sofija_ciurlioniene       Kaip gedulingas varpas man suskambo žinia: 1958 metų gruodžio 1 dieną mirė rašytoja Sofija Kymantaitė Čiurlionienė. Juk tai — ne vien įžymi lietuvių rašytoja bei šiaipjau kultūrininkė, o man dar kai kas labai svarbu — ji buvo mano viena seniausiųjų bei rimčiausiųjų bičiulių. Taip, mirtis neregimoji jau uoliai sukinėjas po mano kartos žmones ir juos po kitą kito skina.

       Ilgai nedrįsau imtis plunksnos, kad pradėčiau apie didžiąją Sofiją rašyti. Kaip tinkamai nupasakoti apie brangų tautai bei sau pačiam asmenį? Kaip ją teisingiausiai įvertinti? Kuo vardu pavadinti?...

       Kaip paprastai savo atsiminimuose, sieksiu kuo toliausiai į savo bei jos praeitį — kada pirmąkart teko apie Sofiją išgirsti, o vėliau ir savo akimis ją pamatyti.

 

       Kai Sofija 1885 m. kovo 13 gimė, man ėjo antri meteliai — tad su ja esava tos pat kartos atžalos. Tik aš gimiau prie anuometinės Prūsų ribos, Gargžduose, šalia Klaipėdos, o Zosytė gimė toli šiaurryčiuose Jonišky, vadinas, Latvijos pašony, netol Bauskės. Formaliai ji buvo aukštaitė gimimo. Tad būtų man buvusi ne tokia gal artima, jei gyvenimas nebūtų jos visai jaunutės nupūtęs augti ir bręsti netol mano Gargždų — į Kulius, paskui į Plungę — pas jos dėdę kunigą Vincentą Jarulaitį, vėliau kanauninką, didelį lietuvių patriotą bei visuomenininką, kur visa atmosfera buvo atitinkama, kur Zosytė bendravo su ne vienu įžymiu patriotu kunigu; ypač šiuo atžvilgiu paminėtinas kun. Juozas Tumas, anuomet Kulių vikaras; jis, žinoma, bus pateikęs Zosytei gražios įtakos — mylėti gimtąjį kraštą bei senąją puikiąją jo kalbą, pačiai kilt į šviesą, kad vėliau galėtų savo mylimuosius vargšus lietuvius šviesti. Mokytis ją skatino, žinoma, motinėlė, ypač kad ta Kymantaitė — vadinas, bajoraitė; skatino ir dėdė klebonas, kuris ir pinigines kliūtis iš šviesaus jos kelio pašalino, nes ją mylėjo, tą žvalią Zosę.

       Reikia spėti, jog ji pirmiausia šio to pramoko namie, kaip daugelis mūsų anais laikais, — bent skaityti bei šiek tiek rašyti. Antrasis žingsnelis mergytę atvedė į mano Gargždus. Apie tai man žymiai vėliau papasakojo mano šeimos bičiulė Cirtautienė-Urbonavičiūtė, neva mūsų giminaitė ar tik gentis. Apie tuos Cirtautus-Urbonavičius keletą žodžių, nes juk jie anais laikais buvo mūsų to užkampio beveik vieni inteligentai, nevisai tenutautę, šalia vieno kito dar užklydusio ar čia nejučiomis gimusio nežydo ir neruso, ir nelenko (baltojo varno!).

       Plačiai išsitiesę ant pakilumos, Gargždai veizdi grožėdamies į nuostabų Minijos slėnį. Neskubiai tiesias iš Klaipėdos į Telšius, per Gargždus, Kulius ir Plungę, negrįstas vieškelis (atsiminkit — tai anais laikais). Gilokai nukastu šlaitu baimingai leidžias jis iš miestelio į slėnį aukštai iškeltu kasiniu prie grakštaus medinio tilto ir anginu raitos kito šlaito link. Kur jis išbėga iš miestelio, ant vienos aukštumos, tarp vešlių senų liepų, žiūri į dangų maža medinė, karalienės  Onos   statyta,   bažnytėlė   su   savo dviem grakščiom bonelėm, kuriai taip pritinka medituoti ten, tame žaliajam kuokšte. Priešais ją, anapus vieškelio, irgi žalumos apsuptas, irgi aukštai išstatytas, didžiuojas barono Roenne palocius.

       Tame tatai palociuje tykiai sukinėjas, ištikimai ponams patarnaudamas, trumpas drūtas pilvaziukas, apskritu nuskustu veiduku, aukso grandinėle per visą pilviuką, vadinamasis "dvaro ponaitis", Urbonavičius. Jis prisiaugino du sūnus ir dvi dukteris: vienas sūnus, vyresnysis, truputį buka galva, pasiliko prie nedidelio ūkelio, o antrasis, Liudas, išėjo bene keturias progimnazijos klases Paurupy (Rutcava) ar Palangoj ir beveik visą savo amželį darbavos Peterburgo Varšuvos banke buhalterijoj; o dukros — vyresnioji Karolina ištekėjo už apsukraus vyruko Cirtauto, žmonių tariamo Stirtauto, šventojo vyskupo Cirtauto giminės; kur tas vyrukas mokės, nesužinojau; jis vertės advokatūra (tokius anuomet žmonės vadindavo šunadvokačiais, bet nepiktuoju: juk jie anuomet būdavo žmonėms tikrai naudingi, kai neturėta pakankamai tikrų teisininkų); antroji Urbonavičiūtė, Julija vardu, buvo anais laikais tikrai reta mano Žemaičiuose paukštė — nes išėjusi bene visą mergaičių gimnaziją Vilniuje.

       Štai ir priėjau prie to asmens, kuri buvo berods pirmoji tikroji Zosytės Kymantaitės mokytoja. Apie ją pora žodžių, nes ji to verta. Esama retkarčiais žmonių, išimtinai dorų, kurie visą ilgą gyvenimą heroiškai išsilaikė toje šventoj aukštumoj, bet visą laiką buvo tokie kuklūs, gyveno taip tykiai, taip neva paprastai, jog žmonėms atrodė tartum būtina paprasčiausia aplinkumos dalelytė, neryški, nesvarbi, net visai pamirštama ir, tik kieno nors iš šalies atkreipus dėmesį, prisimenama bei pripažįstama esant dora, graži, net šventa asmenybė, ir vėl tuoj pat pamirštama, lyg toji apleistos pamiškės žibuoklė, kurios žmonės nė eite neužeina, o vien tik saulė ją mato, vien tik vėjelis paglosto, vien tik klajūnė bitelė suranda, jos kvapsnies pritraukta, ir prisičiulpia jos saldumo.

       Tokia buvo Julija Urbonavičiūtė (nes ji jau prieš kelerius metus yra mirus). Gerokai išsilavinusi, gražiai išauklėta, mokanti penketą kalbų, pati gražiai atrodanti, iš padorių, nevarganų namų, — būtų galėjusi, kaip ir vyresnioji Karolina, tinkamai ištekėti. Bet ji, kaip patetiškai sakoma, pačiame jaunystės žydėjime išsižadėjo pasaulio ir atsidėjo Dievo tarnybai, visa savo būtybe ir visam. Spėju, kad jos žodis bei gyvenimo pavyzdys prisidėjo prie to, kad jos giminė Antanas Maliauskis išėjo j kunigus. Ne be to, kad ta šviesi asmenybė nebūtų padariusi ir man įspūdžio, kada formavosi ir mano pirmos svajonės apie kunigystę.

       Toji tad žmonių vadinamoji panelė kurį laiką mokė mūsų Zosytę Kymantaitę. Apie tai visai atsitiktinai sužinojau daug vėliau iš Julijos sesers Karolinos, kai jau joms nebebuvau vien berniokas, o jau studentas klierikas, kai jau jų nebesivaržiau sopulingai, kaip įmantrių dvaro panelių, besielgiančių taip poniškai, lenkiškai mane kalbinančių, į ką aš nesugebėdavau atsakyti nei be, nei me. Tuokart jau aš imdavaus iniciatyvos ir kalbindavau jas lietuviškai, o jos mielai nusileido iš senųjų poniškų augšty-bių ir stojo į lietuviškąsias eiles (tokia jau pasidarė laiko dvasia). Tad ta Karolina Cirtautienė pirmąjį kartą mano gyvenime įžiebė mano vaizduotėj gana gyvą būsimosios Sofijos Čiurlionienės vaizdą. Nebeatsimenu, kuria proga tat atsitiko. Turbūt, tiems Cirtautams-Urbonavičiams kartą ėmiau piršti lietuviškojo patriotizmo pavyzdį kun. Tumą-Vaižgantą, kunigavusį taip arti — Kuliuose pas antrą didelį lietuvių patriotą bei veikėją kun. Vincą Jarulaitį, kurs tuomet jau buvo perkeltas į daug svarbesnę parapiją — į Plungę ir vienkart buvo Rietavo dekanato dekanas. Nagi, o Zosytė Kymantaitė, kaip jau minėjau, buvo to Jarulaičio sesers duktė; jos toji motinėlė buvo pas dekaną šeimininkė, ir Zosytė dažnai bei ilgai pas savo mylimą dėdę viešėdavo. Tad visai suprantama, kad Cirtautienė užsiminė apie tą Zosę: ji buvusi kurį laiką privati sesers Julijos mokinė kaip tik čia Gargžduose (o aš tuomet nė juste nejutau, kad mano būsimoji bičiulė yra čia pat arti manęs). Cirtautienė, su atitinkama mimika bei balso intonacija, tarp kitko, man papasakojo bei pavaizdavo, kaip ta Kymantaitė jau anuomet, dar kokių 7 metų mergytė, buvusi susipratusi lietuvaitė ir bandžiusi su jomis kalbėti "mokytai" lietuviškai. Čia Cirtautienė pacitavo net vieną Zosytės mėgiamą posakį: "Neturiu patimpimo" (taip ir tardavusi patimpimo), kai norėdavusi pasisakyti kurio darbelio ar pramogėlės nemėgianti. Tą posakį, žinoma, ji buvo pati išsivertusi, ar iš kitų jau išverstą gavusi, iš lenkiškojo "nie mam pociągu". Ir taip gražiai kaprizingai patempdavusi priekin tą savo mažąją dailiąją nosytę, o tardavusi paniekiamai sučiauptom lūpelėm.

       Ko Zosytė čia mokės, niekas nėra man papasakojęs; spėju, kad p. Julija ruošė ją į kurią gimnazijos klasę — tad mokė rusų (gal ir prancūzų) kalbos, matematikos ir kitų įžanginių gimnazijos dalykų. Šalia mokslo, panelė Julija gal jai palengvėle bei nejučiomis kvėpė ir religinės dvasios. Gal p. Julijos dvasia bei pavyzdys paliko Sofijos sieloj neišdildomų pėdsakų (šalia motinos bei dėdės įtakos). Kaip vėliau pamatysim, Kymantaitė per visą amžių pasiliko tikinti moteris. Apie tą gargždiškį savo epizodą p. Sofija man nieko nėra pasakojusi, nors gerai žinojo mane esant gargždiškį, ir anuomet ten gyvenus ar net jau pradžios mokyklą ėjus. Gal kiek drovėjos turėjusi pradžioj tokią neblizgančią mokytoją. O aš irgi každėlko apie tai nepaklausiau. Gal kad ir be to mudu turėdavova begales šnekos.

       Gerai prisiruošus, mergytei teko vykti į Rygą ir mokytis vienoj iš geriausiųjų to didmiesčio mergaičių gimnazijų, kurią ir baigė, reikia manyti, puikiai, nes buvo labai gabi. O buvusioji pirmoji jos mokytoja Urbonavičiūtė, rodos, visą laiką glūdėjo savo Gargžduose ir, spėju, vertės privačiomis pamokomis, iki įvyko Rusijoj pirmoji revoliucija, 1904-1905, suteikusi ir Lietuvai šiokių tokių laisvių. Kaip tik anuo laiku Žemaičių vyskupas į Gargždus atkėlė iš Gadunavo klebonu Baltramiejų Baltrėną, šaunų vabalninkėną, kurs, padedant vietinei baronienei Gabrielei Roenne, įkūrė pirmąją Gargžduose grynai lietuvišką ir katalikišką mokyklą, o mokytoja pakvietė kaip tik tą Juliją Urbonavičiūtę. Čia sąžinė truputį mane griaužia dėl dviejų dalykų: gal tiksliau bus pasakius, jog baronienė Roenne ne vien padėjo mokyklą įkurti bei laikyti, o ir iš viso ją pati išlaikė, bent iki savo mirties apie 1912 metus; antras dalykas — gal ta mokykla buvo jau įkurta prie pirmesniojo Gargždų klebono kun. Juozo Masilionio (mat, po tiek metų nūn tiksliai nebeprisimenu). Ta mokykla su maldingąja panele Julija veikė iki pirmojo pasaulinio karo. Ar karo metu buvo pertraukusi veikimą, nebeatsimenu. Bet po karo vėl ėmė veikti ir ilgokai dar veikė nepriklausomaisiais laikais. Kuomet pasenusi mokytoja liovės eiti sunkiąsias mokytojos pareigas, nežinau. Prieš kiek laiko iš vieno gargždiškio giminės sužinojau, kad ji neseniai mirus. Amžiną atilsį suteik tai šviesiai sielai, Viešpatie! Kas kas jau vertas to atilsio, tai tikrai jinai. Džiaugiuos suradęs progą iškelti viešumon tą simpatingą šventą žemaitę darbininkę ir, tikiuos, skaitytojai man atleis tą neva digresiją.

       Dabar jau nebe Zosytė, o visa Sofija baigė gimnaziją 1904 pavasarį ir tuoj įstojo į Krokuvos universitetą. Lig tos vasaros nebuvau jos dar nė iš tolo matęs. Dabar tai įvyko, ir štai kaip. Buvau ką tik baigęs pirmąjį Kauno seminarijos kursą ir grįžęs į savo Žemaičius. Kažkuria proga patekau į kaimyninę Kretingą. Anuomet klierikai be ceremonijų dumdavo tiesiai į kleboniją, o kunigai tuo vien džiaugdavos (bent mums taip atrodė, nes jie tikrai maloniai mus priimdavo). Reikia žinoti, jog anuomet Kretingoj tebegyvavo dar pranciškonų, vadinamųjų bernardinų, vienuolynas, kurį Rusų vyriausybė buvo pasmerkusi mirti savo prigimtąją mirtim: nebeleisdama priimti naujokų. Tebebuvo gyvi keletas senukų vienuolių, didelių keistuolių. Kretingiškis kunigėlis, mano mokinys Sikstus Butkus, turėjęs pastabią akį ir pamėgdžiojamą gabumą, man pasakodavo apie juos skanių dalykų — tiesiog raitykis iš juoko!.. Tų tatai senovinių vyrų vienuolyno administratorium buvo didžiulis kunigas Kazimieras Petreikis, ūgio beveik didvyris, o ir širdies plačios bei geros, kaip kad dažnai stambūs vyrai esti; o vienuolių bažnyčios ir vienkart parapijos klebonu buvo kun. Antanas Bizauskas, kūnu, bet ne dvasia, daug už aną mažesnis, o toks kuklus, o malonus, o pamaldus: ne dyvai, kad Dievas jį skyrė pranciškonų vienuolijai Lietuvoj atgaivinti, ir jis, padedant kitiems pasišventėliams, tai sėkmingai atliko (nuoširdžiai trokščiau, kad ir jo beatifikacijos bylą kas nors iškeltų, nes jis buvo tikras šv. Pranciškaus atvaizdas).

       Pas aną tatai kunigą Petreikį aną kartą apsilankęs, turėjau malonią progą pirmą kartą gyvenime susitikti panelę Sofiją Kymantaitę, būsimąją žymią Lietuvos rašytoją ir M. K. Čiurlionio žmoną.
Vadinas, sėdime tų senųjų vienuolyno mūrų antrajame aukšte, tariamajame administratoriaus salione (gana kukliame, taip sakant, žemaitiškai kleboniškai apstatytame). Nebeatsimenu, kas ten daugiau iš gyvų dūšių bebuvo. Tik kaip gyvą regiu aną Petreikį, besėdintį krasėj, atsikolusį alkūnėm į rankenas, galvą į tuos plačius pečius įsitraukusį, labai geraširdiškai išsišiepusį, mažomis lyg sviestu pateptomis akutėmis į tave bežiūrintį ir tartum su tikru broliu, su tavim pienburniu bešnekučiuojantį. Žinoma, kalbėjom, turbūt, apie seminariją: kaip ten tas išmintingasis Saliamonas, tas rektorius Karosas tarp kūjo Paliulionio ir priekalo Kriškijono beišsiraito; kaip tas sulenkėjęs latvis inspektorius Kriski jonas prieš lietuvius besmarkauja; kaip jo akys bei ausys, tas gražiaveidis-gražiaakis prefektas Liaus po koridorius bestypinėja ir t.t... Tik štai, nė juste man nepajutus, į salioną tykiai įplaukia dvi moteriškos: viena vyresnė, gana poniškai apsitaisiusi, gana liekna, gana dailiu nederlių veidu; antra — tikra aušrelė — jaunutė ir graži gi graži! Tokios, rodos, savo amžely dar nebuvau regėjęs, žinoma, nei sapne... Jei dabar reikėtų man ją aprašyti tokią, kokia ji anuomet man atrodė, nebeįmanyčiau: laikas smulkmenas užtrynė. Liko tik apskritas įspūdis: išdidi, šalta, mažakalbė, nesišypsanti, išmintinga karalaitė. Gal tai iš dalies buvo pagrindinė būdo ypatybė, o gal iš didelės dalies vien puritoniško vokiškai rygiško auklėjimo išdava. Mano akimis žiūrint, ta Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės išvaizda palengva gyvenime keitės ir prieš gyvenimo galą žymiai sušvelnėjo. Anuo gi metu man, kukliam klierikėliui, nepripratusiam prie moterų, ypač aukštesnės inteligencijos atstovių draugijos, savaime turėjo toks įspūdis susidaryti.

       Kun. Petreikis savo salione mums ją pristatė, nesigailėdamas gražių komplimentų: ji esanti gabi mokinė, dabar universiteto studentė, Lietuvai daug žadanti ateity. Apie ką daugiau kalbėjomės, visai pamiršau. Beatsimenu, jog aš, kaip nebylė žuvis, nė žodeliu nedrįsau įsiterpti.

       Taip švystelėjusi mano gyvenimo horizonte, Kymantaitė ilgam išnyko iš mano žvilgio. Bet ne iš dvasios; kartkartėmis tekdavo apie ją nugirsti šnekose ir paskaityti laikraščiuose, o ir su jos pačios kūriniais susipažinti. Juk pirmasis jos kūrinys pasirodė jau "Lietuvių Laikrašty" 1905 metais, o mes anuometiniai tą laikraštį, kaip ir kitus, grobstydavome, it skanius saldainius. Taip tais metais Kymantaitė pradėjo rašinėti į "Vilniaus Žinias", nuo 1907 m. "Vilty", o 1914 metais, kai A. Smetona ėmė leisti "Vairą", Sofija, jau dabar Čiurlionienė, savo raštais rėmė ir tą laikraštį. Buvo pradėjusi skelbti simbolistinės poezijos kūrinėlių, kaip štai "Gabijoj" 1907 m. ir "Pirmajame Bare" 1915. Atsimenu vieną — "Sielą-Kibirkštėlę". Tuos jos poezijos bandymus visagalis anuomet kritikas Jakštas pro rūsčiuosius savo akinius įvertino nepalankiai. Gal dėl ,to, o greičiausia kadangi jautė, jog lyrika ne jos žanras, jinai liovėsi eilėraščius rašyti, nors, mano nuomone, būtų galėjusi poezijoje perlų kurti ne menkesnių už ne vieno kito mūsų poeto, nes ji turėjo įdomių idėjų, jautrią širdį ir estetiškai išlavintą skonį, o ir taiklų bei gausingą žodį; pagaliau — ir vaizduotės bei vaizdų jai netrūko. Žinoma, baidė ją nuo subtiliausiojo žmogaus dvasios darbo — lyrinės kūrybos — daug reikalaujanti iš kitų bei iš savęs pačios ir griežtai viską cenzūruojanti savo dvasios budrioji akis ir aukšta bei gili pagarba poezijai, kurią ji taip mėgo bei giliai jautė, plačiai susipažinusi su geriausiais europinės poezijos šedevrais — rusų, vokiečių, o ypač lenkų bei prancūzų.

       Tos jos pažiūros į poetinę, o ir apskritai į grožinę kūrybą, tas jos daug išreikalaująs kritiškumas, didelė tautos bei jos kultūros meilė skaidriai pasireiškė pirmojoje jos knygoje "Lietuvoje", kurią ji parašė draug su savo vyru M. K. Čiurlioniu (už kurio buvo ištekėjusi jau 1909.1.1); tiesa, jis toj knygoj tepasireiškia savo straipsniu "Apie muziką"; bet, galimas dalykas, kad jo kai kurios pažiūros į meną atsispindėjo žmonos dvasioj, o iš čia išsiliejo ir į jos rašinį Kai kas mano, jog jai įtakos bus padaręs ekstravagantas-entuziastas Herbačiauskas. Nemanau: gerai pažinau ponią Sofiją ir esu įsitikinęs, jog veikiausiai jinai stipriai veikė savo aplinką, ir jau ne Herbačiauskas ją, o greičiausiai ji yra paveikus aną įdomų asmenį; greičiausiai net Čiurlioniui ji darė didesnio įspūdžio, negu jis jai, nes kietoką ji turėjo būdą ir nemažą savim pasitikėjimą (kuo ir neklydo, nes buvo verta). Kas ją tikrai anuomet buvo paveikę — tai jos studijos Krokuvoj bei Šveicarijoj, įžymieji tenykščiai mokslininkai ir, apskritai, anuometinė V. Europos kultūra. Noriu čia būtinai paleisti linksmutį spindulaitį: jos mokslo draugai man yra pasakoję, jog kaip tik jinai buvusi saldžiai paveikusi vieną kitą krokuviškę bei friburgiškę mokslo pelėdą, kur, įspitrėjusi tokią prašmatnią lietuvaitę, nuoširdžiai pareiškusi (galvos neguldau už žodžių ma-tematiškumą): Na, jei tokios yra lietuvaitės, tai ir Lietuva ne iš kelmo išspirta!

       Atostogoms šaunioji studentė parvykdavo į savo mylimus Žemaičius pas ne mažiau mylimą dėdę kun. Vincentą Jarulaitį, kurs ją į mokslus leido ir kurį jinai šiltai brangino per visą jo amžių. Dėdė tuo metu jau buvo ilgesniam nutūpęs Plungės parapijoj. Ten ir Zosės mamytė triūsė klebonijoj apsukuo savo brolį dekaną. Netoli buvo ir Kuliai, kur dėdė pirmiau buvo klebonu, ir kur mergaitė turėjo nemaža pažįstamų: Domcėlė Ališauskaitė, studijavusi Valparaiso universitete USA, Jadvyga Dirmantaitė, trys broliai Dirmantai (Balys, Zigmas ir Stasys) ir Jonas Mikulskis (mano mylimas draugas iš gimnazijos laikų) — visi inteligentai, einą ar netrukus eisią aukštuosius mokslus įvairiuose Rusijos ar Vakarų Europos universitetuose. Iškylos nuostabiuose Minijos slėniuose, Plungės, Gargždų, Kretingos dvarų parkuose, kur savo grožiu buvo toli žinomi. Kiek linksmų ir rimtų šnekų, kiek jaunuoliško užsidegimo idealams, kiek dainų, muzikos, svajonių (net labiau ar mažiau jautrių kits kitam). Tos atostogos giliai paveikė jautrią Sofijos sielą ir buvo stiprus akstinas atsidėti grožinei kūrybai. Bene Plungėje jinai susipažino ir suartėjo ir su būsimuoju savo vyru didžiuoju Čiurlioniu, kuris buvo glaudžiai susijęs su plungiškiu kunigaikščiu Mykolu Oginskiu, savo globėju muzikos studijose.

       Deja, toje gražiojoje kompanijoje man neteko dalyvauti, nors anuomet atostogas praleisdavau, bent iš dalies, kaimyniniuose Gargžduose: mat, mano keliai pakrypo kunigystės linkui, o mano Jonukas Mikulskis nuėjo kitiems idealams tarnauti. Keista, nors kartkartėmis užvažiuodavau Plungėj pas vaišingąjį prelatą dekaną Jarulaitį ir net ten nakvodavau, betgi Sofijos Kymantaitės netekdavo matyti, vien jos mamytę, anuomet dar gana jauną, švarią, žvalią ir kalbią moterį. Būtų buvę įdomu bei malonu pamatyti, kas išaugo iš anos angeliškai gražios panelės Kymantaitės, kurią susitikau 1904 metais Kretingoj pas kun. Petreikį. Dabar dar nebūčiau prisibijojęs tos šaunios panos, kaip kad ėmiau vėliau. Bet apie tai savo laiku.

       Kaip jau minėjau, Plungės klebonijoj 1906 m. pirmąkart susitikau M. K. Čiurlionį tarp jo paveikslų, kurių buvo prikabinėtos pilnos sienos: jis ruošės pirmajai lietuvių parodai Vilniuje 1907 sausio mėn. Jis man rodė bei aiškino savo paveikslus. Bet gyvojo paveikslo — savo Zosytės — neparodė (gal jos tuokart Plungėj nebūta). Manau, jog juodu buvo čia pasižinusiu ir suartėjusių: jaunai svajotojai idealistei turėjo tas keistasis jau plačiau garsėjąs dailininkas-muzikas užimponuoti. Betgi susituokė juodu tik 1909 metų sausio pirmą dieną Peterburge, kur nuvyko ir bandė pastoviai nutūpti jaunasis menininkas su žmonele: ten jį traukė jam palankių įtakingų dailininkų būrys, susispietęs aplink menininkų ratą "Mir Iskusstva", kurio siela buvo dailininkas profesorius Aleksandras Benua. Čiurlionį tam ratui pristatė iš Lietuvos kilęs tuomet Peterburge jau nebe nežinomas M. Do-bužinskis. Jo uždavinys nebuvo painus: juk anie dailininkai jau arba buvo patys regėję, ar iš kitų rimtų lūpų girdėję nuostabių dalykų apie tą keistą lietuvį, tokį originalų, tokį gabų. Pats Benua buvo susižavėjęs Čiurlionio paveikslais ir savo entuziazmu užkrėtė ne vieną kitą (pagaliau ir šie turėjo akis atviras). Net ir poetas Viačeslavas Ivanovas, jau pagarsėjęs kūrėjas, didis dailės mėgėjas, visa širdim stojo Čiurlionio pusėn. Atsirado viltis, jog mūsų jaunuolis gaus pastovią garbingą teatro dailininko vietą. Bet tos viltys žlugo dėl ilgos, nepagydomos psichinės Čiurlionio ligos. Jis buvo padėtas į Pustelninko ligoninę šalia Varšuvos, iš kur vieną kartą ištrūkęs ir peršalęs mirė 1911.IV.10. Taip tatai ponia Sofija po trejų moterystės metų liko jaunutė našlė su maža dukryte Danute. Ar ji buvo toje moterystėje laiminga ir ar padarė savo vyrą laimingą? Kai vėliau su ja pasižinau ir nuoširdžiai išsikalbėdavo va, ji pati niekuomet apie tai neprasitarė, o aš instinktyviai drovėdavaus klausinėti. Apie tai gal daugiau iš jos sužinojo jos bičiulės moterys, kaip štai ponia V. Sruogienė ir kitos jai artimos. Mūsų meno bei literatūros istorikams tai bus įdomu. Bet ar jiems beteks ką sužinoti? Juk liudininkai bei liudininkės daugumas nebejaunos ir ima nykti. Iš vieno (ar ir daugiau — nebeatmenu) Čiurlionius geriau pažinojusių dailininkų man yra tekę šį tą nugirsti. Bet dar perdaug anksti apie tuos dalykus viešai kalbėti. Čia galime vien tai pabraukti, jog Čiurlioniu moterystė, tokia trumputė, dėl ekonominių bei sveikatinių sąlygų buvo sunkoka: kai Čiurlionis 1908 metų rudenį nuvyko į Peterburgą ten ilgesniam apsistoti, pastoviai veikti ir būsimajai žmonelei bei sau gūžtą įkurti, negalėjo susirasti savo darbui tinkamos patalpos. Kaip matėme, sekančių metų sausio pirmą jis pagaliau savo Sofiją vedė. Bet lig pavasario vis dar neįstengė rasti tinkamos darbui patalpos. Galų gale, su pavasariu, atėjo toji laimė. Bet uždarbio, gyvenimui dviese užtenkamo, vis dar neturėjo, taip jog dažnai neturėjo kuo dažų nusipirkti. Galima įsivaizduoti, kaip vyras turėjo jaustis vis a vis adoruojamos naujavedės. O ir jinai kaip turėjo tai išgyventi. Viena laimė, kad vis dar buvo rezerve gerasis dėdė klebonas. Bet ir šiam jau gal buvo įgrisę amžinai šelpti savo, kad ir mielą, Zosytę, dabar jau ištisą ponią Mikalojienę Čiurlionienę, kurios vedyboms su tuo, kaip daugeliui anuomet atrodė, ekstravagantu menininku jis pritarė be ypatingo entuziazmo. Taip spėju iš kai kurių jo užuominų, man padarytų dar 1906 metais: man pristatydamas Čiurlionį, jis, šiam į šalį nusisukus, prasmingai pabarkšnojo sau į kaktą, akimis modamas dailininko link; buvo aišku, jog jis ima Čiurlionį labiau iš komiškos pusės ir nemano jo talentą esant labai vertingą (pagaliau juk taip iš pradžių manė ir mūsų anų laikų liet. katalikų Maižiešius Jakštas-Dambrauskas, o juoba kiti, mažiau už jį apie meną nusimanantieji).

       Betgi tas 1909 pavasaris ir vasara, greičiausiai dėl Čiurlionio su Sofija meilės, buvo labai kūrybingi: jis tuomet sukūrė savo Rex (kurį ir Jakštas pagyrė), Karalių pasaką, Vytį, atnaujino Zodiako ženklus. Jaunavedžiai vasarojo Druskininkuose, paskui pas Sofijos apvaizdą kleboną Jarulaitį Plungėje, kur vyras karštai darbavosi prie Rojaus, Žemaičių kapinių, Žemaičių kryžių. Galima įsivaizduoti, jog jaunoji porelė jautės čia jaukiai ir į ateitį (turėdamu tokį gražų bagažą) galėjo žiūrėti šviesiau. Tačiau atitykojo nepagydoma liga, o po ilgokos įtampos su ja kovos ir ankstyva mirtis. Mįslingas likimo smūgis paliko ponią Sofiją visam ilgam amžiui našlę su brangiausiu šalia vyro kūrinių palikimu, dukrele Danute... Kur dabar našlė su tuo palikimu bei atsiminimais beprisiglaus, jei ne pas amžinąjį dėdelę. Ten tatai man teko po Čiurlionio mirties jo našlę pirmą kartą gyvenime prie vieno stalo susitikti.

       Važiavau iš Telšių į Gargždus atostogų ir, žinoma, sustojau pusiaukelėj — Plungėj — pailsėti ir mylimo Jarulaičio aplankyti. Po m; šių atėjau į valgomąjį, kur jau besąs vikare r kun. Jonas Ruibys, Palangos progimnazijos draugas, tik trimis klasėmis už mane aukštesnis. Buvo tai kunigiokas ne iš paprastųjų: dar Palangoj nustebęs grožėjaus švelniu jo tenorėliu, kai jis bažnyčioj prie didžiojo altoriaus vesdavo pirmą balsą gegužinėse pamaldose; paskiau, pasidaręs kunigu, jis ilgėliau giedojo kaip vikaras Kauno katedroj; aš, pirmokas klierikėlis, stebėjaus, kad jis giedojimo net metu negali ištūrėti nesižvalgęs į kitus ir nesišypsojęs — taip stipriai virė gyvybinės jo jėgos ir burbuliuodamos liejos per kraštus; ir aną dieną Plungėj jis besąs vis tas pat obuolveidis rubuiliukas, dailiomis moteriškomis lūpelėmis, kur mielai šypso, bet jau vyrišku, kiek cinišku šypsniu; ta pati maža noselė, tos pat didokos apvalios akys, kur, matyt, nemaža regėjusios. Jis man tuoj pranešė: turbūt, teks pamatyti pačią Sofiją Čiurlionienę, nes ji tvri ateiti pusryčių!.. Tai man buvo sensacija, maloni, nes įdomi, betgi ir kiek baugi — kadangi tos Sofijos kiek prisibijojau (oi, ne vien kiek, netgi didokai!): mat, neseniai iš seminarijos išėjęs, dar prie moteriškos draugijos nepripratęs; o juk čia ne bet kokia moteris, tik pati Kymantaitė-Čiurlionienė!.. Matote, kaip mes anais laikais, bent daugelis, į tą asmenį žiūrėjome! O aš dar turėjau ir kitą būgštavimui pagrindą: buvau jau besireiškiąs spaudoj savo eilėraščiais, o jaučiaus silpnokas — o čia tokia kritikė žinovė, ir dar tokia išreikalaujanti (kaip parodė savo "Lietuvoj"): tad sėdžiu prie stalo, valgau, šneku, laukiu ir nelaukiu.

       Ir štai! Dešinėj pro duris įžengia ji — Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė... Ir ta pati, ir nebe ta pati, kurią mačiau prieš septynetą metų Kretingoj pas kun. Petreikį. Tokia pat nedidukė ir grakšti, tokia pat išdidi, baltu baltu labai gražiu veideliu, didelėmis nuostabiai dailiai išpjautomis akimis, kur žiūri kažkur prieš save, mūsų lyg visai nepastebėdamos... Mane truputį ir šaltis, ir karštis išpylė... O ji priėjo prie stalo, atsitraukė krasę ir sėdos, į mūsų pagarbingą nusilenkimą, rodos, nė neatsakiusi, nebent nejučiomis galva kiek linktelėjusi, tartum nė nenugirdusi kun. Ruibį mane jai pristatant, ir, servetėlę išklosčiusi, ėmė grakščiai bei santūriai valgyti. Mudu su kunigu Jonu likova lyg musę kandę ir bandėva toliau pusryčiauti, lyg niekur nieko. Bet tai toli gražu nebuvo niekur nieko, ir mudviem šneka pynės labai trikdama. Po valandėlės ponia Sofija baigė savo pusrytėlius ir iškilo panašiai, kaip įkilusi, gal kiek ta savo dailiąja galvele ir linktelėjusi, ko aš per tą savo sumišimą nė pastebėte nepastebėjau. Ruibys bandė vyriškai savo nonšalantišką fasoną išlaikyti ir aiškino man ponios elgesį — kad ji, girdi, tokia jau... taip sakant... ožkelė (tų žodžių jis nepavartojo, bet prasmė buvo ta pat)...

       Tuo keistu susitikimu likau ir patenkintas, ir nepatenkintas; nepatenkintas — suprantate dėl ko; patenkintas — kadangi nereikėjo su ta plonąja kritike kalbėtis ir gal skaudų žodį išgirsti, ir iš viso — susivaržymo tortūros išgyventi... Tik dabar, senatvėje, aiškiau supratau, ką reiškė tas jos elgesys: ji buvo labai griežtai gerai senamadiškai išauklėta — labai rezervuotai laikytis klebonijoj su jaunais kunigėliais ir nepriimti pažinčių, jei nepakankamai rimtai bei formaliai pristatytos.

       1913 m. vasarą persikėliau iš Telšių į Kauną ir ten sužinojau, jog mano Rūsčioji Mūza Sofija irgi esanti Kaune "Saulės" mokytojų kursų mokytoja. Ir netrukus teko ją vėl gyvą pamatyti, tik truputėlį atsčiau, kaip Plungėje: kažkas suruošė kažkokią paskaitą pedagoginiais klausimais, ir pagrindinį dalyką turėjo skaityti kaip tik ponia Čiurlionienė. Nusiskubinau ir aš. Ir atsisėdau pirmoj eilėj (tai buvo "Saulės" rūmuose). Netrukus iškilioj estradoj pasirodė prieš mus lauktoji. Man ji tuokart pasirodė kažkaip keistai, sakyčiau, kiek bobiškai apsitaisius: paprastas sijonėlis kažkokio talpaus fasono, labai erdvi palaidinukė, aplink kaklą labai kukliai išpjauta, o vietoj įprastos klotos mezginių ar kitko apykaklės, tuomet į madą beįeinanti stačia batistinė, banguota kakladangtė, tartum įmantrus popierius dovaninėms gėlėms įvynioti, beveik remiantis pasmakrę, o ypač iš užpakalio šukuoseną, sunkų vešlių šatenės plaukų kuodą. Tikrai, ta galvutė tai iš batistinės įvyniuotės kyšanti gėlių puokštė. Truputi primena Elzbietos I ar Onos Boleyn, ar Marijos Stuart nešioseną... Betgi kur toji Kretingoj regėtoji beveik nežemiškoji, kaip angelė, būtybė? Čia jau ji tartum žemės dukra virtus...

       Ji skaito iš rašto, viena alkūne į staliuką atsirėmus, delnu truputį liesdama baltą švelnų skruostą... Apie ką ji skaitė, nieko nebeatsimenu: matyti, buvau labiau įsiveizdėjęs į pačią paskaitininke, nei įsiklausęs jos žodžius. Tadgi gyvai atsimenu: ji skaitė lygiai, monotoniškai, aiškia, akių į auditoriją nepakeldama, be jokios mimikos, gražia lietuviška — truputį žemaičiuojančia — taip dailiai — tarsena, su tokiu mielu šveplenančiu prieskoniu, vos juntamu, užtat itin žaviu (žemaičiai anuomet būtų sakę: liežuviukas biskutį prisvilęs)...

       Ir vėl teko ponią Sofiją ilgam paleist iš savo akiračio. Užėjo pirmojo pasaulinio karo audra ir iš Kauno tvirtovės mane nupūtė į senovinį Lietuvos Smolenską, o ponią Sofiją į dar tolesnį Voronežą. Ten ji dėstė lietuvių kalbą bei literatūrą ir uoliai dalyvavo visuomeniniame gyvenime bei kultūrinėj veikloj. Nepaleido iš nagų ir plunksnos. Kol karo metu užsidarė Smetonos "Vairas", bendradarbiavo jame. Buvo savo mokytojos darbui iš seniau rimtai pasiruošusi: jau 1911 metais draug su A. Rimka ir P. Avižoniu buvo išleidusi Skaitymo vadovėlį, 1912 m. literatūros kritikos straipsnių rinkinį "Iš mūsų literatūros", Voroneže 1918 metais — Lietuvių literatūros konspektą ir prie jo chrestomatiją.

       Taip tatai ligi šiol man tetekdavo apie pagarsėjusiąja Čiurlionienę vien laikraščiuose ką rasti, ar iš kitų žmonių ką išgirsti, ar kurį jos kūrinį bei rašinį paskaityti, o mieliausiu (jei ne naudingiausiu) atveju iš arti į ją žvilgterėti, droviai pamirkčioti, nei žodžio napasakyti nei iš jos išgirsti ir vėl išsiskirti. Bet padėtis pakito, kai po pirmojo pasaulinio karo sugrįžome į Lietuvą jos kultūros gyvenimo kurti.

       Betgi ir taip ne tuoj pat su ponia Sofija arčiau susipažinome bei susibičiuliavome. Tam pradžią pateikė 1919 metų rudenį pradėjęs gyventi "Vilkolakis".

 

       Grįžusi iš Rusijos, ponia Čiurlionienė pabandė prikibti prie Lietuvos kūrybinių pastangų laikinoje sostinėje Kaune: kas gi anuomet nenorėjo pridėti bent keletą savo plytų prie vargingai, bet entuziazmingai statomųjų nepriklausomos Tėvynės rūmų? Juoba Čiurlionienė. Vyravo vidurkis. Bet koks! — Pilnas ryžto, ugnies, pasiaukojimo! tuo atžvilgiu tiesiog nuostabus. Ir kokius darbus jis atliko, nedidelio rinktinio būrio vedamas! Iš visų šalių priešai: bolševikai, lenkai, vokiečių bermontininkai. Ir ką gi? Kovota, nugalėta (kiek tai buvo įmanoma), sukurta valstybė su labiausiai reikalingomis įstaigomis ir tai ne per blogiausiai. Žmogus tiesiog nebūtum tikėjęsis. Ką tatai gali padaryti lietuvio sveikas protas bei gera valia!

       Ir taip gyvenimas virte virė. Žmonės išsijuosę darbavos, kartais skaudžiai liūdėdami dėl nepasisekimų frontuose, kartais džiūgaudami dėl pergalių. Tartum su žiburiu ieškota kiekvieno kiek inteligentiškesnio asmens, nes tokių sopulingai reikėjo visoms gyvenimo sritims. Tad kaip čia atsiliks tokia rinktinė veikėja, p. Sofija Čiurlionienė? Jau 1919 metais ji įsitraukė ir lig 1921 metų darbavos krašto apsaugos ministerijos švietimo skyriuje Kaune. Tarp kitko, skaitė kareiviams paskaitas fronte, kai tuo pat laiku Kipras Petrauskas su Antanu Sodeika teikė jiems giesmių paguodos.

       Tais lemtingais 1919 metais bematydavau ponią Sofiją vien kuriais retais atsitikimais miesto teatre ar kurioj salėj, kai pavydus anais metais likimas mums lemdavo kokį vaidinimą ar koncertą. Anuomet nė į galvą neatėjo, o nūn gal ne be pagrindo spėju, jog p. Sofija dalyvavo savo "Kuproto Oželio" pastatyme (ar bent jį suorganizavo); jis mums, anuometinei mišriajai publikai, labai patiko. Tuomet dar nežinojau tą veikalą esant Čiurlionienės, nei kad ji anksčiau pati vaidindavo mėgėjų vaidinimuose ir net sceninių veikalėlių kūrė. Ir tik dabar iš B. Babrausko straipsnio "Drauge" sužinojau, jog Leningrade, Lunačarskio vardo teatrinėje bibliotekoje esą du Čiurlionienės scenos vaizdeliai-rankraščiai, būtent: "Jaunikiai" (1913) ir "Kalinys" (1914) tarp 320 lietuviškų veikalų rankraščių, vaidintų Petrapily prieš 1918 m. Dar Voroneže ji parašiusi aną "Kuprotąjį Oželį", "Pinigėlius" (kurį ir Jakštas pagyrė: girdi, geresnės komedijos savo kalboj mes kol kas neturime), daugiau — "Karalaitę tikrąją teisybę", "Gegužį", "Visai pasisekė". Tik bijau teigti, kad tos visos pjesės buvo parašytos vien Voroneže; ar šiaip ar teip, 1920 m. liko išleistos keturios —    būtent, "Pinigėliai", Karalaitė tikroji teisybė", "Gegužis", "Kuprotas Oželis".

       Galų gale tais ūkanotais metais, antrojoj jų pusėj, betgi rods dar nešaltoj, likimas mudu su ponia Sofija tartum durte sudūrė, man apie tai nė svajoti neišdrįsus. O tam tikslui pasinaudojo "Vilkolakiu". Tas "Vilkolakis" turėjo bene būti,  sumanytojų  nuomone,  meninis  aktualijų —    politinių, visuomeninių, meninių etc. — apžvalginis teatras, kokių būta Rusijoj bei kituose Europos kraštuose. Sumanytojas buvo bene Balys Sruoga. Bent tą "Vilkolakio" vardą tai tikrai jis pakišo. Veikiai "Vilkolakis" atsidūrė Antano Sutkaus bei Vytauto Bičiūno globoj: Sutkus daugiausia režisavo bei administravo, Bičiūnas daugiausia kūrė atitinkamas pjeses.

       Atėjo atidarymo diena. Buvau ir aš gavęs pakvietimą dalyvauti toje iškilmėje ir ką nors iš savo kūrybos perskaityti. Nors dar niekuomet nebuvau taip viešai ką nors deklamavęs ir todėl būgštavau, betgi sutikau (paskiau niekuomet viešai su savo kūryba Lietuvoj nepasirodydavau).

       Iškilmė įvyko dabar nebeatsimenu kuriame name Laisvės Alėjoj, dešinėj, truputį užu Įgulos bažnyčios Vytauto kalno link. Nuvykau, greičiausia, pėsčias, nes anuomet susisiekimo priemonių būta labai maža, vežikai brangūs, o vienintelis vadinamasis tramvajus, dvasnos kuino tempiamas, vaikščiojo retai ir labai lėtai.

       Didoka salė kimšte prisikimšusi — esama ir stambių žuvų: prezidentas Antanas Smetona, Stasys Šilingas, Liudas Noreika ir t.t. Kurgi nebus ir mūsų anuomet jaunieji poetai — Sruoga, Binkis, Kirša (nebeatsimenu, ar buvo Gira). Šie bestovį pačiame salės gale, prie įeinamųjų durų. Ir aš nedrąsiai atsistojau jų tarpe. Dėl to, kad ir jie, turbūt, kiek nerimavo prieš viešai pasirodydami, o ir dėl to, kad dar nebuvome artesni pažįstami, šneka nesimezgė.

       Bet ne bėda: jau prasidėjo ir pats, amerikoniškai sakant, parengimas. Kas buvo vakaro spykeris, kas iškirto įvedamąją kalbą ir ką jis pasakė, dabar visai nebeatsimenu (turbūt, dėl to nelemtojo jaudinimosi neįsidėmėjau). Toliau ėjo pats kūrėjų pasirodymas. Kaip paprastai, eilėj pirmieji stovėjo ir pasirodyti gavo jaunesnieji, o galop — senesnės "storos" žuvys. Tad pirmieji deklamavo savo poezijas Binkis, Kirša, Sruoga (tikrosios eilės nelaiduoju). Kadangi galva buvo užimta savo pasirodymu, tai nūn nebeatsimenu, ką jie deklamavo; tiek tik atsimenu, jog tai buvo lyrika, trumpi kūrinėliai, rimtos, net elegiškos nuotaikos. Galop atėjo ir mano eilė. Per salę nusiskubinau į estradą per kažkokią miglą, lyg pasmerktasis į ešafotą, rankoj nedidelė užrašų knygutė. Prisiversdamas būti drąsus, pakėliau akis ir apžvelgiau salę ... O ten veidai, veidai . . . Bet kieno?.. . Ir pradėjau skaityti ...

       O ką skaičiau?.. ką pasirinkau? . . . Neką teturėjau sukūręs — vien trumpučius lyrinės nuotaikos posmelius, kurie netinka viešai deklamuoti, kadangi nesuskubtų klausytojų sudominti bei pagauti, jei ir geras deklamatorius būtum (o aš toks nebuvau). Atsitiktinai turėjau parašęs ilgesnius juokelius "Poeto nelaimės", kur vaizdavau, kaip menkutis poetas rungias su nevykusiais, kartais tiesiog groteskiškais, pasišaunančiais lyg iš kokio klouno lūpų, rimais. Tiek tai anuomet nusimaniau, jog tokie, kad ir menki, juokeliai vistik susiras tarp daugelio klausytojų ne vieną, kurį įstengs prajuokinti .. . Tad skaitau ir .. . klausaus: jau šen ten juokiamasi... Skaitau drąsiau ir vėl žiūriu — jau nemaža linksmai išsišiepusių. Šilingas pro savo gausią barzdelę bei ūsus, blizgančiomis akimis, skaidriai juokias. Net pats viešpats Smetona teikias dailiai šypsotis. . . Tad jau visai prasidrąsinęs, nuritinau savo uždavinį iki gana triukšmingo juoko galo. Gal jie iš manęs juokės? Anuomet to nemaniau (išmintis ateina su prityrimu). Tikėjaus, jog tai mano satyrėlė sukėlė jiems juoko. Tad gana pašankiai sprukau nuo estrados dešinėn, kur vedė laipteliai į salę. .. Ir kaip tik tuose laipteliuose durte susidūriau ... su pačia ponia Sofija Čiurlioniene: ji kaip tik bekopianti į estradą skaityti savo šedevro. Įvyko, ko visai būčiau nesitikėjęs: ji stabtelėjo, ištiesė man savo rankutę, vyriškai paspaudė manąją, gana maloniai šypsodama, ir sako: "Gerai. Vykusiai pasirinkai. Ačiū!"

       Nuėjau į poetų vietą prie durų ir veizdžiu į jų (poetų, ne durų) veidus — ar ir jie tai pat jaučia, ką Čiurlionienė. . . Bet jie, rimtai sučiauptom lūpom, šaltu žvilgiu, žiūri kažkur viršum mano galvos į tolį. Jie mano niekniekiuką tiksliai įvertino. . . Je, kad būčiau turėjęs bent ką nors iš tolo panašų į mūsų nepalyginamojo Ant. Gustaičio žarijas!..

       Stoviu, kaip ne savo vietoj, ir klausaus, ką tokį ten skaito anuometinė mūsų pirmoji mūza. . . O ji beskaitanti vieną iš savo "Dolpelio pasipasakojimų". Ir gerai beskaitanti. Ir talentingą dalykėlį.
Ji buvo paskutinė. Nebeatmenu, ar kas iš-tvojo baigiamą žodį. Turbūt. Tuo ir baigės "Vilkolakio" atidarymas. Ir pradėjo "Vilkolakis" energingai veikti. Buvo įdomus, gyvas, šmaikštus. Žmonės plačiai juo domėjos... Tačiau kažkodėl jis užgeso. Turbūt, labiausiai piniginės anemijos dėlei. O gaila. Ir dar gaila, kad ligšiol neparašyta jo istorijos ir nesurinkta nei neišleista jo vaidintųjų dalykų. . . Įdomu, ar kas paminės šiemet jo 40 metų sukaktuves. . .

Vadinas, pasibaigė "Vilkolakio" atidarytuvės, ir svečiai guviai bei linksmai skirstėsi. Ir aš linksmai žingsniavau namo, dviejų labai palankių klausytojų lydimas — Stasio Šilingo ir Liudo Noreikos. Buvome patenkinti ta kuklia iškilme. Jautėme užsimezgus kažką originalu ir kultūrai naudinga.

       Incidentą su Čiurlioniene greit pamiršau ir nemaniau vėl su ja arčiau susidursiąs. Buvo labai neramūs Lietuvai kovų bei naujakurystės laikai. Išsijuosę dirbome kiekvienas savo srity. Uoliai darbavos ir p. Čiurlionienė, tik nūn jau tyliai, nebekeldama triukšmo, kaip su savo "Lietuvoj", nes jau priaugo kiti triukšmo kėlėjai. Bet likimas buvo vistik man lėmęs su ta nuostabiąja ponia Sofija dar susitikti ir net suartėti. O tai buvo sekančiais 1920 metais.

 

       Anuomet darbavaus Š. Kazimiero draugijoj kaip faktinis "Ganytojo" bei "Žvaigždės" redaktorius (oficialinis redaktorius buvo prel. A. Dambrauskas). Gyvenau tos draugijos rūmuose, trečiame aukšte, įeinant iš kiemo, mažučiame bute, labai skurdžiai apstatytame. Vieną priešpietę kažkas beldžias į duris. Atsiliepiau kviečiamai. Ir kas gi beįeinanti? Gi pati ponia Sofija Čiurlionienė! Tiek būčiau jos tikėjęsis, kiek Kinų imperatorienės! Tad labai nustebau ir sumišau: kaip čia tokį nepaprastą asmenį (kurs man seniau atrodydavo lyg kokia ledo karalaitė) priimti ir kaip su ja kalbėti? Betgi paprašiau sėstis į vienintelę atliekamą kėdę, kuri, nors sena bei paliegusi, vistik dar galėjo išlaikyti anuomet nesunkią ponios Sofijos būtybę. Ji maloniai sėdos ir labai maloniai ėmė su šiuo glušu kalbėtis. Ji atėjusi pas mane su tokiu reikaliuku: jos darbui reikią būtinai gaut iš kur nors pasiskolinti porą senų knygų, kurių niekur kitur negalinti gauti, tik ar pas mane, ar per mane iš Š. Kazimiero draugijos, nes čia, kaip ji girdėjusi, gal tos knygos esą išlikusios. Aš, deja, turėjau ją nuvilti — girdi, pats neturįs tų knygų; jos esančios prelato Dambrausko-Jakšto globoj jo bute: mat, jos esančios a.a. Vaitkevičiaus bibliotekėlėj, kurią jis testamentu paliko Šv. Kazimiero draugijai. Jakštas paprastai niekam neduodąs tų knygų kitur išsinešti, o vien tik naudotis jomis vietoj — jo bute. Patariau poniai pačiai užeiti pas prelatą. Ponia Sofija prisipažino (kas manęs nė kiek nenustebino), jog jai truputį nejauku eiti pas Jakštą, nes juodu esą literatūriniai-asmeniniai priešai, ką gal aš pats žinąs. Sutikau žinąs. Ir kas gi nežinojo: juk Jakštas savo laiku buvo Sofiją Kymantaitę sukritikavęs, lyg kokią gimnazistę. O ji, ne į užpakalį spiriama, jautės, kad jos buvo tiesa, ir laikė Jakštą silpnu estetu-kritiku (tą vertinimą ji vėliau labai sušvelnino). Aš tačiau dabar į-tikinau ponią Sofiją, kad ji, tokia drąsi asmenybė, tokia gražiai visų vertinama, drąsiai galinti eiti pas senį kritiką: jis privačiame gyvenime esąs labai malonus, ypač moterims labai mandagus, ką aš gerai žinąs, nes senokai Jakštą iš arti pažįstąs.

       Įtikinau ponią kietasprandę, ir ji ryžos pati nueiti su savo reikalu pas aną pabaisą Jakštą. Ne tik ryžos, o ir nuėjo. Ir laimėjo. Bet apie tai kiek vėliau.

       Aidai, 1959 m. gegužė-rugsėjis

 

       Skaityti toliau