Alfonsas Gricius (g. 1924) – žemininkų kartos poetas, debiutavęs kartu su V. Mačerniu, H. Nagiu, A. Nyka-Niliūnu. 1940 m. baigė Telšių gimnaziją, ligi 1943 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių literatūrą. Pasitraukęs 1944 m. iš Lietuvos, tęsė literatūros ir filosofijos studijas J.W. Goethės universitete Frankfurte prie Maino. 1949 m. emigravo į Australiją, kur išgyveno apie 10 metų. 1959 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Los Andželo mieste. Išleido sonetų rinkinį „Žemė ir žmogus“ (1947), eilėraščių rinkinius „Tropikų elegijos“ (1953), „Pažadinti sfinksai“ (1961). Kūrybiniam Alfonso Griciaus veidui būdingiausi ir yra orientinės, tropikinės ir kitokios egzotinės tematikos ar nuotaikos eilėraščiai, kuriuose kvepia lotosai ir orchidėjos, žydi Chilmaro sodai, linguoja jokarandų ir eukaliptų girios, siaučia ciklonai, gaivalingais sūkuriais į tolį veržiasi laukinės upės, miega „koralų katedros paskendę vandeny“, „majestotiški kalnynai“ ir mirganti „liepsningais meteorais dykuma“. Poetą supanti aplinka susijusi su jo vaizduotės pasauliu, iškyla fantastiškomis vizijomis, kuriose visi daiktai ir reiškiniai tampa milžiniškais, grandioziškais, gigantiškais, majestotiškais, praaugdami bet kokius konkrečiai suprantamus ar normalius matus.
INDIJOS VANDENYNAS
IV
Koks šiurpulingas miegas vario vandenų,
Pamišusių ir išsuptų nakties audroj,
Ropojančių, lyg juodos lavos, į krantus
Ir grįžtančių atgal iš naujo vėl ropot.
Koks iškankintas gąsdinantis veidas jų —
Paženklintas skaudaus likimo vagomis;
Tai miegas, lyg vulkanai verdančių liūdnų,
Laukinių jūrų jųjų guolio svaiguly.
Ir aš, o vandens, čia daug kartų ateinu
Ir jūs agonijoj randu kažką brangaus; —
Turiu ir aš grandis juk nemigo naktų,
Naikinančias mane kas kartą vis labiau,
Ir milžiniškus randus dvasios sužeistos,
Atvertus kryžkelėse praeities tamsios.
Gricius, Alfonsas. Tropikų elegijos: lyrika. – Adelaidė: Australijos Lietuvis, 1953.
KAITRA
Atogrąžos, nuleidusios kasas lijanų,
Suglebę ilsis ramume,
Ir karščio bangos liečia ir šiurena
Pravirusias jų lūpas šilkines.
Ir upė lyg sruvenimą sustingdo,
Atrodo, ji užmigdo vandenis žalsvus,
Ir plūduriuoja pelkių paukščiai tingūs,
Paslėpę galvas plunksnose sparnų.
Tik iš tolybių drumzlinų, iš degančių
Pasikelia daina nuo luotų negrų
Ir irias, rieda upės vandenim,
Tiktai žuvis kartkartėm supliuškena,
Ir vėl po to gramzdina visą žemę
Padangės majestotiškoj rimty.
Gricius, Alfonsas. Tropikų elegijos: lyrika. – Adelaidė: Australijos Lietuvis, 1953.
AUSTRALIJA
Nelaimių kažkokių prispaustos žemės,
Pavidalais šiurkščiais ropojančios tolyn,
Troškina vasarose jus orkanai
Atogrąžų padangių liepsnomis.
Kalnynai be gyvybės apsiniaukę
Atrodo lyg vaiduokliai tolių pakrašty
Ar karavanai į oazę traukę,
Bet pakely mirties trimitų paliesti.
Po lygumas išdegusias suvirtę
Rikiuotėm niūkso kūnai akmenų,
Saulėtekiuose liudyt jūsų mirčiai
Suaižėjusiu veidu ugniniu.
Ir riogso vieniši krumplėti eukaliptai,
Lyg griaučiai balzgani dangaus dugne,
Lyg tik kažkam pasigailėjus likę
Stebėti šių laukų negyvas beribes.
Ir kartais, rodos man, o be gyvybės žemės,
O žemės trokštančios, suklupdamos einą,
Kad jūs savųjų tolių okeanais
Užliesit mano šio gyvenimo dienas!
O žemės raudančios, jūs sužalotos,
Ekranais vakaro dangaus kraujuotais! . . .
Gricius, Alfonsas. Tropikų elegijos: lyrika. – Adelaidė: Australijos Lietuvis, 1953.
NAKTIES ATĖJIMAS
Pavargę tropikai karščiu alsuoja
Ir slenka prieblandų glėbin: —
Ir dykumos ir mirę toliai,
Oazės ir miškai girti
Dar žvelgia paskutinį kart sustoję,
Aplink su siaubo akimis,
Prieš krisdami naktin.
Visi pavidalai paeiliui dyla,
Sugniužę nyksta pamažu,
Ir grimsta į laukinę tylą
Pritemę siluetai girių
Su išgąstingu laukimu.
Naktis, iškėlusi šilkinę skraistę,
Užviešpatauja tuštumas visas
Ir horizontuos pradeda paskleisti
Laukinių džiunglių siaubo oktavas.
Ir pelkių paukščiai išsigandę
Iš vandenų pakyla grandimis,
Ir raižo, drasko purpurinį dangų
Nervingi jų šešėliai plaukdami.
Ir prie šaltinių artumos keliauja
Smaugliai iš medžių didelių,
Ir srūva tropikų įkaitęs kraujas
Mirty laukinių valandų.
Gricius, Alfonsas. Tropikų elegijos: lyrika. – Adelaidė: Australijos Lietuvis, 1953.
DYKUMOS
Randuotos dykumos jgniusę miega
Beprotiškam skausme užmerkusios akis
Ir blykšdamos į horizontus bėga
Juose negyvo savo veido panardint.
Tai dykumos — parpuolę okeanuos saulių,
Tai jųjų uraganų aimana kurti
Ir vanagų aistra, kovoj prie kaulų,
Kraujuojančiais sparnais vidurdienių mirty!
Ir tik paklydėlio bastūno žingsniai
Sugirgžda čia nedrąsiai kaikada,
Sugirgžda jie ir išsigandę dingsta
Į dulkėmis nusėtas saulės kaskadas.
Jokios kitos gyvybės ir jokių oazių!
Banguoja smėlis tik variniuos atspindžiuos; —
Taip snaudžia dykumos, ir Liszt’ai neprižadins
Simfonijom jų šiam pasauliui niekados.
Kaip plienas dykumos sukniubę miega,
Beprotiškam skausme užmerkusios akis,
Ir blykšdamos į horizontus bėga
Juose negyvo savo veido panardint.
Gricius, Alfonsas. Tropikų elegijos: lyrika. – Adelaidė: Australijos Lietuvis, 1953.
RUDENS MASKARADAS
Vaškiniai vakarai takais rudens
Sulinkę gūrina liūdni.
Ir blyksi negyvai klanuos vandens
Akių jų gęstanti ugnis;
Kaskart labiau, kaskart garsiau ištrykšta,
Lyg gargaliavimas krioklių,
Beatslenkantis tvanas žemės nyksmo
Ir gniaužiantis laukus.
Ir iš urvų ir paslaptingų nišų,
Iš požemių landynių apleistų,
Iškišę galvas kaukės blyškios
Aplinkui dairos pamažu.
Ir ūkanom palšom užtraukus
Giedriąsias prošvaistes paskutines,
Išsipilia kuprotos kaukės
Rudens pasaulio platume.
Ir aimanavime tamsių upokšnių,
Takte į kūdras varvančių lašų,
Girgždėjime besielių bokštų
Ir ritmikoje svirčių palenktų —
Be poilsio, be pabaigos jos šoka
Po skriejančius, lakiojančius lapus.
Ir ten, kur lig giliausio krašto
Iš kapinynų kyla kryžiai eilėmis,
Tuomet, kai linkčiodami braška
Jie lyg apkurtę spalio gaidomis,
Ir ten pavidalais siaubingais, apsiniaukę,
Laukiniais mostais pirštų išskėstų
Aplinkui sukas grasios kaukės
Ir šoka pulsan spalio valandų.
Tik retkarčiais dar saulė grįžta,
Lyg geisdama dar kartą žemę pabučiuot,
Ir bėga kaukių povyzos iškrypę,
Pabūgusios klajojančios šviesos.
Bet vėl ir vėl, kai ima zvembti
Belapės girios temstančiam danguj,
Kaulėtos kaukės, susilenkę
Vėl juda slenka į laukus, —
Lyg rudenio dejonių jos ištroškę,
Tenai tamsiųjų savo rūbų supimu
Pamišusiame įniršyje šokti
Virš parklupdytų žemių rūškanų.
Ir spengdami taip linkčiodami dreba
Miškai ir kryžiai smūgiuos prislėgtuos
Beprotiškame danse macabre
Bemirštančios gamtos.
Gricius, Alfonsas. Tropikų elegijos: lyrika. – Adelaidė: Australijos Lietuvis, 1953.