Laimonas Tapinas. Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje, arba Aš – Vytautas Žala (2) Spausdinti Email

 

Tęsinys. Skaityti pradžią

 

Tada atrodÄ—, kad salÄ— išsikraustys iš proto – žiÅ«rovai visi kaip vienas atsistojo ir Ä—mÄ— skanduoti: „Vija! Vija!..“ Buvo 1987-ieji, ir Latvijoj jau kilo pirmosios Atgimimo bangos... Kai V. ArtmanÄ— – Elžbieta šaukÄ—: „Ar atsilaikys mano mažoji Anglija prieš Ispanijos milžinÄ…?“ – salÄ— girdÄ—jo ar įsivaizdavo girdinti kitokius žodžius: „Ar atsilaikys mÅ«sų mažoji Latvija prieš sovietų milžinÄ…?!“

Spektakliui baigiantis tyliai išsmukau iš salÄ—s ir įsibroviau į V. ArtmanÄ—s grimo kambarÄ—lį, kurio duris Vija buvo pažadÄ—jusi palikti neužrakintas.

Kai vÄ—l nugriaudÄ—jo net Äia girdimos ovacijos, supratau, kad spektaklis pasibaigÄ—, ir netrukus įžengÄ— Vija, visa dar pulsuojanti Elžbietos aistra bei įtūžiu. Pagaliau ji nurimo ir paklausÄ—:

– Tai apie kÄ… mudu kalbÄ—sime?

– NorÄ—Äiau, Vija, kad jÅ«s papasakotumÄ—t apie visÄ… savo gyvenimÄ….

– Oho!.. – šyptelÄ—jo ji ir kilstelÄ—jo antakius. Suprasdama, kokio sunkaus dalyko jos prašau, bet nesileisdama į tolesnius mano prašymo komentarus, pradÄ—jo pasakoti apie savo varganÄ… vaikystÄ™, paskui ilgÄ… ir sunkų keliÄ… į teatrÄ…, režisierių E. Smilgį, tokį pat kultinį, koks Lietuvoje buvo J. Miltinis, tik gal dar didesnį despotÄ…, su krauju išplÄ—šdavusį iš aktoriaus norimÄ… rezultatÄ….

Kai Vijos pasakojimas pasiekė mūsų dienas ir artėjo į pabaigą, paklausiau:

– Vija, o ko jums gyvenime dar stinga? TurÄ—jot ir turit puikius vaidmenis teatre bei kine, esat sveika ir kÅ«rybinga, jus supa beprotiška visos tautos meilÄ—...

V. ArtmanÄ—, tarsi laukusi šio ne itin korektiško klausimo, net nesusimÄ…sÄiusi atsakÄ—:

– Tai, kÄ… jÅ«s išvardijot, gal ir tiesa, bet per visÄ… savo gyvenimÄ… aš taip ir nepatyriau tikros moteriškos laimÄ—s. Jos man visad stigo ir stinga.

PagalvojÄ™s, kaip aktorÄ— sugeba atsiverti pirmÄ… kartÄ… sutiktam žmogui, prisiminÄ™s mane kÄ… tik pribloškusį jos spektaklį, supratau, kad V. ŽalakeviÄius, statydamas filmÄ… „Niekas nenorÄ—jo mirti“, fantastiškai tiksliai pasirinko aktorÄ™ Onos vaidmeniui. Kai Vija trumpam nutilo, pajutau, jog už langų Krišjanio Barono prospekte nebegirdžiu automobilių gausmo, žvilgtelÄ—jau į laikrodį ir aiktelÄ—jau – jo rodyklÄ—s jau peržengÄ— dvyliktÄ… valandÄ… nakties...

– Vija, – pasakiau, – aš suprantu, kad begÄ—diškai elgiuosi, kad jÅ«s esat pavargusi, bet labai norÄ—Äiau, kad dar papasakotumÄ—t, kaip vaidinote OnÄ… ŽalakeviÄiaus filme „Niekas nenorÄ—jo mirti“.

– Nepasiusiu, – valiÅ«kiškai nusijuokÄ— V. ArtmanÄ—, – pailsÄ—siu kapuose, o apie OnÄ… galÄ—Äiau kalbÄ—ti visÄ… parÄ… – tai mano karjeroje buvo pats mylimiausias vaidmuo, padovanojÄ™s sÄ—kmÄ™ visiškai atsitiktinai. Buvo 1965 metų vasaros pradžia, – tÄ™sÄ— Vija, – vos prieš porÄ… savaiÄių gimÄ— Kristiana, mÅ«sų ilgai lauktoji viešnelÄ—. Mes gyvenome už miesto, MÅ«rjaniuose, visi džiaugÄ—mÄ—s mažyle, aplinkui tvyranÄia tyla, žaluma ir galimybe pabÅ«ti vieniems. Bet vienÄ… dienÄ… nuvažiavau į butÄ… Rygoje pasiimti kažkokių daiktelių, ir tušÄiame kambaryje staiga šaižiai suskambo telefonas. Skambino iš Lietuvos režisieriaus V. ŽalakeviÄiaus asistentÄ— R. VosyliÅ«tÄ—. Klausia, ar aš skaiÄiau žurnale „Iskusstvo kino“ išspausdintÄ… scenarijų, taÄiau, net nelaukdama mano atsakymo, pasako žurnalo numerį ir sukomanduoja: „Paskaitykite. Ten jums yra vaidmuo. Onos. Po savaitÄ—s paskambinsiu.“ Tik tiek. Ragelyje pasigirsta pypsÄ—jimas. Po savaitÄ—s Vija, perskaiÄiusi scenarijų, vÄ—l atvažiuoja į RygÄ…, laukia skambuÄio iš Lietuvos ir galvoja, kaip puikiai tÄ… vaidmenį galÄ—tų suvaidinti Nona Mordiukova (stambaus sudÄ—jimo ir siautulingo temperamento rusų kino aktorÄ— – aut. past.).

Telefono skambutis nutraukia jos apmÄ…stymus.

– Na, kaip, perskaitÄ—te scenarijų?

– Taip... Bet... – bando pasiaiškinti Vija, taÄiau Regina jÄ… be jokių ceremonijų nutraukia.

– Tai gerai, tai labai gerai, – kalba Regina. – Tada mes po savaitÄ—s atvažiuojam.

– Kur jÅ«s atvažiuojat? – klausia Vija, pamaniusi – toji Regina, matyt, nežino, kad ji visai neseniai pagimdÄ— ir gyvena ne Rygoje, o MÅ«rjaniuose, kad niekur negali ir nesirengia važiuoti, bet Regina tik kalba: viskas gerai, viskas gerai, mergaitÄ™ bus galima pasiimti su savimi, ir, Vijai nespÄ—jus ištarti kategoriško „Ne!“, ragelyje pasigirsta pypsÄ—jimas.

Dar po savaitÄ—s, liepos 26-Ä…jÄ…, Vija MÅ«rjaniuose su visa šeima švenÄia savo motinos vardines. Lauke krapnoja įkyrus lietus, tad visi sÄ—di jaukiuose namuose prie stalo. Staiga verandos tarpdury pasirodo nepažįstama moteris, pasisveikina ir sako:

– Na, štai aš ir atvažiavau. LÄ—ktuvas į Vilnių išskrenda rytoj rytÄ…. Pas mane pailsÄ—site, pamaitinsite vaikelį ir – į filmavimo aikštelÄ™, maždaug šimtas kilometrų nuo Vilniaus.

Vija dar bandÄ— suktis – vaikelis, va visai kaip žirnis, taÄiau Regina mandagiai, bet tvirtai kartojo: „DÄ—liokimÄ—s, dÄ—liokimÄ—s...“ Ir Vija lyg ne savo rankomis Ä—mÄ— krauti lagaminÄ…. „O vonelÄ™? Ar reikia imti vonelÄ™?“ – „Bus, bus vonelÄ—, nereikia“, – spaudÄ— Regina. Visi namiškiai žiÅ«rÄ—jo į VijÄ… išplÄ—tÄ™ akis, manydami, kad ji išsikraustÄ— iš proto, tik jos vyras, jau gerokai pakaušÄ™s, lingavo prie vaišių stalo ir vis kartojo – myliu lietuvius, myliu BabkauskÄ…, myliu Banionį, lietuviams reikia padÄ—ti... Taip ir išvažiavo jos visos trys – Vija nešina mažąja Kristiana ir Regina su vaikišku vežimÄ—liu bei lagaminais, prigrÅ«stais vystyklų, buteliukų ir drabužėlių. MažylÄ™ pamaitino Rygoje. Paskui lÄ—ktuvu į Vilnių, iš ten – dulkÄ—tais miško keliais į Zervynas, kur buvo įsikÅ«rusi filmo „Niekas nenorÄ—jo mirti“ kÅ«rybinÄ— grupÄ—.

Tiesa, tik vÄ—liau sužinojau, kad Vijos pastebÄ—jimas „dulkÄ—tais miško keliais“ buvo ne visai tikslus. Regina VosyliÅ«tÄ— pasakos, kad dÄ—l tos kelionÄ—s į Zervynas ji vos nemirÄ— iš gÄ—dos, nes studija atsiuntÄ—, ko gero, seniausiÄ… savo garažo „LatvijÄ…“, kuri vos vos vilkosi, kliÅ«dama už kiekvienos kelio šaknies ar akmens, be to, autobusiuke žiojÄ—jo kumšÄio didumo skylÄ—s, pro kurias veržėsi dulkių debesys. Mažoji Kristiana ÄiaudÄ—jo, kosÄ—jo, bet Vija, jau garsi kino ir teatro žvaigždÄ—, nerodÄ— nÄ— mažiausio nepasitenkinimo, tik išvažiavus į asfaltuotÄ… keliÄ… susuko mažytį pieštukÄ… iš vatos, gerÄ… pusvalandį Kristianai traukÄ— iš nosytÄ—s juodus dulkių gurvoliukus ir paprašÄ— jas įkurdinti kiek galima arÄiau filmavimo aikštelÄ—s, kad kasdien nereikÄ—tų vÄ—l važinÄ—ti tais dulkÄ—tais keliais. Regina taip ir padarÄ— – surado jodviem netoliese švariÄ… trobÄ…, tik, deja, be elektros. „ÄŒia tai ne bÄ—da, – šyptelÄ—jo Vija, – gyvensim prie žvakių – ir sveikiau, ir romantiškiau...“

V. ŽalakeviÄius, nuoširdžiai džiaugdamasis, kad atvažiuoja V. ArtmanÄ—, surinko visÄ… vyrų komandÄ… ir pagrasino, jog savo rankomis prismaugs kiekvienÄ…, kuris neatneš bent po kelis kibirus karšto vandens į aktorÄ—s trobÄ…. TaÄiau R. Adomaitis, D. Banionis, J. Budraitis, net filmo direktorius E. Žabinskas kaip tikri džentelmenai, nelaukdami V. ŽalakeviÄiaus raginimo, jau buvo pradÄ—jÄ™ tempti karštÄ… vandenį iš netoliese esanÄios valgyklos, ir kai dvi apdulkÄ—jusios latvÄ—s įsikÅ«rÄ— pilkame Zervynų namelyje, Äia jų laukÄ— karšta vonia. Vija išprausÄ— mažylÄ™, išsimaudÄ— pati, tik nežinojo, kÄ… daryti su vystyklais. VakarÄ—jant pylÄ— kaip iš kibiro. Bet ilgai galvoti nereikÄ—jo. Namelyje buvo užkurta krosnis, palubÄ—j ištemptos virvÄ—s. Taigi – išeitis rasta. Vija buvo priblokšta – Äia taip širdingai jomis rÅ«pinamasi... Vakare užeis D. Banionis, pasakys, kad matÄ— teatre jÄ…, vaidinanÄiÄ… DžuljetÄ…, pagirs. Ir tarp abiejų aktorių iškart užsimezgs simpatija, labai pravertusi filmuojantis. Abu ne sykį sÄ—dÄ—s kambaryje, kur miegos žindomas kÅ«dikis, aptarinÄ—s scenarijaus tekstÄ… ieškodami įdomiausio judviejų scenos sprendimo. V. ŽalakeviÄius su J. Griciumi buvo sutarÄ™, kad dramatiškos scenos su Vija turÄ—tų bÅ«ti filmuojamos niÅ«riÄ… apsiniaukusiÄ… dienÄ…. Kelios pirmosios dienos tokios ir buvo, bet paskui visÄ… savaitÄ™ plieskÄ— saulÄ—, ir Vytautas, sunerimÄ™s, kad vÄ—l gali tekti savaitÄ™ sÄ—dÄ—ti nieko neveikiant, pasikvietÄ— operatorius J. Gricių ir J. TomaševiÄių tartis, kÄ… daryti. Vytautui kÄ—lÄ— nerimÄ… ne filmavimo grafikas, jie jau buvo ganÄ—tinai pasivarÄ™ į priekį, bet tai, kad per jÄ—gÄ… su kÅ«dikiu iš Rygos išplÄ—šta V. ArtmanÄ— turÄ—s sÄ—dÄ—ti be darbo. Išeitį rado J. Gricius su J. TomaševiÄiumi, pasiÅ«lÄ™ filmuoti ankstyvais rytais, kol saulÄ— dar nepatekÄ—jusi, mat jie eksponometrais nustatys tokį apšvietimo režimÄ…, kad ekrane atrodys, jog filmuota apsiniaukusiÄ… dienÄ…. V. ŽalakeviÄius labai džiaugÄ—si operatorių atradimais ir ypaÄ tuo, kad filme sutiko dirbti J. Gricius, nes galÄ—jo bÅ«ti ir kitaip – šių dviejų vyrų santykiai buvo gana įtempti. Dar 1956 metais, kai V. ŽalakeviÄius rengÄ— savo diplominį darbÄ… – filmÄ… „Skenduolis“, jis paprašÄ— J. Gricių dirbti kartu. Jonas atsisakÄ—, nes tuo metu stažavosi „Lenfilme“. V. ŽalakeviÄius jam ilgai negalÄ—jo to atleisti, ir nors atviro karo tarp šių vyrų nebuvo, bet įvairiuose posÄ—džiuose, aptarimuose ar pasitarimuose vienas neigdavo tai, kÄ… teigdavo kitas, tad kibirkšÄių neretai bÅ«ta. Po įspÅ«dingai nufilmuotų „Gyvųjų didvyrių“ bei rež. G. Kozincevo juostos „Hamletas“ J. Gricius dirbo Kryme, kur A. ŽebriÅ«nas statÄ— vÄ—liau išgarsÄ—jusį filmÄ… „PaskutinÄ— atostogų diena“. Jonas su Vytautu, kuris ten rašÄ— scenarijų, gyveno viename pensione ir abu retsykiais pakilnodavo stikliukÄ…. Tuomet V. ŽalakeviÄius ir pasiÅ«lÄ— J. Griciui dirbti jo naujame filme. Pastarasis pasiÅ«lymÄ… priÄ—mÄ— gana šaltai:

– Žinai, Vytai, man atrodo, kad mes niekada drauge nebedirbsime.

– KodÄ—l? Aš planuoju statyti filmÄ…, kur plastika bus ypaÄ svarbi, tad tu galÄ—si parodyti visus savo sugebÄ—jimus.

Ir J. Gricius, nusprendÄ™s, kad jų maži kivirÄai neturi trukdyti darbui, sutiko, beje, niekada dÄ—l to nesigailÄ—jo. Per visÄ… juostos „Niekas nenorÄ—jo mirti“ filmavimÄ… juodu dirbo surÄ—mÄ™ peÄius, iškilo gal tik vienas konfliktas, dÄ—l kurio J. Gricius šiandien kaltina save. Buvo filmuojama scena malÅ«ne, kur partizanai turÄ—jo užpulti valstybei grÅ«dus išvežanÄius Å«kininkus. Dirbti Äia buvo labai nepatogu, tarp tų visų girnų ir maišÅ³ buvo maža vietos, tad J. Gricius ilgai krapštÄ—si apie apšvietimo lempas bei kamerÄ…, o V. ŽalakeviÄius nekantraudamas vis klausinÄ—jo:

– Jonai, ar jau? Jonai, ar jau?

Gal po penkto klausimo J. Gricius ant jo piktokai riktelÄ—jo, V. ŽalakeviÄiaus veidas įsitempÄ— ir jis pasakÄ—:

– Jonai, mes ne vieni.

Šiandien J. Gricius sako, jog daug metų laukÄ™s progos V. ŽalakeviÄiui pasakyti: „Vytai, mes ne vieni“, – bet taip ir nesulaukÄ™s. TaÄiau mes, vÄ—l užbÄ—gÄ™ toli į priekį, grįžkime į filmavimo aikštelÄ™, kur atÄ—jusi V. ArtmanÄ— ruošiasi savo pirmajai sunkiai scenai. Palikusi dukrytÄ™ mielai jÄ… pagloboti sutikusiai D. Banionio žmonai, Vija eina grimuotis. Ji dar nebuvo maÄiusi režisieriaus V. ŽalakeviÄiaus, bet jau žinojo, tiksliau, buvo įspÄ—ta, kad maestro itin svarbu išraiškingos akys. Ilgai su grimuotoja „ieškos“ kaip tik tokių akių. Paskui V. Artmanei atnešÄ— jos lininį sijonÄ… ir palaidinukÄ™. Drabužiai buvo nepadoriai nauji, ir Vija juos suniurkÄ—, vietom net įplÄ—šÄ—, paskui sulopÄ—... PalaidinukÄ—j vos išsiteko stambios Vijos krÅ«tys. Tada patraukÄ— į aikštelÄ™. Vija, susipažinusi su režisieriumi ir su juo bendraudama, sako, niekaip nesuvokusi, kodÄ—l jo visi taip paniškai bijo. Vytautas jai pasirodÄ™s ne tik kaip talentingas režisierius, bet ir kaip subtilus, rÅ«pestingas žmogus – jis taip organizavo filmavimÄ…, kad Vija po poros valandų darbo aikštelÄ—je turÄ—tų laiko pailsÄ—ti, pabÅ«ti su mažyle. Taip bÅ«davo kasdien. Pagaliau turÄ—jo filmuoti Onos meilÄ—s scenÄ… daržinÄ—je, ratuose ant šieno su Vaitkumi (D. Banionis). Visi įsitempÄ™, D. Banionis kažkoks atvirais nervais. Vija jauÄia, jog visa tiesiog virpa. Moterys po gimdymo apskritai bÅ«na jautresnÄ—s, o Äia dar tokia subtili scena, svetima vieta, nepažįstami žmonÄ—s. PajutÄ™s aktorių bÅ«senÄ…, V. ŽalakeviÄius visus, kurie nebÅ«tini šioje scenoje, išprašo iš daržinÄ—s. Jis suvokia – repeticijos nereikia, net, baleto šokÄ—jų terminu, „viena koja“. Abu aktoriai – jau vaidmeny. Nepraleisti šitos bÅ«senos! Suzirzia J. Griciaus kamera, ir netrukus pasigirsta V. ŽalakeviÄiaus žodžiai: „Nufilmuota!“ Vytautas prieina prie Vijos, pabuÄiuoja jÄ… į skruostÄ… ir pasako: „Trijų dienų norma įvykdyta.“ Ä® filmavimo aikštelÄ™ užsuks ir Gražina – pasižiÅ«rÄ—ti, kokius gi stebuklus daro toji V. ArtmanÄ—. Didelių stebuklų Gražina neišvydo, bet matÄ—, kaip Vytautas džiaugiasi kiekviena jos suvaidinta scena ir to džiaugsmo neslepia. Po 40 metų Gražina prisimins, kad tÄ…syk Zervynose norÄ—jo, jog prasivertų žemÄ—, sudegtų tas šienas, ant kurio buÄiavosi laimingi bei gražūs V. ArtmanÄ— ir D. Banionis. O pati Vija per mÅ«sų pokalbį Rygos teatro grimo kambaryje sakÄ—, kad, be tos meilÄ—s scenos su Banioniu, jai lyg ir pavyko kitas epizodas, kur broliai Lokiai – Donatas ir Jonas (R. Adomaitis ir J. Budraitis) – ima mušti Onos mylimÄ…jį Vaitkų, versdami jį pasakyti, kas iš partizanų nušovÄ— jų tÄ—vÄ…. Bet apie tÄ… scenÄ… ji pasiÅ«lÄ— man pakalbÄ—ti su abiem aktoriais, nes antraip gali atrodyti, kad ji giriasi... Taip ir padariau. Šiandien apie tÄ… scenÄ… R. Adomaitis kalba taip:

– Vaitkus (D. Banionis), regis, gulÄ—jo rogÄ—se, aš jį pakÄ—liau už plaukų ant kojų ir smogiau į paširdžius, ir tuomet iš trobos išbÄ—go Ona (V. ArtmanÄ—), apsivilkusi ilgais lininiais, ir įsiutusi kaip tigrÄ— šoko ginti savo didžiosios ir gal paskutinÄ—s gyvenime meilÄ—s. Vija perbÄ—go per kiemÄ…, griebÄ— iš malkų krÅ«vos storÄ… pagalį ir puolÄ— prie mÅ«sų šaukdama: „Lauk iš mano namų! Kas jÅ«s tokie? Basurmonai! Kad kumšÄiais mojuotumÄ—t po svetimu stogu! Pagonys – lauk!” Aš žinojau, – pasakoja R. Adomaitis, – kad Ona turi mus užpulti, bet tokio pašÄ—lusio įtūžio audros tikrai nesitikÄ—jau, tad praradau žadÄ…. Buvau tikras, kad Vija, nepaisydama scenarijaus, tuo pagaliu praskels man galvÄ…...

Pagal scenarijų šitÄ… scenÄ… turÄ—jo stebÄ—ti prie trobos susÄ—dÄ™ kaimieÄiai. V. ŽalakeviÄius paprašÄ—, kad R. VosyliÅ«tÄ— surinktų bÅ«relį išraiškingesnių Zervynų žmonių ir bÅ«tinai atvežtų Vytauto pastebÄ—tÄ… po kaimÄ… vaikštinÄ—jantį kone šimto metų senukÄ…. Šis, Reginai atÄ—jus senolio kviesti filmuotis, nesileido į kalbas:

– KÄ… tu, mergyt (nors tai mergytei – Reginai – buvo arti keturiasdešimties), mano troboje ant aukšto jau karstas guli, kojas skauda, nebepasivelku – kur Äia man tuos kinus išdirbinÄ—ti...

Bet Regina neatlyžo, pažadÄ—jo nuvežti, parvežti. Jam reikÄ—s tik dešimt minuÄių pasÄ—dÄ—ti ant suoliuko, o už tai dar gaus kelis rublius. Finansinis interesas senolį priveikÄ—, ir jis atkeliavo į aikštelÄ™. Greta prisÄ—do V. ŽalakeviÄius. PakalbÄ—jo apie bÅ«simÄ… derlių, gyvenimÄ…, moterų gražumÄ…. Ä® netikÄ—tÄ… jo klausimÄ…: „Sakykit, tÄ—vuk, kodÄ—l gyvenime taip yra, kad vyrai gražias moteris palieka, o gyvena su negražiomis?“ – senolis kaip patyrÄ™s Kazanova atsakys: „TodÄ—l, kad toms negražioms į vienÄ… vieÄiukÄ™ pripilta medaus.“ Vytautas, garsiai nusijuokÄ™s, pakštelÄ—s senukui į rankÄ…, o J. Griciaus vÄ—liau paprašys „tÄ… artistÄ…“ kadre parodyti stambiu planu.

DÄ—l statistų masuotÄ—se V. ŽalakeviÄiui mažiausiai galvÄ… skaudÄ—jo, kaip ir dÄ—l V. ArtmanÄ—s ar D. Banionio – jų režisierius beveik nestabdÄ—. GalvÄ… skaudÄ—jo dÄ—l kitų. Pirmasis suklupo neabejotinas režisieriaus favoritas B. Babkauskas. GavÄ™s šÄ¯ vaidmenį, Bronius buvo laimingiausias žmogus. Nežinojo, kaip jam seksis, bet vaidmuo buvo savas, prilipÄ™s prie kÅ«no. „Ten yra tokių... aspektÄ—lių...“ – kalbÄ—jo draugams Bronius, o jo akys spindÄ—jo.

V. ŽalakeviÄius vÄ—liau prisimins, jog filmuojant scenÄ… su laišku jį pribloškÄ— Broniaus išvaizda. Visad elegantiškas ir pasitempÄ™s, vien savo spyruokliuojanÄiu išÄ—jimu į Panevėžio teatro scenÄ… sukeldavÄ™s salÄ—je plojimus, B. Babkauskas Äia virto išglebusiu, sunkiais žingsniais vaikštanÄiu kaimieÄiu.

– Babkauskas sugebÄ—jo ne tik persikÅ«nyti į personažą, bet ir neįtikimu bÅ«du pakeisti savo fizikÄ…, – po daugelio metų kalbÄ—s V. ŽalakeviÄius.

O anuomet Zervynose B. Babkauskas, vaidinÄ™s paprastÄ… valstietį Marcinkų, nešinas laišku įžengia į kambarį, kur susirinkusi filme vaizduojamo kaimo valdžia – partinÄ—s grupÄ—s sekretorius (akt. A. Šurna), visi broliai Lokiai, ir persižegnojÄ™s sako:

– GarbÄ— JÄ—zui Kristui.

– Per amžius, – atsako mokytojas Mykolas Lokys (akt. A. Masiulis).

Babkauskas perduoda jam laiškÄ…, kurį Mykolas garsiai perskaito.

– „Išdavike, arsi tu dar sovietams žemÄ™, nupilsim kaip šunį. Paskutinis perspÄ—jimas. Aitvaras.“ Hm, – sako Mykolas, – beveik be klaidų.

– Kas atnešÄ—? – klausia partorgas.

– Paštaljonas, – atsako B. Babkauskas. – Sako, pašte rado, tik be markÄ—s ant laiško. Tai nuo mano bobos dar rublį paÄ—mÄ—, sako, už tai, kad be markÄ—s.

– Tai kÄ… man dabar daryt? Išaiškinkit, kad valdžia.

– Vaitkus dabar bus valdžia, – sako Donatas Lokys (akt. R. Adomaitis).

B. Babkauskas: KÄ… daryt, jei tau be markÄ—s tokius laiškus siunÄia? Ko tylit? Tai art man ar neart?!

Bronius Lokys (akt. B. Oja): Jei gali nearti, neark.

B. Babkauskas: O duonos man duosi?

Bronius Lokys: Ne...

B. Babkauskas: Matai...

Partorgas (akt. A. Šurna): ŠautuvÄ… duosim.

B. Babkauskas: Nusišikt man ant tamstos šautuvo, jeigu po teisybei.

Partorgas: Kad daugiau nieko neturim.

B. Babkauskui išÄ—jus iš kadro, aikštelÄ—je pasigirdo plojimai, ir ne tik dÄ—l to, kad Bronių Äia mylÄ—jo, bet todÄ—l, kad niekas net nesuabejojo absoliuÄiu jo tikrumu šioje scenoje. Tik V. ŽalakeviÄius, užuot ištiesÄ™s savo laiminanÄiÄ… rankÄ…, paklausÄ—:

– O kÄ…, Broniau, dar turi?

Jis gerai žinojo, kad ir kine, ir teatre B. Babkauskas išeina vaidinti parengÄ™s kelis tos scenos variantus. PamatÄ™s, kad B. Babkauskas jau yra pasirengÄ™s, V. ŽalakeviÄius sukomandavo J. Griciui įjungti kamerÄ…. Bronius šiek tiek pakeitÄ— eisenÄ…, intonacijÄ…, savo reakcijÄ… į brolių Lokių replikas, bet V. ŽalakeviÄius tik papurtÄ— galvÄ…. Tai pakartojo ir treÄiÄ…, ketvirtÄ… kartÄ…, kol B. Babkauskas gailiai paklausÄ—:

– Tai kÄ… man vaidinti? Tu viskÄ… atmeti...

– KodÄ—l tu manÄ™s klausi? – aštriai reagavo V. ŽalakeviÄius. – Tu aktorius, tu ir turi žinoti.

Sutrikusio Broniaus akyse sublizgo ašaros.

– Motoras! – netikÄ—tai sukomandavo V. ŽalakeviÄius ir po kelių minuÄių: – Baigta!

Dabar jau visi, kurie aikštelÄ—je tuo metu nebuvo užimti, sukÄ—lÄ— B. Babkauskui tikrÄ… ovacijų audrÄ….

Taigi, manyÄiau, kad iš B. Babkausko, vaidinanÄio šiÄ… sudÄ—tingÄ…, kupinÄ… slepiamo dramatizmo, turinÄiÄ… kelias potekstes ir net humoro elementų, scenÄ…, V. ŽalakeviÄius, reikalaudamas naujų originalių sprendimų, rodÄ— ne savo kaprizus. Gerai pažindamas aktorių ir jo galimybes, laukÄ— iš Broniaus kažko visiškai ypatinga. Ir sulaukÄ—.

Suklupo ir J. Budraitis, įspÅ«dingai debiutavÄ™s pirmojoje (tÄ—vo Lokio šermenų) scenoje. Suklupo, galima sakyti, lygioje vietoje. Zervynų lauke buvo pastatyta dekoracija – siena ir langas, už kurio sÄ—di senasis Vaitkus, buvusio partizano, dabar – apylinkÄ—s pirmininko, tÄ—vas ir kaukši batsiuvio plaktuku. J. Budraitis – Jonas Lokys turi prieiti prie lango ir paklausti: „Kur sÅ«nus?“

Ir daugiau nieko – ištarti tik klausimÄ…, kuriame sunku įžvelgti kokiÄ… nors potekstÄ™ ar paslÄ—ptÄ… prasmÄ™. Tad Juozas buvo tikras, kad jis pataikys iš pirmo karto. Deja... Juozas keitÄ— klausimo intonacijÄ…, Äia tyliai prisÄ—lindavo, Äia šuoliu prišokdavo prie lango ir išrÄ—kdavo savo klausimÄ…: „Kur sÅ«nus?!“, mirtinai išgÄ…sdindamas senukÄ… kurÄnebylį batsiuvį. TaÄiau V. ŽalakeviÄius purtÄ— galvÄ…, varydamas vis naujus ir naujus dublius. Gal po dešimto bandymo, jau nebegalÄ—damas nieko sugalvoti, Juozas matÄ— tik susinervinusį V. ŽalakeviÄių, bendraujantį su aktoriais savo keistomis grimasomis. Po keturiasdešimties metų J. Budraitis vÄ—l prisimins tÄ… dienÄ…, kai jis kone mirÄ— norÄ—damas įtikti ir patikti V. ŽalakeviÄiui, sugauti akimis jo pritariamÄ… rankos gestÄ… ar žvilgsnį. Šiandien Juozas pats nesupranta, kodÄ—l taip jautÄ—si. Na, nebÅ«tų pavykÄ™, nebÅ«tų tapÄ™s aktoriumi – baisus Äia dalykas, bÅ«tų grįžęs į universitetÄ… ir ramiai studijavÄ™s teisÄ™. Bet tada aikštelÄ—je jis jautÄ—si lyg koks prašalaitis, kvailiausias, negabiausias, nieko nemokantis, ypaÄ šalia V. ArtmanÄ—s, B. Babkausko, D. Banionio... TurbÅ«t tas begalinis noras pasirodyti, kad jis vis dÄ—lto nÄ—ra blogiausias, ir kaustÄ— sÄ…monÄ™, varžė judesius, – galvoja šiandien Juozas. Laimei, V. ŽalakeviÄius padarÄ— trumpÄ… poilsio pertraukÄ—lÄ™. Prie J. BudraiÄio priÄ—jo V. ArtmanÄ—, uždÄ—jo rankÄ… ant peties ir pasakÄ—:

– Tu viskÄ… darai gerai, tik nereikia nervintis ir įsitempti.

Gal Juozui tik ir trÅ«ko to nuoširdaus garsios aktorÄ—s padrÄ…sinimo, gal jį nuramino kelių minuÄių pertrauka, ir jis pagaliau sulaukÄ— to palankaus V. ŽalakeviÄiaus gesto.

Kitaip, net tragikomiškai baigÄ—si B. Ojos irgi visiškai paprasta scena, kurioje netgi nereikÄ—jo ištarti nÄ— vieno žodžio. Filmavo epizodÄ…, kur broliai Lokiai atneša glÄ—bį šautuvų, norÄ—dami juos įsiÅ«lyti verandoje sÄ—dintiems kaimo vyrams, kad jie drauge su Lokiais eitų prieš partizanus. V. ŽalakeviÄius, pats kažkodÄ—l rankoje irgi laikydamas šautuvÄ…, pamojo juo Ojai, vaidinusiam vyriausiÄ… Lokių brolį: „SÄ—sk Äia.“ Bruno savo naiviu protu išmÄ…stÄ—, kad jo herojui, kare gavusiam leitenanto laipsnį, nedera sÄ—sti prie verandos ant plikos žemÄ—s ir Ä—mÄ— ropštis ant iš kuolų sukaltos tvoros. Ji buvo gana aukšta, net ilgšiui B. Ojai kilo gerokai virš juosmens, ir Bruno niekaip negalÄ—jo ant jos užlipti. V. ŽalakeviÄius, manydamas, kad aktorius kreÄia pokštus, keistai jį nužvelgÄ—, bet nieko nepasakÄ—. Bruno šiaip taip užsikorÄ— ant tvoros ir atsisÄ—do ant kuolo. V. ŽalakeviÄius papurtÄ— galvÄ…. B. Oja nulipo ir pradÄ—jo ropštis iš naujo. Paskui vÄ—l ir vÄ—l. O Vytautas vis tuo paÄiu galvos judesiu rodo: „Ne!“ Aplinkui sustojÄ™ aktoriai, operatoriai, asistentai stebi ir juokiasi. Gal dešimtÄ… kartÄ… nuvarius nuo tvoros B. OjÄ…, šis nebeišlaiko, ir beveik dviejų metrų milžino veidu pradeda riedÄ—ti stambios ašaros. ŽiÅ«rovams darosi nebejuokinga, o kai Bruno iš nevilties pradeda kone kÅ«kÄioti, V. ŽalakeviÄius jam taria: „Ar aš tau liepiau lipti ant tvoros? Aš sakiau – atsisÄ—sti.“ Bruno paprasÄiausiai atsisÄ—do prie tvoros ant žemÄ—s, ir jo kanÄios pasibaigÄ—. Filmavimuose išsekindavo ir mÅ«šių scenos, kai reikÄ—davo bÄ—gti su šautuvais, verstis kÅ«liais, šaudyti. Bjauriausiai aktoriai jausdavosi, kai filmavimo aikštelÄ—je dar bÅ«davo padegamos dÅ«minÄ—s raketos. Vienoje iš tokių scenų L. Noreika, vaidinÄ™s partizanų vadÄ… AitvarÄ…, neišlaikÄ™s įtampos ir apsinuodijÄ™s karÄiais petardų dÅ«mais prarado sÄ…monÄ™. V. ŽalakeviÄius keliais šuoliais atsidÅ«rÄ— prie gulinÄio ant žemÄ—s ir beveik nekvÄ—puojanÄio L. Noreikos.

– Amoniako, greitai amoniako! – ne suriko, greiÄiau sustaugÄ— Vytautas. – Ir daktarÄ…, kuo greiÄiau daktarÄ…!

Bet, įkvÄ—pÄ™s amoniako, L. Noreika atsimerkÄ— ir į V. ŽalakeviÄiaus klausimÄ… „Kaip jautiesi?“ sušnabždÄ—jo.

– Kuo puikiausiai.

– Labai gerai – antras dublis... – pasakÄ— Vytautas.

Ne lengviau buvo ir paÄiam V. ŽalakeviÄiui. Naktimis (kaip paprastai) jis perrašinÄ—jo, tobulino scenarijų, dienomis draskÄ—si filmavimo aikštelÄ—je, per jÄ—gÄ… plÄ—šdamas iš aktorių tai, kÄ… buvo, o ir ko nebuvo numatÄ™s. Per dienÄ… taip pavargdavo, kad grįždavo vos vilkdamas kojas. Sykį persimainiusiu balsu Gražinai pasakÄ—:

– Kartais atrodo, kad jie pradÄ—s šaudyti į mus.

– Kas? – nieko nesuprato Gražina.

– Tie tikrieji miškiniai, buvÄ™ partizanai, nuolat esantys filmavimo aikštelÄ—je ir kartais vaidinantys patys save masuotÄ—je. Ar nemanai, kad jiems gali pasirodyti kažkas visai ne taip?..

TaÄiau jokių ekscesų aikštelÄ—je neįvyko, filmavimas jau perkopÄ— ekvatorių ir Ä—jo į pabaigÄ…. Beliko kelios sudÄ—tingos kautynių scenos, ypaÄ paskutinÄ—, kur Bronius Lokys nušauna partizanų vadÄ… AitvarÄ…. Joje skambÄ—jo ir vÄ—liau pagarsÄ—jusi filmo frazÄ—, atsiradusi gana keistomis aplinkybÄ—mis. Ä®pusÄ—jÄ™s filmo „Niekas nenorÄ—jo mirti“ scenarijų, V. ŽalakeviÄius vienÄ… vakarÄ… kalbÄ—josi su Gražina apie tai, kas daugiau gyvenime kenÄia – vyrai ar moterys. Vytautas buvo įsitikinÄ™s, kad vyrai dažniau serga, jie dažniau sužalojami avarijose, muštynÄ—se ar karuose, o ir dÄ—l savo organizmo fizinių ypatybių sunkiau pakelia skausmÄ… negu moterys. Gražina netikÄ—tai energingai paprieštaravo:

– KÄ… tu išmanai apie moteris! Gimdant, sakykim, tu nežinai, kaip skauda...

IšgirdÄ™s šiÄ… frazÄ™, V. ŽalakeviÄius net pašoko nuo sofos. „Amen, – pagalvojo Gražina, – dabar bus audra.“ TaÄiau Vytautas, užuot prapliupÄ™s kandžių replikų tirada, kuo ramiausiai atsisÄ—do prie savo popierių ir parašÄ— vienÄ… paskutiniųjų (bene stipriausiÄ…jÄ…) filmo scenÄ…, kai, bandydamas prasiveržti pro stribų bei milicininkų žiedÄ…, sužeistas Jono Lokio, miršta partizanų vadas Aitvaras, apsivilkÄ™s Lietuvos karininko uniforma. Jis be jokios neapykantos žiÅ«ri į tÄ…, kuris šovÄ—, vos girdimai taria: „Nežinai... nežinai, kaip skauda.“

VÄ—liau, jau filmui išÄ—jus į ekranus Lietuvoje, Maskvoje, ir ne tik Maskvoje, ne vienas kino kritikas, gerai įvertinÄ™s V. ŽalakeviÄiaus filmÄ…, prikibs prie mÅ«sų jau cituotos Aitvaro frazÄ—s, manydamas, kad ji yra neįtikinanti ir dirbtinÄ—.

„Kai sužinojau, jog man siÅ«lomas Aitvaro vaidmuo, – prisimins aktorius L. Noreika, kalbÄ—damas su kino kritike N. Jonušaite, – pagalvojau, kad tai bus šabloniška tokio personažo schema: banditas, patologiškas žudikas, niekšas. Pagalvojau, kad režisierius daro klaidÄ…, nes niekada nevaidinau neigiamo personažo ir buvau tikras, kad nesugebÄ—Äiau.

TaÄiau kai pradÄ—jom dirbti, pamaÄiau, kad režisierius iš manÄ™s nereikalauja jokios patologijos. KÅ«rÄ—me paveikslÄ… žmogaus, kuris turi savo įsitikinimus ir už juos kaunasi. Dabar, kai prisimenu kai kurias šio filmo scenas, mane stulbina režisieriaus drÄ…sa, talentas ir toliaregystÄ—.

„Ko tikisi Aitvaras, ar jis nemato, kad kova beprasmÄ—?“ – viename epizode klausia Bronius Lokys, ir mano herojus atsako: „Gal Aitvaras tikisi, kad apie jį bus dainos dainuojamos.“ Kokia tiesa šiais žodžiais pasakyta!“

Patvirtindamas paskutinius L. Noreikos žodžius, norÄ—Äiau tik priminti, kokia tvirta jÄ—ga šiÄ… tiesÄ… pasakÄ— talentingas aktorius... Koks neįspÄ—jamas žvilgsnis, gestas...

Bet mes užbÄ—game už akių... Juosta dar nebaigta filmuoti, liko paskutinÄ— nebyli ir labai sudÄ—tinga scena su V. Artmane. SukrÄ—sti kaimÄ… sudrebinusių kautynių ir mirÄių, pasibaisÄ—jÄ™ savo padÄ—timi, tarsi ieškodami treÄio kelio, abu vienas kitÄ… mylintys žmonÄ—s – Ona ir Vaitkus – nusprendÄ— drauge pabÄ—gti iš to kaimo, naiviai tikÄ—damiesi, kad tuo metu Lietuvoje kur nors yra saugesnÄ—, tokių sukrÄ—timų nepatirianti vieta. Tad auštant, vos tik nedrÄ…siai pragydus pirmiesiems gaidžiams, jie abu jau sÄ—dÄ—jo brikelÄ—je pasirengÄ™ išvažiuoti. Arklys neskubÄ—damas patraukÄ— gatve. Kai brikelÄ— užriedÄ—jo ant kalvos, Vaitkus paÄ—mÄ— vadžias, sustabdÄ— arklį ir iššoko iš brikelÄ—s ant rasoto smÄ—lio.

– Ko? – nustebo Ona.

– Aš apsivogiau, – pasakÄ— Vaitkus, – va, raštinÄ—s raktai! Turiu palikti. Va, antspaudas!

Jis galvotrÅ«kÄiais pasileido atgal. AtbÄ—go į apylinkÄ—s pirmininko raštinÄ™, atsisÄ—do už stalo ir ant kažkokio dokumento paraštÄ—s, sunkiai valdydamas pieštukÄ…, parašÄ—: „Aš norÄ—jau jums bÅ«ti savas...“ (užbraukÄ—), „sąžiningas“ (užbraukÄ—), „tikras“... Bet tuo metu iš lauko pokštelÄ—jo šÅ«vis, paskui dar vienas, ir Vaitkus sukniubo ant stalo. Partizanai, įtarÄ™, kad buvÄ™s jų kovų draugas, dabar apylinkÄ—s pirmininkas Vaitkus, išdavÄ— juos (bandžiusius malÅ«ne atimti valdžiai vežamus miltus) stribams, prieš tai ant obels pakorÄ™ nebylį Vaitkaus tÄ—vÄ…, dabar nušovÄ— ir jį patį. Ona liko ant kelio laukti sugrįžtanÄio mylimo žmogaus. Savo savijautÄ… filmuojant šiÄ… scenÄ… be žodžių V. ArtmanÄ— prisimins ir po daugelio metų, nes reikÄ—jo perteikti begalinį skausmÄ… bei neviltį moters, troškusios mylÄ—ti ir bÅ«ti laiminga. Zervynos jau kvepÄ—jo rudeniu, buvo vakaras, ore sklandÄ— voratinkliai ir nematomas liÅ«desys. Dailininko V. Kalinausko sumanymu, vyrai iš kažkur atitempÄ— žaibo sudegintÄ… medį ir įkasÄ— jį priešais klÅ«panÄiÄ… aktorÄ™. Kažkoks keistas ir įsitempÄ™s pirmyn atgal vaikštinÄ—jo Vytautas ŽalakeviÄius. „Dar yra laiko, jei norit, galit pasivaikšÄioti.“ Vija padÄ—kojusi atsisakÄ—. Buvo apvilkta juodu, per dideliu paltu. Vakaro vÄ—jas draikÄ— jos plaukus. AktorÄ— klÅ«pojo ant smÄ—lÄ—to kelio ir žiÅ«rÄ—jo į tÄ… sudegusį medį, dar nežinodama, kad filme to medžio dÄ—l kažkokių priežasÄių nebeliks... Bet tas pilkas vakaras, tos juodos suanglÄ—jusios medžio šakos kÄ—lÄ— tokį skaudų liÅ«desį, kad Vija iš tiesų pasijuto siaubingai vieniša ir nelaiminga.

– Stop, baigta! – sušuks Vytautas, ir be jokių dublių baigsis Onos scenos filmavimas.

– Paties brangiausio vaidmens mano kinematografinÄ—je karjeroje, – sakys V. ArtmanÄ—. – Baigsis filmavimasis su Banioniu – aktoriumi virtuozu (tokių profesionalų nedaug ne tik pas mus, bet ir visam kino pasauly), darbas su režisierium ŽalakeviÄium, režisieriumi-artistu, uždeganÄiu, įkvepianÄiu ir užsideganÄiu.

Jau gerokai po vidurnakÄio mÅ«sų pokalbį grimo kambarÄ—lyje V. ArtmanÄ— apibendrino taip:

– BÅ«siu labai užsiÄ—musi, labai blogai jausiuosi, bet jeigu mane vÄ—l pakvies Vytautas ŽalakeviÄius, viskÄ… mesiu ir lÄ—ksiu pas jį.

– Nežinau kodÄ—l, – prisimins D. Banionis, – bet nufilmuotÄ… medžiagÄ… žiÅ«rÄ—jo pilkuoju kardinolu vadinamas CK narys, kandidatas į CK biuro narius G. Zimanas, į kurio balsÄ… įsiklausydavo ir Maskva, o Lietuvoje prieš jį nedrebÄ—jo tik vienintelis žmogus – A. SnieÄkus. G. Zimanas pakÄ—lÄ— triukšmÄ…: „Kas Äia rodoma – Lietuvoje tebuvo keli banditai, gi filme jų visas bÅ«rys! O Noreikos Aitvaras – banditų vadas – tiesiog simpatiškiausias herojus. Uždaryti!“

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sÄ…jungos mÄ—nraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis) 

Â