Ingmaras Villqistas (tikr. Jaroslawas Swierszcas, gim. 1960) – vienas populiariausių Lenkijos dramaturgų, meno istorikas, Varšuvos dailės akademijos profesorius, Chožowo „Kriketo“ teatro įkūrėjas. Pasirinko originalų ir skambų slapyvardį pasiskolinęs Bergmano vardą, o paskutinį skiemenį ir skambesį – iš kito žymaus skandinavo Enquisto. Parašė daug pjesių, kurios dažnai vaidinamos Lenkijos bei Europos teatruose: „Oskaras ir Ruth“, „Vaiduokiai“ („Lemury“), „Anaerobai“ („Beztlenowce“), „Be titulo“ („Bez titulu“), „Fantomas“ („Fantom“), „Helverio naktis“ („Noc Helwera“), „Išsigimęs  menas“ („Entartete Kunst“). Villqisto pjesėse aiškiai juntama psichologinio, skandinaviško dramaturgijos rašymo stiliaus įtaka. Būtent iš skandinavų literatūros (Strindbergas, Ibsenas, Enquistas,  Norenas, Bergmanas) į Villqisto dramaturgiją atėjo emocinis šaltis, pesimizmas, simbolizmo ir realizmo samplaika bei ryžtas gilintis į žmogaus psichikos vingius. Villqistas nekalba nei apie šiandieną, nei apie visuomenę bei jos problemas, jis pabėgo nuo lenkų teatrui įprastos pagundos apibendrinti  tautos istoriją. Villqistas savo dramose sutalpino psichologinės gelmės apgaulę, davė aktoriams progą  išvaidinti visas teksto pauzes, daugtaškius. Villqistas, aprašydamas pagrindines emocijas – meilę, neapykantą ir  mirties baimę – išlaisvino Lenkijos dramaturgiją nuo grotesko ir absurdo kalbos, kuri dominavo teatre XX amžiuje, ir išmokė kitaip mąstyti apie žmogų.

Scena – tai dviejų kambarių buto miegamasis. Didesnę grindų dalį užima didelis, storas čiužinys ant medinio stelažo, apdengtas spalvotu apklotu ir prispaustas artimesniu kampu prie kairės sienos. Kairėje sienoje, tuoj prieš lovą, įstiklintos durys į kitą kambarį. Abiejose guolio pusėse mažos spintelės, virš lovos lentynėlė su laikraščiais, suvenyrais. Virš lentynėlės labai didelis spalvotas plakatas metaliniuose plonuose paauksuotuose rėmeliuose, vaizduojantis sausoje, aukštoje žolėje sėdinčią liūtę. Keletas mažų liūtukų lipa ant liūtės, kuri žvelgia priešais save budriu, laukiančiu žvilgsniu. Lange, sienoje priešais, žaliuzės, iš kraštų spalvotos, ryškios, atitrauktos užuolaidos. Ant radiatoriaus, po langu, padžiauti vystyklai. Dešinėje lango pusėje beduris įėjimas į mažytę belangę virtuvės nišą. Sienoje dešinėje durys į vonią ir pagrindinio įėjimo durys. Visą dešinės sienos paviršių užima knygomis užpildytos lentynos. Ant spintelės kairėje guolio pusėje dega maža „ikėjinė“ lempa su geltonu gaubtu. Prie lentynų, ant žemos spintelės, įjungtas televizorius, tačiau garsas nutildytas. Baldai mediniai, šviesūs. Plačialentės grindys. Lovoje ir ant grindų išmėtyti vaikiški žaisliukai: barškučiai, meškiukai, o taip pat seilinukas, suglamžytas vystyklas, tuščias buteliukas su čiulptuku – matyti, jog kasdienis gyventojų ritmas priklauso nuo mažo vaiko poreikių.

Vėlyva naktis. Anapus uždarytų durų į kitą kambarį girdėti garsus kūdikio verksmas. Pastovūs, kintantys, sykį garsesni, sykį tylesni sušukimai, retsykiais peraugantys į aštrų riksmą, tai vėl į vaitojimą. JIS I sėdi ant lovos ir žvelgdamas į nebylų TV ekraną žaidžia distancinio valdymo pultu, šokinėdamas iš vieno kanalo į kitą. JIS II tvarkosi virtuvės nišoje. Po akimirkos išeina, valydamasis rankas į šluostą. Ilgėliau stabteli, neramiai žvelgdamas į JĮ I.

JIS II. Ji tuoj liausis. Dar kurį laiką teks pakentėti. Mes drauge apsisprendėm...

JIS I (stipriau, tačiau tyliai). Tarsi aš ką sakyčiau.

JIS II. Bet aš matau, kad kažkas ne taip. Aš irgi pavargau. Abu mes nusikalę. Daktaras Gerdmanas aiškiai pasakė, kad turime tai ištverti... (Šypsodamasis.) Net jeigu širdis plyštų pusiau.

JIS II. Ne... (Žiūri į laikrodį.) Netrukus paduosiu jai buteliuką, ir užmigs. Visada užmiega po maitinimo. Bent pusvalandžiui.

JIS I (įsitempęs). Gali neaiškinti.

JI II. Pasakyk man. Ką tu rengies daryti? Rytoj jai sukanka šeši mėnesiai. Nusifotografuosim, papildysim albumą. Tai itin svarbus metas. Ji turi išmokti užmigti pati. Visa tai užtruks dar keletą dienų, kol ji ims miegoti naktimis. O rytinį maitinimą...

JIS II (ramiai tęsia). O rytinį maitinimą sutvarkysim taip, kad...

JIS II. Abu pavargom... Tačiau tu dirbi. Labai sunkiai dirbi. Aš juk viską suprantu. Ir vertinu tavo pagalbą.

JIS II. Iš tiesų. Noriu, kad žinotum, kaip aukštai visa tai vertinu. Be tavęs būčiau kaip be rankų.

JIS II. Šiandien, kai parėjai iš darbo, nusišypsojo tau kaip niekad ligi tol. Tiesiog užspringo juoku. Visada tau šypsosi. Ieško tavęs žvilgsniu. Kai laikau ją ant rankų, tai šitaip (rodo) sukioja galvą tau pavymui. O kai maudai, tai tik spiegia iš džiaugsmo... Ji taip greit vystosi. Ji viską supranta. Tuoj paduosiu jai bonkutę, o paskui...

JIS I. Prašau tavęs... (Minkštai.) Duok man ramybę.

JIS II. Nieko taip netrokštu, kaip ramybės. Mūsų bendros ramybės. Ką tu rengies daryti?

JIS II. Tu kažkur toli. Nejaučiu tavęs šalia... Tuoj paduosiu jai buteliuką. Žinai, kad ji jau pati prilaiko jį rankytėmis? Dabar visada palieku jai tuščią indelį po maitinimo. Žaidžia juo, čiulpia žinduką ir palengva užmiega, užmiega. Mūsų mylima mažė.

JIS II. Tai be galo mylimas, geras, meilus vaikas. Tu paprasčiausiai nesuvoki, ką išdarinėja kiti kūdikiai. Atleisk, kaip tik tu ir supranti...

JIS II. Tu net neįsivaizduoji, kaip aš trokštu ramybės. Tačiau visų pirma man reikalinga tavo ramybė, tavo.

JIS II (garsiai). Tu geras, mielas, jautrus. Pats stebiuosi, kaip tu viską pakeli. Kitas tavo vietoj...

JIS II. Aš dėl nieko nepriekaištauju. Dėl nieko. Prigulk. Numik. Tau anksti keltis. Aš viską sureguliuosiu. Viską mažytei sutvarkysiu. Ką tu rengies daryti? Tuoj pirma. Rytą būsi neišsimiegojęs, piktas...

JIS II. Aš irgi. Pamaitinsiu mažytę ir užsirūkysim lange. Neturėtum taip daug rūkyti.

JIS II. Labai gerbiu už tai, kad nerūkai namie. Nuolat sakai, kad mažytės kambary taip gardžiai kvepia.

Nepyk, gal galėčiau paprašyti atnešti tą pašildytą buteliuką? Jis virtuvėj. Pakeisiu mažytei vystyklus prieš maitinimą.

JIS I (greitai). Be abejo, taip. (Išeina į virtuvę.)

Jis II atsargiai atidaro duris, įeina į vaiko kambarį, uždaro duris. Pro matinį durų stiklą matyti silpnos lemputės šviesa. Vaiko riksmas tilsta. Jis I grįžta iš virtuvės su pieno buteliuku, patikrina temperatūrą, išpildamas keletą lašelių ant delno. Atsargiai atveria duris į vaiko kambarį. Įeina palikdamas duris pravertas. Girdėti iš vaiko kambario sklindantys balsai.

JIS II. Eikš, eikš greičiau, pažiūrėk... (Girdėti garsus vaiko juokas, „burkavimas“, laimės cypimas.) O, Dieve, tai bent krūva! Apšikai mane ligi

JIS II (balsas). Prašau, paduok man šliaužtinukus. Jie vonioj ant radiatoriaus.

Jis I išeina iš vaiko kambario, atsargiai uždaro duris. Praveria miegamojo langą, surenka ant lovos išmėtytus žaislus, sudeda juos į iš vytelių supintą krepšį, kurį pakiša po lova. Prisėda ant lovos krašto prieš pat televizoriaus ekraną ir ima perjunginėti kanalus, surenka pultelyje „laikrodžio“ funkciją, ir ekrane pasirodo laikrodis, rodantis penkias po pirmos. Tuo pat metu Jis II išeina iš vaiko kambario, atsargiai uždaro duris, žiūri į lakirodį televizoriaus ekrane.

JIS I (perjunginėdamas kanalus). Taip, taip... Tuojau...

Gulkim... Nepyk, bet ji gali bet kada pabusti. Numikim trupučiuką. Nupirkau tau kimštukus ausims... (Ieško.) Atrodo tobuli. Eliminuoja aštuoniasdešimt nuošimčių garsų. Žinai, čia rašo (varto instrukciją), jog tai kažkokia kosminė technologija. Regis, kosmonautai orbitinėse stotyse naudoja tuos kimštukus, kad negirdėtų tylos. Taip čia parašyta...

JIS II. Tu bent pabandyk. (Paduoda jam kimštukų dėžutę.)

JIS II . Tu tik pabandyk. (Laiko dėžutę ant ištiesto delno.)

JIS II (nutraukdamas). Jau baisiai vėlu. Abu mes nusikalę. Tai sunkus, tačiau puikus metas. Tiesa? Pats nuolat sakai, kad tai bus gražiausias laikas...

JIS II (vėl nutraukia, ritmingai). Aš turiu gultis. Nepyk, jeigu taip kalbu, tačiau norėčiau nors kiek pamiegoti. Aš žinau, kad negaliu jos verkiančios nešioti per naktį ant rankų. Suprantu tai. Jeigu šokinėtume, vos jai pravirkus, turėtume jos niekad nepaleisti. Viską žinau. Turime tai ištverti. Ištverti jos verksmą. Netgi daktaras Gerdmanas, Viešpatie, koks puikus žmogus, mes juo visiškai pasitikim, tiesa? Netgi jis, akmeniniu veidu, girdi, akmeniniu veidu, pasakė, jog turime ištverti tą verksmą. Jog tai toks riksmo metas, tiesiog toks laikas, ir jeigu išlaikysim, tai viskas susitvarkys savaime, ir ji pagaliau miegos naktimis. Tiktai turime ištverti, nesikelti, nenešioti, daugų daugiausia užsukti valandžiukei, paglostyti, pabučiuoti ir išeiti...

JIS II (nutraukdamas, ritmiškai). Negi tu manai, kad man širdis neplyšta, girdint tą jos verksmą? Kai spardosi ten kojytėm po kaldrute tamsiam kambarėly ir verkia valandų valandom, o ašaros plūsta į ausytes. Visos ausys šlapios. O aš daviau sau žodį, abu davėm, kad ne, ir taškas. Nenešiosim, ir viskas. Žinai, kaip tada jaučiuos? Jaučiuosi kaip žudikas. (Greičiau.) Galėčiau ją nešioti ištisą naktį – ištisą naktelę. Nes esu stiprus ir galėčiau ją nešioti be perstojo, be paliovos, bet žinau, kad taip negalima, kad viskas jos labui... (Ritmiškai.) Tu juk supranti, kad ji ten turi būt viena, kad tai praeis... (Greitai.) Tu juk irgi... Taip gražiai jai dainuoji, ji taip mėgsta su tavim žaisti... Ir darai jai lėktuvėlį, ir žaidžiate „Nilo krokodilą“ ir „Kuti kuti“. O vos tik tave išvydusi, išsyk visa persikeičia... (Ritmas.) Nes su manim, supranti, būna kiaurą dieną, myli mane taip, kaip mylim kažką, kas nuolat... Tačiau tu, vos tik pamato tave...

JIS I. Prašau tavęs. Turiu su tavim... Turiu tau kai ką pasakyti. Aš norėčiau...

JIS II (ritmiškai). Ką tu rengies daryti?.. Kodėl tau knieti tai padaryti? Jau taip vėlu... Noriu tik į dušą ir į miegonis. Prašau tavęs, padaryk tą patį. Mes pervargę. (Pakyla.) Einu po dušu. Taip, išsimaudysiu duše.

JIS II (nepajuda). Tik pirma paklosiu lovą. Prašau, pakelk savo...

Jis I atsistoja, prieina prie lango. Jis II nuima apklotą, pakloja lovą, pataiso pagalvius.

JIS II (ritmiškai). Aš esu baisiai pavargęs. Jau miegu. Štai, matai? Tiesiog užmiegu stovėdamas...

JIS I (truputį garsiau). Kalbėjau šiandien su...

Tą pat akimirką pasigirsta vaiko verksmas – nuo pavaitojimo ligi pratiso moduliuoto raudojimo.

JIS II (nutraukdamas, ritmiškai). Nupirkau šiandien foto albumą. (Ištraukia iš spintelės stalčiaus albumą.) Pažvelk, sudėjau visas nuotraukas.

JIS II (atverčia albumą ir ima jį vartyti). Gal nori ką nors pakeisti? Pažiūrėk... (Rodo nuotraukas.) Tu padarei šitą nuotrauką, ir tą, ir tą... Va, o čia (rodo), kai praeitą mėnesį buvom Elmite, pas mano mamą... Bijojai, kad tos nuotraukos neišeis. Siautė audra ir baisiai lijo. O vis dėlto išėjo, matai? Visa juosta išėjo. Va, o čia (rodo) irgi Elmitas. Apmūturiavom mažę tavo striuke ir nuėjom visi į paplūdimį. Sudrėkinai ranką jūroj ir užkrapijai lašelį mažytei ant liežuvėlio, nes norėjai, kad pajustų tikrą druskos skonį, pameni? O ji sukando tavo pirštus dantenomis ir ėmė žįsti ligi užsimiršimo. Pasakei, kad geidžia pajusti tikrąjį gyvenimo skonį. Taip, rodos, pasakei, o gal kiek kitaip, nepyk... Va, o čia (rodo) mano tėvo valtyje. Nutraukiau tave žeberklininko poza, suradai netgi kažkokį virbą... Su tuo pilku golfu atrodai kaip tikras jūrų vilkas, visas buvai šlapias.

Jis I atstumia albumą, žvelgia priešais save.

O paskui mano mamos namuose džiovinomės prie krosnies virtuvėj. Dieve, kaip mano mama glaudė mažę... Pervystė, pamaitino. Mažoji buvo devintam danguj. (Greičiau.) O paskui, kai parėjo tėvas, prisišniojęs, kaip visad, ir jau nuo slenksčio užsipuolė mane rėkdamas: „Tu, skylėtašikni! Tu skylėtašikni!“... Aš tada laikiau mažę, kad nurimtų po maitinimo. Tai tu net pamėlynavai iš įtūžio... Atrodei taip baisiai, taip baisiai, kad net aš išsigandau, ir mažė išsigando... Ir kaip stuktelėjai juo į virtuvės spinteles, tai net sudundėjo... O paskui kaip vožei kumščiu per tą perkreiptą snukį... Pirmąkart gyvenime jam kažkas užvožė, pirmąkart. Ir pasakei jam... (Stipriai.) Jeigu dar kartą, jeigu dar kartą taip mane pavadins, tai užmuši jį. Laikei jį taip už snapo (rodo) ir vis kartojai: „Padaryk tik dar kartą, padaryk tik dar kartą, tai bemat užmušiu!“ O jis žiūrėjo į tave pilnom kelnėm. Mačiau: pirmąsyk gyvenime bijojo. O paskui, kai jau išvažinėjom, tai mano mama pribėgo prie automobilio, įkišo galvą vidun, pabučiavo mažę, mane ir tave taip pat, tave taip pat pabučiavo ir pasakė: „Dabar turiu du sūnus“, taip pasakė. „Dabar turiu du sūnus ir anūkėlę“, pameni: „anūkėlę“... Šiandien nupirkau tą albumą... Jeigu norėtum sukeisti nuotraukas vietomis, tai pirmyn, aš jau nebesinervinsiu. Gal nori sudėt pagal temas? Arba pirma mažosios foto, paskui mūsų, arba kaip tau patinka, kaip tau patinka...

JIS II (nutraukdamas, ritmiškai). Dieve, kaip ji šaukia. Žinai, man verkti norisi, nors žinau, kad negalima. Turim prigulti. Stengtis užmigti arba gulėti tiktai ir ilsėtis, kaip sako daktaras Gerdmanas. O po dviejų, vėliausiai po trijų dienų jos ritmas išsilygins...

JIS II (nutraukdamas, ritmiškai). Ir jos ritmas išsilygins, ir gyvensim žymiai ramiau, turėsim daugiau laiko vienas...

JIS I (griebia jį už rankos). Paklausyk, aš noriu..

JIS II (lėčiau). Tu labai staiprus, labai... (Ryžtingai išlaisvina ranką.) Kai kartais priglaudi mažę, tai bijau, kad nenuskriaustum jos. Žinau, kad tai kvaila, bet truputį bijau.

JIS II (labai greitai). Kodėl?

JIS II (greitai). Namuose trys telefonai. Stacionarinis ir du mobilieji, tavo ir mano. Nereikia eiti iš namų, kad paskambintum.

JIS II (greitai). Tavo automobilis servise. Važinėjai su degančia tepalo lempute ir dabar turi bėdų.

JIS I (garsiau). Kodėl ne iš čia? Tau trukdo jos verksmas? Kūdikiai verkia, tai normalu. Visi žino, kad tokie mažuliukai verkia. Visam pasauly, šią akimirką, verkia milijonai kūdikių, ir niekas tuo nesistebi, niekas nekreipia į tai dėmesio, jie tokie yra.

JIS II (ritmiškai). Paimsiu ją ant rankų, (atsistoja) ir išsyk nustos verkusi, vaikščiosiu su ja po kambarius, arba geriau ne... Tau reikia ramybės. Užsidarysiu su ja jos kambary, ir būsim ten susiglaudę tylutėliai, tylutėliai, o tu sau kalbėk telefonu kad ir ligi ryto.

JIS I (išsitraukia iš kišenės mobiliojo ryšio telefoną). Iškviesiu taksi.

JIS II (greitai). Kodėl taksi?

JIS II. Kol atvažiuos iš centro, pažiūrėk į laikrodį, praeis pusvalandis. Nuvažiuosi į degalinę. Minėjai, i l g a i šnekėsies. Turėsi paleisti taksi, nes nelauks, jeigu išties i l g a i kalbėsi. Vadinasi, po to, pabaigęs tą i l g ą pokalbį, turėsi iškviesti naują mašiną, vėl pralauksi pusvalandį, kol atvažiuos iš centro, ir parsigausi čia jau auštant, tuoj reikės eiti į darbą, tai gal geriau tegu taksi tave nuveža išsyk tenai...

JIS I (labai lėtai). Ką tu čia paistai?

JIS II. Kalbu apie barą už plovyklos, be pavadinimo ir be iškabos, tačiau visi jį vadina „srutom“. Kitapus plovyklos, senajam skvere, kažkada buvo viešasis tualetas, toksai po žeme, visas išklotas baltom plytelėm, o kai pastatė degalinę, tai kažkas nupirko tą seną tuliką, suremontavo, pritaisė kvailus rausvus neonus ir atidarė ten barą. Bet vis tiek dvokia...

JIS II (nepatikliai). Niekad negirdėjai apie „srutas“?

JIS II. Kur gi ne, tai aš turiu rūpintis, kad m ū s ų automobiliai, o ypač

JIS II. Mūsų apatinė kaimynė, ponia Vildė, visada pašnekina mažąją, klausinėja apie ją, žodžiu, puiki moteris. Ir retkarčiais vis pasako: „Girdėjot, pone, girdėjot? Vėl naktį policija darė kratą tose šlykščiose „srutose“ ir tempė lauk tuos nenormalius tipus, tikriausiai cypė kaip bobšės“. Ten dabar nuolat lankosi policija. Šiąnakt irgi, ko gero, apsireikš, beveik neabejoju...

JIS II. Nes tu nori ten važiuoti. Nori važiuoti į „srutas“. Visą vakarą apie tai galvoji. Manęs neapgausi. Todėl sukūrei tą neprotingą istoriją su telefonu. Kam nori skambinti vidury nakties? Tiesiog nori ten eiti, ir viskas.

JIS I. Pasakei, kad ten dega kvaili rausvi neonai. Iš kur žinai, kad ten rausvi neonai?

JIS II. Kam ruošies skambinti? Kodėl neskambini mobiliuoju? Paimk lietsargį, išeik prie namo ir kalbėk į sveikatą. Nereikia niekur važiuoti.

JIS II. Paimk pakrovėją. Nusipirkom ilgintuvą, tą didįjį, kabelis beveik dvidešimties metrų. Padėtas ant gulto. Įjunk štai čia, lizdas prie lango, aš tau nuleisiu kabelį prie namo, prisijunk prie pakrovėjo ir kalbėk sau...

JIS II. Pats siuntinėju alimentus tavo... vaikams. Mūsų pašte visi mano, koks doras ir sąžiningas papunis. Turiu aplanke išsaugojęs kiekvieną įmokos kvitą. Viskas per ketvertą metų sunumeruota, aprašyta, susegta. Labai prašom – tikrinkit viską... Gali jai išsiųsti įmokų kopijas, tačiau tik kopijas... Nes tu, aišku, išsiųstum originalus, esi toks išsiblaškęs, kad išsiųstum jai originalus, o tada ji juos sunaikintų ir būtum sužlugdytas, nes turėtum viską suploti iš naujo, iš naujo... Būtum sužlugdytas, o sykiu ir mes.

JIS I. Jai nieko iš manęs nereikia. Norėjo tiktai pasišnekėti. Nežinau, kodėl būtent šiandien. Labai prašė, kad paskambinčiau, netgi vėlai naktį. Laukia mano skambučio...

JIS II. Bet apie ką? Apie ką galima kalbėti su tėvu, kurio nematė ištisą amžių ir kurio, neužmiršk šito, anksčiau nenorėjo matyti. Ką ji tau gali pasakyti? Ką tu gali jai pasakyti? Ko ji siekia? Apie ką turi su ja šnekėtis naktį degalinėje iš automato?

JIS II (nutraukdamas, stipriai, ritmiškai). Mažei ryt sukanka pusė metų. Gyvenam trise jau pusmetį. Matėm ir šilto, ir šalto. Tai be galo svarbus laikas, juk ir pats visada kartoji: „Tai labai svarbus ir gražus metas“. Turime ruoštis naujam teisminiam nagrinėjimui. Advokatas Norvestenas pasakė, kad, galimas daiktas, artėjame prie pabaigos. Atkreipk dėmesį : „galimas daiktas“, nepasakė, kad tai jau pabaiga. Jeigu šiandien policija išspirtų tave iš tų „srutų“, viskas nueitų šuniui ant uodegos, viskas.

JIS I. Karla dabar priklauso sunkaus amžiaus grupei. Jos santykiai su motina...

JIS II (nutraukia, sinchroniškai). Su tavo žmona...

JIS II. Pasakyk aiškiai: „Nekokie m a n o dukters ir m a n o ž m o n o s santykiai“. Bijai pasakyti; „Ž m o n o s, mano ž m o n o s“. Na, ištark... „Mano ž m o n o s“. „Ž m o n o s, žmonos“.

JIS II (tarsi netikėtų tuo, ką girdi). Tavo vaikų motina...

JIS I. Karla nori su manim pasikalbėti. Tik tiek. Paskambino man pirmąsyk per... Net nežinau, kaip ji atrodo.

JIS I. Pati mane susirado. Tai nebuvo paprasta. Mes juk išvažiavom iš miesto. Išsikraustėm, aš pakeičiau darbą. Susirado mane. Gal jai ko nors reikia.

JIS II. Mums irgi tavęs reikia. Ypač dabar. Juk tai tu kažkada pasakei, kad labai norėtum... Svajojai... Kad turėtume... Atsimeni, kada tai pasakei?

JIS II. Neatsimeni. Galbūt apskritai taip negalvojai, gal tik tarp kitko pasakei?

JIS I. Atsimenu, viską atsimenu. Aš juk niekur nedingau... Esu čia... Mes esame. Viskas yra ir bus gerai.

JIS II (nutraukdamas). Vieno dukters, kuri grabe tave matė tiek metų, skambučio.

JIS I. Tai ne jos kaltė. Vaikai tokioj situacijoj, kai šeima griūva, yra beginkliai. Persiima suaugusiųjų emocijomis. Karla stojo motinos pusėn, ir aš dėl to ant jos nepykstu.

JIS II (lėtai). Pasakei: „šeima“?

JIS II. Už ką tu manęs atsiprašinėji? Dieve, koks aš pavargęs... Ryt būsiu lavonas. Ar atsiprašai manęs už tai, kad gyvenai gyvenimą, kurio, nebijau to pasakyti, taip neapkentei? Ar už tai verta manęs atsiprašyti? Ar už tai apskritai galima atsiprašinėti? Atsiprašai manęs...

JIS II. Gal ir nenorėjai. Aš nežinau, ką tu iš tikrųjų galvoji. Net jei nenorėjai man to pasakyti, tai vis tiek galvoji apie tą... ten...

JIS II. Aš negaliu įlįsti tau į galvą. Nežinau, ar tu patenkintas, ar tu viso to nori, norėjai...

JIS II. Aš taip aiškiai įsivaizdavau tavo svajones. Tu taip gražiai pasakoji – tarsi filmą žiūrėčiau. Ir kai jau išvydau tas svajas, štai taip, iš arti... Tai stengiuos daryti viską, kad jas įgyvendinčiau.