Adomas_Lastas       ADOMAS LASTAS (tikr. Lastauskas, slap. Adomas Juodasai, 1887-1961), studijavęs 1908-1911 m. Maskvoje teisę ir literatūrą („Aš tada prisigėriau estetizmo: bet gražaus estetizmo"), lietuvių studentų aplinkoje perėjęs iš lenkų kalbos į lietuvių, paskelbė „Vaivorykštės“ žurnale ir almanache „Pirmasai baras“ naujoviškų eilėraščių ciklus, pagrįstus sąmoninga orientacija į modernią poetinę kalbą, kuri reikalavo iš autoriaus, pasak J. Herbačiausko, „išreikšti savo individuališkus jausmus savo individuališka forma“. Šių ciklų autorių B. Sruoga 1916 m. iškėlė į pirmąją vietą „tarp jaunųjų“.

 

       Lasto eilėraščių cikluose nei vidinė, nei išorinė situacija nebeturi apčiuopiamų kontūrų ir aiškios judėjimo krypties. Nėra užuomazgos ir atomazgos. Autorius atidžiai seka šios akimirkos jutimus, juos lengvai fiksuoja, bet nesuglaudžia į tvirtą judesį, siekiantį vieno tikslo. Į eilėraščio strofą sugula nediferencijuota psichologinė medžiaga, sueina įvairių plotmių ženklai, kurie atsišakoja j šonus nuo centrinės ašies ir darosi tarsi nepriklausomi. „Aidas pakilo – sniegu nukrito. / Ir prasivėrė jau kito, / Balto pasaulio grožė galinga, / Kur šilumos tiktai stinga...“ Tarp atskirų vaizdo elementų nėra aiškaus ryšio. Jie staiga išnyra, trumpai pastovi kas sau ir vėl užgęsta. Bendroji šaknis, iš kurios dygsta vaizdų asociacijos, yra giliai paslėpta ir vos nujaučiama. Vientisos logikos siūlas sukarpytas ir išmėtytas gabalais po atskirus vaizdus ir strofas. Toks nerišlus pasakojimas, panardinąs skaitytoją miglotame antropomorfizuotų gamtos detalių, fantastinių sąvokų, neaiškių meditacijų žaisme, buvo sąmoningai pasirinkta meninė norma, nes Ląstas, kaip ir daugelis to meto modernistų, manė, kad lyrikos kūrinio meniškumas ir įtaiga nepriklauso nuo minties aiškumo ar neaiškumo.

 

       Rašydamas porevoliucinės depresijos metu. Ląstas – radikalių demokratinių nusistatymų žmogus – jau nedrįso ką nors autoritetingai teigti. Abejojimas kategoriškais sprendimais, būdingas šitam svyravimų laikui, išstūmė iš jo poetinės kalbos ne tik kietą silogizmą ir imperatyvinę intonaciją, bet susilpnino ir apibendrinančio suvokimo galią. Vietoj panoramos – detalė, vietoj pasaulio visumos – fragmentas, vietoj aiškaus žinojimo – miglota nuovoka. Maironio eilėraštis siekė pažinimo pilnumos ir sintezės, o Lasto eilėraštis skelbia tokio pažinimo ir tokios sintezės negalimumą.

 

       Pasaulis – be galo, pasaulis – be krašto.

       Nemoku skaityti ai amžino rašto.

       mažmožių prasmę įspėju.

       ir tai – pasitaręs su vėju.

       

       Išardęs vientisą išgyvenimo istorijų, Ląstas menkiausių psichologinį judesį tuoj pat perkelia į metaforas, kurios jį suartina su kitos aplinkos ir kitų matavimų kategorijomis, o kartu savotiškai užšifruoja. Jam rūpi ne tiek eilėraščio emocinis tikrumas, kiek žėrintys optiniai reginiai, pilni netikėtų matymo rakursų, staigių suvokimo šuolių, paradoksalių sujungimų, nes tik sulaužius įprastų suvokimo logikų, kaip atrodė Lastui, gali atsiverti poetiškoji pasaulio esmė.

 

       Lasto eilėraščių metaforos gimsta suartinus gamtos ir žmogiškos būties aspektus. Tai netikėtas judesys, nes iš fizinės tikrovės staiga šokama į psichinę ir metafizinę plotmę. Pvz.: „O dausos mėlynę – Visatos kepurę – / Iškėlusios, kažin kų lemia“; „Atėję iš glėbio nakties . „Ištiestos šakos žvaigždžių link braškėti / lemiančiais žodžiais pradėjo“. Daiktiškumo sudvasinimas, sudaręs poetinės metaforos pagrindų, Lasto eilėraštyje įgauna ir visiškai voliuntaristinį atspalvį, pamėgtų prancūzų simbolistų, taip pat pirmųjų Rusijos „dėkadentų“ – V. Briusovo ir K. Balmonto. Pvz.: „Bet sutemos paleido plaukus“; „Tik šaltas, liūdnas rudenėlis / jau bando pūst vamzdžius“. Dažna eilėraščio frazė – tai reikšmių perkėlimai, nelaukti palyginimai ir asociacijos. Visas eilėraštis – vienos metaforų lygtys.

 

       Žalios pievos, gėlinėliai.

       ar priimsite mane

       savo kvepiančion bažnyčion,

       į papurusias klaupkas?

       

       Da nors tartą kad apsvaigus

       nuo kvėpavimo gėlių,

       tai saulutė spaudžia sultis

       aukso pirštais iš žiedų!

       

       Jaunoji poetų karta, pasišovusi laužyti logizuotų Maironio poetinės mokyklos sakinį, pirmiausia rūpinosi atnaujinti skurdžius ir nudėvėtus metaforų fondus, rasti naujas gretinimų plotmes. Lastas vienas pirmųjų įteisino itin drąsius metaforų šuolius ir neįprastas žodžio prasmes netikėtais konteksto posūkiais. Jo „alogiškomis“ metaforomis netrukus pasinaudos B. Sruoga („Akys nykios, akys nykios / Kaip trimitai“), o fragmentiška, kaprizingai trapi eilėraščio konstrukcija (charakteringa antraštė „Improvizacija“) taps kone visos pomaironinės lyrikos dėsniu, ypač virtuoziškai išrutuliotu S. Nėries. Vėlesnė Lasto kūryba, dogmatiškai įsikirtusi į savo „alogizmus“ ir menkai tesikeičianti, jau nebedarė pirmykščio įspūdžio, nors ir buvo leidžiama stambiomis knygomis („Saulėta pasakėlė“, 1920; „Auksinės varpos“, 1921; „Ties kruvinom spurgom“, 1935; „Pasiilgimas“, 1939). Kairiame visuomenės sparne atgarsio susilaukė poema „Lietuvos knygnešio likimas“ (1925), kritiškai atvaizdavusi nepriklausomos Lietuvos socialinę santvarką. Sovietinėje Lietuvoje beviltiškai bandė įsijungti savo „formalistiniais eilėraščiais“, pasak to meto kritikos, į socialistinio realizmo literatūrą. Slegiamas vienatvės (žmona suimta ir nuteista „už antitarybinę veiklą“), rašė nuotaikingais vaikystės atsiminimais pagrįstą apysaką „Albinuko vaikystė“ (1959).

 

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. V.: Alma litera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.