| Tomas Kavaliauskas. Ištraukos iš romano „ATSISVEIKINIMAS“ (2007) (4) |
 |
 |
|
       *** *** *** Kitą rytą jie nuvažiavo į Miuncheno apartamentus. Ten Darius susirinko likusius savo daiktus: kelis suvenyrinius puodukus, vieną kitą drabužį. Į oro uostą jie važiavo taksi.
VisÄ… keliÄ… tylÄ—jo.
Vairuotojas turkas kažkÄ… vis tauškÄ—.
Darius mintyse perskaiÄiavo užsidirbtÄ… turtÄ…. Pora atvyko gerokai per anksti. Frau Schürer po vakarykštÄ—s dienos skaudÄ—jo galvÄ…, tad ji pasiÅ«lÄ— užsukti į oro uosto barÄ…. – Ko pageidautumÄ—t, mano Riteri, prieš grįždamas į gimtÄ…jÄ… žemÄ™? – paklausÄ— Regina, užsiropšdama ant aukštos kÄ—dÄ—s. – Gal šÄ¯ kartÄ… apsiribokime Cola..? – mÄ—gino siÅ«lyti Darius. – Gal nereikia vakarykšÄių scenų? – O taip, kurgi ne. Suversk kaltÄ™ girtumui! GalbÅ«t bÅ«tent vakar, įkaušusi, aš ir pasakiau tai, kÄ… turÄ—jau omeny? Nemanai? Ar nematai, kad aš pavargau bÅ«ti šventÄ…ja? – ŠventÄ…ja? – nustebo lietuvaitis.
– Taip, bÅ«tent. KodÄ—l išvyksti dabar? Nes susitaupei savo reikalams. O susitaupei tik todÄ—l, kad neprisidÄ—jai prie mokesÄių. Dariui beliko nunarinti galvÄ….
– Šventieji neironizuoja. Šventieji savo pranašumo nerodo... – staiga kilstelÄ—jÄ™s akis konstatavo jis. – O taip, kurgi ne! Gerai, gal aš tik palaimintoji? Palaimintoji ir išrinktoji rÅ«pintis darbo klase. PriÄ—jo barmenas. Regina pageidavo konjako ir kavos, Darius – Colos. Rašytoja vienu gurkšniu nurijo penkiasdešimt gramų. Barmeno paprašÄ— lengvų Marlboro cigareÄių. Jos mintys jau sukosi apie paskutines romano eilutes. JautÄ—, jog Äia pabaiga. Už lango retsykiais pasigirsdavo reaktyvinių variklių gausmas. Buvo matyti, kaip persirikiuoja Virgin ir Lufthansos oro linijų lÄ—ktuvai. SpecifinÄ— oro uosto Geist savaime hiperbolizavo atsisveikinimo momentÄ…. Darius rankoje sukiojo Colos stiklinÄ™. Pagaliau išlemeno: – Tu bandai mane priversti jaustis kaltu. Regina paprašÄ— barmeno pridegti cigaretÄ™. Nervingai išpÅ«tÄ— pirmÄ… dÅ«mų kamuolį. Dariui raukantis nuo netikÄ—tai nemalonaus kvapo, ji atrėžė: – Ah, atsiprašau, brangusis, jog priverÄiau tave jaustis kaltu. Pamiršau, kad šiais laikais kaltÄ—s jausmas kenkia sveikatai. Gali sukelti nerimÄ…, neurozÄ™. Ponia užsisakÄ— dar taurelÄ™. Darius žvelgÄ— į už lango nuo žemÄ—s atsiplÄ—šiantį lÄ—ktuvÄ…. Frau užgesino nuorÅ«kÄ…, išlenkÄ— taurelÄ™, gurkštelÄ—jo kavos ir pareiškÄ—: – Aš einu namo. SÄ…skaitÄ… palieku paÄiam. Tau – gero skrydžio. Ir netikÄ—tai stipriai užplojusi jam per sÄ—dynÄ™, iškulniavo. Darius nušoko nuo kÄ—dÄ—s. PuolÄ— bÄ—gti jai pavymui. – Ar galim apsikabinti prieš išsiskiriant? – paklausÄ—, sulaikÄ™s ReginÄ… už alkÅ«nÄ—s. Ji atsisuko. Tyla. Tik dusliai gaudÄ— Miuncheno dangus, skrodžiamas reaktyvinių lÄ—ktuvų. Jaunuolis jÄ… tvirtai prispaudÄ— prie savÄ™s. PabuÄiavo į lÅ«pas. Švelniai, atsargiai. Regina išsilaisvino iš jo rankų.
– KÄ… gi, sÄ—kmÄ—s steigiant Nemuno vingio firmÄ…, – ištarÄ— ji. Pasitaisiusi nuslydusius akinių rÄ—melius pridÅ«rÄ—: – O jei reiks patarimų, žinai Konni adresÄ… J Â
*** *** ***
Frau Schürer buvo keista sugrįžti į Miuncheno senamiestį, praverti savo buto duris žinant, kad jos Äia laukia karti vienuma. Dariaus dvasia dar sklandÄ—. Ar iš tiesų meilÄ™ geriau kartÄ… patirti ir prarasti, nei jos niekada nepažinti, – suabejojo Šekspyro žodžiais. Buvo sekmadienis – sekmadienis be Dariaus. KÄ… jie veikdavo sekmadieniais šiame bute? Ji prisiminÄ— vienÄ… sekmadienį, kai rytÄ… jis miegojo, o ji sÄ—dÄ—jo prie kompiuterio nuo penktos valandos, rašÄ— šešioliktu šriftu, kad įžiÅ«rÄ—tų tekstÄ…. NeatsitraukÄ— iki dešimtos, kol Darius jÄ… pakvietÄ— pusryÄių. Po pusryÄių ji grįžo prie kompiuterio, o Darius mokÄ—si vokieÄių – tyliai, jai netrukdydamas. Sekmadienio vakarais jiedu eidavo į teatrÄ…, paskui vakarienÄ—s į restoranÄ…: jis su Armani kostiumu, kaip tikras džentelmenas, kaip Herr, o ji su Versace kolekcijos vakarine suknele. Frau Schürer patikdavo, kai pastebÄ—davo, jog kitų moterų akys nukreiptos į josios išrinktÄ…jį. Tos vakarieniaudavo su praplikusiais ir nuo alaus pilvotais Bavarijos diedais, o ji – su devyniolikmeÄiu. Nuostabus jausmas. Regina nusispyrÄ— basutes, susirangÄ— ant sofos sveÄių kambaryje, priešais per visÄ… sienÄ… nusidriekusiÄ… šokanÄių bakchanÄių freskÄ…. Trys moterys šoko basomis ant akmeninių terasos plytelių, o ketvirtoji stebÄ—jo parimusi. Tamsiai mÄ—lyna Viduržemio jÅ«ra nedrÄ…siai žvilgÄ—jo už akmeninÄ—s baliustrados kuri skyrÄ— jÄ… nuo šokÄ—jų. Už bakchanÄių nugarų buvo matyti, kaip susibÄ—ga kalnų virtinÄ— Å«kanotÄ… rytÄ…. Lentynos, prikimštos knygų, okupavo kitas kambario sienas. Tarp knygų buvo išdÄ—liotos vazos, imituojanÄios senovÄ—s Romos stilių. Bronzinis kokteilių staliukas ir Liudviko XIV laikų kÄ—dÄ—s vidury kambario primygtinai bylojo apie rafinuotÄ… buto savininkÄ—s skonį aukcionuose. Frau Schürer įsijungÄ— nešiojamÄ…jį kompiuterį. SpragtelÄ—jo My Documents.
Ekrane pasirodÄ— užrašas:
Â
Der
Ritter
der
Liebe
Roman
Regina Schürer
Â
TaÄiau dirbti negalÄ—jo.
AtsivertÄ— laikraštį. Pirmame puslapyje puikavosi Lietuvos ir Rusijos krepšinio komandų nuotraukos Barselonoje. Komentaras šalia fotografijos: „Šiose žaidynÄ—se olimpinÄ— Lietuvos krepšinio komanda kovojo dÄ—l medalių savo kraštui, nors dar ne taip seniai šie žaidÄ—jai Seulo olimpiadoje padÄ—jo laimÄ—ti auksÄ… TSRS komandai.“ Frau prisiminÄ— tuos vakarus, kai Darius žiÅ«rÄ—jo olimpines krepšinio varžybas. Jis šaukÄ—: „Lietuva! Lietuva – jÄ—ga!“ VienÄ… kartÄ… net užšoko ant stalo ir ekstazÄ—je lietuviškai suklykÄ—: „Bronza mÅ«sų!“ Regina atidÄ—jo laikraštį į šalį. PriÄ—jo prie lango. StebÄ—jo praeivius ir automobilius, aplenkianÄius Miuncheno arkÄ…. Miesto dangus niaukÄ—si. Nagais perbraukÄ— per lango stiklÄ….
Grįžo prie rašomojo stalo. IšsitraukÄ— telefonų užrašÅ³ knygelÄ™. Ieškojo Konni vardo. Jis jai buvo skolingas dvidešimt penkis tÅ«kstanÄius markių, kurias pasiskolino pirkdamas autobusus savo firmai. SusitarÄ—, jog atiduos ne vÄ—liau kaip po dvejų metų. Regina nusprendÄ— sulaužyti sutartį. Ryžtingai surinko Konni firmos numerį.
– Kelionių agentÅ«ra Alpių viršÅ«nÄ—s. Klausau. – Regina kitame telefono linijos gale atpažino Konni balsÄ…. – Grąžink skolÄ… per savaitÄ™. Ilgiau nelauksiu. Negrąžinsi – paduosiu visas tavo sušiktas Alpių viršÅ«nes į teismÄ…. Gyvensi papÄ—dÄ—se kaip proletaras. NutrenkÄ— ragelį.
Nuklydo iki virtuvÄ—s. Nervingai išmaukÄ— skardinÄ™ alaus. Net nepajuto, kaip jÄ… įlenkÄ—. DeformuotÄ… skardinÄ™ šveitÄ— į šiukšlių dėžę. NepataikÄ—. Žvilgsnis atsitiktinai nukrypo į indaujos lentynÄ…. Ten stovÄ—jo jos kulinarijos knygos. Sykį, kai Darius studijavo Miuncheno miesto planÄ…, virtuvÄ—s šeimininkÄ— paruošÄ— kelis patiekalus iš knygos Kochen mit Geist. Nenustygdama vietoje, Frau Schürer išÄ—jo pasivaikšÄioti. Pasuko į MarienplatzÄ—s aikštÄ™, kuri visuomet buvo pilna turistų. GalbÅ«t įsimaišius į miniÄ… jai bus lengviau. Vieni fotografavosi, kiti stovÄ—jo kaip įbesti, užvertÄ™ galvas laukÄ—, kada įžymusis Glokenspiel pademonstruos Miuncheno laikrodžių lÄ—lių paradÄ…. Regina stebÄ—jo žmones. Po to jos žvilgsnis užkliudÄ— virš visų pastatų išsistiebusius Dievo motinos bažnyÄios bokštus dvynius, jų pažaliavusius kupolus. Dar niekada šis miestas jai neatrodÄ— toks beprasmis ir tušÄias. Dangus vis labiau niaukÄ—si. Griaustinio dundesys užgulÄ— Reginos ausis. Po kelių akimirksnių pratrÅ«ko lietus. ŽmonÄ—s išskleidÄ— margaspalvius skÄ—Äius, o jų neturintys skubÄ—jo slÄ—ptis į aikštÄ™ supanÄių pastatų arkas. Frau Schürer nesislÄ—pÄ—. Ji Ä—jo namo be skÄ—Äio, oriai pakelta galva. Tai buvo jos miestas, jos aikštÄ—, jos asmeninis lietus. Galiausiai lietus taip įsismarkavo, jog pro akinius ji nieko nebematÄ—. TurÄ—jo sulÄ—tinti žingsnį, turÄ—jo leisti lietui jÄ… kiaurai permerkti... Â
Â
 |
