tekstai.lt

Maksas Kempinskis. Poezijos karai (neįvykusios dvikovos pasekmės)

maksas%20kempinskis%20geltona.jpg       Šis tekstas buvo parašytas (nes buvo užsakytas!) pakankamai seniai, bet nemanau, jog galima jį imti ir užmiršti. Kažkaip jis vis neiškrisdavo man iš atminties. Nežinau, ar "Poezijos karai" ko nors yra verti, mat tai pirmas mano tekstas, kuriam būtinai reikalingas piešinėlis - tai manau yra nauja, bent jau mano kūrybos kontekste… Prisimenu, "redaktorė", perskaičiusi recenziją, baisiai "užsiparino" ir pasakė: aš nenooooriu netekti Parulskio ir Jonušio. Pasakė tai tokiu tonu, lyg jie būtų maisto kortelės per badmetį. Hm… Bet tekstas liko, ir visgi siūlau paskaityti. Taigi…


       Norėčiau vėl prabilti, jei leistumėt, gerbiamieji skaitytojai, tik šį kartą ne apie poeziją, o apie kritikų mūšį. Mane tai paskatino padaryti nelauktas L. Jonušio ir S. Parulskio ginčas dėl A. Mockaus kūrybos (žr. Š.A  2002 m. Nr.1). Taigi vėl kritika apie kritiką? Ne. Perspėju iš anksto, esu nenusiteikęs rimtai ir atidžiai nagrinėti nei Jonušio, nei Parulskio argumentų - jie užtektinai asmeniški, svarūs - todėl šiek tiek nusimanančiam apie poeziją žmogui turėtų būti aiškūs. Taip pat nenarpliosiu Mockaus, nes neverta savaip perpasakoti Jonušį ir Parulskį ar juos abu derinti, lipdant į mitinę dviprasmybės pabaisą, o be to, bijau, kad gali netikėtai įvykti nervnyj sryv ir pradėsiu spjaudytis prakeiksmais ar izporožniatsa pabodusiomis vertinimo struktūromis. (Nors gal ir pradėsiu - nežinau, tekstas pats nuves ten, kur reikia).


       Esu nusprendęs su visa iš to sekančia atsakomybe pamąstyti apie literatūros kritikų poziciją a priori. Todėl skelsiu iš karto tiesiai: Lietuvoje labiausiai korumpuoti ne valdininkai, o literatūros kritikai, ir štai kodėl. Mūsų rašančių nedaug ir mes vienas kitą dažniausiai pažįstam, todėl neišvengiamai užsimezga ryšiai, draugystės, pažintys, partnerystės. Taip galop nelieka gryno profesinio intereso: negi apie savo družbaną rašysi blogai? Ir va čia iškyla didžiausia mūsų bėda ir gėda. Turim gerų kritikų, bet jie lyg erkėmis aplipę visokiausiais pažįstamais-nepažįstamais pataikūnais. Nes poetai, kai nori (kai reikia) gali būti ir labai geri. Kaip kačiukai jie meilūs ir žvalūs, akys žiba tarytum žvaigždelės: parašyk apie mane, parašyk… prašo meiliai… O prie to - jei dar tie korifanai su tavim geria ir, kaip dažniausiai būna, stato dykai - tai galutinai palūžti. Todėl ir stena koks kritikiūkštis, stena ir gimdo, nors jaučiasi, jog rašydamas "gerai" minty taria: Eik tu na… su tokia poezija…

       Bet grįžkim prie mūsų abiejų šio rašinio kaltininkų: čia Jonušys - tai tipiškas sabutylniko atvejis. Aš visiškai jį suprantu. Jeigu jau Laimantas ir Aivaras, užlipę ant aukščiausio Vilniaus kalno, kažkada maukė vyną, gėrėjosi saulėlydžiu ir gal net skaitė eiles - šitas įspūdis tikrai turėjo nenublankti net per daugelį naštos metų. Tuo tarpu Parulskis su Mockumi jaučiasi, kad negėrė, ir jam A. M. praktiškai po…. Todėl objektyvumo žymiai daugiau. Parašė žmogus kaip manė (tiksliau - taip, kaip yra), pastatė epigoną A. Mockų į savo vietą ir išvadavo literatūros mokslą nuo bereikalingo blaškymosi. Tuo tarpu Jonušys beveik visus metus mąstė, kaip savo draugeliui nušluostyti ašaras ir sumąstė tik tiek, kad Mockų galima būtų lyginti su Kajoku. Na žinote! Neužtikau, gerbiamasis, aš ten jokio Kajoko, neužtikau…O, be to, ką čia ir bekalbėsi: A.Mockus tikrai radauskininkas, bet nemanau, kad tai blogai. Puiku!

       Prisimenu, kai per vieną PDR girtas Kunčinas man pasakė: „parašyk 100 tokių eilėraščių, kaip Radauskas, ir baik“. Mockus parašė 88, liko tik 12. Norėtųsi, jog autorius kuo greičiau juos sukurtų ir taip garbingai savo poetinę karjerą užbaigtų. Visiems nuo to būtų tik geriau. Tuo aš, žinoma, nenoriu pasakyti, kad Mockaus poezija prilygsta Radauskui (to dar betrūko!) - tai tik šešėlis radauskiškos didybės, bet ji nėra jau tokia bloga eilėdara, na, atsilikėliška, plagiatoriška (visi mes atsilikėliai), bet paskaitoma, negrafomaniška, o kartais net labai graži. Tačiau ieškoti joje originalumo, manau, neapsimoka. Jau bolno viskas aišku. Bet kuris pižonas, sugebantis įvaldyti Radauskišką eilėraščio modelį, savaime būtų vertas pagarbos ir net šlovės, nes niekas dar nepralenkė šito žodžio mago…

       Tik vienas dalykas mane nustebino ir prajuokino. Kai aš gaminau šiam rašiniui reikalingą vaizdinę priemonę, prie manęs priėjo mano boba, paėmė vieną iškirptą stulpelį, perskaitė jį ir sušuko: „Radauskas, kaip gražu, kaip gražu, oi, oi ,oi...“ Bet tai buvo Mockaus eilėraščio stulpelis ir, kai aš tai pasakiau, jos euforija tuoj pat baigėsi. Na taip, na taip, Radauskas geriau, daug geriau, aha, aha, - galop išgirdau…O ku…! Ką tai galėtų reikšti, kaip manot, a?

       Manau, jog kartojimasis mene yra bevertis. Kiekvienas stilius, pasirodantis istorijoje, gali pateikti tam tikrą skirtingų vieno žanro formų skaičių. Tačiau ateina diena ir ši stebuklinga akmens kasykla išsenka. Todėl skaitytoja, skaitydama Mockų, žavėjosi Radausku. Ir netgi atmesdama Mockų, ji atmetė plagiatą, o ne formą. Taip jau įprasta mūsų labai sąmoningame pasaulyje. Visi stabai yra originalūs ir vieniši, kopijų jiems (ir niekam) nereikia. Tai, manau, būtų pagrindinė teorema, kurią vertėjo įrodyti, nors tai ir neturi nieko bendro su grynu vartojimo malonumu.

       Tad gal palikim pseudolyrinę retoriką ir paišdykaukim, pažaiskim ta proga karą. Įsivaizduokite, maloningieji skaitytojai, kompiuterinį žaidimą "Poezijos karai". Vienas iš galimų variantų vadinasi taip: „Lietuvių poezijos pilietinis konfliktas - kaunasi A. Mockaus legionai su H. Radausko falanga“. Taigi. Plynas laukas. Jame dviejų eilėraščių stulpeliai: A. M. "Kvėpuoja sunkiai nordiškas peizažas" ir H. R.. "Peizažas". Įvykio schema štai tokia (žiūrėti į paveiksliuką):.

poezijos%20karai.jpg

      
Tarkim, tai realus mūšis su visa jam būdinga atributika. Viena raidė - 100 kareivių. Mockaus legione - 10 tūkstančių 8 šimtai, Radausko kariuomenėje - panašiai (10500). Abi armijos apsirėdžiusios paradinėmis uniformomis: plaikstosi vėliavos, spindi šalmai, skamba karingumą skatinanti muzika. Radausko kareiviai klauso Bethoveno, Bartoko, Bacho kompozicijų - tai rūstūs poezijos mūšių veteranai-intelektualai, jie kausis protingai ir techniškai. Mockaus pusėje griaudėja senas hipiškas rokas: The Doors, Led Zeppelin, Pink Floyd, Hiperbolė. Vienas kariūnas, matau, užsikniaubęs per ausinuką klausosi Borkos Grebenio. Tai palyginti jauni kariai, išsiblaškę ilgaplaukiai ir skustagalviai - pramuštgalviai rokeriai, bet jie pilni aistros, drąsos ir ištroškę nuotykių.

       Sutrimituoja skardžiagarsiai trimitai ir mūšis prasideda. Judrūs Mockaus žodžių legionai iš kairės ir iš dešinės bando išardyti radauskiškų minčių gretas. Bet radauskininkai atstato metaforų ietis ir visas atakas nesunkiai atmuša. Tada Mockaus kariai imasi kitos taktikos, jie pagal seną klišinį mąstymą sustoja į taip vadinamą "kiaulę" ir grėsmingai artėja prie pernelyg išsitęsusios Radausko falangos, tikėdamiesi pramušt frontą ir pasėti tarp besiginančių paniką. Bet Radauskas patyręs karvedys. Jis pergrupuoja savo kariuomenę į pusmėnulį ir erzina puolančiuosius visokiais nepadoriais metonimiškais vaizdais. "Kiaulė" įsiutusi įsirėžia į pusmėnulį ir ima jį "ėsti", bet nepažeisti "Mėnulio" kraštai tik op ir užsiveria, taip apsupdami priešą iš visų pusių. Mockininkai panikuoja, jų negelbsti nei rimas, nei ritmas, nei lietuvių kalba, nei emigracija, nei galop sabutylnikai.

       Taip prasideda negailestingas A. M. poetinės kariuomenės skerdimas. Tik nedaugeliui žodžių pavyko išsiveržti iš apsupimo, nes jie įrodė, kad nieko neplagijavo. Visi kiti arba žuvo, arba buvo paimti į nelaisvę ir parduoti vergijon ateities epigonams. Keista, bet pirklių atsirado labai daug. Prekė neužsigulėjo.

       Na štai ir visas žaidimas, įvykęs mano kompiuteryje. Prisipažinsiu, kad jo baigtis priklauso nuo žaidėjo, viskas subjektyvu. Todėl dabar darau taip, kaip po mūšių darė senovės žmonės - viską sutvarkau, pabarstau druska ir palieku kaip buvo. Status Quo. Kompiuterį išjungiu.

       Turiu prasitarti, kad laimėjo ne mano polinkiai ir įgeidžiai, bet Parulskio pozicija. Spręskite patys - literatūros specialistai ir ne specialistai. Aš norėjau tik kažką įrodyti, nors dabar jau pats nesuprantu, kam to reikėjo…

       Šia prasme jei susitartumėm, jog esam šalies, vardu Poezija, gyventojai - S.P. nuomonė buvo, mano manymu, arčiau tiesos, todėl pilietiškesnė… Bet tiek ir telieka. Būtų jis pažinojęs Aivarą (o gal ir pažinojo - velnias jį žino), viskas apsiverstų aukštyn kojom. Prisiminkim, kokias padlaižūniškas recenzijas Sigitas P. parašė Marčėnui ir Jakimavičiui… Žodžiu, Lietuvos kritikus (teisingai ar klaidingai - spręskite patys) skirstyčiau į tris grupes:

       1. Tie, kurie pažįsta tuos, apie kuriuos rašo ir su jais sugėrinėjo.
       2. Tie, kurie pažįsta, bet nedraugavo.
       3. Tie, kurie nepažįsta.

       O koks esu aš, dabar sėdintis ir rašantis apie tai? Kol kas, galima sakyti, priklausau trečiai kritikų kategorijai, bet po truputį imu kilti į antrą, o kartais peršoku ir į pirmą poziciją, tuomet jaučiu kaip vysta mano sparnai… Bet nesiruošiu dar pasiduoti…  Pradžioje susidūręs su literatūrine publika kur nors Po.Pa, PDR ar pisdomo kabake (kuris iš tikrųjų turėtų vadintis ne "3 brolis", o "Gyvulių ūkis") paklaikdavau ir per sekundę fundamentaliai sušaldavau į radikalumo ledą. Dar visai neseniai buvau įsitikinęs, kad visus poetus reikia suvaryti į stadioną ir tratataaaa - sušaudyti iš kulkosvaidžių, kaip kad moko karštos pinočetų vasaros. Dabar? Dabar nežinau…

       Vis dėlto gaila, jog Lietuvoje neturime hard kritikos. Kaip kažkada šmaikštavo Gottfriedas Bennas: „Kiekvienas naujas eilėraštis autoriui - liūto sutramdymas, o kritikui - žiūrėjimas liūtui į akis, kuriose jam daug maloniau būtų matyti asilą“. Ir tai tiesa, nes pats recenzavimo aktas - tai niekas kitas, kaip apgultis primetant savo viršesnę subjektyvią nuomonę, dažnai tik su panieka žvelgiant į kūrėją, kadangi kritika turi būti kritiška. (gr. Kritikē, ko nors aptarimas, vertinimas, dažn. neigiamas; trūkumų nurodymas). Toks giliausias šio fenomeno tikslas. Pagrindinė mūsų užduotis yra iššluoti tuntus nedanoskų, kurie kiekvieną dieną užpildo literatūros erdvę, o mes dažniausiai tik palaikom šį procesą ir skatinam jį.

       Kartą seniai seniai važiuodamas traukiniu Vilnius-Kaunas užsnūdau ir netikėtai išvydau įdomų vaizdelį: futbolo rungtynes tarp poeto ir kritiko. Poetas laikė vartus, kuriuos jam atstojo milžiniška jo paties knyga, o kritikas mušė vienuolikos metrų baudinius. Eiliakalys kaip įmanydamas bandė sugauti kamuolį, bet dažniausiai kritikas arba prašaudavo pro šalį, arba pildavo tiesiai į knygą. Jei taip atsitikdavo, milžiniška knyga-vartai susvyruodavo ir griūdavo ant poeto, pritrėkšdama jį it kirminą. Panašiai reiktų elgtis ir mums sunkiasvorių įvertinimų pagalba (durtuvais juos, durtuvais…) pravalant literatūrinę erdvę… Tačiau, manau, bloga knyga pati turėtų nužudyti kūrėją tyla, kuri sklinda iš visų pusių apie ją. Būtų gerai patalpinti visus recenzentus į kafkišką pilį ir pateikinėti knygas su nuplėštais viršeliais, kad nežinotų autorių. Tuomet gal atsirastų nepriklausoma, nesabutylkinė kritika - tikri, nesumeluoti poezijos mūšiai? Bet tikriausiai to niekada neįvyks, todėl ir poetams, ir jų kritikams kol kas patariu daryti tik taip, kaip siūlė Conradas Aikenas: Rašykit, kad sutemo: štai ir viskas.


       STRATEGAS MAKSAS KEMPINSKIS