| Vladas Å laitas. EilÄ—raÅ¡Äiai iÅ¡ rinktinÄ—s „SAULÄ– ANT Å ALIGATVIO“ (1997) (1) |
 |
 |
|
  Vladas Å laitas (1920–1995) – traÂdicinio lietuviÅ¡ko lyrizmo poetas. 1940 m. baigÄ— UkmergÄ—s gimnazijÄ… ir pradžios mokyklų mokytojų kursus. Iki 1941 mokytojavo BÅ«dvieÄių pradžios mokykloje. 1941–1943 m. dirbo UkmergÄ—s savivaldybÄ—s raÅ¡tininku. 1943 m. mobilizuotas į vokieÄių kariuomenÄ™, kariavo prie Leningrado, po karo gyveno pabÄ—gÄ—lių stovyklose Vokietijoje. 1947 m. persikÄ—lÄ— į AnglijÄ…, dirbo plieno, tekstilÄ—s, metalo apdirbimo fabrikuose. 1956 m. apsigyveno Londone. Dirbo ligoninÄ—s sanitaru, spaustuvÄ—s linotipininku, gyvenimÄ… baigÄ— senelių pensionate. Pirmuosius eilÄ—raÅ¡Äius paraÅ¡Ä— gimnazijoje, žavÄ—damasis Maironiu, Jonu AisÄiu, Bernardu Brazdžioniu. EilÄ—raÅ¡Äiuose dominavo rudens, mirties, liÅ«desio motyvai, ilgesingos, melancholiÅ¡kos intonacijos. PirmÄ…jį eilÄ—raÅ¡Äių rinkinį ŽmogiÅ¡kosios psalmÄ—s iÅ¡leido 1949 m. Detmolde (Vokietija). Emigracijoje V. Å laito eilÄ—raÅ¡Äiai pasikeitÄ— – įsigalÄ—jo laisvas eiliavimas, artimas ritminei prozai. Jo poezija pasidarÄ— konkreti ir lakoniÅ¡ka, pieÅ¡ianti elementarius faktus, taÄiau tie kasdieniniai daiktai – vinis, tvora, sena kÄ—dÄ— – tampa amžinų temų ženklais. Dar vienas svarbus V. Å laito poezijos ypatumas – originalus nostalgijos reiÅ¡kimo bÅ«das pasirenkant keletÄ… „nepoetiÅ¡kų“ įvaizdžių (akmuo, nendrÄ—, skersgatvis, miestelio Å¡aligatvis). Jam norÄ—josi iÅ¡likti poezijos „prasÂÄiokÄ—liu“ – be jokių kaukių ir pozų: „Ir padÄ—k man, Dieve, bÅ«ti paprastam“, nekurianÄiam jokių reikÅ¡mingų mitų, drįstanÄiam pasiÂÅ¡aipyti paÄiam iÅ¡ savÄ™s („Tegyvuoja Jo Ekscelencija / TuÅ¡Äio Å iaudo eilÄ—raÅ¡Äių raÅ¡inÄ—tojas / Vladas Å laitas!“).
NESUVEŽTI VEŽIMAI  Rodos, tie patys žmonÄ—s. Rodosi, protarpiais dangus, kaip mano Å¡iaurÄ—s tolimam kraÅ¡te, ramus ir pilkas. Ateina vakaras, ir iÅ¡ visų laukų su rudenio vežimais sugrįš pavargÄ™ gyvuliai ir žmonÄ—s.  Jie savo rudenį parveÅ¡, ir jų pastogÄ—j kÅ«rensis vasaros kaitra ir derlius; Å¡iltoj pastogÄ—j atrajos mieguistos karvÄ—s, ir snaus arkliai, ir rudenio vežimai miegos pastogÄ—je, kaip žmonÄ—s.  Rodos, tie patys žmonÄ—s, kaip ir aÅ¡, ir protarpiais tas pats dangus, kaip mano Å¡iaurÄ—s tolimoj tÄ—vynÄ—j. Tik jų pastogÄ—je bus suvežti vežimai ir vasaros laukų ramybÄ—.  O mano tÄ—viÅ¡kÄ—j nesuvežti vežimai. O mano tÄ—viÅ¡kÄ—j vežimai skausmo. Ir alkani arkliai prakiurusioj paÅ¡iÅ«rÄ—j iÅ¡ alkio graužia dantimis medinį balkį.  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.    PRO DŪMUS  O, geležinkeli, pro triukÅ¡mÄ… ir pro dÅ«mus į mano sielÄ… sminga aÅ¡trÅ«s tavo bÄ—giai. VisÄ… gyvenimÄ… iÅ¡ardÄ—, geležinkeli, tavieji bÄ—giai.  BÄ—giai, bÄ—giai, metalo sausgyslÄ—s po visÄ… žemÄ—s rutulį. BÄ—giai supjaustÄ— mÅ«sų pÄ—dsakus, ir niekur mÅ«sų keliai vienan taÅ¡kan nesusibÄ—ga.  Paskutinieji atsisveikinimo žodžiai ir paskutinis pabuÄiavimas pro dÅ«mus. Tu taip verkei prie geležinkelio suklupus, ir tirpdÄ— bÄ—gius tavo aÅ¡arų aitrumas.  O, mano mama, aÅ¡ kasdien tave, lyg žaizdÄ…, neÅ¡u pro miglÄ… mano aÅ¡arų ir dÅ«mus. Nuo tavo aÅ¡arų sutirpo bÄ—giai, nuo tavo aÅ¡arų aitrumo.  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.    NEPAKELIAMA BAUSMÄ–  Jeigu jÅ«s norit nubausti žmogų sunkiau, nei gali žmogiÅ¡ka Å¡irdis pakelti, jÅ«s jo neÅ¡audykit, jÅ«s jo nekarkit, jÅ«s jo nebauskit iki gyvos galvos kalÄ—jimu.  JÅ«s jį iÅ¡tremkit svetiman kraÅ¡tan; jo tÄ—viÅ¡kÄ™ paverskit krÅ«va pelenų ir raÅ¡alu raudonu lygumas žalias užliekit.  JÅ«s jį iÅ¡tremkit svetiman kraÅ¡tan, ir tÅ«kstanÄiai aÅ¡trių kaip peilis svetimų akių jį Å¡audys, kasdienÄ… medžiai svetimi jį kars, ir svetimi namai ir svetimas gyvenimas bus jo kalÄ—jimas iki gyvos Å¡irdies!  Jeigu jÅ«s norite nubausti žmogų, jÅ«s jį iÅ¡tremkit svetiman kraÅ¡tan ir leiskit kasdien jam slankiot svetimų namų Å¡eÅ¡Ä—ly, kol jo Å¡irdis iÅ¡džius, kol paskutinis kraujas gyslose iÅ¡džius, kol iÅ¡ žmogaus paliks tik buvusio žmogaus Å¡eÅ¡Ä—lis.  Jeigu jÅ«s norit nukankinti žmogų, jÅ«s jį iÅ¡tremkit svetiman kraÅ¡tan.  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.    RAUDONOS VÄ–LIAVOS  Po mano kraÅ¡tÄ… vÄ—jai Å«kauja, ir klykia namų griuvÄ—siuose pikti apuokai. Raudonos vÄ—liavos, lyg žaizdos, dengia mano žaliÄ…sias lygumas.  Nutilo juokas. Ir tuÅ¡ti manieji vienkiemiai. Tiktai Å¡unyÄiai užmirÅ¡ti per naktį amsi. Ateina Žingsniai kažkieno girti, nelygÅ«s. Ir smelkias antakiai rytietiÅ¡ki ir tamsÅ«s.  Mano kraÅ¡te raudonos vÄ—liavos, lyg žaizdos. Ir kaminai, rankas apdegusias iÅ¡kÄ—lÄ™, pro griauÄius mirusių namų į naktį klykia. Raudonos vÄ—liavos botagais plaka mano žaliÄ…sias lygumas.  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.    MUILO BURBULAI  Matei, kaip muilo burbulus vaikai pro tuÅ¡ÄiÄ… Å¡iaudo liemenÄ—lį puÄia: juose atsimuÅ¡a ramus vidudienio dangus ir žalios pievos, ir tingios bandos ežeran kaitroj subridusios. PÅ«steli vÄ—jas – sprogsta burbulai, ir sprogsta metalinio blizgesio ramus dangus ir žalios pievos, ir tingios bandos, ežeran kaitroj subridusios.  Taip sprogsta muilo burbulai papÅ«tus vÄ—jui; taip sprogsta mano žmogiÅ¡kasis iÅ¡didumas, lygiai kaip muilo burbulai, kuriuos vaikai pro tuÅ¡ÄiÄ… Å¡iaudo liemenÄ—lį puÄia.  AnksÄiau negu mintis į mano smegenis įkaitusius ateina, Tu mano mintį jau žinai, o VieÅ¡patie! AnksÄiau negu aÅ¡ žodį pasakau, Tu visÄ… sakinį žinai, o VieÅ¡patie! Ir kai lyg muilo burbulai iÅ¡kyla manyje mano žmogiÅ¡kasis iÅ¡didumas, Tu, mano VieÅ¡patie, imi ir pÅ«steli, ir sprogsta mano tuÅ¡Äias iÅ¡didumas, lyg burbulai, kuriuos vaikai pro tuÅ¡ÄiÄ… Å¡iaudo liemenÄ—lį puÄia.  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.  Â
BALTINIAI  VisÄ… gyvenimÄ… moterys skalbia baltinius, ir skudurÄ—liai prieÅ¡ saulÄ™ ant virvÄ—s džiÅ«sta. Visas gyvenimas tartum balti skudurÄ—liai saulÄ—j iÅ¡džius.  VisÄ… gyvenimÄ… mintys lyg saulÄ—j musÄ—s zyzia ratu į Tave ir danguj paklysta – negi gyvenimas tik lyg balti skudurÄ—liai saulÄ—j iÅ¡džius?  VisÄ… gyvenimÄ… skalbiat jÅ«s, moterys, baltinius. VisÄ… gyvenimÄ… skalbiat ir skalbiat. Skalbkit! – Gal pro suskilusiÄ… odÄ… ir gręžiamus baltinius iÅ¡siskalbs mÅ«sų sielos.  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.    ATGAILOS PSALMÄ–  Dieve Tu mano, Pats žinai, kad taip negalima toliau gyventi. IÅ¡rauk mane kaip senÄ… kelmÄ… ir kÅ«renk, pakol sudegs paskutinysis kapiliaras.  Keliuos iÅ¡ patalo, ir nuodÄ—mių naÅ¡ta drauge atsikelia ir gula mano pavargusius peÄius ir mano sielÄ…. AÅ¡ džiÅ«stu, VieÅ¡patie, kaip lino baltiniai, kuriuos padžiauna kaimo moterys ant vÄ—jo.  Kai iÅ¡dykaujantys vaikai, suradÄ™, peilį, ima žaist, Tu peilį atimi, nes Tu žinai, kad jie vaikai, ir Tu nenori, kad peilio aÅ¡menys žalotų Å¡velniÄ… sielÄ…. KodÄ—l gi, Dieve, iÅ¡ manÄ™s neatimi aÅ¡triausio peilio? Juk žinai, kad mano nuodÄ—mÄ—s lyg peiliai mane kasdien žaloja.  Dieve Tu mano, Pats žinai, kad taip negalima toliau gyventi. IÅ¡rauk mane kaip senÄ… kelmÄ… ir kÅ«renk, pakol sudegs paskutinysis mano kraujas.  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.    UŽMIRÅ TAS NORAGAS  Jei kada nors buvau Tave užgavÄ™s žodžiu – grąžink man akmeniu; jei kada nors buvau Tave užgavÄ™s rankomis – priplak mane, kaip vasaros audra, kuri prie žemÄ—s priplaka ganyklos žolÄ™, ir tÅ«kstanÄius laukinių buivolų atriÅ¡k ir jų kanopomis mane supjaustyk, tik neužmirÅ¡k manÄ™s, kaip seno ir atÅ¡ipusio norago, kurį kaimieÄiai rudenį palieka žemÄ—j ir užmirÅ¡ta. Neleisk rÅ«dyti...  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.    VYNUOGÄ–S  Kam filosofija? Kam begalinÄ—s naktys blyÅ¡kioj Å¡viesoj tarp knygų ir be miego? IÅ¡eik vidudienį, pasižiÅ«rÄ—k, kaip saulÄ—j skÄ™sta vynuogynai, ir skaityk.  Kam filosofija? Å tai, saulÄ—j dega vynuogÄ—s! Imk vienÄ… vynuogÄ™, skaityk jÄ… ir svaiginkis!  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.    BATSIUVIO GYVENIMAS  DienÄ… ir naktį kala ir kala senus nuneÅ¡iotus puspadžius. DienÄ… ir naktį kala ir kala.  Kalk, batsiuvy, kol pÅ«slÄ—s pratruks ant rankų, kalk, batsiuvy, kol veidas iÅ¡džius kaip puspadis. Kalk, nes gyvenimas kietas kaip puspadis, ir gyvenimÄ… reikia kalti. DienÄ… ir naktį kalti ir kalti.  Kalk, batsiuvy, kol kraujas iÅ¡džius kaip puspadis. Kalk, batsiuvy, kol siela iÅ¡džius kaip puspadis. DienÄ… ir naktį, dienÄ… ir naktį kalk, kol kiti tavo karstÄ… amžinai vinimis užkals.  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.    AKVARELÄ–
IÅ¡lūžę dantys aptrÅ«nijusios tvoros. Padžiautos eilÄ—s baltinių. Sena liemenÄ—. Dugnais į viršų surikiuoti molio puodai. Ir virÅ¡ sulūžusios tvoros ir molio puodų srovena vakaras lyg drungnas upeliÅ«kÅ¡tis.  DvideÅ¡imt žingsnių. Keturiolika. Septyni. Trys žingsniai. Žingsnis. Ak! Ir saulÄ— nusileis. Liks balkÅ¡vos dÄ—mÄ—s baltinių lininių. Liks rusvos dÄ—mÄ—s molio puodų. IÅ¡lūžę dantys aptrÅ«nijusios tvoros lyg juodas tuÅ¡as iÅ¡silies ir plÄ—sis ir paskandins liemenÄ™.  DvideÅ¡imt penkios. DvideÅ¡imt minuÄių. Septynios. Keturios. MinutÄ—. Ir visos spalvos susilies į vienÄ… krÅ«vÄ… ir tamsumoj miegos.  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.    RUDENIÅ KI APMÄ„STYMAI  ĮsižiÅ«rÄ—k, kaip mirÅ¡ta rudenį žolÄ—: be jokio iÅ¡gÄ…sÄio ir be jokių kliedÄ—jimų. Å itaip tiktai palaimintieji mirÅ¡ta arba Å¡ventieji.  Trumpai prieÅ¡ mirtį žolÄ— grąžina VieÅ¡paÄiui dažus. VÄ—jai saulÄ—lydy atgieda Requiem. Bepigu mirt, kai prieÅ¡ akis lyg marios driekias vasaros derliui nuÅ¡ienautos lygumos.  ĮsižiÅ«rÄ—k, kaip mirÅ¡ta rudenį žolÄ—. Ä®sižiÅ«rÄ—jai? Kažin, kaip mes, kurie nebuvom nei palaiminti anei Å¡ventieji, sutiksim rudenį?  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.    RŪKAS  RÅ«kas glaustosi medžių, griuvinÄ—ja ir puola. JÅ«s matytumÄ—t, kaip suplyÅ¡Ä™ yra jojo krikÅ¡to balti marÅ¡kinÄ—liai... Å tai, jis stovi tenai tarp medžių ir liÅ«dnas stebi savo plÄ—Å¡omus baltinius. Kad matytumÄ—t jÅ«s, kokios aÅ¡arų pilnos akys – nuo dangaus ligi žemÄ—s.  RÅ«kas leidžiasi žemÄ—n. Gal tai kenÄianÄios sielos atgailaudamos grįžta? Gal nekrikÅ¡tytų kÅ«dikių sielos sugrįžta žemÄ—n pasisemt savo krikÅ¡tui vandenio?  RÅ«kas leidžiasi žemÄ—n. Å tai, jis moja kažkÄ… iÅ¡ tolo ženklais tarp medžių. Argi niekas negali paaiÅ¡kint nÄ— vieno žodžio? Net poetai, net jie, kurie stebi, kaip puola rÅ«kas, nesupranta nÄ— žodžio.  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.    IÅ NUGIRSTO PASIKALBÄ–JIMO  – MÄ—gsti džiazÄ…? – Žinoma. – MÄ—gsti vynÄ…? – Žinoma. – MÄ—gsti moteris buÄiuot ir glamonÄ—t lig apsvaigimo? – Kam gi dar klausti? Žinoma! – O moterys, kurios ateina apiplyÅ¡usios ir praÅ¡o tik trupinÄ—lio duonos? Tu jų turbÅ«t nemÄ—gsti? – Žinoma. – Kad tu žinotum, koks platus yra pasaulis anapus džiazo, pabuÄiavimų ir vyno.  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.    DÄ–MÄ–  RugsÄ—jo mÄ—nesį mÄ—nulio potvynio Å¡viesoj nemiega medžiai. Nemiega senas aptrupÄ—jÄ™s mÅ«ro tinkas. AvieÄių Å¡akos lyg svajojanÄios mergaitÄ—s į mÅ«ro sienÄ… atsirÄ—musios nemiega. IÅ¡ požeminių rÅ«mų pasimatyman iÅ¡eina laukinÄ—s žiurkÄ—s. Ir lunatiÅ¡koj Å¡viesoj prieÅ¡ upÄ—s veidrodį beržai Å¡ukuoja plaukus, ir jų balti lyg dramblio iltys liemenys per juodÄ… veidrodį vandens dugnan nugrimzta. AÅ¡ svirduliuodamas atsiremiu į sienÄ… ir lyg tamsi dÄ—mÄ— įsigeriu į tinkÄ….  Šlaitas, Vladas. SaulÄ— ant Å¡aligatvio: poezija, proza, vertimai, laiÅ¡kai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997. Skaityti toliau |
