atsisveikinimas       Pabaiga. Skaityti pradžią

 

       *** *** ***

Kitą rytą jie nuvažiavo į Miuncheno apartamentus. Ten Darius susirinko likusius savo daiktus: kelis suvenyrinius puodukus, vieną kitą drabužį.

Į oro uostą jie važiavo taksi.
Visą kelią tylėjo.
Vairuotojas turkas kažką vis tauškė.

Darius mintyse perskaičiavo užsidirbtą turtą.

Pora atvyko gerokai per anksti. Frau Schürer po vakarykštės dienos skaudėjo galvą, tad ji pasiūlė užsukti į oro uosto barą.

– Ko pageidautumėt, mano Riteri, prieš grįždamas į gimtąją žemę? – paklausė Regina, užsiropšdama ant aukštos kėdės.

– Gal šį kartą apsiribokime Cola..? – mėgino siūlyti Darius. – Gal nereikia vakarykščių scenų?

– O taip, kurgi ne. Suversk kaltę girtumui! Galbūt būtent vakar, įkaušusi, aš ir pasakiau tai, ką turėjau omeny? Nemanai? Ar nematai, kad aš pavargau būti šventąja?

– Šventąja? – nustebo lietuvaitis.

– Taip, būtent. Kodėl išvyksti dabar? Nes susitaupei savo reikalams. O susitaupei tik todėl, kad neprisidėjai prie mokesčių.

Dariui beliko nunarinti galvą.

– Šventieji neironizuoja. Šventieji savo pranašumo nerodo... – staiga kilstelėjęs akis konstatavo jis.

– O taip, kurgi ne! Gerai, gal aš tik palaimintoji? Palaimintoji ir išrinktoji rūpintis darbo klase.

Priėjo barmenas. Regina pageidavo konjako ir kavos, Darius – Colos.

Rašytoja vienu gurkšniu nurijo penkiasdešimt gramų. Barmeno paprašė lengvų Marlboro cigarečių. Jos mintys jau sukosi apie paskutines romano eilutes. Jautė, jog čia pabaiga.

Už lango retsykiais pasigirsdavo reaktyvinių variklių gausmas. Buvo matyti, kaip persirikiuoja Virgin ir Lufthansos oro linijų lėktuvai. Specifinė oro uosto Geist savaime hiperbolizavo atsisveikinimo momentą.

Darius rankoje sukiojo Colos stiklinę. Pagaliau išlemeno:

– Tu bandai mane priversti jaustis kaltu.

Regina paprašė barmeno pridegti cigaretę. Nervingai išpūtė pirmą dūmų kamuolį. Dariui raukantis nuo netikėtai nemalonaus kvapo, ji atrėžė:

– Ah, atsiprašau, brangusis, jog priverčiau tave jaustis kaltu. Pamiršau, kad šiais laikais kaltės jausmas kenkia sveikatai. Gali sukelti nerimą, neurozę.

Ponia užsisakė dar taurelę. Darius žvelgė į už lango nuo žemės atsiplėšiantį lėktuvą.

Frau užgesino nuorūką, išlenkė taurelę, gurkštelėjo kavos ir pareiškė:

– Aš einu namo. Sąskaitą palieku pačiam. Tau – gero skrydžio.

Ir netikėtai stipriai užplojusi jam per sėdynę, iškulniavo. Darius nušoko nuo kėdės. Puolė bėgti jai pavymui.

– Ar galim apsikabinti prieš išsiskiriant? – paklausė, sulaikęs Reginą už alkūnės.

Ji atsisuko. Tyla. Tik dusliai gaudė Miuncheno dangus, skrodžiamas reaktyvinių lėktuvų. Jaunuolis ją tvirtai prispaudė prie savęs. Pabučiavo į lūpas. Švelniai, atsargiai.

Regina išsilaisvino iš jo rankų.

– Ką gi, sėkmės steigiant Nemuno vingio firmą, – ištarė ji. Pasitaisiusi nuslydusius akinių rėmelius pridūrė:

– O jei reiks patarimų, žinai Konni adresą J

 
*** *** ***

Frau Schürer buvo keista sugrįžti į Miuncheno senamiestį, praverti savo buto duris žinant, kad jos čia laukia karti vienuma. Dariaus dvasia dar sklandė.

Ar iš tiesų meilę geriau kartą patirti ir prarasti, nei jos niekada nepažinti, – suabejojo Šekspyro žodžiais.

Buvo sekmadienis – sekmadienis be Dariaus. Ką jie veikdavo sekmadieniais šiame bute? Ji prisiminė vieną sekmadienį, kai rytą jis miegojo, o ji sėdėjo prie kompiuterio nuo penktos valandos, rašė šešioliktu šriftu, kad įžiūrėtų tekstą. Neatsitraukė iki dešimtos, kol Darius ją pakvietė pusryčių. Po pusryčių ji grįžo prie kompiuterio, o Darius mokėsi vokiečių – tyliai, jai netrukdydamas. Sekmadienio vakarais jiedu eidavo į teatrą, paskui vakarienės į restoraną: jis su Armani kostiumu, kaip tikras džentelmenas, kaip Herr, o ji su Versace kolekcijos vakarine suknele.

Frau Schürer patikdavo, kai pastebėdavo, jog kitų moterų akys nukreiptos į josios išrinktąjį. Tos vakarieniaudavo su praplikusiais ir nuo alaus pilvotais Bavarijos diedais, o ji – su devyniolikmečiu. Nuostabus jausmas.

Regina nusispyrė basutes, susirangė ant sofos svečių kambaryje, priešais per visą sieną nusidriekusią šokančių bakchančių freską. Trys moterys šoko basomis ant akmeninių terasos plytelių, o ketvirtoji stebėjo parimusi. Tamsiai mėlyna Viduržemio jūra nedrąsiai žvilgėjo už akmeninės baliustrados kuri skyrė ją nuo šokėjų. Už bakchančių nugarų buvo matyti, kaip susibėga kalnų virtinė ūkanotą rytą. Lentynos, prikimštos knygų, okupavo kitas kambario sienas. Tarp knygų buvo išdėliotos vazos, imituojančios senovės Romos stilių. Bronzinis kokteilių staliukas ir Liudviko XIV laikų kėdės vidury kambario primygtinai bylojo apie rafinuotą buto savininkės skonį aukcionuose.

Frau Schürer įsijungė nešiojamąjį kompiuterį.

Spragtelėjo My Documents.
Ekrane pasirodė užrašas:
 
Der
Ritter
der
Liebe
Roman
Regina Schürer
 
Tačiau dirbti negalėjo.

Atsivertė laikraštį. Pirmame puslapyje puikavosi Lietuvos ir Rusijos krepšinio komandų nuotraukos Barselonoje. Komentaras šalia fotografijos: „Šiose žaidynėse olimpinė Lietuvos krepšinio komanda kovojo dėl medalių savo kraštui, nors dar ne taip seniai šie žaidėjai Seulo olimpiadoje padėjo laimėti auksą TSRS komandai.“

Frau prisiminė tuos vakarus, kai Darius žiūrėjo olimpines krepšinio varžybas. Jis šaukė: „Lietuva! Lietuva – jėga!“ Vieną kartą net užšoko ant stalo ir ekstazėje lietuviškai suklykė: „Bronza mūsų!“

Regina atidėjo laikraštį į šalį. Priėjo prie lango. Stebėjo praeivius ir automobilius, aplenkiančius Miuncheno arką. Miesto dangus niaukėsi.

Nagais perbraukė per lango stiklą.

Grįžo prie rašomojo stalo. Išsitraukė telefonų užrašų knygelę. Ieškojo Konni vardo. Jis jai buvo skolingas dvidešimt penkis tūkstančius markių, kurias pasiskolino pirkdamas autobusus savo firmai. Susitarė, jog atiduos ne vėliau kaip po dvejų metų. Regina nusprendė sulaužyti sutartį.

Ryžtingai surinko Konni firmos numerį.

– Kelionių agentūra Alpių viršūnės. Klausau. – Regina kitame telefono linijos gale atpažino Konni balsą.

– Grąžink skolą per savaitę. Ilgiau nelauksiu. Negrąžinsi – paduosiu visas tavo sušiktas Alpių viršūnes į teismą. Gyvensi papėdėse kaip proletaras.

Nutrenkė ragelį.

Nuklydo iki virtuvės. Nervingai išmaukė skardinę alaus. Net nepajuto, kaip ją įlenkė. Deformuotą skardinę šveitė į šiukšlių dėžę. Nepataikė.

Žvilgsnis atsitiktinai nukrypo į indaujos lentyną. Ten stovėjo jos kulinarijos knygos. Sykį, kai Darius studijavo Miuncheno miesto planą, virtuvės šeimininkė paruošė kelis patiekalus iš knygos Kochen mit Geist.

Nenustygdama vietoje, Frau Schürer išėjo pasivaikščioti. Pasuko į Marienplatzės aikštę, kuri visuomet buvo pilna turistų. Galbūt įsimaišius į minią jai bus lengviau. Vieni fotografavosi, kiti stovėjo kaip įbesti, užvertę galvas laukė, kada įžymusis Glokenspiel pademonstruos Miuncheno laikrodžių lėlių paradą. Regina stebėjo žmones. Po to jos žvilgsnis užkliudė virš visų pastatų išsistiebusius Dievo motinos bažnyčios bokštus dvynius, jų pažaliavusius kupolus. Dar niekada šis miestas jai neatrodė toks beprasmis ir tuščias.

Dangus vis labiau niaukėsi. Griaustinio dundesys užgulė Reginos ausis. Po kelių akimirksnių pratrūko lietus. Žmonės išskleidė margaspalvius skėčius, o jų neturintys skubėjo slėptis į aikštę supančių pastatų arkas. Frau Schürer nesislėpė. Ji ėjo namo be skėčio, oriai pakelta galva. Tai buvo jos miestas, jos aikštė, jos asmeninis lietus.

Galiausiai lietus taip įsismarkavo, jog pro akinius ji nieko nebematė. Turėjo sulėtinti žingsnį, turėjo leisti lietui ją kiaurai permerkti...

 

Kavaliauskas, Tomas. Atsisveikinimas:[mažasis romanas]. – Vilnius: Versus aureus, 2007