susitikimai_su_borutaSUSITIKIMAI SU KAZIU BORUTA: atsiminimai. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

 

Gražiai pagerbta K. Borutos 100 metų sukaktis: mokslinė konferencija, literatūros vakarai, naujos parodos, straipsniai periodikoje ir kita. Bet reikšmingiausias akcentas – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos parengta ir jubiliejaus išvakarėse pasirodžiusi solidi atsiminimų knyga „Susitikimai su Kaziu Boruta“. Tai kolektyvinis leidinys, pradedamas pakartotomis žymiausio borutologo Vytauto Kubiliaus įžvalgomis „Nelemtas būdas ir nerami širdis“, o baigiamas rašytojo išliekamumą nūdieniškai reflektuojančiu Valdemaro Kukulo straipsniu. Knygoje prisiminimais dalijasi, savus vertinimus pateikia net keturiasdešimt įvairiai su jubiliatu kontaktavusių asmenų: šeimos nariai, buvę draugai ir pažįstami, kolegos rašytojai.

Teko matyti, kaip Vilniuje, Kaune, Liudvinave (rašytojo gimtinėje) rankos tiesėsi į šią knygą. Žmonės smalsavo, domėjosi. Matyt, kuo labiau tolstama nuo realiojo Borutos ir jo gyventos epochos, tuo labiau norima tinkamai suvokti šį ilgą laiką nutylėtą ir vis dar nepakankamai pažįstamą mūsų literatūros klasiką. Naujoji knyga yra kitos rūšies veikalas nei prieš dvidešimt penkerius metus skaitytojus stebinusi V. Kubiliaus monografija: koks įdomus rašytojas! Per tą laiką daug kas griuvo ir keitėsi, užaugo nauja karta, kuriai vėl reikia atrasti Borutą ir savo santykį su juo. Memuarų knyga pasiūlo retrospekciją, autentiškumą, kiek įmanoma patikimesnį žmogaus ir kūrėjo portretą ir kartu aktualina mūsų santykį su portretuojamuoju.

„Susitikimų“ knygą sudarė rašytojo dukra Eglė Makariūnienė, daug metų rinkusi, kaupusi atsiminimų medžiagą. Ir pati parašė visų ilgiausius, informatyvius ir nuotaikingus atsiminimus, kupinus įdomių faktų ir smulkių aplinkos detalių, padedančių gyvai perteikti namų atmosferą, gyvento meto dvasią, jos tėvo rašytojo ir kitų artimųjų charakterius bei tarpusavio santykius. Knyga ir yra visų pirma dukters širdies dovana, lydima meilės. Sudarytojos duotą toną tarsi būtų pasigavę ir kiti tekstų autoriai. Pagarba, meilė, žavėjimasis yra dominuojanti ir tekstus vienijanti knygos gaida. Dailininko J. Penčylos šaržas viršelyje, rodos, orientuojantis į gerokai laisvesnį (gal net pašaipesnį) traktavimą, beveik nepaveikia. Šiandieninis požiūris į Borutą rimtas ir net kiek pakylėtas.

Nors autoriai įvairūs ir knyga marga (daugelis tekstų jau seniai publikuoti ir žinomi, kai kurie iškelti iš rankraštyno fondų, tik mažesnioji dalis parašyta specialiai šiam leidiniui), bet medžiaga gerai suvaldyta – nuosekliai atspindimi beveik visi svarbesni Borutos gyvenimo tarpsniai. O tikslumu, tam tikru stereotipiškumu knyga artėja prie mokslinio tiriamojo darbo.

Sakytume, tai klasikinė memuarų knyga, siekianti kuo adekvačiau atskleisti menininko gyvenimą, charakterį, likimą.

Tačiau Borutos atveju tai tikrai nelengva. Jo gyvenimas itin audringas, kupinas įvykių, konfliktų, prieštaringumų ir dramatiškų lūžių, asmenybė spalvinga ir unikali, o likimas sudėtingas kaip reta. Kas nėra girdėjęs apibūdinimų: maištininkas, opozicininkas, antikonformistas, žodžiu, – labai kitoks menininkas.

Pats Boruta nesyk yra rašęs: „Esu savo kartos žmogus...“ Jis – iš kūrybingosios 1905 metų generacijos (jau kelintą jo bendraamžio kūrėjo 100-mečio datą paminėjome, stebėdamiesi buvusiais talentų klestėjimo metais!). Jie – epochų sankryžos, didžios laiko įtampos vaikai, gyvastingi ir veiklūs, susiję su savo krašto tikrove ir su pasaulio kultūros aktualijom. Nepriklausomos Lietuvos augintiniai, galėję gana laisvai pasirinkti pasaulėžiūras, turėję dialogo (ateitininkai – aušrininkai) ir savarankiškų politinių apsisprendimų galimybę, susikūrę savus krašto ateities ir jos gerovės idealus. Boruta ėjo su kairiaisiais – traukė kova, rizika, revoliucinė gyvenimo pertvarka; buvo aštrus autokratinio režimo priešininkas, nors ir baustas, ragavęs kalėjimų duonos. Jauni ir gabūs, jie veržėsi į vos įkurtą Lietuvos universitetą, vėliau – į berlynus ir paryžius, ir jų svarus intelektualinis pasirengimas suponavo krašto kultūros suklestėjimą. Ir būtent tos kartos menininkai jų brandos ir kūrybinio pajėgumo metais pateko į pačius XX amžiaus pragarus: į Sibirą, emigraciją, į nuolankaus kolaboravimo su okupaciniu režimu pinkles. Borutos kelias ir vėl kitoks: liko tėvynėje, buvo kalintas, žemintas, nustumtas nuo literatūros, bet išsaugojęs dvasinį tvirtumą, nesuniveliuotas ir mažiausiai prisitaikęs. Lig šių dienų išliko prie visų valdžių kalėjime sėdėjusiojo renomė. Ir stiprios, laisvos, nenuolankios asmenybės aura.

Liudininkų pasakojimai atsiminimų knygoje leidžia skaitytojui, net ir neblogai su rašytojų biografijomis ir jų kūrybiniais ieškojimais susipažinusiam, iš naujo pažvelgti į nerimastingą Borutos gyvenimo bei kūrybos kelią (kartais net tuos pačius faktus pamatyti iš kelių požiūrio taškų).

Vertingi yra rašytojo brolio ir sesers atsiminimai apie artimiausią aplinką – tėviškę, senelius, tėvus, ypač motiną (Boruta turėjęs daug motinos bruožų), vaikystę, karo pabėgėlių gyvenimą Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais. Kazys – vyriausias sūnus, turėjęs paveldėti ūkį, tik gyvenimas anksti jį nuvedė tolyn nuo tėviškės. Net keli jaunų dienų draugai marijampoliečiai – idėjos bendražygiai pasakoja apie jų maištingąją jaunystę, meilę, kovą ir ryžtą pertvarkyt pasaulį. Vytauto Kaunecko atsiminimai atkuria emigranto gyvenimo Berlyne vargus ir nuotaikas, o Viktoro Katiliaus – tarybinio lagerio atmosferą ir Borutos vadovaujamų kelių rašytojų kalinių žūtbūtinę kovą prieš nužmoginimą. Irena Kostkevičiūtė jautriai portretuoja „senį Baltaragį“ dvasiškai bene sunkiausiais jam pokario metais – nepripažinimo, griežto cenzūravimo laikotarpiu. Elgos Borutienės gyvai papasakota apie keliones po Lietuvą – kūrėjo pastangas išsiveržti iš dvasinio slogučio, gaivintis savo krašto gamtovaizdžiais ir bendravimu su žmonėmis. „Jis mūsų žemės grožį ne juto, bet nešiojo savyje...“ – iš tolimojo užjūrio patvirtina Antanas Rūkas. Ir jau nesunku suprasti, ką reiškė Borutai jo gimtieji Kūlokai, Marijampolė, Pajiesys, Vilnius... apskritai Lietuva, jos liaudiškoji kultūra, skaudžiai išgyvenama jos praeitis ir dabartis. Ir, žinoma, lietuvių literatūros būklė: „Jis nuolat sielodavosi dėl mūsų literatūros sumenkėjimo ir išsigimimo“ (Alfonsas Šimėnas).

Ne viskas šioje knygoje vadintina atsiminimais. Žanro „grynumas“ nėra kokia būtinybė. Šalia faktais, tiesioginio bendravimo įspūdžiais grindžiamų dokumentinių pasakojimų visai pritinka ir lyrinis, su nemaža meninio vaizdingumo doze, tad artimesnis grožinei literatūrai Eduardo Mieželaičio etiudas, perteikiantis jo paties jaunystėje išgyventą Borutos poezijos įtaigą. Darniai įsikomponuoja ir nedidelės, bet turiningos mokslinės studijėlės – Tomo Venclovos apie Borutos prieškario eilių vertimus į lenkų kalbą ir vertėjo Cz. Miłoszo darbą; Irenos Kostkevičiūtės – apie išskirtinį Borutos domėjimąsi daile, bendravimą su dailininkais. „Susitikimų“ pažinimo lauką praplečia ir įdomios biografinės nuotrupos bei fragmentai, parinkti iš didesnių, ne Borutai skirtų veikalų ar publikacijų, – jie sušvyti it brangūs kristalėliai.

O koks Borutos portretas iškyla iš knygos puslapių? Skaitytojas neabejotinai laukia ryškios individualybės, prisimindamas Borutos kūrybą – originalią, su vėtros, laisvės ir kovos leitmotyvu, plačiai poetiškai užsimojusią aprėpti pasaulį nuo pakelės akmens iki plazdančių žvaigždžių, aukštinančią tikrą žmogų ir visavertį gyvenimą, kupiną įtampos ir tragiško grožio.

Borutą pažinojusieji labiausiai pastebėdavo jo akis: „Viską matančios akys“, „Nepaprastai išraiškingos ir skvarbios akys“, „Akys šiltos“, „Kad geras, matei iš akių...“

Žmonėms atmintin yra kritę nesavanaudiškumo, pagalbos kitam (ypač bėdon patekusiam), kolegiškumo broliams rašytojams bruožai. „Jame nebuvo rašytojiško pavydo ir garbės-šlovės troškimo. Retas kuris iš rašytojų mokėjo taip giliai džiaugtis kitų talentais“ (Ona Šimaitė).Ne vienas pasakotojas mini „mobilizuojančią ir skatinančią“ (Juozas Baltušis) Borutos įtaką savo amžininkams, jo ypatingą atidumą jauniems kūrėjams (tarp Borutos poveikį vienaip ar kitaip patyrusių – J. Baltušis, A. Sprindis, V. Petkevičius, V. Palčinskaitė, V. Dautartas...).

Bene didžiausią žmonėms įspūdį darė jo išraiški etinė, kultūrinė laikysena. Boruta nepamirštamas kaip padorumo, tiesumo, principingumo pavyzdys. „Susitikimų“ knygoje yra išsakyta taiklių detalių Borutos psichologinei charakteristikai, borutiškai žmogaus garbės sampratai apibūdinti, ir bent vieną kitą tokią įžvalgą norisi pacituoti: „(...) dar nebuvau sutikęs žmogaus, kurio ir siekimai, ir mintys taip mažai būtų skyręsi nuo jo darbų“ (Vytautas Petkevičius); „K. Borutai nebuvo nieko nepriimtinesnio už dvasinį ir fizinį smurtą, taip pat nebuvo jam nieko šleikštesnio už smulkiamiesčioniškus nešvarumus. (...) jis laukė, kad ir mūšiuose nebūtų pasimetama nuo taurumo“ (Viktoras Katilius); „Kaktos keturkampį jis nešė išdidžiai per visą gyvenimą. Ir rūsčiai tviskėjo jo akyse perkūnijos. Bet buvo ir liko iki gyvenimo pabaigos romantikas. Liko poetas“ (Eduardas Mieželaitis).

Nors „Susitikimų“ knygoje daugiausia kalbama apie gyvenimo kelius ir asmenybę, bet nelieka nuošaly ir menininkui svarbiausias dalykas – kūryba: ne vienąsyk aptariami eilėraščiai, „Mediniai stebuklai“, „Baltaragio malūnas“, „Sunkūs paminklai“, „Jurgio Paketurio klajonės“, neužbaigta „Amžininko istorija“. Nušviečiama kai kurių kūrinių genezė, rašymo istorija, esama įdomių kūrybos proceso detalių ar paties rašytojo atsiliepimų apie savo darbus. Tai brangūs dalykai literatūrologijai. Atidžiam tyrinėtojui labai vertingi gali būti atsiminimai apie Sūduvos gamtovaizdį, apie būdingus Borutos tėviškės medžius – gluosnius (plg. jo „Dainas apie svyruojančius gluosnius“) ar pasakojimas apie ypatingą ugnies pomėgį, rašytojo meditavimą įsižiūrėjus į liepsną (plg. dažną gaisro vaizdinį, ugnies semantiką jo kūryboje). Gaila, kad atsiminimuose vis dėlto mažoka kūrybos refleksijų, Boruta neatspindėtas bent kiek platesniame prieškario ar pokario lietuvių kultūros kontekste. Tai, matyt, dėl to, kad pasakojimų nėra palikę kai kurie rašytojui labai artimi kultūros žmonės (Peliksas Šinkūnas, Petras Juodelis), su kuriais daugiausia atvirai kalbėtasi, ginčytasi, kūrybos reikalai svarstyti. Todėl galima pasigesti ir bent kiek išsamiau, nuodugniau nušviestos Borutos, kaip kūrėjo, dramos (ji tik nujaučiama, kursto vaizduotę ir mintį, bet iš esmės lieka miglota). Labai aistringai, nuoširdžiai viską ėmęs širdin – revoliuciją ir literatūrinį avangardizmą, kūrėjo pareigą literatūrai ir būtinybę garbingai nešti savąjį kryžių – konfliktą su savo amžium, Boruta, žinoma, pralaimėjo, kaip visada pralaimi idealais gyvenantys ir jų siekiantys. Dėl visokeriopų trukdymų ir gana ankstyvos mirties jis nepadarė to, ką galėjo jo talentas ir troško nerami širdis. Bet garbingai atlaikė jam tekusius išbandymus, išliko savimi iki galo, tapo neprisitaikymo simboliu tarybinės tikrovės pilkumoje. Tai išorinio pralaimėjimo ir kartu vidinės pergalės akivaizdžiausias atvejis mūsų literatūros istorijoje.

Skaitant atsiminimus pasirodė, kad plačiau nenusakytas (ar bent neįvardintas) dar vienas labai savitas Borutos natūros ypatumas. Ne vienas pasakotojas rašytoją pristato kaip meniškos (poetiškos) sielos žmogų, mokėjusį didžiai žavėtis ir nekęsti, turėjusį savo stilių, draugavusį su dailininkais (jie ryškesni, tarsi ir tikresni meno žmonės nei literatai). Ir dar – Boruta estetiškai bus stilizavęs save, savo laikyseną, gyvenseną, tarytum prisiimdamas įvairius besikeičiančius vaidmenis. Antai Levas Ozerovas rašo: „(...) jis man atrodė kaip škiperis, lyg koks Ibseno ar Grygo brolis, čia kaip žmogus, įkūnijantis savyje visa, ką tik esam girdėję apie senuosius skandinavų karžygius, čia kaip lietuvių būras, čia kaip Sūduvos soduose išaugęs dainius...“ „Jotvingių kunigaikščių palikuonis“, – atitaria Alfonsas Šimėnas. Tai išskirtinis ir Borutai labai būdingas gyvenimo kūrybos pradas. Rašytojas mėgo pasakoti pastilizuotus įdomius ar juokingus savo gyvenimo epizodus, retus ir keistus sutapimus, yra paleidęs daug šmaikščių kalambūrų (jis buvo spontaniško,ekspresyvaus žodžio meistras, mokėjęs sukurti prasmę čia pat ir tarsi iš nieko); paskui tuos prasmingus ar linksmus epizodus, meistrišką žodžių žaismą kartodavo kiti, jie apaugdavo papildymais, – taip buvo kuriamas, šlifuojamas personalinis Borutos mitas (galima tai vadint ir legenda). Svarbiausia – tai nebuvo sąmoningas susireikšminimas ar specialiai puoselėjamas įvaizdis, labiau nuoširdi savaiminė kūryba. O šitie Borutos „perliukai“ mažai teužfiksuoti. Vieną jų , tokį žaismingą ir svarų, seniai mano girdėtą ir nepamirštą, galėčiau pridėti prie atsiminimų. Kartą iš K.Borutos pareikalauta išleisti sienlaikraštį (tokį svarbų tarybinių laikų atributą!). Rašytojo reakcija buvusi žaibiška: „Sienlaikraštį? Ant sienų Boruta nerašė ir nerašys!“

Tarp lietuvių rašytojų nedaug teturim panašių gyvenimo kūrėjų.

Boruta ne vienu požiūriu buvo įspūdinga, ori, lyg magnetas visus prie savęs traukusi asmenybė. Suteikė mūsų literatūrai ne tik kūrybinių ieškojimų ir savitų atradimų, bet ir tokį reikalingą garbingumo matmenį. Gal dėl to ir „nesileidžia“ (pagal šiandienos madą) išprovokuojamas – nedrįstama jo parodijuoti ar mistifikuoti. O gal – kad vis tebėra mažiau už kitus klasikus pažįstamas. Kai imamasi Borutą nagrinėti, žiūrėk, ir šaunama pro šalį. Štai ir įdomiame baigiamajame knygos straipsnyje, rimtai sprendžiančiame kūrybinės prigimties ir kūrybos psichologijos mįsles, netikėtai Borutai priskiriama „neprosytų kelnių“ citata (iš Bronio Railos eilėraščio) arba mėginama vaizdingai nusakyti, kaip Boruta su K. Jakubėnu trenkė „Trečio fronto“ durimis (trankyti negalėjo, nes tebegyveno Berlyne, o Jakubėnas sėdėjo kalėjime; pastarasis, beje, nebuvo trečiafrontininkas). 


Be abejo, niekas neatkurs visos tiesos. Kartais tai esti pastangos pagauti, kas beveik nepagaunama. Bet stengtis verta, reikia, ir geriausia, kai tai daroma bendromis jėgomis.

Taigi su Kaziu Boruta susitikome. Nors, man regis, dar tik iš dalies. Norėtųsi, kad „Susitikimų“ knyga netaptų vien lengvu pasiskaitymu, pasimėgavimu pikantiškais asmeniškumais, kad ji skatintų ir rimčiau gilintis į Borutos fenomeną.

 

Literatūra ir menas, 2005-06-10