| Interviu: Mindaugas Valiukas keramiką keičia į vinis (2004) |
 |
 |
|
Klaipėdietis poetas Mindaugas Valiukas nesiūlo vogti. Nors neseniai pasirodžiusios antrosios poezijos knygos pavadinimas ir šiek tiek provokuoja – „Vogta vinis“. Prieš penketą metų debiutavęs su „Mėnulio keramika“, nebuvo nugrūstas į tolimiausias knygynų ir poezijos žinovų dėmesio lentynas. Pastebėtas ir įvertintas Zigmo Gėlės premija, 1000 Lt ir galimybe poetiškai juos išleisti. Sutikęs papasakoti „iš pirmų lūpų“ apie kai kuriuos gyvenimo ornamentus ir torto gėlytes, kavinėje atsisėda nugara į duris – kad neduokdie kas neatpažintų. Juokiasi: taigi kad niekas ir neatpažįsta. Poetas. Ne koks kriminalinių laidų vedėjas ar „labai labai“ mielas šviesiaplaukis popžvaigždūnas.
- Tai kad ne. Negalvojau apie poeziją. Svajojau būti muzikantas ir groti sunkiąją muziką. Pradėjau nuo tekstų dainoms, kurias, įsivaizdavau, kursiu, grosiu ir būsiu labai žinomas metalo grupės lyderis. Kokio pobūdžio buvo tekstai? Vos ne satanistiniai – taip aš, keturiolikmetis, įsivaizdavau metalo grupės dainavimą. Eilėraščius pradėjau rašyti 16 metų. Kažkas atsitiko – ar galvoje kas pasikeitė? Iki tol nebuvau „normaliai“ skaitęs jokios poezijos. Tik tai, ką tekdavo mokykloje. Gal manęs tai netenkino? Iš pradžių pradėjau rašyti, o tik paskui skaityti. Ir supratau, jog mano pirmoji „poezija“ buvo baisi. Nekalbant apie „dainų tekstus“ – absurdas ir košmaras.
- Tai kad nieko daugiau nemokėjau (bet ir studentas nebuvau vykęs). Prieš tai studentavau Vilniuje, mano tekstai buvo spausdinti „Poezijos pavasario“ leidinyje, su bendraminčiais išleidome poezijos almanachą „Įžanga“. Dar besimokydamas mokykloje laimėjau respublikinį Jaunųjų filologų konkursą, pirmuosius poezijos tekstus išspausdino „Moksleivis“. Kai atvykau į Klaipėdą, tarp jaunųjų poetų, ikipirmaknygininkų ir „pirmaknygininkų“, jau buvau šiek tiek prakutęs.
- Atsidūręs Klaipėdoje, susipažinau su Gintaru Grajausku, parodžiau savo tekstus. Pasakė: neblogai. Laikui bėgant tų tekstų kaupėsi, kol kartą jis paklausė: kodėl neleidi knygos? Pamaniau: vau! Nors rimtai apie knygą dar negalvojau - gal per anksti, gal per mažai tekstų...
- Siaubingi pinigai (juokiasi)! Išleidau juos labai greitai. Prisipirkau labai daug alaus ir cepelinų.
- Tai kad kita knyga pasirodė ne taip greitai - tik po penkerių metų. Matyt, alus ilgai garavo ir cepelinai ilgai virškinosi. Po to net metams kritau į visišką duobę. Persivalgiau ir nieko nerašiau. Gal ir ant laurų šiek tiek prisnūdau? Atrodė, jog darbas padarytas, ir viskas.
- Šiokių tokių nuogąstavimų būdavo anksčiau, prieš knygą. Nerašydavau mėnesį kitą ir atrodydavo, kad nesiseka, praradau pojūtį. Tuo tarpu po pirmosios knygos išleidimo nejutau jokios panikos.
- Nieko nežinau apie knygos rašymą. Mano metodas labai primityvus. Aš tiesiog rašau eilėraščius. Bet yra tokių rašytojų, kurie dar neparašę nė vieno teksto jau turi būsimos knygos koncepciją.
- Racionalumas būtinas. Ir kūryboje, ir gyvenime (pačiam nepakenktų). Bet pageidautina, kad jis būtų subtiliai pamaskuotas, nekristų į akis. Racionalumas, blogąja prasme, eilėraštyje iš karto pastebimas – eilėraštis atrodo dirbtinis, „padarytas“. Tačiau ir tai, kad poetai išsiblaškę, - greičiau stereotipas. Poetai jo jau kratosi. Bet aš, neretai girdėdamas šitą klausimą, įsivaizduoju, kad žmonėms racionalus poetas+prozininkas+vadybininkas+žurnalistas ir santechnikas nėra įdomus. Jis neromantiškas. - Nemanau, kad jau numirė ta moterų karta, kuri kai ką atiduotų, kad tik girtas poetas joms ką nors švelniai suoktų, dedikuotų eiles ant servetėlių ir panašiai. Poetai dabar tiek daug gal ir negeria, tiek mažai gal ir nedirba.
- Reikėtų...1.Bėgimo takelio namie - kad išvengčiau bėgiojimo laukais. Žiūrėčiau gerą filmą per „teliką“ ir bėgčiau. Būtų palaikoma ir fizinė, ir kitokia forma. 2.Bulvių gruzdintuvės. Tam, kad gruzdintų bulves. 3. Mobiliojo telefono. Pageidautina, kad už sąskaitas nereikėtų mokėti. 4.Dirbti galėčiau, bet nenorėčiau sakyti ką. Dabar kuriu ne tik poeziją, bet ir ... (Čia netikėtai ant žemės nukrinta Mindaugo cigaretė, o atsiradusią pokalbio pauzę užpildo nevalingas, emocionalus žodelytis – pyp,pyp,pyp). O jeigu rimtai, norėčiau būti kuo mažiau užsiėmęs papildomais darbais: sniego valymu nuo šaligatvių, malkų skaldymu, darbu anglies kasyklose, varnų šaudymu. Būčiau labiau linkęs pasišvęsti kūrybai. Ir muzikai. Groju muzikiniais instrumentais. Muzikiniais (griežtai pabrėžia.)
- Būna kartais, pasitaiko. Pažįstu žmonių, kurie rašo naktimis. O aš naktimis dažniausiai miegu. O gal ne aš parašiau tas knygas, gal buvau užhipnotizuotas? (Ilgam susimąsto)
- Mano kabinetas...
- Ten - skaitykla. Būtų gerai – be visų jau anksčiau išvardintų pageidavimų – turėti ir darbo kabinetą. Tačiau man eilėraščiai rašosi bet kur. Būna, einu gatve ir „iššoka“ eilėraštis. Tenka jį užrašyti. Yra buvę ir keblių situacijų dėl to polinkio tekstus užrašinėti keistose, o ne normaliose vietose. Dėl to man ir reikia to takelio, kad galėčiau eidamas galvoti namuose. O ne ant pažliugusio sniego su suplyšusiais batais.
- Jei matau, kad rašosi – rašau. Arba žaidžiu kompiuterinės programos plokštele. Iš ryto, būna, mėgstu pavalgyti, atsigerti arbatos.
- Taip, dažnai žiūriu serialus...Kai tik rodo, žiūriu krepšinį. Arba futbolą, lengvąją atletiką, gimnastiką, dailųjį čiuožimą, kovinį sportą. Man patinka sportas. Jis man teikia didelį estetinį ir emocinį pasitenkinimą. Pavyzdžiui, kovinis. O smurtas gyvenime man nei emocinio, nei estetinio pasitenkinimo nekelia. Šokiruoja. Nors smurto mano knygoje „Vogta vinis“ pilna.
- Parašyk: jis nenugirdo... Pasakysiu ne į temą: poetas – kaip visi: moka mokesčius, kai neturi – pasiskolina.
- Apie tai sunku kalbėti – gali pasakyti kritikas. Aš manau, kad „Vogta vinis“ brandesnė. Ne tikiuosi, bet manau (pabrėžia). Nors ir pirmoji knygutė man patiko.
- Taip, mažytė knygutė. Ten buvo daugiau estetizmo (nors kiek tas daugiau tokioje mažoje knygutėje?..). Čia - daugiau aštrumo. Ir realijų.
|
