dėdė Pranas nuo paties ryto buvo priekabus ir piktas. Prieš porą dienų svetainėje perdegė lempa, kuri turėjo gražų porcelianinį gaubtą. Kažkas taisydamas tą šviestuvą šiek tiek nuleido. Dėdė paryčiais grįžo išgėręs ir praplikusia galva jį sudaužė.
Dar buvau girdėjęs, kad dėdė Žebriūnas atsistatydina. Jis jau turi Telšiuose prie ežero nusipirkęs sklypą ir ketina ten ūkininkauti. Gal ir grįžo atsisveikinęs su bendražygiais.
Jį suerzino ir Julė, panorusi atsiimti, kiek jai priklauso už ištarnautus metus, ir pagaliau ištekėti. O anądien atėjo raudodama: tas apsimetėlis, sukčius pasiglemžė jos pinigus ir dingo. O Stalino Rusija rengėsi „priglobti“ visą Lietuvą. Dėdė Žebriūnas citavo Prezidento žodžius: „Atgavome Vilnių, bet praradome savo valstybę.“
Lupamas, kaip ir priklauso, aš pradėjau verkti. Lyg ir nebuvau tos bausmės vertas. Dėdė mane paleisdamas pasakė:
– Kietas tas tavo pasturgalis... Net ranka paskaudo.
Jis patarė man nusiprausti, o Edvardui telefonu garbingai raportuoti: „Pelnytą bausmę atlikau, toliau tarnausim Dievui ir Tėvynei.“
Kitą dieną mieste išgirdom neįprastą maurojimą. Rusų tankai Savanorių prospektu leidžiasi Kauno senamiesčio link!
Po savaitės išsikraustėme į Žemaitiją. Žebriūnai dar nebuvo nusprendę, kuriam iš tetų ir dėdžių mane ten atiduos. Kur ir kaip toliau gyvens Apolinaras, man jie nieko nesakė, o gal ir patys nežinojo.

 

1944 metų rudenį aš jau buvau dvylikametis. Nauji mano globėjai, „ciocelė“ Petronėlė ir dėdė Adomas, artėjant frontui pasitraukė su savo gyvulėliais toliau nuo Paukštakių kryžkelės. Čia platesnis vieškelis ėjo nuo Telšių link Plungės, o siauresnis – nuo Alsėdžių į Kantaučius ir Žlibinus.
Tą dieną iš gretimo Paežerės kaimo į mūsų kiemą įsuko du poriniai vežimai. Viename – net nuo Pasvalio čia atkakę mano vaikystės kaimynai Andrašiūnai su keturiais vaikais, kitame – dėdė Kazimieras ir dėdė Pranas. Abu taip pat su žmonom ir vaikais. Jie buvo pasiryžę keliauti į Vakarus, bet vieškelį užtvindė besitraukianti vokiečių kariuomenė. Kai tik atsirasdavo tarpai, į juos tuoj įlįsdavo tos progos laukusių bėglių vežimai.
Dėdė Žebriūnas su Andrašiūnu nuėjo prie Paukštakių mokyklos pasižiūrėti, gal ir jiems jau būtų galima judėti toliau. Jų žmonas kamavo abejonės, ar apskritai verta rizikuoti. Žebriūnas, nepriklausomos Lietuvos kapitonas, nujautė, ko gali tikėtis iš sovietų valdžios. Antanas Andrašiūnas taip pat nerimavo. Kadaise jis buvo savanoris, dalyvavo kovose su bolševikais.
Kol vyrai stebėjo kelią, moterys man įdavė vištą ir liepė nukirsti jai galvą. O aš niekada to nedaręs, bet vis dėlto pasiėmiau kirvį... Bėgliai gal dar spės pavalgyti pietus, o toliau – kaip Dievas duos.
Dėdė Žebriūnas nuo vieškelio man parnešė dovaną. Jis ten rado kariško telefono ausines. Viena dar visiškai sveika, o kita įskilusi.
– Te, – pasakė prisiminęs, kaip anais metais mane nubaudė. – Gal išrasi kokį modernesnį telefoną.
Gal per daug plačiai šypsojaus tokiu netinkamu laiku, todėl jis dar pridūrė:
– Matau – gražius dantis esi užsiauginęs. Gal kitiems šiandien jų neberodyk.
Ir čia, bėgliams bevalgant, nuo Telšių pusės nugriaudėjo labai stiprus sprogimas. Vadinasi, sovietų armija jau ten, už keliolikos kilometrų. Dabar jau nebe laikas ir vištiena dalintis... Visi paskubom susėdo į savo vežimus ir pasuko atgal. Paežerės kaimas buvo tolėliau nuo visų vieškelių.
Vėliau paaiškėjo, kad rusai tuo metu dar buvo toli. Per sprogimą Telšiuose išlėkė į orą beveik nebesaugoma spirito gamykla. Telšių girtuokliai jau ir anksčiau rasdavo būdų pasiekti didžiąją saugyklą. Dabar ten ne kažin kas bebuvo likę. Vagišiai nusileido kopėčiom į požeminę cisterną, tamsoj nusprendė pasišviesti, ir visas fabrikas išlėkė į orą.

 

Po penkerių metų, kai jau mokiausi Klaipėdos žemės ūkio technikume, dažnokai guldavau nevalgęs. Kambaryje turėjau po pagalviu pasikišęs dėdės Prano dovanotą sveikąją ausinę. Ją prisijungdavau prie garsiakalbio laidų, kurie buvo išvedžioti po bendrabučio kambarius. Per tą „švakso dėžutę“ netrukdydamas kitiems galėdavau klausytis iš Vilniaus transliuojamų koncertų.
Tuo metu dėdė Pranas Žebriūnas Vorkutos lageriuos „ilsėjosi“ ant narų arba plušėjo anglių kasykloje. Jis buvo nuteistas dešimčiai metų. Nelinksmas ir Andrašiūnų šeimos likimas. Nepažįstu nė vieno, kuriam po karo Lietuvoj būtų buvę smagu. Neteko bendrauti su tokiais.

                                                                                                                                       2016                                                                                                                                                                                          

                                                                                                                                                                                                                                         

 

                                                                                                                                                                         

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa)

 

b_200_312_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_liepa_Metai_nr_7.jpg