Tęsinys. Skaityti pradžią

  

Pirmas I išeina į virtuvę ir tuoj grįžta su buteliuku.

JIS I. Ne, ne... (Paima buteliuką, įeina į vaiko kambarį.)

Verksmas tilsta. Jis II sėdi ant lovos, žveldamas priešais save. Jis I išeina iš vaiko kambario, parodo tuščią buteliuką.

Tą pat akimirką pasigirsta vaiko dejavimas, ritmingai peraugantis į riksmą ir verksmą.

JIS II. Turi. Jau suaugusį sūnų. Nuėjo tėvo pėdom ir studijuoja mediciną. Turi progą pasilikti universitete, tačiau dvejoja. Itin jautrus jaunuolis.

JIS II. Vaistinėj. Juk žinai, kad daktaro Gerdmano žmona turi vaistinę, tą, prie stoties. O jų sūnus Oskaras ten dirba, prisiduria. Ten su juo ir pasišnekam. Tai jis man patarė vis dėlto naudoti tetrinius vystyklus. Nesivaipyk, nesivaipyk. Žinau, kad nuolat sakai, jog vienkartinių vystyklų išradėjas turėtų gauti Nobelio premiją, tačiau tie bėrimai ant mažytės užpakaliuko išnyko be pėdsako.

JIS II. Leisk man vis dėlto atsižvelgti į gydytojo, jau greit tikro gydytojo, patarimus... Pasakiau Oskarui, kad pagalvotų apie pediatriją, mažoji jį dievina, tačiau jis greičiau galvoja apie psichiatriją arba apie netradicinę mediciną. Labai įdomus žmogus. Įsivaizduoji, jis sako...

JIS II. Jis be penkių minučių gydytojas ir mažytės daktaro sūnus. O tai, ką tau norėjau pasakyti, siejasi su maže. Pasakė, kad šeštą mėnesį...

JIS II. Jau vidurnaktis. Pliaupia. Paimk mano mobilųjį, baterija ką tik pakrauta, išeik prie namo ir kalbėk į valias. Tik neužmiršk skėčio.

JIS II (greitai jį nutraukia). Ne.

JIS I. Niekur neisiu. Sėdėsiu mašinoj. Galėsi stebėt pro langą. Visada statai mašiną po langais.

JIS II. Pusę nakties pliurpsi su tuo savo pažįstamu, kuris pūva dabar privačioj klinikoj prie Hiovingeno, nes jis ten pūva...

JIS II. Ne? O kas siuntinėjo čekius į gydyklą? Gal aš? Gal tai aš paklodavau kas mėnesį čekius sumoms, už kurias būtume galėję nusipirkti...

JIS I (minkštai). Tai mano pinigai.

JIS II. Jau nebe mūsų, tiktai tavo, suprantu. Atsitiktinai, visiškai atsitiktinai sužinojau, kad apmokėdavai, gal ir toliau apmoki, nežinau, to tipo gydymą... klinikoj. Pasiuntei jam praėjusių metų kovą, gerai atsimenu, tuščią čekį. O jis paskambino čia, ir viską sužinojau.

JIS II. Turėčiau susijaudinti? Ar ne? Pasakyti, baisiai gailiuos, kad... supuvo toj gydykloj, kad jį suėdė grybeliai, stafilokokai, streptokokai, anaerobai.

JIS II. Aš žinau, kad tai istorija iš praeities. „Iš prieišistorijos“, kaip mėgsti sakyt. Tačiau ta priešistorija velkasi į dabartį. Girdi? Į mūsų šiandieną. Kiekvieną akimirką kažkas vis ima ir išlenda. Kiekvieną akimirką suklumpam, atsitrenkę į kažką, kas paaiškėja beesąs pabaisos lavonas iš tavo priešistorijos.

JIS II. Taip, taip. Tu p a p r a s č i a u s i a i nori išeiti. Tu turi išeiti. Tas pokalbis su dukra, toks be galo svarbus, ar ne, tai melas. Tu paprasčiausiai turi išeiti. Pabėgti. Nepajėgi būti laimingas, gyventi normaliai, saugiai. Turi ir nori viską sunaikinti, sugadinti. Užsikrauti naują kuprą ant pečių ir tempti per gyvenimą... O tos tavo kupros, žinok, vieną dieną ims ir prislėgs, ir nepajudėsi jau niekur daugiau, nė per pėdą.

JIS I. Ar per tuos ketverius metus padariau ką nors, menkiausią dalykėlį, nukreiptą prieš mus?

JIS II. Jau klausei, ir atsakiau tau, kad ne. Esi geras, jautrus, nuostabus žmogus. Esi su mumis.

JIS II (greitai). Todėl, kad baisiai bijau, imu panikuot, kai pakeli balsą arba žvelgi, nieko nematydamas, žiūri pro mane kiaurai. Nuolat esi liūdnas. O aš, o mes nieko negalim padaryt. (Ritmo kaita, greitai.) Nes galbūt tai, ką dabar turim, tu turi, nes juk norėjai šito, vargina tave? Dabar viskas atrodo jau kitaip, ir niekad nebus taip, kaip kažkada buvo, nes dabar turim...

JIS I. Einu miegot, niekur nebevažiuosiu. Niekam neskambinsiu. Galbūt Karla paskambins rytoj, arba nepaskambins niekad – nežinau. Tiktai, prašau tavęs, nebekalbėkim apie tai. Nebesakyk nieko...

JIS II (ramiai, stipriai). Tau ne valia taip su manim kalbėti.

JIS I. Prisišauksi bėdą. Aš negaliu amžinai bijoti, amžinai atsiprašinėti, bijoti išeiti, bijoti pajuokauti, nusišypsoti...

JIS I. Prašau, duok man bent akimirką ramybės. Jau nebežinau, kas aš esu. Klaikiai pavargau.

JIS I. Esu tik pavargęs. Eime miegot, dabar geriausia užmigti, užmikim...

JI I (minkštai, tačiau truputį priešiškai). Žmogau, žmogau... Nenoriu nieko palikti. Noriu tik numigti.

JIS I. Ko taip į mane žiūri? Ką aš tau padariau? Sakei, kad esi pavargęs, tai gulkis. Na, gulkis pagaliau, Jėzau... Gulkis...

Jis I švelniai suima jį už rankų ir sodina ant lovos. Jis II persiverčia lovoj, išsyk pakyla ir atsistoja.

JIS I (švelniai išsilaisvina, labai stengiasi susivaldyti). Liaukis pagaliau, nes...

JIS II. Nes ką? Smogsi man? Taip? Tai smok. Geriau pasijusi. Nereikės niekur eiti. Trenk man. Kaip tau patogiau? Kumščiu į veidą? Į skrandį? Ar pargriausi mane ir imsi spardyt? Arba geriausia pargriauk, apspjauk ir šauk... Nori šaukti: „Tu skylėtašikni“ ar sugalvosi ką nors pats? Na, šauk... (Pasiruošia mušimui.) Na...

 stiprų antausį. Jis I atsisuka ir smogia jam atviru delnu į veidą. Jis II griūna nugara ant lovos ir nepakildamas ima spardyti stovintį šalia Jį I. Jis I puola ant lovos, atsisėda apžergdamas Jį II, sugriebia jo rankas ir stengiasi sulaikyti. Jis II įkanda stipriai Jam I į ranką ir suduoda kumščiais į krūtinę, vienas smūgis pataiko į veidą. Jis I prilaiko jo rankas ir du kartus nestipriai suduoda per veidą. Jis II sustingsta.

JIS I. Negalima taip elgtis. Tai iššaukia vien tik... Juk negalima... Negalima nuolat... Turi suprasti, kad...

Jis II sulig tos replikos pradžia atsisėda lovoje turkiškai, jam sumušta lūpa, siekia ant lentynėlės virš lovos padėtos dėžutės su ausų kimštukais, ištraukia skubiai du kimštukus. Likusieji pabyra ant apkloto, keli nukrenta ant grindų. Jis II įsikiša kimštukus į ausis, dar spūsteli pirštais. Jis I sugriebia jį už rankos. Jis II ištraukia ranką.

Jis II išlaisvina rankas, surenka nuo apkloto kimštukus ir grūda į ausis po kelis išsyk, vieni prilimpa prie ausų kaušelių, kiti nukrenta, jis vėl juos surenka ir stengiasi visus įsikišti į ausis.

JIS I (išmeta kimštukus iš jo sugniaužtų delnų – įsitempę, nejudantys kūnai, tiktai jų rankos daro nervingus, skubrius judesius). Tu atgrasus. Girdi? Atgrasus!.. Liaukis!..

JIS II (sinchroniškai, pabrėžtinai, užsimerkęs, ligi užsimiršimo, monotoniškai kartoja it mantrą). Myliu tave – myliu tave labai – myliu tave—myliu tave – myliu tave – myliu... (Išsilaisvina ir toliau grūda kimštukus į ausis.) Myliu tave – myliu tave – myliu tave labai...

JIS I (sinchroniškai, plėšdamas kimštukus jam iš rankų). Ką tu išdarinėji?.. Tu atgrasus... Kodėl taip... Prašau tavęs, liaukis...

JIS II (užsimiršęs, ritmiškai, stipriai užmerktom akim). Myliu tave – myliu tave labai – myliu tave – myliu tave labai – myliu tave – myliu tave labai – myliu tave – myliu tave labai – myliu tave...

JIS I (sinchroniškai, bando išplėšti jam kimštukus, išlupti iš ausų; bejėgiškos grumtynės). Tu nenormalus... Liaukis... Girdi?! Tu nenormalus!

JIS II (linguodamas pirmyn – atgal – pirmyn – atgal užmerktom akim). Myliu tave – labai tave myliu – myliu tave – labai tave myliu – myliu tave – labai tave myliu – myliu tave – labai tave myliu – myliu tave...

JIS I (sugriebia jį už rankų ir labai stipriai supurto visą, pritraukdamas artyn). Liaukis... Liaukis!.. (Sugriebia už rankų.) Liaaauuukiiis!!! (Supurto visą stipriai, atstumia ir išbėga iš namų, palikdamas atviras koridoriaus duris.)

JIS II (užsimiršęs, linguodamas it vaikas, sergantis našlaičio sindromu, išlaikydamas pastovų melodinį ritmą). Myliu tave – myliu tave – myliu tave – myliu tave – myliu tave – myliu tave – myliu tave – myliu tave – myliu tave – myliu tave – myliu tave... (Lėčiau.) myliu tave – myliu tave... (atsimerkia) myliu tave – myliu tave... (Dar lėčiau.) myliu tave – myliu tave – myliu tave... (Visą laiką kartodamas tuos du žodžius, lėtai pasikelia nuo lovos, prieina prie durų, uždaro jas, žvalgosi po kambarį. Ausys užkimštos, todėl negirdi, kad vaikas staiga liovėsi rėkęs. Prisėda ant lovos, ištraukia iš spintelės stalčiaus apvalų vaidrodėlį, pasideda ant kelių ir įdėmiai apžiūri sumuštą lūpą. Atplėšia vienkartinių nosinaičių pakelį ir rūpestingai nusivalo kraują nuo lūpos. Tariamų žodžių rišlumas blėsta, girdėti vien tik monotoniški murmesiai. Eina į virtuvę, atsineša vaistinėlę, išberia visokią smulkmę ant apkloto, susiieško pleistrą, kruopščiai užlipdo prakirstą lūpą. Sudeda viską atgal. Remiasi pečiais į sieną, ieško distancinio valdymo pulto, nori padidinti garsą, tačiau susivokia, jog tebėra su užkimštomis ausimis. Pradeda traukti lauk kimštukus. Traukia atsargiai, kimštukai gilokai įėję į vidų. Susikaupęs krapštosi ausyje, pagaliau ištraukia vieną, raukosi iš skausmo. Pakrato galvą, trenkia atviru delnu ausin, pakreipia galvą. Išima kimštuką iš kitos ausies. Surenka nuo apkloto išmėtytus kimštukus ir žiūrėdamas į televizorių ima žaisti, mėtydamas kimštukus iš vienos rankos į kitą. Pagaliau suvokia, kad vaikas liovėsi verkęs, kad vaikas nebeklykia – pirmą sykį po daugelio naktų pats užmigo. Pakyla nuo lovos, prieina prie vaiko kambario durų, atsargiai jas atidaro, įeina vidun. Tyliai ūžia televizorius. Netrukus išeina, laikydamas rankose pusės metukų kūdikį su spalvotais šliaužtinukais. Kūdikis miega giliu ir ramiu miegu, rankytė nevalingai nukarusi. Atsmaukia apklotą, labai atsargiai paguldo kūdikį vidury guolio. Išeina į virtuvę, grįžta, pastato prie lovos, ant grindų, pilną buteliuką su čiulptuku. Išeina į vonią – labai geitai nusimaudo duše. Grįžta su pižama ir atsargiai atsigula šalia mažosios. Išlygina šliaužtinukų raukšleles. Guli aukštielninkas, užsidengia veidą rankomis, tuoj užmigs... Vaikas pro miegus tyliai sudejuoja, Jis II pasiremia alkūne, paglosto mažytės galvą, vėl atsigula aukštielninkas. Išjungia pultu televizoriaus garsą, palikdamas vien vaizdą.

Tyla. Aštrus giliai po lova pakišto telefono skambesys.

JIS II (žaibiškai siekia po lova, ištraukia telefoną ir pakelia ragelį. Viltingai, pusiau pašnabždom). Larsai? Alio! Kas čia kalba?.. Alio... (Padeda ragelį, atsigula, užgesina lemputę ant spintelės. Pakėlęs galvą perjunginėja televizoriaus kanalus.)

Garsas išjungtas. Galva nusvyra, Jis II palengva užmiega.

Mirga spalvos televizoriaus ekrane... Trisdešimt sekundžių tylos – retos vaiko dejonės – tyla – vos girdimas alsavimas – ritminga lietaus perkusija į skardinę palangę – tyla ...

Lengvas, vos girdimas beldimas į duris – tyla – lietus pliekia į stiklą – naujas beldimas, garsesnis – tyla – rankenos truktelėjimas – sykį – kitą – ir vėl beldimas, garsus – vaiko dejonė – tyla – staiga trumpas, bet aštrus durų skambutis. Jis II pusiau miegodamas atsisėda lovoj, prabunda, keldamasis žiūri į vaiką, prieina prie durų, žiūri į judančią rankeną – vėl beldimas.

JIS II. Larsai? (Atkelia vidinę velkę, praveria duris, žiūri pro pavertas duris į tamsų koridorių, palengva plačiau atidaro duris.)

Durys atsidaro į kambario vidų užstodamos įėjimą. Matome tik kalbančiojo figūrą ir atvertų dvivėrių durų vieną pusę.  

JIS II (kreipiasi įęjimo pusėn, geranoriškai). Labą vakarą... Prašom, įeik... Neisi? Prašau... Klaikus lietus... (Pamoja kviesdamas ranka.) Prašau... (Neramiai pažvelgia vaiko pusėn.) Šaltis eina iš koridoriaus. Įeik. Ojej... (Prieina prie įėjimo, išnyksta už durų.) Įeik... Na, drąsiau... (Uždaro duris, atsitraukia per du žingsnius, šiltai.) Rengies prastovėt baloj visą naktį?

Prie durų stovi paauglė su džinsais ir striuke, kuri turėjo būti neperšlampama, ranka prilaikydama didžiulę, ligi viršaus prikimštą alpinisto kuprinę. Iš nuovargio vos pastovi ant kojų, visa peršlapusi. Matyti, jog keliavo labai ilgai.

Jis II uždega lemputę prie lovos, rūpestingai apklosto vaiką.

KARLA (neramiai skenuoja butą, lėtai). Ar čia?.. Kur yra?..

JIS II. Tavo tėtis? Išvažiavo į degalinę. Norėjo, neslėpsime, labai norėjo tau paskambinti. Buvot susitarę, taip?

JIS II (greitai). Kaip bebūtų, Larsas, tavo tėtis, norėjo su tavim pasikalbėti... (Nustebęs Karlos žvilgsnis.) Norėjo su tavim ramiai vienas pasišnekėt ir todėl išvažiavo į degalinę. (Šiltai.) Nusivilk, viskas permirkę.

Karla atsisėda ant pastatytos kuprinės, įsitempusi, budri.

JIS II (šiltai). Bent striukę nusirengtum... Ir nusiautum...

JIS II (šiltai). Išvirsiu tau karštos arbatos, gerai?

JIS II. Išvirsiu, išvirsiu... (Išeina į virtuvę, verda arbatą.)

Karla sėdasi ant kuprinės, tokia pavargusi, kad tuoj užmigs, sėdėdama žiūri į savo batus, aplink kuriuos telkšo balutės. Nori atsivarstyti, tačiau neturi jėgų. Nutraukia juos, batu remdamasi į batą. Patikrina vilnones kojines, šlapios – jai viskas vis vien, tiktai miegoti, miegoti, ir kad būtų šilta. Užsnūsta.

Jis II įeina su puodeliu garuojančios arbatos. Padeda puodelį, žiūri į miegančią mergaitę. Paima jos batus, išneša į vonią, atsargiai numauna kojines, pasilenkia ties ja, sugriebia striukės užtrauktuko rankenėlę ir atsargiai trukteli. Mergaitė prabunda – sekundė – žvelgia išgąstingai – Jis II pasilenkęs ties ja – pašoka nuo kuprinės, atstumia jį iš visų jėgų ir prišoka prie durų, trauko rankeną, tačiau vidinė spyna užrakinta. Dryksteli rankeną porą kartų, žiūri išsigandusi.

JIS II (labai taikiai ir širdingai). Nurimk... Ramybės... Norėjau tik nuvilkti striukę. Gausi plaučių uždegimą – garantuotai.

KARLA (labai išsigandusi). Ne.

JIS II. Tu esi Karla, taip? O aš (ištiesia ranką), vardu Magas. (Stovi su ištiesta ranka.) Mažumėlę kaip burtininkas, ar ne? Na... (Karla paima jo ranką.) Turbūt girdėjai apie mane? (Karla mašinaliai linksi galva.) Kitaip mane įsivaizdavai?.. O aš tave žinau iš nuotraukų. Larsas... Tavo tėtis turi pilną albumą tavo nuotraukų, nemeluoju. Nori pažiūrėti?

Karla ima tyliai verkti, stengiasi susivaldyti, tačiau visa tai ne jos jėgoms.

JIS II. Gyvenu šitam name su tavo tėčiu ir mūsų... Ir su tuo (parodo į lovą, šypsodamasis) kūdikėliu...

Karla tik dabar pastebi lovoje gulintį kūdikį, lėtai prisiartina prie guolio, atsisėda su šlapiais drabužiais ant lovos krašto ir žiūri į vaiką.

JIS II (prieina ir atsistoja šalia). Ryt sukaks pusė metukų... (Karla mašinaliai linksi.) Šiąnakt pirmą sykį pati užmigo, girdi? Pirmą sykį...

JIS II. Tuoj turėtų grįžti. Tikriausiai niekaip negali tau prisiskambinti. Ar tavo... mama žino, kur tu?..

JIS II (supratingai šypsosi). Suprantu.

KARLA (jau beveik miegodama). Taip.

JIS II. Žinai ką? Palaukim lovoj, gerai? Nebijok... (Širdingai juokiasi, purtydamas galvą.) Aš atsigulsiu, mažytė gali bet kada pabusti. Duosiu jai truputį atsigerti. O tu sėskis šalia... Mažytės kambary vos telpa lovytė. Neišsiteksi. Sėskis čia. Tačiau pirma išsimaudyk ir persirenk, gerai?

JIS II (geranoriškai, tačiau tvirtai). Išsimaudyk duše, vonios neturim, ir galėsi sau ramiai laukti. Na, eik... (Paima Karlą už rankos ir palydi ligi vonios.) Rankšluosčiai ant radiatoriaus...

Karla, nors ir dvejodama, įeina į vonios kambarį, po akimirkos girdėti paleisto vandens srovė. Jis II paima Karlos kuprinę ir pastato prie radiatoriaus, atneša iš vaiko kambario geltoną, pūkuotą pledą ir bloškia ant lovos. Žiovauja; raudonos, pavargusios akys. Vandens srovė vonioje silpsta.

JIS II (prieina prie vonios durų). Pradaryk duris, paduosiu pižamą. (Durys parsiveria, įkiša plyšin pižamą.) Tai tavo tėčio pižama.

Karla išeina iš vonios kambario su per didele pižama, asitraito kelnių kiškas, rankoves.

Štai pledas. Įsitaisyk patogiai ir lauk. Gal kas įdomaus televizijoj? Kaip nori... Aš prigulsiu. (Atsigula.) Palikti šviesą? Tai palieku. Arbata dar šilta, išgerk... O jeigu norėsi naujos, tai viską rasi virtuvėj... (Apsikloja kaldra, apklosto vaiką.) Saldžių sapnų... Labos...

JIS II. Ryte su tėčiu viską aptarsit, apkalbėsit... Galėsi eit pasivaikščiot į mišką arba į gelžkelio stotį. Na... Čia labai... (žiovauja) labai gražu. (Užmiega.)

Karla sėdi ant lovos krašto, nebenori miego, tačiau tokio nuovargio nepavyksta įveikti. Paima arbatos puoduką ir godžiai išgeria. Apeina lovą, atsisėda kitoje pusėje, žiūri į miegančius, atsiremia pečiais į sieną, užmeta akį į mirgantį televizorių, apsigaubia pledu ir išsyk sėdėdama užmiega. Užtemimas.

Prašviesėjimas. Tas pats butas. Švinta. Už lango pilka ir plika. Aušta niūri diena. Lietus barbena į palangę, netrukus – ir į langus. Televizorius mirguliuoja, Jis II užmigdamas netyčia nuspaudė automatinį kanalų perjungimą, kadangi ekrane kas sekundę keičiasi programos. Jis II ir Karla giliai įmigę. Jis II aukštielninkas, tyliai šnirpščioja, kaire ranka apkabinęs kūdikį. Karla po pūkuotu pledu susirietusi į kamuoliuką, ant lovos krašto, nugara į žiūrovus, tamsūs plaukai išsidraikę ant pagalvio. Tyla. Lietus. Negarsus rakto brakštelėjimas durų spynoje. Viena spyna pasiduoda, po to ir velkė. Ant pirštų galų įeina Jis I. Su šlapia, bet ne itin permirkusia striuke. Girdėti nuvažiuojančio automobilio motoras ir juokinga klaksono melodija. Jis I uždaro duris, padeda ant grindų du pirkinių prigrūstus plastikinius maišus, nusivelka striukę. Prieina prie lovos. Pastebi kūno kontūrus po pūkuotu pledu. Sustingsta. Žiūri į lovoje gulinčias figūras, į ilgų, tamsių plaukų vėduoklę ant pagalvio. Į kuprinę prie radiatoriaus. Paima plastikinį maišelį, lėtai sėdasi ant lovos, ir tą pat akimirką – televizoriaus riaumojimas. Jis I atsisėdo ant pulto, įjungdamas visu garsu reguliatorių – ekrane įsibliovęs multikas. Nervingai ieško lovoje pulto. Atranda, tyla. Jis II pasikelia ant alkūnių ir žiūri mieguistu žvilgsniu.

JIS II. Grįžai... (Šypsosi.) Gera žinia.

JIS II (žiovaudamas). Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Man pavyko snūstelt.

JIS I. Negalėjau prisiskambinti iš stoties, teko važiuoti į centrą. Viskas uždaryta. O telefono kortelės...

JIS II (žiūri į kūdikį). Tu žinai, kad ji pati užmigo? (Pasilenkia ir pabučiuoja vaiką į kaktą.) Pirmąsyk užmigo pati. Pažiūrėk, kaip puikiai atrodo, laimė, tikrų tikriausia laimė...

Karla lėtai prabunda, sėdasi lovoj užmerktom akim, labai, labai užsimiegojusi, ištinusi nuo trumpo, gilaus miego, sėdėdama dangstosi pledu, iš kurio kyšo tiktai galva; atsimerkia ir žiūri į Jį I.

JIS II (pusiau gulom, pasirėmęs alkūnėmis, žiūri į prabundantį kūdikį). Prašau, paduok man buteliuką.

JIS I (paduoda palovy stovėjusį buteliuką su čiulptuku). Prašau.

Karla žiūri į vyrus, į kūdikį, sustabdo žvilgsnį ties Juo I.

JIS II (maitindamas kūdikį, jautriai). Kaip mes ištroškom per naktį, kaip ištroškom...

JIS I (ištraukia iš plastikinio maišelio didelį pakelį vienkartinių vystyklų). Nupirkau...

JIS II (maitindamas kūdikį, parodo galva). Megztinis...

JIS I (čiupinėdamas krūtinę). Kas?

JIS I. Ką? (Apžiūrinėja medžiagą.)