| Tomas Kavaliauskas. Ištraukos iš romano „ATSISVEIKINIMAS“ (2007) (3) |
 |
 |
|
       Martynas su Rimantu nuÄ—jo kalbinti merginų. Jonas užsisakÄ— degtinÄ—s. Darius atsisveikino ir išskubÄ—jo pas ReginÄ…. Jis jautÄ—si turįs studentiškÄ… ir asmeniškÄ…, privatų gyvenimÄ…. Eidamas pas savo dÄ—stytojÄ… pagalvojo: jo kurso draugai šÄ¯ vakarÄ… praleis kabindami panas nuo cigareÄių tvaiko pašvinkusiame bare, o jis šnekuÄiuosis su ponia iš Vokietijos, gers vokiškÄ… kavÄ… ir galiausiai mÄ—gausis dÄ—stytojos, o ne studentÄ—s, kÅ«nu. Kita vertus, Dariui taip pat toptelÄ—jo, kad jo pirmoji moteris už jį daug vyresnÄ—, kad jo bendraamžiai miega su bendraamžėmis. O jis?.. Kauno senamiesÄio skersgatviai ir arkos. Jis atmintinai žinojo tÄ… namo kampÄ…, už kurio išvys Reginos nuomojamo buto langus. Temo. Dariaus širdis plakÄ— vis smarkiau.
Rudens lapai Äežėjo po kojomis. Širdis daužėsi. Maloniai, labai maloniai. Gyvenime jis dar nebuvo patyrÄ™s tokio intensyvaus rudens. Jam rodÄ—s, jog ruduo yra pats nuostabiausias metų laikas. Jaunuolis išvydo šviesÄ… Reginos languose. Akimirksniu prisiminÄ— jos vakarietiškus kvepalus, provokuojanÄius aistrÄ…. Vos Reginai pravÄ—rus duris, jis užuos jos kvapÄ…, praris jÄ… savo godžiužvilgsniu... Netrukus jiedu aistringai mylÄ—josi prieškambaryje. PamiršÄ™s savÄ…jį alaus ir pigių rusiškų cigareÄių tvaikÄ…, užpuolÄ— jÄ… it laukinis. Ji jam atsidavÄ—. Leido mÄ—gautis paslaptingiausiomis kÅ«no vietomis. Galiausiai abu bejÄ—giškai išsitiesÄ— ant grindų, tarp išmÄ—tytų moteriškų batelių, šalia nuo pakabos nutraukto palto. Ji glostÄ— trenkianÄius alumi ir tabaku plaukus. GlostÄ— nežymiai šypsodamasi...
Prieš miegÄ… jiedu pasivaikšÄiojo. SÄ—dÄ—jo po kaštonais RotušÄ—s aikštÄ—je, žiÅ«rÄ—jo į dangų. Kauno dangų. Darius paklausÄ— jos apie Miuncheno dangų. Regina papasakojo apie Miuncheno MarienplatzÄ™. Tada jaunuoliui kažkaip netikÄ—tai išsprÅ«do:
– Aš... jums tikriausiai... tikriausiai nesu pirmas? Regina delsÄ—. Jos žvilgsnis lÄ—tai klaidžiojo JÄ—zuitų bažnyÄios fasadu, užkliudydamas psichiatrinÄ—s kampÄ…, ÄerpÄ—mis dengtus pasvirusius senamiesÄio stogus. Galiausiai prisipažino, jog gimtajame mieste, Miunchene, yra draugavusi su jaunuoliu. Be to, retsykiais eidavo į pasimatymus su kitais dÄ—stytojais, sykį net su savo finansų patarÄ—ju. TaÄiau tik moteriškai pažaisti. Tų pasimatymų jai reikÄ—jo tarsi kokio patvirtinimo, jog yra geidžiama. Moteris, filosofÄ—, rašytoja ieškojo kažko tikro, neįprasto, išskirtinio. Tie vokieÄiai, rėžę aplink jÄ… sparnÄ…, be abejo, puikiai derÄ—jo jai į porÄ… išsilavinimu ir amžiumi. TaÄiau Frau ReginÄ…, kuri buvo iš tikrųjų turtinga, persekiodavo įkyrios mintys, jog jie į pasimatymus jÄ… kvieÄia labiau dÄ—l jos Mercedes–Benz, meno kolekcijos, buto Miuncheno senamiestyje, vilos Alpių papÄ—dÄ—je ir viso jos kapitalo. TaÄiau šito ji Dariui neatskleidÄ—. NepasakÄ—, kad žiÅ«rÄ—dama vyrams į akis išskaitydavo: „Tu turtinga, išsilavinusi, neišsiskyrusi, neturi vaikų ir esi žavi – ko dar galima norÄ—ti iš moters?“ Regina intuityviai jautÄ— vyriško mÄ…stymo pragmatiškumÄ…, taÄiau visai nesirengÄ— tapti geros veislÄ—s Bavarijos karve, tokia tinkama melžti finansiškai. Ji nesutiko nÄ— vieno gerbÄ—jo, kuris bÅ«tų joje matÄ™s tik jÄ…, be jokių priedų, ir kuriam bÅ«tų to pakakÄ™ įsimylÄ—ti. Bendraudama su Dariumi ji jautÄ—, kad jis jos kÅ«nÄ… lieÄia su išskirtine pagarba, tarsi ikonÄ…. Â
Kas aš iš tikrųjų esu? Troškau sutikti vyrÄ…, kuris matytų tik mane, be jokių priedų, be kapitalo. Rašytojos karjera ir pinigai jau seniai buvo mano atributai. Kas aš be jų ? Gal MeilÄ—s Riteris matÄ— tik mane? Jis jautÄ— mano širdį, nes ji buvo mano. Karštomis lÅ«pomis liesdamas dar karštesnes mano šlaunis, jis norÄ—jo manÄ™s, tik manÄ™s. Jo akių atspindy išvydau save. KÄ… jis matÄ— mano akyse?.. O gal aš gyvenu miglota vizija?.. Â
– Kreipkis „Tu“. Ne. Tu nesi pirmas. Esu pasimylÄ—jusi ir su kitų pokomunistinių šalių berniukais: Bulgarijos, Rumunijos, Lenkijos. NepilnameÄių lenkų turÄ—jau dvidešimt. Nori susipažinti? – Kaip? JÅ«s?.. JÅ«s rimtai?
Regina pradÄ—jo kvatotis:
– Žinoma, juokauju. Kreipkis į mane „Tu“. O aš jau patikÄ—jau... – prisipažino visai suglumÄ™s. Regina uždÄ—jo rankÄ… ant Dariaus šlaunies: – Patiklus bÅ«si.
Â
Â
Â
Â
*** *** ***
– Aš jau susipakavau, – Regina išgirdo Dariaus balsÄ…. – Mes galime paskutinÄ™ dienÄ… praleisti kur nors kalnuose. Ji tvardÄ—si. ŽvilgtelÄ—jo į jaunuolį, ranka iš įproÄio apsivijo jo juosmenį, paklausÄ—: – Kur norÄ—tum vykti, mano Proletare?
Darius paraudo, nuleido akis, truktelÄ—jo peÄiais: – O kur proletaro ponia norÄ—tų?
– Kad ir į MarsÄ…, – atšovÄ— Regina, įsmeigusi akis į apaÄioje gulintį puodelį, nejausdama, kaip jos pirštai nervingai barbena į turÄ—klÄ…. Darius sutriko:
– Gal... na tai gal Hopfensee ežeras tiktų. Kadaise tau ten patiko kartu vaikštinÄ—ti. Frau ironiškai šyptelÄ—jo:
– Ten labai arti AlpÄ—s. Tau bus puiki proga atsisveikinti su jų viršÅ«nÄ—mis. Staiga ji pajuto, jog nebepatiria jokio malonumo jį liesdama. Jaunuolio pakavimasis, jo entuziazmas išvykti pasakÄ— viskÄ…. Žvelgdama į tolį, prisimerkusi Regina atsakÄ—: – Hopfensee ist O.K.
Â
TÄ… šiltÄ… vÄ—lyvo rugpjÅ«Äio popietÄ™, Hopfensee miestelis buvo sausakimšas. Regina su Dariumi palengva vaikštinÄ—jo palei ežero krantÄ…, aplenkdami palapines ir kempingo autofurgonus, šalia kurių iškylavo šeimos. Takas buvo nusÄ—tas žaidžianÄių vaikų, susikibusių už parankių senuÄių, ant suoliukų besimeilinanÄių porų. Priešais stÅ«ksanÄios didingos AlpÄ—s, rodÄ—s, ranka palieÄiamos. Rantytos sniegu apklotos viršÅ«nÄ—s žėrÄ—jo akinanÄioje dienos šviesoje. Reginos papuošalas – auksinis smuiko raktelis – tvinksÄ—jo, atsispindÄ—damas ant jos juodų tailandieÄių moterų rankų darbo šilkinių marškinÄ—lių, taip lygiai prigludusių prie jos kÅ«no, kartu su saulÄ—s spinduliais, papuošalas ant iškilios Frau krÅ«tinÄ—s sulig kiekvienu žingsniu mažumÄ—lÄ™ siÅ«bavo į šonus. – Aplink KaunÄ… kalnų nÄ—ra – pasakÄ— įsistebeilijÄ™s į panoramÄ… Darius, tarsi Regina to nežinotų. NorÄ—jo nutraukti nejaukiÄ… jųdviejų tylÄ…. Jaunuolis susibruko rankas į džinsų kišenes, leisdamas nesusagstytam švarkui (žinoma atsmauktomis rankovÄ—mis) plaikstytis. – Ten ir dvasia ne tokia kaip Äia, Pietų Bavarijoje, – nenorom prabilo Regina. – Kuria prasme? – pasiteiravo Darius, jiems aplenkiant pagyvenusiÄ… porÄ…, einanÄiÄ… dar lÄ—Äiau nei jiedu. – Ogi ta, – pabrėžtinai ištarÄ— Regina, – kad AlpÄ—s yra įkÅ«nijusios europietiškos kultÅ«ros dvasiÄ…. ÄŒia glÅ«di kultÅ«rinÄ— Geist. O kokia Kauno dvasia? Kokia jo Geist? Ah, tu gi tikriausiai neskaitÄ™s Hegelio, iš kur tau žinoti, kas yra Geist. Tikrai ne LaisvÄ—s alÄ—ja. Kuriam laikui jie nutilo. Darius iš tiesų nebuvo skaitÄ™s Hegelio. Tik vienoje iš Reginos knygų lentynų buvo matÄ™s knygÄ… pavadinimu: Â
Phänomenologie des Geistes
Georg Wilhelm Friedrich Hegel
Â
Jaunuolis nebepaklausÄ—, kas toji Hegelio Geist. Jis tik įsistebeilijo į priešais jį stÅ«ksanÄius kalnus. Anapus buvo Tirolis, o kiek į šonÄ… – Šveicarija. Jo dÄ—mesį išblaškÄ— ant suoliuko kaklus sunÄ—rusi jo amžiaus pora. Regina pastebÄ—jo Dariaus drovų, bet ilgesingÄ… žvilgsnį. – Nesisielok, tavÄ™s laukia mergelÄ—s su rÅ«tų vainikÄ—liais. Gausi savo pyrago dalį, – iškošÄ— ji. – Na, nejau Vokietijos autobusų valytojas Lietuvoje neras kokios širdies damos? Darius išspaudÄ— šypsnį.
– Žinai, galbÅ«t Lietuvos pievose tu sutiksi tikrai gerÄ…, paprastÄ…, droviÄ… lietuvaitÄ™ su auksinÄ—mis kasomis, – tÄ™sÄ— Regina. Darius mÄ—gino nusijuokti, bet veltui. Jis troško atsiplÄ—šti ir pabÄ—gti nuo jos. Pagarba kaustÄ—. Beliko griebtis jos paÄios stiliaus: – O kiek auksaplaukių bavaraiÄių galÄ—Äiau sutikti prie šio ežero? Šelmiškai prisimerkusi, Regina žengÄ— arÄiau Dariaus, kad prasilenktų su artÄ—janÄiais dviratininkais: – Kaip pats puikiai žinai, greta manÄ™s tau tikriausiai nelabai pasisektų. Su manimi eidamas, panos nepakabinsi. Darius norÄ—jo atsikirsti sÄ…moju, bet jo mintis supainiojo ant suoliuko besideginanti mergina be liemenuko. Regina dÄ—josi to nepastebÄ—jusi. Ji stabtelÄ—jo, pasikeitÄ— akinius – užsidÄ—jo nuo saulÄ—s. – O jei rimtai, – ryžosi intymiam klausimui Darius, – na, žinai, ar tau netrÅ«ksta bendraamžio? Nejau tave tenkina tokie mÅ«sų santykiai? Regina pažvelgÄ— į jį budelio akimis:
– Kai paskaiÄiuoju, kiek tu, brangusis, man kainavai, tikrai manau, kad bendraamžis geriau. Ir kas bÅ«tų galÄ—jÄ™s pasakyti, kad aš išsirinksiu eskortÄ…, neturintį net bakalauro laipsnio? Jie vÄ—l nutilo. Dabar jaunuolis pirmÄ… kartÄ… pradÄ—jo skaiÄiuoti, kiek jis Reginai kainavo nuo jų pažinties pradžios. PirmÄ… sykį jam toptelÄ—jo, jog yra realios sumos, realios sÄ…skaitos, konkretÅ«s skaiÄiai. Regina vÄ—l stabtelÄ—jo pasikeisti akinių. Su akiniais nuo saulÄ—s ji paprasÄiausiai nieko nematÄ—. – Kai susipažinom, tau buvo aštuoniolika, dabar besueinÄ… devyniolika, – kalbÄ—jo ji užsidegdama, sulig kiekvienu žodžiu vis garsiau. – O man greit keturiasdešimt ketveri. Man jau ir gimdyti per vÄ—lu, o tavÄ™s laukia daugybÄ— moterų...? TurÄ—jai vyresnÄ™, užsimanei jaunesnÄ—s? TurÄ—jai bavare, užsimanei aukštaitÄ—s? Gal tave ištiko tarpkultÅ«rinio pisiaus priepuolis? Darius neatlaikÄ— šio sarkazmo. Jis spyrÄ— pakeliui pasitaikiusį akmenukÄ… ežero link, šÅ«ktelÄ—jo: – Gerai! Aš paršas! Patenkinta? Dieve!
Regina tik smerkiamai nužvelgÄ— jį nuo galvos iki kojų. ApÄ—jÄ™ ežerÄ…, jiedu užsuko į restoranÄ… vakarienÄ—s. PadavÄ—ja juos pasodino terasoje, iš kurios buvo matyti ežeras ir kalnai. Regina pageidavo staliuko prie pat terasos krašto, kad galÄ—tų matyti gulbes. Atokiau teškenosi krykštaudami vaikai. EžerÄ… raižė vandens dviraÄiai. Vanduo blyksÄ—jo nuo saulÄ—s. Nuolat atvilnijanÄios kuklios bangelÄ—s droviai skalavo krantÄ…. Regina, atgnybusi gabalÄ—lį duonos, mestelÄ—jo per baliustradÄ… apaÄioje lÅ«kuriuojanÄioms gulbÄ—ms. Ar užsisakysime vyno prie vakarienÄ—s? – netikÄ—tai pasiteiravo ji. Darius truktelÄ—jo peÄiais.
– Tai ar norÄ—si vyno? – pakartojo klausimÄ…, demonstratyviai sunÄ—rusi rankas ant krÅ«tinÄ—s. – Aš galiu susimokÄ—ti, jei kalbama apie sÄ…skaitÄ…. Tik, jeigu aš vairuoju atgal, man daugiau kaip vienos taurÄ—s nereikia. – O mane pavaišinti? A–a? Mein lieber Egoist? Darius nuleido akis:
– Aš tave visada mielai pavaišinsiu...
Ji patapšnojo jam per petį:
– Šaunuolis, tikras šaunuolis. Prieš išvykdamas dar mane ir pavaišinsi. AÄiÅ« iš anksto. Tikiuosi, vynas bus brandus kaip ir paties vyriškumas. Regina atsilošÄ— pintame krÄ—sle. Žvelgdama į savo apleistÄ… pedikiÅ«rÄ…, tarÄ—: – Aš gersiu, o tu mane parveši. Kaip, eskorte? Darius padÄ—jo meniu į šalį:
– Regina, – kreipÄ—si jis atsiprašomu tonu, – atsisveikinkime gražiai. Kam taip įsakmiai? Aš tavÄ™s pasiilgsiu. NorÄ—Äiau, kad liktume kartu, bet... – Bet? Bet tau reikia laisvÄ—s... Ha! – išspjovÄ— ji. Frau vÄ—l atgnybo duonos gabalÄ—lį ir piktai nusviedÄ— kone eilÄ—je laukianÄioms gulbÄ—ms. – Ne taip viskas paprasta... – Darius ieškojo žodžių, – ... matai, aš tave myliu. Myliu kaip motinÄ…. Tik... na, supranti, na, aš labai džiaugiuosi, kad susipažinome. Esu dÄ—kingas, juk be tavÄ™s nebÅ«Äiau pamatÄ™s visų šių grožybių, Bavarijos, na Vakarų Vokietijos... bet dalykas tas, kad aš turiu eiti savo gyvenimo keliu. Aš turiu tikrÄ… motinÄ…, tai dvi... na, be to, tu juk daugiau nei motina, – tarÄ— jis su kreiva šypsenÄ—le, – ir, žinoma, man tavÄ™s reikia, bet man atÄ—jo laikas išlipti iš lopšio. Ar supranti, kÄ… aš tuo noriu pasakyti? Jų pokalbį pertraukÄ— padavÄ—jos balsas:
– Ar jÅ«s pasirengÄ™ užsisakyti?
Meniu raidÄ—s buvo per mažos, kad Regina jas įskaitytų. PlaukÄ— lyg šešÄ—liai... Laikydama savo silpnÄ—janÄiÄ… regÄ… paslaptyje, ji akimirkÄ… sudvejojo. Staiga, užvertusi meniu, tarÄ—: – Meniu mums nereikalingas. Mes užsisakysime firminius jÅ«sų restorano žuvies patiekalus, o mane lydintis jaunuolis, tikiuosi, teiksis išrinkti savo poniai butelį Moselio slÄ—nių vyno, nebent jÅ«s... – ji kreipÄ—si į Darių, – pageidaujate kito regiono vynuogių derliaus? Jis linktelÄ—jo galva.
– Tuomet prašyÄiau sauso baltojo Moselio vyno, – patikslino Regina. PadavÄ—jai nuÄ—jus, Frau pasilenkÄ— į prieki, rodeniškai pasirÄ—mÄ— alkÅ«ne ant stalo ir, žiÅ«rÄ—dama tiesiai Dariui į akis, pradÄ—jo: – Ar aš suprantu, kÄ… tu tuo nori pasakyti? Tikrai taip, – ji tarÄ— griežtu tonu, – bet pasakyk man, kÄ… aš turiu veikti su savo gyvenimu? Tu, ko gero, bÅ«si toks malonus, kad pasiÅ«lysi man susipakuoti ir vykti į kokiÄ… RumunijÄ… ar kitÄ… pokomunistinÄ™ šalį ir ten susirasti dar vienÄ… tokį kaip tu, kÄ…? Tu man patikai, velniai rautų! Mane traukÄ— tavo nekaltumas, naivumas, tyrumas. Tu buvai kitoks, be tų idiotiškų žandenų. Kaune tu ir žvelgei į mane visiškai kitaip. O Äia panorai dirbti, dirbti, dirbti. Dabar, užsidirbÄ™s, keli sparnus skrydžiui į KaunÄ…. LakÅ«nu tapai? Ikaro autobuso nepakanka? Taip tu supranti vyriškumÄ…? Tu galÄ—jai tai pasiekti per išsilavinimÄ… ir erudicijÄ…. Aš bÅ«Äiau atvÄ—rusi geriausių bibliotekų duris. Tu bÅ«tum tapÄ™s ne tik vyru, o visu Herr. Taip, Herr Dariumi. Išrėžusi tai, Frau atsilošÄ— krÄ—sle, nervingai nusuko galvÄ… ežero link. Jos krÅ«tinÄ— aritmiškai kilnojosi. Jaunuolis tylÄ—jo, lyg nugrimzdÄ™s į smegduobÄ™. Regina mÄ…stÄ— apie savo naivumÄ… – naivumÄ… patikÄ—ti, kad gali rasti laimÄ™ su dvidešimt penkeriais metais už save jaunesniu žmogumi. Jaunuolis ketino kažkÄ… pasakyti, bet tik dar tvirÄiau suspaudÄ— lÅ«pas. – Iš tikrųjų, – tÄ™sÄ— ji, pasitaisydama į šonÄ… tarp krÅ«tų nusvirusį vÄ—rinį, – aš nežinau, kÄ… tu turi omenyje, Dariuk, – parodijuodama lietuviškÄ… malonybinį jo motinos balsÄ…, – nepatikÄ—siu, jog pirmÄ… kartÄ… ant manÄ™s užlipai kaip ant motinos. Nemanau, kad ir paskutinį kartÄ… taip bÅ«tum nulipÄ™s. Maža to, tu su savo motina nemiegotum! O štai šiandien, paskutinį vakarÄ… kartu, tu man aiškini apie mano motiniškumÄ…. Aš tavo die Mutter? PadavÄ—ja ant stalo padÄ—jo dvi vyno taures, atkimšo butelį, įpylÄ— Reginai patikrinti kokybÄ™, o šiai linktelÄ—jus, pasišalino. Frau burna buvo išdžiÅ«vusi, tad ji nedelsdama nugÄ—rÄ— pusÄ™ taurÄ—s. Darius, iki šiol nežinojÄ™s, kÄ… veikti su rankomis, dabar taip pat įsitvÄ—rÄ— taurÄ—s. NurijÄ™s gaivinanÄio vyno gurkšnį, ištarÄ—: – Neketinau tavÄ™s suklaidinti.
Regina pasipildÄ— taurÄ™, dar išgÄ—rÄ— vyno. – Dariau, mano Dariau, paklausyk manÄ™s. Ar mane palieki todÄ—l, kad tau kitų, visuomenÄ—s akyse gÄ—da su vyresne moterim, ar kad manÄ™s nebemyli? EsmÄ— kur? FilosofÄ— klausia esmÄ—s. Kur tavo problemos esmÄ—? Jaunuolis tylÄ—jo, nusisukÄ™s į šonÄ…. Regina baigÄ— taurÄ™. Svaigdama pridÅ«rÄ—: – Tu negali visuomet visų patenkinti. Fuck, kÄ… kiti galvoja! Šalia sÄ—dinti pagyvenusi pora atsigręžė į ReginÄ…, akylai dÄ—btelÄ—jo į jos pašnekovÄ…. Darius susigūžė. PripylÄ— taures iki kraštų. TylÄ—jo žvelgdamas į ant kranto stovinÄius tÄ—vus, kurie jau šaukÄ— vaikus lipti iš vandens. Regina šiek tiek ramesniu tonu pridÅ«rÄ—: – Jei tikrai bÅ«tum vertas manÄ™s kaip moters, tu, MeilÄ—s Riteri, kovotum už mÅ«sų santykius. Bet tau labiau rÅ«pi tu pats, o ne mes. Kritikos maratonas jau buvo beveik uždusinÄ™s jaunuolį. Jis visaip stengÄ—si sušvelninti pokalbį. – ÄŒia gražu, – pasakÄ— jis.
– Taip. Iš tiesų, – pritarÄ— Regina. – Šiandien labai gražus vakaras. AÄiÅ« tau. Tai tavo dÄ—ka. AÄiÅ«! SaulÄ— pamažu nyko už Alpių. Paskutiniai ryškÅ«s šviesos lopiniai kalnų tarpekliuose. Kiekviena viršÅ«nÄ—, suformuota neprognozuojamų orų ir metų laikų kaitos, saulÄ—lydžio raudonyje pasakojo savo istorijÄ…. Trumpam Regina prisiminÄ— Gustavo Mahlerio simfonijÄ… ŽemÄ—s daina. PaskutinÄ™ jos dalį – Atsisveikinimas: SaulÄ— skÄ™sta už kalnų...
Pasaulis eina miegoti...
Aš, mano drauge, ilgiuosi šalia tavÄ™s
MÄ—gautis šio vakaro grožiu.
Kur tu esi? Tu palieki mane vienÄ… ilgam! Â
Staiga įsižiebÄ— terasos šviesos, jiedu pažvelgÄ— giliai vienas kitam į akis, tarsi naujai išvysdami vienas kitÄ…. DrÄ—gnas Reginos žvilgsnis bejÄ—giškai nusileido ant Dariaus rankų, kurios dabar švelniai, bet baikšÄiai jÄ… palietÄ—. – Atsiprašau, – pasakÄ— jis tyliai, tarsi pats sau. Ji neatsakÄ—.
PadavÄ—ja atnešÄ— žuvies patiekalÄ…. Darius išsyk atitraukÄ— rankas. Kurį laikÄ… valgÄ— tylÄ—dami. Buvo girdÄ—ti guvÅ«s pokalbiai prie kitų staliukų. – Tu, mano mielas, turbÅ«t prisimeni mÅ«sų pokalbį apie Hegelį. TÄ…syk taip ir neišdrįsai paklausti... Matai, mÄ…stymas gali mÄ…styti pats save. Refleksijos refleksija, ar ne? MÄ…stymas, mÄ…stydamas pats save, randa savo tiesÄ…, save pagrindžia. Net juslinis patyrimas yra sÄ…lygotas, nes patyrimas suvokiamas, suprantamas, o supratimas kyla iš dvasios – Geist. Kaip tu gali suvokti?– ogi mÄ…stydamas, Dariau. Taigi. Tavo sÄ…monÄ— tampa savimone. Istorija, kuriÄ… tu suvoki, tampa tavyje. Tu turi istorijÄ… ir pasaulis turi istorijÄ…. JÄ… reikia suvokti. O Geist juda, keliauja per istorijÄ… ir atkeliauja į sÄ…monÄ™, nes yra, kas istorijos dvasiÄ… suvokia. Jei sÄ…monÄ— neturi savimonÄ—s, ji Geist neužÄiuops. Taigi kokia Geist reiškiasi šioje epochoje, tarkime, šioje Bavarijos vietoje? – Ogi europietiška paÄia savo esme Vokietijos dvasia. Bet tam reikia savimonÄ—s, refleksijos ir savirefleksijos. Tavo savirefleksijÄ… turÄ—tų pažadinti aukštas sÄ…moningumas. PasiekÄ™s jį, suvoktum, kaip fenomenaliai skleidžiasi ÄionykštÄ— Geist. Nesulaukusi Dariaus atsako, dÄ—stytoja nepastebimai kone viena ištuštino tÄ… vyno butelį. Po to desertui užsisakÄ— šokoladinio torto, o prie jo – ir konjako taurelÄ™. Kai atÄ—jo metas pakilti, Regina jau buvo girta. Atkeliavo sÄ…skaita. Darius oriai išsitraukÄ— piniginÄ™ sumokÄ—ti. Ant stalo jis iškilmingai padÄ—jo lygiai du šimtus dvidešimt markių. Kone pusÄ— sumos – konjakas, kurį Regina pakartojo net kelis kartus. Ji šyptelÄ—jo. – Man reikia tavo pagalbos, – pareiškÄ— Regina pakelta galva. – Tavo ponia nepajÄ—gia pati atsistoti. Ha, ha! Yra žliba ir girta. PadÄ—k! – KÄ…?
– Man reikia, kad padÄ—tum atsistoti, – pakartojo Regina, žiÅ«rÄ—dama į jaunuolį stiklinÄ—mis akimis. – Ar nematai, tavo die Mutter girta. Ji turi tik sÄ…monÄ™ be savimonÄ—s. Darius pakilo, prisiartino prie Reginos ir, apsižvalgÄ™s aplink, paÄ—mÄ— jos alkÅ«nÄ™. Tyliai pasakÄ—: – Gerai, galime eiti.
– Ne! – sušuko ji. – Riteri, apsikabink mane per juosmenį. Nagi! Darius vÄ—l apsižvalgÄ—. Jo akys susidÅ«rÄ— su visų ten vakarieniaujanÄiųjų akimis. Jis dvejojo paklusti. Regina netekusi kantrybÄ—s visa gerkle susuko: – Nagi, Dariau! Prieš tai tu mane dulkinai be jokių problemų! Visi, ir padavÄ—ja, atsigręžė į šiÄ… porÄ…. Darius sustingo. Regina pasikÄ—lÄ— pati ir pradÄ—jo it antinas krypuoti pro kitus staliukus. Antru žingsniu ji nuvertÄ— pirmÄ… pasitaikiusį krÄ—slÄ…. – Viskas gerai, ponios ir ponai. Alles in Ordnung, – kreipÄ—si ji į visus. Viena ranka prilaikydama akinius, kita buvo bepasilenkianti pakelti krÄ—slÄ…. ŠÄ¯ sykį Darius suskubo pirmas. Regina kvatodamasi pakartojo: – Alles normal. Mano vaikinas manimi pasirÅ«pins. Ar šis jaunuolis jums neatrodo paslaugus? Er ist aus Litauen. Darius tvirtai apsikabino jÄ… per liemenį, mÄ—gindamas kuo greiÄiau išvesti iš restorano. Bet terasoje Regina dar spÄ—jo išrėžti: – Tu esi šiknius, Riteri. Tu mane krušai, o dabar gÄ—dijiesi laikyti už juosmens. Kur tavo ietis, MeilÄ—s Riteri? Girdi?!  Kavaliauskas, Tomas. Atsisveikinimas:[mažasis romanas]. – Vilnius: Versus aureus, 2007   |
