KAZYS BRADŪNAS
(g. 1917)
Kazys Bradūnas gimė 1917 m. vasario 11 d. Sūduvoje, Kiršų kaime, netoli Alvito bažnytkaimio, pagarsėjusio savo Šv. Onos atlaidais. Kiršai, Alvitas, Pajevonys – Bradūno jaunystės žemė, atmintyje išlikusi savo gamtine ir topografine detale: „Pro Kiršų kaimo vienkiemius ėjo Kauno, Vilkaviškio, Virbalio, Karaliaučiaus istorinis kelias – plentas, tekėjo Širvintos upė, čia pat tyvuliavo Alvito ežeras, į pietų pusę jau mėlynavo tolyje Pajevonio, Gražiškių ir Vištyčio kalnai ir prie pat Kiršų kilo irgi gana aukštokos Kaukakalnio kalvos. O į šiaurę lygumos ir lygumos“ (Visos citatos, liečiančios Bradūno gyvenimą, paimtos iš poeto man rašyto laiško 1987.VII.9). Gimto krašto horizontalės ir vertikalės nubrėžia ryškų, harmoningą paveikslą, kurį būtų galima pavadinti tapybiniu, jei ne tai, kad gamtovaizdis poetui buvo visų pirma egzistencinė erdvė, atvira savo toliais, siekiančiais iki pat Paprūsės, stabili, nes visad regima iš gimtinės taško, jauki, nes pažįstama, prasminga savo žmonių įvardintais ir įtvirtintais ženklais, kurie poetui reiškė apylinkę palietusius didelius ir smulkius įvykius – visą turtingą jos buitinę bei kultūrinę tradiciją.
Poeto gimtieji namai stovėjo Pirmo pasaulinio karo sunaikintos sodybos vietoje. „Lyg per sapną pirmieji prisiminimai: sėdžiu tarp smilgų ir žaidžiu iškastomis šovinių tūtelėmis, o tėvas ir motina čia pat kastuvais lygina kovų paliktus apkasus... Visa tėviškės žemė buvo išrausta tokiais apkasais, sustiprintais kareivių atsivežtais iš girių sienojais. Motina ir tėvas tuos sienojus jau buvo išrovę iš žemės ir iš jų pasistatę pirmąją pirkelę“. Poeto sąmonėje ši kukli, plūktinės aslos ir karo išdraskyta gimtinė turėjo būti ne praeinamumo ženklas, o vieta, kur užsimezga pastovūs žmogaus ryšiai su gamtine aplinka, su žmonių bendruomene ir jos tradicijomis, su kalba, nugirsta namiškių lūpose, ir su ta, kurią jau galima vadinti literatūra, poeto patirta dar prieš skaitybą ir todėl susijusią su garsu: „Pridėdavau prie knygos ausį ir kone verkdavau, kad raidės tyli“ (Alkana kelionė, p. 81). „Literatūrinių“ ankstyvos vaikystės prisiminimų Bradūnas mini visą pluoštą: senų žmonių šnekas apie apylinkės ežerus, pilkapius ir piliakalnius, senelės pasakojimus iš jos pačios pergyvento 1863 m. sukilimo (ar dar senesnio, senelės motinos patirto, prancūzmečio), bendrai šeimoje giedotas Advento ir Gavėnios giesmes, paprastų žmonių dainas: „Buvo tokia apylinkėje garsi siuvėja Agutė. Kai ateidavo j tėviškę visų mūsų apsiūti... dienų dienas siūdama dainuodavo“, ir tas, kurios skambėdavo nuolatinėse giminės vestuvėse, šermenyse, krikštynose. Visi tie dainavimai ir giedojimai paliko neišdildomą įspūdį: „Tas vestuvinių dainų džiaugsmas ir graudumas, tas šermeninių giesmių gūdumas liko mano dvasioje ligi pat šių dienų“, visos jos sutapo su šnekamąja kalba ir, budindamos poeto vaizduotę, liejosi į bendruomeninio žodžio lobyną, kurį poetas suvokia kaip savotišką žemei analogišką atramos tašką.
Poetui ūgtelėjus, šalia pasakų ir dainų dar prisidėjo istorinis klodas. Jį Bradūnas patyrė žmonių kalbose ir pačiame kraštovaizdyje: pakelės kryžiuose su saulėmis ir žalčiukais, iš neatmenamų laikų apylinkės kalneliuose išlikusiose kapinėse (tai Maro legendos pradžia?), Švedkapiuose ant Senaširvintės kranto, archeologiniuos radiniuos, rastuos žemdirbio dirvoje („Iš dobilienos akmenis renkant, rastas akmeninis kirvukas“), ar, kiek atokiau nuo gamtos, miestelių paminkluose, kurių įspūdingiausi poetui paugliui atrodė Alvito šventoriaus gotikinio stiliaus koplyčia – mauzoliejus. Praeitis, ne knygose, o apylinkės žymesnėse vietovėse išskaityta, buvo neišskiriama poeto kasdienos dalis, pamažėle formavusi jo vaizduotę, ypatingą ne tik savo tolimų įvykių trauka, bet dar tuo, kad ji šiuos įvykius jungė į nenutrūkstančią gimto krašto žmonių istoriją. Kiršuose poetas sakosi jutęs tūkstantmetes žmogaus buvimo pėdas; tai „kėlė nuotaiką ir tikrumą, kad esame didelio paveldėjimo palikuonys“ ir pamažėle orientavo Bradūno talentą į poeziją, kuri sulydo kasdieninę buitį ir istoriją, o žemę suvokia kaip žmogaus veiksmų bendruomeninį kontekstą, t.y. kultūros prasme. „Ir tėvams, ir kaimynams, ir man pačiam žemė buvo lyg ir antroji žmogaus pusė“, žmogaus žmogiškumo pagrindas; tik per ją tampame laiko ir erdvės apspręsta būtimi, tik per ją įgauname savo bendruomeninį ir istorinį pobūdį. „Nuo jos atsiplėšti – tai lyg netekti savęs“. Ši gili įžvalga, poeto žodžiais tariant, „ne filosofiškai išmąstyta, o realiai ir kasdieniškai pajusta“, vis dėlto buvo ir filosofiška, ir poetiškai naši. Ji skatino poetą žemę suvokti ne vien temų prasme, o dar kaip esminę jo mąstysenos ašį – visą jo poeziją vienijantį dvasinį centrą.
Su rašytine literatūra Bradūnas susidūrė (poetas sakosi ją „užmynęs“, kaip žemę) pirmame ar antrame pradžios mokyklos skyriuje, kai motina Virbalyje nupirko iliustruotus, 1920 metų laidos, Maironio Pavasario balsus: „Tai buvo pati gražiausia knyga visame pasaulyje“. Vieną rinkinio eilėraštį būsimas poetas viešai deklamavo mokykloje, parinkęs patį trumpiausią ir paprasčiausią („Miške suolelis“), kuris domino dar tuo, kad jis kalbėjo apie realius daiktus, ir taip vaiko vaizduotėje liejosi į puslapio ribų nepažįstančią pasaulio įvairybę.
Baigęs pradžios mokyklą, Bradūnas lankė Vilkaviškio gimnaziją, garsią savo sena literatūrine tradicija. Čia jo kontaktai su knyga natūraliai stiprėjo ir gilėjo, tiek klasėje, tiek už klasės ribų, gimnazijos literatūros būrelio diskusijose, gausiuose literatūros vakaruose gimnazijoj ir miesto salėje, į Vilkaviškį vis atkvietusiose gausų Kauno rašytojų būrį. Bradūnas atsimena ten girdėjęs vyresniuosius Vydūną, Tumą-Vaižgantą, jaunesnius Nepriklausomybės laikų rašytojus, jų tarpe Aistį, Brazdžionį, Vaičiulaitį, Cvirką, Miškinį. Septintoje ar aštuntoje klasėje prisimena skaitęs ir vertęs lotynų autorius, dar ypačiai buvo mėgiamas Teodor Storm ir netolimo kaimyno Vaičiulaičio pasiūlytas Francis Jammes: „Tiesiog svaigau, jo rinkinį skaitydamas“. Tad visuotinė literatūra (Horatius, Schiller, Baudelaire, O. V. Milašius, Claudel, Valery ir kiti) Bradūnui nebuvo nežinomybė, tik ji poeto kūryboje nepaliko atpažįstamos vagos, lygiai kaip jos nepaliko nei savųjų poezija, nes ir viena, ir kita liejosi į bendrą Bradūno literatūrinę patirtį. Pradedant su Pėdos arimuos, visa atrodo išlyginta, pervesta per sakytinės literatūros lauką, suderinta su paties poeto mąstysena.
Pats kurti Bradūnas pradėjo ketvirtoje gimnazijos klasėje, sužavėtas spalvingų mokytojos Petronėlės Orintaitės literatūrinių aiškinimų. Pirmuosius eilėraščius spausdino moksleivių periodikoj, daugiausia Ateityje ir Ateities spinduliuose; vėliau, įstojęs į Vytauto Didžiojo universitetą (1937) ir sutapęs su jaunąja poetų grupe (ypačiai su šatrijiečiais), ryžosi savo kūrybą spausdinti reikliausiuose žurnaluose (Židinyje, Naujojoje romuvoje). Poeto žodžiais tariant, tai galutinai „užantspaudavo, jog su literatūra ir poezija jau nebesiskirsiu“. Studijuodamas Kaune ir Vilniuje, Bradūnas iš arti sekė ano meto poezijos kryptis, žavėjosi Aisčiu, Miškiniu, Boruta, Brazdžioniu, bet nenorėjo būti jų epigonu ir todėl ieškojo naujų išraiškos formų, kurios prasimušė 1944 m. rinkinyje Pėdos arimuos. Tai buvo pirmieji žingsniai į kiek vėliau žemės vardu įvardintą poeziją, kuri eilėraščio kibirkštį skelia iš kalbinio konflikto su ansktyvesne karta ir kartu atsiveria žmogaus egzistenciniams rūpesčiams. Savo užmojais Bradūnas nesiskyrė nuo tų jaunųjų kūrėjų, kurie į lieteratūrą buvo atėję ne iš sakytinės lietuvių tradicijos, o iš vakarietiškos literatūros ar filosofinės įžvalgos į žmogų.
Lituanistines studijas baigė Vilniuje (1943 m.). Tais pat metais, be okupacinės cenzūros leidimo, išspausdino Vilniaus varpus, dar kiek perpūstus senaisiais lyrikos vėjais. Po metų spausdino Pėdas arimuos, kurios skaitytojų, deja, plačiau nepasiekė, nes buvo sugrįžtančio kito okupanto sunaikintos spaustuvėje. Pasitraukęs į Vakarus, Bradūnas mokytojavo Miuncheno lietuvių gimnazijoje paruošė rinkinį Svetimoji duona (1945), kur šalia tremties temų galima jausti nuoseklus pasistūmėjimas į žemės poeziją, ryškiau atsiskeidusią poetiškai našiose, bet savo apimtimi kukliose Apeigose (1948). Apeigos pasirodė tuoj pat po Maro (1947) poemos. Šalia tiesioginės kūrybos ir mokytojo pareigų, Bradūnas Vokietijoje dar redagavo Aidus. Jo rankose žurnalas išaugo ir apie save būrė išeivijos rašytojus, tiek Nepriklausomybės laikotarpio, tiek jaunesniuosius; lygiai įvairi buvo žurnalo kritika.
Emigravęs į Ameriką, Bradūnas įsikūrė Baltimorėje (1949), čia dirbo fizinį darbą, rašė poeziją, išleido du rinkinius: stambios apimties Devynias balades (1955) ir lyriškai ypačiai atbaigtas, išmąstytas Morenų ugnis (1958), kurias pratęsia Sidabrinės kamanos (1964), išspausdintos poetui persikėlus į Čikagą (1961).
Baltimorės periodui dar priklauso Bradūno redaguota antologija Žemė (1951); ji sutelkė jaunąją poetų kartą, negalėjusią sutilpti prieškario estetikos rėmuose. Žemę sekė Literatūros lankai (1952–1959), sutapę su ano meto avangardu. Žurnalas gimė bendromis pastangomis ir jo buvo septynerius metus redaguotas, platintas, administruotas. Užsidarius Literatūros lankams, Bradūnas redagavo Čikagos Draugo kultūrinį priedą (1961–1982); jo pastangomis priedas šoktelėjo aukštyn ir tapo plačios apimties kone savaitiniu žurnalu. Gyvendamas Čikagoje, Bradūnas paruošė aštuonis savo rinkinius, kurių trys sujungti pokalbių ir susitikimų puošnia forma: Sonatos ir fugos: susitikimai su Čiurlioniu (1967), Donelaičio kapas (1970) ir Pokalbiai su karalium (1973); kiti du prabyla kiek lyriškesniais akcentais: Alkana kelionė (1976) ir Užeigoje prie Vilniaus vieškelio (1981), o kita pora įsimena savo ryškėjančia tautine ir religine tematika: Prierašai (1983) ir Krikšto vanduo Joninių naktį (1987). Lietuvoje išleista dvi jo poezijos rinktinės: Įaugom Nemuno upyne (1990) ir Prie vieno stalo (1990), o taipgi visai naujos poezijos rinkinys Duona ir druska (1992).
Gausus savo rinkiniais (o tai lietuvių poezijoje kone retenybė), šalia minėtų žurnalų ir Žemės Bradūnas dar yra suredagavęs Vytauto Mačernio Poeziją (1961), sutelktinį straipsnių rinkinį Lietuvių literatūra svetur (1968), išeivijos poezijos antologiją Lietuvių poezija III (1971). Užklaustas, iš kur ši energija, iš kur šis kūrybingumas, Bradūnas turbūt atsakytų, kad jis visad juto savo išsklaidytos kartos tragizmą ir todėl dirbdamas dirbo ir už save, ir už tuos, kurie per anksti nutilo ar buvo nutildyti. Tačiau jo pastangos savotiškai siejasi su sakytinio žodžio tradicijomis. Bradūnas renka žodžius į eilėraščius, kitų poeziją į antologijas, straipsnius į studijų knygas ir visą šitą turtą skleidžia toliau laikraščių ir žurnalų puslapiuose. Jo įtaka buvo ir yra didžiulė, palietusi nesuskaičiuojamus literatūros rečitalius, paskaitas, poezijos dienas ir lygiai palietusi jaunuosius rašytojus ir kritikus. Juos Bradūnas aktyviai ir nepailsdamas rėmė, skatino, ugdė. Jaunųjų poezijos sutelktinis rinkinys Keturi (1986) irgi yra sumanytas ir suredaguotas Kazio Bradūno, knygos metrikoje to visai nežymint. Anot paties poeto, tuos darbus galėjęs atlikti, tik turėdamas visokeriopą atramą jį suprantančioje ir literatūrą mylinčioje šeimoje; žmona Kazimiera Podolskytė irgi kartu Vilniaus universitete studijavo lituanistiką.
Bradūną laikome žemės poetu. Ši sąvoka tiksli, bet kartu apgaulinga, nes ji poetą pernelyg susieja su erdve ir su Lietuvos žeme, tuo būdu jam prisegama regionalinės poezijos etiketė. Bradūno poezijos apimtis žymiai platesnė ir savo esminėmis prielaidomis kažin ar ji regionalinė.
Pirmosios žemės poezijos kibirkštys siekia Vilniaus varpus, tik čia visa dar pridengta tirštoku paveldėtos retorikos sluoksniu, primenančiu, kad poetas pradžioje stipriai laikėsi prieškario lyrikos tradicijų – sekė subjektyvų poetinį modelį, nevengė romantiškai pakilių leksikos skolinių, įspūdį orientavo į aukštą stilių ir todėl žodžiu žemė žymėjo iš esmės nepoetišką realybę, egzistuojančią šiapus prasmių ir šiapus poezijos. Erdvinę vaizduotę Vilniaus varpai orientuoja į miestą ir sukuria žemės mitui analogišką sostinės viziją, išmąstytą kaip savotiška prasmių zona, pasiekiama žingsniu, kaip žemė, lietuviška ir susijusi su istorija, amžina, nes nuo laiko srovės atsieta, stabili, nes tolygi gimtiems namams ir kartu kintanti, prieš akis iškylanti tarsi miražas ar stebuklinga Šalis, nujausta, bet nepaliesta, pasisavinta poeto nesibaigiančiomis kelionėmis visad tame pačiame Vilniaus geografijos rate, visad vedančiomis į kažkokį gyvybės centrą, Antano Jasmanto (Maceinos) sutapatinamą su lietuviška būtimi: pro kasdieninių „daiktų žievę“ (Patriotų sukilimas – arba poezijos kivirčas su tautybe. – Literatūros lankai 1955, Nr. 6) jau pirmame savo rinkinyje Bradūnas bus norėjęs prasimušti iki dvasinės būsenos, analogiškos tai, kurią tiria brandumo metų žemės simbolika.
Vilniaus varpuose atverta lietuviška būtis išlieka miglota, ne todėl, kad ji būtų pernelyg tikroviška (tai Maceinos nuomonė – Ibid.), o todėl, kad ji nušviečiama stipriai sumeninta šviesa, išmąstyta pagal vakarietišką modelį. Poetas pasivaduoja senu kalbiniu instrumentu – hierarchišku, paremtu kontrastų logika, kuri sąmoningai ar nesąmoningai išskiria žemę ir dangų, kūrybą ir darbą, o Vilniaus viziją įrašo į kultūros sferą, ne žemdirbio. Todėl jei vienur Vilnius tolygus namams, kuriuose įsitvirtiname, kitur jis daugiau ilgesio sukurtas širdies reginys, t.y. meno objektas, įsimenantis savo puošnia vizualine detale (pvz, „Gotika“), bet neturįs nei tos gelmės, nei to artumo, kurio įgauna tiesiogio kontakto keliu patirta žemė. Įspūdis kitoks ten, kur Bradūnas pasiremia girdimąja vaizduote, dinamiškesne, sugebančia peršokti daiktų ribas ir juos lokalizuoti erdvėje, sekant erdvės horizontalę. Čia kiek plačiau praveriame durys į žemės poeziją, įsišaknijusią ten, kur vaizduotėje susikryžiuoja erdvė ir garsas, žodis ir geografija. Pavyzdžiu galėtų būti eilėraštis „Vilniaus varpai“, laikytini ne aliuzija į Vilniaus regimybę, o bandymu išreikšti tam tikrą vietos ir garso santykį. Praradę savo medžiaginį aspektą ir garsais išvirtę, varpai tris kartus atsišaukia ir šia savo trylype trajektorija iš anonimiškų tolių į laiko ir geografijos apspręstą jungties vietą (į Nemuną), ir į klausytojų širdis atkartoja poetinio žodžio dinamiką, kuri Bradūno sąmonėje siejasi ne su atsispindėjimu, o su atsišaukimu ir poetui priskiria savotišką transformatoriaus funkciją: poetas surenka erdvėje išsklaidytus garsus, juos išgrynina, sustiprina ir vėl nukreipia į išorę, ne į anonimiškus tolius, o į žmonių bendruomenę. Vilniaus varpuose girdimieji vaizdai įrašomi paraleliniu brūkšniu šalia regimųjų, tarsi poetas svyruotų ir slystų tai į regimąją, tai į girdimąją vaizduotę. Ši pastaroji, naujesnė ir savitesnė, turėjo būti reikšminga išraiškos mokykla, padėjusi išsilaisvinti iš dualistinio regėjimo dominančių ir tuo būdu prasimušti į žodį, kuris sąmonę paneria pasaulyje, nušviestame ir žemės šviesa, ir trascendencija, būdinga menui.
Vilniaus varpų analizė įtaigauja mintį, kad Bradūno poezija tegalėjo būti iš esmės naujas kalbėjimas, nutiesiąs tiltą į giliuosius tautosakos sluoksnius, kur atsiveria kitokia erdvės ir laiko nuojauta ir kitoks poetinio įprasminimo procesas, senesnis nei prieškario lyrika ir kartu pavojingesnis, nes, jį atkartojus, rizikuojama nuslysti į konservatyvumą. Bradūnas įstengė ir atsisukti į praeitį, ir lietuvių poezijai atverti naują kelią, o tai liudija jo kūrybinę jėgą ir sugebėjimą paveldėtą žodį perkelti į naujų prasmių zonas, t.y. rašyti ant ribos, kur susiduria kelios mąstymo sistemos ir keli poetiniai stiliai. Šitokia Bradūno revoliucija veda pro žemdirbio kultūrą (tai Pėdos arimuos proveržio etapas), pro naują laiko ir istorijos sampratą, slypinčią Maro poemos mitinio pasakojimo konstrukcijose, ir pro ryškėjančią nuojautą, kad poezija yra susijusi su veiksmu, Apeigose įgaunančiu sakralinį pobūdį.
Pėdos arimuos atstumia konvencijas ir imasi didesnės atsakomybės nei regionalinė poezija. Visa čia alsuoja pasitikėjimu, kad pasakyta kažkas visiškai naujo, atrastos iki šiol lietuvių poetų nutylėtos prasmių zonos. Pirmas rinkinio skyrius – pats įdomiausias. Jis drąsiai leidžia šaknis į žemę ir atveria platų, įvairiai moduliuojamą prasmių spektrą nuo paprasto grumsto iki žemės planetos, Bradūno kosmologijoj sulygstančios su kosmosu. Visata poetui sutelpa šiapus horizontų, žvaigždės savo Šviesą lieja Žemyn, saulėlydžiai tvinsta iki ryto pakraščių ir, taip aplenkę nežinomybe, pakelia į darbą pagal žemės tvarką. Kur nesrūva žemės gyvybinė jėga, ten poeto vaizduotė nepasiekia. Ji glaudžiasi prie daiktų, dangų išmąsto etimologiškai pagal žodį pridengti, įprastinius transcendencijos simbolius atkreipdama į Žemę. Keliai, kitų poezijoj siejami su toliais ir laiko nežinomybe, Pėdos arimuos bėga žeme ir suveda „kaimyną prie kaimyno“ (Pėdos arimuos, p. 54), o jei kuris kelias įgauna laiko baigmės užuominų, ši mintis pažymima judėjimu gilyn: „ir baigiatės prie kaimo kapinyno, panerdami po šimtmečių banga“ (Ibid., p. 54). Panašiai Bradūno sodyba. Ji skęsta gilyn kaskart per vieną kartą, laiką matuodama žemės gelmės matu, jį savotiškai sukaupdama visa priimančioj, visa išsaugojančioj žemėj. Šitaip išgyventas laikas tolygus paveldėjimui. Jis simbolinamas. Dirvoje atrandama senolių pėda, kuri poetui turi kelrodžio prasmę ir kartu reiškia kartų jungties ženklą, jų kultūros ryšį, Pėdose arimuos integruojamą į žemės sferą. Visa čia cirkuliuoja tame pačiame žemės gyvybės rate. Žemė yra tikrovė, kurioje laikosi žmogaus būtis. Ji apsireiškia ir kaip gamtovaizdis, kur gimstama ir gyvenama, tartum tai būtų žmogaus vidinės geografijos tam tikra sistema. Ji taip pat sukaupia giliai savyje banguojanį jėgų tvaną (Ibid., p. 18), nelyg tai būtu amžinų šaltinių vanduo (Ibid., p. 5). Ji, toji žemė, yra būtis, srūvanti per kartas, ta pati, nedaloma, srūvanti į poetą, poetą įsakmiau nei kurį kitą pašaukianti ir gyventi, ir kurti. Tarp būti ir kurti Pėdos arimuos neranda lūžio, lygiai kaip jos lūžio neranda tarp darbo ir poezijos, šias dvi sąvokas apjungdamos sąmoningai ar nesąmoningai vystoma poeto–artojo paralelė, atsiskleidžiančia savo poetine ir egzistencine prasme. Žmogus savo darbo jėgą nukreipia į žemę: „giliai paleidau žemėn sunkų plūgą“ (Ibid., p. 10) ir uždaros žemdirbio ekonomijos būdu į rankas srūvančią žemės jėgą vėl sugrąžina į Žemę. Tuo būdu išlaikomas nenutrūkęs gyvybės bangavimas, išvengiami būties ritmo stabtelėjimai, įžvelgiama į gyvybę puoselėjančio, ją issaugojančio žmogaus misteriją, idėjinę ir lietuvišką, bet ne vakarietišką.
Maras sukurtas iš percepcijų, negalėjusių įtilpti į Pėdas. Todėl jei Pėdos arimuos išlaiko vienalytę perspektyvą, Maras, sudėtingesnis ir atviresnis diferenciacijai, atveria autonomišką laiko liniją, šalia Žemės įrašydamas opozicinį mirties principą, konkretizuojamą maro figūra. Maras ateina iš kitos erdvės negu žemė, jis atpažįstamas Šešėliuos, šulinius išdeginančioj sausroj, laukų tuštybėje, mirusiojo veide – kiekviename liudijime, kuris žemę atveria kosminių jėgų invazijai. Todėl kažin ar prasminga sutikti su Antanu Jasmantu (Maceina), kuris Maro poemoj randa Pėdų arimuos Žemės–Motinos matriarchatinį sluoksnį (Patriotų sukilimas, arba poezijos kivirčas su tautybe. – Literatūros lankai, 1955, Nr. 6). Maro tvarka visiškai kitokia, diferencijuota, nes ji išskiria būties ir nebūties pradus, vyriškąjį ir moteriškąjį elementą, pradžią ir pabaigą suvesdama į sintezę anapus laikinumo, anapus mirties, kurią patyrus, pradžia išvirsta atgimimu, o mirtis yra transponuojama į protėvių išgyvenamą maro agoniją, ainiams atsiveriančią savo kančios bei aukos simboliais. Senolių mirtis grindžia ainių viltį. Ši ir bus gilioji Maro senkapių legendos prasmė. Legenda išsirutulioja iš vaiko klausimo: „Kodėl saulę uždengia, senele, ta kalva galulaukių tenai?“ (Maras, p. 7) ii pasakojimo būdu gamtoje įžiūrėtą mirtį perkuria į praeities įvykį – į protėvius ištikusią maro katastrofą, kuri atpasakojama nuo pirmųjų maro ženklų iki momento, kai, maro jėgai išsisėmus, atgimsta nauja gyvybė, o tai įgalina minties projekciją į mitams būdingą amžinąjį visada, Maro poemoj perteikiamą pavasario vaizdais, kurie reiškia žymiai daugiau nei pakartotas gamtos ciklas. Maro epilogas sinchronizuoja aukos ir atgimimo motyvus: „Ir kryžiai šimtmečių lėtai/ Saulėtekio gaise išauga/ Iš mano protėvių krūtinės/ Iš jų kūrybinės kančios“ (Ibid., p, 43); ji atveria bendruomeninės patirties dimensiją ir tuo būdu, apeidama modernios sąmonės izoliaciją, laiko lūžius perkuria į genties istoriją. Moderni savo būties–nebūties priešprieša, bet praturtinta mitinėmis potekstėmis, Maro poema sutampa su posūkiu į poeziją, kuri Žodį suvokia kaip gyvybės ir mirties mediatorių, kupiną tos sakralinės prasmės, kurios Bradūnui turi legendų ir lyrikos keliu atrasta pradžios misterija.
Apeigos žavi savo lietuvišku ritualu, susietu su sodiečio kultūra. Tačiau ne čia jų esmė, ne žemdirbio realijose, o poeto gilėjančioj įžvalgoj į meną ir į meno veiksminį bei ritminį pobūdį. Pėdos arimuos jau buvo galima pastebėti tendenciją žodį kildinti iš ritmo. Su Apeigomis ritmas, tas pirmykštis pėdos prisilietimas prie žemės, praturtėja bendruomeninio veiksmo niuansais ir tampa apeiginiu judesiu, prasmingu savo projekcija į išsipildžiusių pažadų laiką, pakartota ritualine forma, kuri ritmą atsieja nuo kasdienos ir tuo būdu jį pakelia į meno planą. Kai kuriose Apeigų variacijose ritmas dar yra sugretinamas su poetiniu polėkiu, išgyvenamu ne tradicinio įkvėpimo prasme, o kaip įtampa – kraujo pulsas, rankos prisilietimu srūvantis į žmogų („Žirgas“), ar kaip šėlstantis takto dūžis, gimęs iš jėgos, privestos iki ribos, už kurios įtampa išvirsta visa deginančia liepsna, strėlės skrydžiu, žavesį kildinančiu iš jėgos koncentruotumo (o ne projekcijos į viršų), iš greičio, iš įtampos, sutelktos į tą tobulą taktą, kai ritmas, sklidinas ritmo, peršoka ribą į kažkokią mistišką pradžią, kuri poetui alsuoja nauja galia būti. Panašų būties artumą – staigų, netikėtą, akimirka pajustą ir vėl išsprūstantį iš rankų, perteikia „Fanas“, kiek primenantis Rimbaud „Tėte de faune“ ir savo kažkas „pasprunka“ tema, ir savo pusiausvyra tarp jėgos ir tvarkos, tarp ritmo ir ritmą įforminančių žodžių, užkoduotų bendruomeniniais kodais, kurie impulsą kurti paverčia meno objektu, daina, ritmui persimainius į garsą: „srūva kraujo pergalės daina“ (Apeigos, p. 11) ar audiniu, poeto nuostabiai taiklioj „Tautodailėj“ perpinamu ir raštais (plg. su kodu), ir gyvybės simboliais. „Tautodailė“ prasideda su linijų, spalvų, formų žaismu, savo dinamika užburiančiu stebėtoją: „Šimtas saulių akina mane / Kurtina pragyde rojaus paukščiai, / Tulpių išsiliejusiam tvane / Tartum lašas mariosna įplauksiu“ (Ibid., p. 21). „Mariosna“, kiek vėliau žodis „gilybė“, visiškai vietoje. Jie perteikia Bradūno be galo subtilią mintį, jog liaudies meną galima suvokti laiko „gelmės“ prasme. Karta iš kartos perduotas, liaudies menas tolygus iš laiko atgautam „tenai“; jis poetui prilygsta užuovėjai laiko srovėje ar laikui, kuris išsaugoja praeities žymes ir poetą savotiškai pasitinka iš priekio: „Tulpių išsiliejusiam tvane / Laiko užsimiršusiu palauksiu“ (Ibid., p. 21).
Išėjęs Maro mokyklą, Bradūnas poeziją suvokė santykyje su laiku, ritmuojamu trilype mitų progresija iš dabar į buvo, į visada. Šia prasme ypačiai reikšmingas Apeigų „Dainiaus“ eilėraštis, praturtintas aliuzijomis į laiką, kuris mus veda nuo esamojo laiko „aš matau“ į praeities „protėvių dainą“ ir į „rytojaus giesmę“, posmeliui suteikdamas savotiškos gelmės ir visiškai naują laiko dimensiją. „Dainių“ skaitydami, skverbiamės gilyn į potekstes, susiliečiame su mitinio laiko struktūromis, pajuntame kitokią ritmiką, kuri, spėjame, ir „Dainių“, ir kitas Apeigų variacijas išlaiko šiapus lyrizmo ir tuo pačiu grindžia naują poeto grožio sampratą, jaugusią į liaudies meną ir transcendentine tik savo nuotaika ir tomis Apeigų saulėmis, kurios šviečia ritualinio veiksmo nuskaidrinta, sakraline šviesa. Apeigos derina įvairią poetinę medžiagą, visa išlygina, nušlifuoja ir, užskleisdamos pirmą žemės poezijos ciklą, Bradūno kūrybą pakelia į naują aukštumą. Po jų ateina brandumo periodas: Devynios baladės, Morenų ugnys, Sidabrinės kamanos.
Kaip apibūdinti tą ypatingą antrojo ciklo poetinį kalbėjimą? Kelias į Bradūno specifiką veda per tautosaką, kuri poetui buvo didžiulės reikšmės stilistinė mokykla, padėjusi suderinti impulsą į proziškumą, atsiradusį norint išvengti prieškario retorinių bendrybių, ir į poetiškumą, problematišką kaip tik todėl, kad poetas derina du prieštaringus balsus, kurių vienas aukština (tai Vilniaus varpų balsas), o kitas sugrąžina į kasdienybę (tai, bent iš dalies, Pėdos arimuos laimėjimas). Spėjame, kad tautosakos reikšmė Bradūnui buvo ši: ji formavo poeto aukštąją gaidą, nepažeidusi žemosios, ir ta prasme nulėmė dvilypį jo poezijos komunikatyvųjį pobūdį. Vienu atžvilgiu Bradūno žodis glaudžiasi prie daiktų, tačiau kitu jis sąmoningai santykiauja su liaudies dainų stilistika, įspūdį perveda per dainoms charakteringą formų filtrą; tai sumažina braižo konkretumą ir atkviečia atgal emociją, išpuoselėtą tautosakinio grožio. Proziški ir poetiški efektai susikryžiuoja, išgaunamas visiškai naujas, tobulesnis ir poetiškesnis pasisakymas, kurį būtų galima apibūdinti Juozo Brazaičio lietuviui taikoma poetinio realizmo sąvoka (Juozas Brazaitis. Raštai III, Čikaga, 1982, p. 483).
Ką Bradūnas skolinasi iš liaudies dainų? Visų pirma išraiškos priemones, kurių svarbiausios šios: natūralus ritmas, netiesioginė jausmo išraiška, stilizuotas gamtos vaizdas, paralelizmai ir pakartojimai, klausimo ir atsakymo formulės, strofinė kompozicija su ryškiomis pauzėmis, paskirais lankais vystomas nenuosakus vaizdas, taupus žodis, į eilutę įrašomas lėtai ir atsargiai, kad galėtų alsuoti, žodžio ekonomija, išgaunama daiktavardžių ir veiksmažodžių junginiais, kurie kartais užvaldo pusę ar visą eilutę: „Angis / Atgis / Duobės dugne / Balta ugnia“ (Morenų ugnys, p. 14) taria poetas, daiktavardį nei puošdamas epitetais, nei jį interpretuodamas kita atributika, o tik ta, kuri nurodo į daiktų esmę, į kažkokį pirmykštį daiktų modelį, poeto įžiūrėtą giliau nei žemiškoji konkretika, giliau nei medžiaginio pasaulio formų variacijos. Daiktavardį palydi veiksmažodis. Atžymėtas pačiu ryškiuoju kirčiu, jis sudaro posmelio jėgos branduolį, jo dalių jungties ir tvarkos principą.
Akcentas veiksmažodžiui aiškintinas įvairiai. Vienur jis formos dalykas, susijęs su dainų ir šokių ritmais, kitur jis iškyla iš veiksmo nuojautos (Bradūno žmogus savimonę atremia į veiksmą), kartais jis bus sąmoningas bandymas sugrįžti į kažkokių burtuose ir užkalbėjimuose slypinčią lietuviško žodžio sugestiją. Burtažodžiuose žodį visada palydi veiksmas. Panašiai Bradūno poezijoj: poetas rašo taip, kad tarti ir tapti susilygintų. Tatai galime įžvelgti Bradūno stiliaus figūrose, pakartojimuose, kur žodžiai savotiškai vieni kitus pašaukia, pagarbinimuose ir maldose, gramatinių ir sintaksinių formų vartosenoj, paliepimuose, gausiose tariamosios nuosakos kombinacijose, kurios mintį veda „kad būtų“ viltį ir, ta prasme, atkartoja burtažodžių logiką. Liepiamosios ir tariamosios nuosakų deriniai, ypač ten, kur jie siejami su apmąstymais apie poeziją, įtaigauja mintį, jog šis paveikiantis kalbos aspektas poeto sąmonėje susilieja su pačia poezija. Poetas kreipiasi į poeziją: „Tu būki žodžių / Žodžio sakytoja“ (Sidabrinės kamanos, p. 7): su šiuo „būki, kalbėki“, kiek vėliau su tris kartus pakartotom tariamosios nuosakos formom, eilėraštis pasistūmėja į kažkokio žodžiais dauginamos būties viltį ir taip nutiesia nuostabų tiltą nuo neigiamų pabaigos percepcijų į džiaugsmingą galimybę būti, poeto pavadinamą dieviška. Panašus pergyvenimas skanduoja Devynių balandžių „Apeiginę“, tik čia Bradūnas burtažodžiuose išskaito ir projekciją į veiksmą, ir kartu minties judėjimą į pradžios misteriją. Jis cituoja seną burtažodį, sukuria eilutę, kuri savo garsinėmis savybėmis primena burtų formulę, toliau, su antrąja, tarsi išniręs iš burto tonacijų, tyra, skaidria fraze užfiksuoja sąmonės atsisukimą į pirmykštį buvimą (Devynios baladės, p. 38). Savo ištakose burtažodžiai susiliečia su pradžia: todėl, į jų garsus ir ritmus įsiklausę, atpažįstame ano laiko ir anos misterijos ataidėjimus. Bradūnas sako, kad jis girdi „pulsą... raidėm tarsi liepsną prabėgant“ (Ibid., p. 21). Šitaip atsekęs iki burtažodžių esmės, Bradūnas veidu stovi ties žodžio misterija ir ne tiek deklaruoja savo ištikimybe lietuviškai egzotikai, kiek tiki, jog poezija, žinios priešingybė, savo prasmės kibirkštis skelia iš kontakto su neatmenamų laikų formulėmis, kurios kažkokiu neįspėjamu būdu apgaubia ir išsaugoja būties paslaptis.
Lietuvių egzodo literatūra. 1945–1990.Lituanistikos institutas, Čikaga, 1992
Pradžia. Skaityti tęsinį.