Gintautas Dabrišius, Sviest akmenuką: eilėraščiai, Kaunas: Savaitraščio „Nemunas“ leidybinė grupė, 2005, 87 p.

       Nežinau, ką rašyti apie Gintauto Dabrišiaus poeziją – tokia mintis kankino perskaičius rinkinį „Sviest akmenuką“, perskaičius kreivai, nes jau iš anksto pasižadėjus kažką apie tai parašyti.

       Daug ko tiesiog nesuprantu. O gal ir suprasti per daug nėra ko. Taip poetas mato, taip mąsto, taip jam gražu, taip ir rašo. O ir man, skaitytojui, „navatnai“ daug kas atrodo. O tai svarbu, nes skaitant kitus dažniausiai taip neatrodo. Šiaip ar taip – kito G. Dabrišiaus nėra. Jis turi savo poetinio mąstymo manierą, savo intonaciją. Bet, nepaisant to, nėra jo nei literatūros apžvalgose, nei naujausioje, nei senesnėje lietuvių literatūroje. Ir internete beveik nėra. Vadinasi, kaip ir visai nėra. Net „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ apie jo kūrybą tėra vienas sakinys: „G. Dabrišiaus poezijai būdinga konkreti detalė, tautosakos, šnekamosios kalbos intonacijos, dominuoja valstietiška pasaulėjauta, susipina kaimo ir miesto tematika.“

       Taigi kalbėti apie poetą, kurio „nesupranti“ ir kurio lyg ir nėra, nelengva. Postūmį suteikia mintis, ne kokia ta poezija yra, bet ko joje nėra; nėra – beveik nėra – kultūrinių aliuzijų, citatų, užuominų, už kurių taip dažnai mėgstame slėptis ir atrodyti gražesni, neva taip padidindami savo teksto semantinį svorį. Tiesa ir tai (dabar aš pats jau neišvengsiu citatos), kad G. Dabrišius rašo taip, lyg prieš jį niekas nebūtų rašęs. Jis sugeba tarsi iš naujo, tarsi pirmą kartą pažvelgti į pasaulį – ir naiviai, ir nesentimentaliai. Kad ir per mašinos veidroduką:

Kaip atrodo pasaulis per priekinį stiklą,
esu ne sykį matęs.
Kaip atrodo gatvė-pasaulis
man pravažiavus –
negalėjau atitraukt akių nuo
veidroduko,
vien tai terūpėjo.
(p. 43)

       Vairavimas, mašina – nauja tema G. Dabrišiaus kūryboje, kurios poetas, kalbėdamas „Literatūros akiračių“ laidoje, žadėjo nepalikti ir toliau. Sukuriami netikėti ir taiklūs palyginimai („kelias yra vilkas, / jis aiškiai žino, / kad niekas šiame pasaulyje jo nemyli, / todėl bėga ir bėga ir bėga“ p. 77), erotinės nuotaikos („Trejų metų reikėjo – / ir dabar visi tavo plyšiukai / pažįsta mane“, p. 46) arba pasakojamos keistos istorijos apie degalinę miške ar žvaigždučių vėžinimą.

       G. Dabrišiaus knyga spinduliuoja sunkiai nusakomą laisvumą, kuris skamba ir rinkinio pavadinime, ir daugelyje eilėraščių:

Mokėjau pavasarį – šokau,
mokėjau pavasarį – mūkiau,
tačiau man nepasisekė
karvės pralinksmint –
aš nemokėjau pavasario –
uodegėle švyst švyst.
(p. 9)

       Beveik nėra ko ir pasakyti apie tokį atviraširdišką paprastumą. O kai jis nesislapsto, tai ir mums, kritikams, velniškai sunku. Ką gali pasakyti kad ir apie tą „sveiki, ąžuolėliai“ (p. 7). Būtų koks nors: „Sveiks, Apolone“, – tai mes mikliai malkų priskaldytume, įtrauktume į postmodernias Dioniso ir Apolono batalijas ar kitokius kontekstus bei pseudoproblemas. O dabar – varvekliai, voverės, senis ir varlės, kupetos, žuvys ir mašinėlė. Tas konkretumas, daiktiškas sunkumas su lengva, džiugia poezijos nuotaika kuria paradoksalią dermę, savotišką lietuviškos provincijos nepakeliamą būties lengvybę. G. Dabrišiaus poezijoje tvirtai stovima ant žemės: „Kaime gyvenimas paprastas – / rankas turi – vandenį matai – / kur puodukas“ (p. 15), tačiau ir trumpam atsiplėšiama: antis nuo jos sunkiai kyla (rinkinys „Sunkiai kylanti antis“), o akmuo visai lengvai šauna į dangų (rinkinio pavadinimas „Sviest akmenuką“ – skamba lengvai).

       Knygos anotacijoje G. Dabrišiaus poezija pristatoma eilutėmis iš eilėraščio „Kaip rašyti“: „Matai medį – / matau, / taip ir rašyk – / matau medį“. Tai konkreti, daiktiška ars poetica. Tačiau tas pats eilėraštis baigiasi kiek kitaip:

Vos užrašiau:
pro mane praskrido kamanė,
tuoj pat suabejojau –
o gal tai buvo antis?
(p. 10)

       Tokių eilėraščių, parašytų pagal principą: „Ką matau, tą ir dainuoju“, – G. Dabrišiaus knygoje beveik nėra. Visą laiką atsiranda paradoksas, iškreipiantis visas pastangas atspindėti tikrovę. Valdemaras Kukulas kadaise yra pastebėjęs, kad G. Dabrišiaus paradoksas – tarsi ir bekryptis, betikslis. O juk toks paradoksas ir yra pats esmingiausias, paradoksas iš principo negali turėti krypties, logikos, kitaip jis gali tapti didaktika ir pan. Dar galima prisiminti knygos redaktoriaus Donaldo Kajoko žodžius iš knygos „Mirti reikia rudenį“: „Jau nieko netrokštu o jeigu ir trokštu – tai tikro / stebuklo: bekrypčio beprasmio“. Tad ne atsitiktinai skundžiausi, kad nesuprantu, nes tikro paradokso ir neįmanoma suprasti. Bet gražu: šalia namo pražydus piliarožei, namui reikia kraustytis, o žmogui išeiti iš namo „Ir paklaust: piliarožės, kodėl man / nesakėt, / kad yra ir kiti laiptai“ (p. 74).

       E. H. Gombrichas XX a. susižavėjimą primityviuoju menu yra aiškinęs menininkų nuojauta, kad paprastumas ir tiesumas – vieninteliai dalykai, kurių negalima išmokti. Negalima išmokti ir negalima perduoti to, ko neturi. Šiuolaikinėje literatūroje tokia sunkiai nusakoma ir retai bepasitaikanti džiugi, giedra nuotaika atrodo išskirtinai. Ironija ne pikta, ne pagiežinga, o saviironija – ne savo kompleksų afišavimas, bet iš tiesų laisvas ir giedras šypsnys: „Šimtą dvidešimt kvailių / pasodinau ant kelmo / ir jie džiūgauja – šaukia / sėsk, sėsk ir tu / vietos dar yra“ (p. 33).

       G. Dabrišiaus knyga grąžina prie paprastų ir džiugių dalykų, jų nesupaprastindama.

       Beje, kada paskutinį kartą nei iš šio nei iš to paėmėte akmenuką ir sviedėte, taip sviedėte, kad skrietų iš karto į visas puses?

       Nemunas, 2006 05 11, nr.18