puida_kazys       KAZYS PUIDA (slap. K. Žegota, 1883-1945), baigęs 1904 m. Berlyno Politechnikos institutą, dirbęs pirmojo lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios“ redakcijoje, mokytojavęs Šiauliuose (pradedančiam poetui Z. Gėlei dėstė lietuvių kalbą), 1912 m. kartu su žmona O. Pleiryte-Vaidilute ištremtas į Čeliabinską, nepriklausomoje Lietuvoje redagavęs žurnalus „Gairės“ ir „Gaisai“, – europietiško išsilavinimo daugiažanris rašytojas, gana eklektiškai bandęs modernizuoti lietuvių prozą ir dramą.

 

       Išleidęs patriotinių eilių rinkinį „Iš sermėgiaus krūtinės“ (1906), parašytą aukštu patetišku tonu („Aš tik sykį verkiu... / Bet verkia manyj tauta“), Puida tais pačiais metais paskelbė poetinių prozos miniatiūrų knygą „Ruduo“, – prakilnių refleksijų, gražių svajonių ir sapnų mozaiką, atmieštą peizažais, kupiną pasibjaurėjimo kasdienybe („Kasdieninio gyvenimo paveikslą? Bet jis buvo per prastas. per žemas tam, kad jį verta būtų tyrinėti“). Demontuoti fabulą – „populiarųjį šabloną“, pasak J. Herbačiausko, – tada atrodė svarbiausias prozos modernizacijos tikslas.

 

       Apysaka „Žemės giesmė“ (1911), žymiausias to laikotarpio Puidos kūrinys, konstruojamas iš idėjinių deklaracijų, poetinių apmąstymu. psichologinių impresijų, nepajungtų vidinės saviraiškos būtinybei. Herojų tarpusavio santykiai, veiksmai ir išgyvenimai neturi deterministinio sąryžingumo. Apysakoje vaizduojami „praamžini slėpiningi jausmai“, kurių negali paaiškinti jokios išorinės aplinkybes. Manyje pavasarį pabunda stebuklingoji mano aš jėga ir pašnabždomis su manim kalbas ir taip neaiškiai, kad jos nė sugriebti, nė suprasti negaliu“, – sako mokytas inteligentas Ogintas, tapęs stambiu ūkininku. „Nesuvaldomas žemes troškimas“ grąžina jį į „prabūtybės pamatus“. Bet vis tiek lieka „bjauri, šlykšti nežinios tuštuma“, kurioje viešpatauja „didysis Niekas“, žūtbūtinis noras „nusileisti pa-čion mano pragaro gelmėn“ ir „dvasia nulėkti nebūties šalin... ištirti chaoso takai...“ Šitie „slėpiningi dvasios balsai“ prabyla staiga, be jokių aplinkos postūmių, ir nutyla, netapę ištisinio proceso dalimi. Tai vienkartiniai nuotaikų proveržiai, kurie gali būti nusakomi tik metaforomis, simboliais, abstrahuojančiomis sąvokomis, kaip ir eilėraštyje.“ Atėjai prie gemančios jausmo Aušros ir sustojai: - svajojimų sparnai kančių padangės nepažinojo – tai buvo jausmo pranašai...“

 

       Toks pat pakilus, jausmingas tonas išlieka ir dialoguose, kurie nesiduoda individualizuojami („Ateik už poros metų ir tark tą pat į mane, ką vakar sakei – tuomet pakarsiu ant apsivylimo sausos šakos mano nepasitikėjimą rytojumi...“ – atsako mergina pasipiršusiam jaunikiui). Aukštų kategorijų retorika, nusėta knygiškais poetizmais. iškilmingu daugiareikšmiškumu atskiesta jausminė egzaltacija – rimčiausia kliūtis siekiant įteisinti prozoje psichologinių būsenų autonomiškumą.

 

       „Žemės giesmė“ buvo skirta „.šviesuomenės“ auditorijai. kaip reikalavo J. Herbačiauskas. Atskiri apysakos poskyriai įvardinti itališkomis antraštėmis. Cituojami vokiški ir lenkiški poezijos tekstai. Išdidžiai sviedžiamas F. Nietzschės aforizmas apie gyvą žmogų, kuris „savo sieloje savo lavoną nešioja“. Greta pasimetimo, nevilties, sudužimo motyvų („apdulkėjusiais skeleto kaulais giedojo graudulingą laidotuvių giesmę“) apysakoje iškeliama žmogaus visuomeninio aktyvumo programa kaip pozityvi išeitis ir moralinis įpareigojimas („Nėra tokio darbo, kurio žmogus atlikti negalėtų“). Kelkis iš depresijos, grįžk į ievų žemę ir berk į dirvą kartu su grūdais savo sielą, kad Lietuvoje būtų sukurta klestinti „žmoniškumo valstija“. Pagrindinis apysakos veikėjas Ogintas imasi įgyvendinti ramios ekonominės ir kultūrinės pažangos šūkius, kuriuos skelbė „Aušrinė“, – perstato tėvo paliktus trobesius, įrengia pieno ir kiaulių ūkį, įsteigia pieninę ir javų sindikatą, įtraukdamas į kooperaciją kaimynus ir artimiausius valsčius. Sumaniai realizuodamas dar nesamų „Pienocentro“ ir „Lietūkio“ projekcijas, Puidos apysakos herojus buvo savotiškas pirmtakas „Pragiedrulių“ Vidmantams ir Šešiavilkiams, aišku, sujauktas, nejaugęs savo subyrančia sąmone „darbo – žygio gaidon“, kurią pats pradėjo.

 

       Kol „amžinas nerimas“ drasko krūtinę „geležies nagais“ ir negali rasti sau vietos šitame pasaulyje, tol esi gyvas žmogus. Tokia Puidos herojų – F. Nietzschės ir S. Przybyszewskio auklėtinių – egzistencijos formulė, kurios negali išsklaidyti raginimai grįžti „tėvų sermėgon“. Dramos „Rūtų vainikas“ (1912) herojus jaučiasi pasmerktas nelemčiai, kuri artėja išnyrančiomis iš ūko šmėklomis. Kaip ir M. Maeterlincko pjesėse, jis klausinėja: „ar tu girdėjai kuomet mirties žingsnius besiartinant?“ Dramoje „Stepai“ (1920) lietuvis inteligentas, keliaujantis po Uralo kalnus, miškus ir stepes su šautuvu, jaučiasi esąs „klajūnas nuo lopšio“, „svečias tėvų pastogėje“ ir „pasaulio pilietis“. Jis turėjo bėgti iš Lietuvos miestų, kur nesiliauja tarpusavio grumtynės ir kivirčai, kad „nedrumsčiamoje tyloje“ jo siela galėtų „pati save suprasti“. Kuo toliau nuo žmonių masės, jų kolektyvinės prievartos, smaugiančios individą, kuris yra vienintelis kultūros kūrėjas! Apimtas „klajojimo nerimo“, jis atsisako net meilės. Tai jaučianti ir kenčianti figūra, o ne vien sąlyginis atramos taškas madingų XX a. idėjų deklaracijoms. Todėl dialoguose atsiranda emocinės įtampos, o nutylėjimuose skamba likiminiai sprendimai, imituojantys A. Čechovo dramų poetiką.

 

       Istorinėje dramoje „Mirga“ (1912) neperžengęs patetiško herojiškumo tradicijos, Puida užsimojo modernizuoti istorinį romaną, rašydamas „Magnus Dux“ (1936). Kūrinys grindžiamas beletrizuota įvykių kronika, tiksliai datuota, nukaišiota dokumentų citatomis. Įvykis čia yra savarankiškas istorijos vienetas, pranašesnis už žmogų, blaškantis jo likimą netikėtomis kryptimis. Vienas įvykis pinasi su kitu į priežasčių grandinę, kuri greitai plėtojasi, stumdama istorines asmenybes vis j naujas padėtis. Autoriui rūpi ne tiek konkreti įvykio faktūra, kiek jo sukeltų priešingų reakcijų sūkurys, kuris sudaro romano psichologinę dinamiką. Jis išsižada buitinio epochos kolorito kaip nereikalingos butaforijos ir pramanytų nuotykių intrigos. Nauja pasakojimo ypatybė, nusižiūrėta iš M. Jelusicho istorinių romanų, kuriuos vertė į lietuvių kalbą, – istorijos vyksmo apmąstymai, neslepiami plastinių vaizdų užkulisyje, kaip V. Pietario ar A. Vienuolio kūriniuose. Kiekvieną įvykį čia lydi argumentai pro ir contra. Kaip atsilieps Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės likimui Jogailos išrinkimas Lenkijos karaliumi? Iš kurios šalies perimti krikščionybę, kad nebūtų pakenkta lietuvių tautos politiniam ir dvasiniam savarankiškumui? Kiek daug kraujo, išdavysčių, klastingo gudravimo kelyje į aukščiausiąją valdžią – ar pasiteisins visa tai ateityje? Tokiomis refleksijomis gyvena pagrindiniai romano herojai, apvalyti nuo asmeninių emocijų ir pakelti virš konkrečių aplinkybių. Tai praeities teismas šių dienų požiūriu, kartais pridengtas psichologinės būsenos, o kartais visai nuogas, publicistinis.

 

       Istorijos įvykių diskusinis svarstymas iš antagonistinių pozicijų – specifinis „Magnus Dux“ turinys – nulėmė dialogo dominavimą romano struktūroje. Puidos herojai šneka ketvirtojo dešimtmečio laikraštinės publicistikos terminais ir patetiškomis gaidomis. Dialogus palydintys autoriaus komentarai bei aprašymai primena vienur pirmųjų jo kūrinėlių jausmingąją stilistiką („Ar taip gerai? Ar taip reikėjo? – dvejoja ir rauda karaliaus siela“), kitur eiliuotos kalbos poetizmus („Tas žodis „Vilnius“ skamba kaip nesulaikomas kardo smūgis, kaip tolimas nematomų varpų gaudimas“), trečiur imituoja futuristinį peizažą („atgyja visa dainininkų kaimenė -prasideda visuotinė gyvybės mobilizacija“). Eklektiška stilistika atsirado intensyviai kryžiuojantis skirtingų meninių srovių sistemoms ne itin savarankiško rašytojo sąmonėje. Tokiais eklektiškais junginiais į lietuvių literatūrą smelkiasi žmogaus ir istorijos modernizavimo tendencijos, užsimezgusios XX a. Vakarų Europos dramoje ir prozoje.

 

       Didelį darbą Puida nuveikė, plėsdamas lietuvių literatūros akiratį ir stilistikos arsenalą žymių XX a. rašytojų – H. Ibseno, B. Kellermanno, J. Galsworthy, U. Sinclairs, J. Londono, H. Sudermanno, O. Wilde'o, S. Lagerlof – kūrinių vertimais.

 

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. V.: Alma litera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.