I

Snaudžiančios liesos karvės
už slidžių meškerių
geriančios orą ir virgančios
uodegas pagal koto garsus
tyliai labai tyliai ima
žiaumoti rytpiečių vėją
dvelksmas Džamšido taurėj
stipresnis už jūras
nuo medžių graži žaluma išsivaikšto
ir vienišas pienės nykštukas atnešęs
man aidą
atsiklaupia lapo papėdėj


IV

griausmingas iš pilvo ūkimas
lyg ruonių šešėliai ant ledo
ir durpių po sniegu
kyla tvankus vienuolyno paveikslas
pirštu pramušdamas paukščių
šešėlį
kad dievas išgirstų
išeinančią mirtį


VI

arbata ir parakas be ginklų
lotoso žiedo dulkėmis
nubėga elnių paklydusios sielos
kur ragas ant žemės
mirties palytėta


VII

žegnotis nemokė bet meldžiamės
ir pūčiam negalėdami dorai
įkvėpti
didžiulius ragus
kad pabaidytas vėjas
sugrįžęs atneštų
gerą naujieną

Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.



***
Miegosiu penketą savaičių
žalias sniegas tingiai klosis ant galvos ir pievų
ir pabust bandysiu kuo tyliau
paukštis tupiasi ant lūpų
senis kartuves vijoklines
į kiemą tempia
vakaras raudonas raudonai
raudodamas išrauna vėją
ir bažnyčių natiurmortai
bėga lyg eskimų šunys
kai po penketo savaičių atsimerksiu
akims bus ko paklausti lūpų

Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.



***
Žiogai žalių žolių žarijos
noktiurnus naktį
veltui vėjais vėlė
velniop vėlu velnių viltim
apgirtęs
akmuo ak akmenys ant amen
skėlė
klausyk kokia kaitra
kokia kurčia
vienatvė
mylėti mylinčius
mirtim minėti mirtį
žiogai žalių žolių žarijos
paparčiais pirmą pas
tave
pamiršti
žydėk žudykis žaltvyksliauki žiede
nelaimės nesėkmės negundyk niekad
poetai piktomis pavasariais papirkę pievas
mylėti metasi
žudyt žiedus žaviausias žvilgsnis

Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.



***
Man kaip psichiniam iškrypėliui
rašančiam eiles ir jas skaitančiam
mylimai moteriai kvailo mėnulio kapinyne
nėra sunku pasakyti kas tai yra
NEMIRTINGUMAS –
sudžiūvęs tvirtai stovintis medis
saulės pasišaipymuose iš visko kas išnyksta
špygą visiems mirtingiems jūrų štormams atkišęs
šaunaus jūreivio kapo kryžius
nurimusioj pakrantėj
ir stebuklinga galimybė visa tai
stebėti iš šalies
lig pat susižavėjimo

Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.



***
Naktiniuos užkabariuos
slapstėsi
mano ausys
ir klausės
kaip gimsta tyla

Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.



***
Naktį
gimiau ant tavo blakstienos
nukritau su ja
akies pakrantėj
rasos lašo upe
nuplaukiau
į tavo lūpas
ir pabaigiau
savo kelionę

Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.




ŽAISLAS

         Raimondai

Žaidimui nėr pradžios nes negyvų akių palėpėj
save nužudė laikas
žiema dar neatėjo ir niekad nesibaigs
nes pusnyse (kurių nematom mes) užduso
praeities ir ateities kalbėjimas
užšalus žemė duobkasiams kaip motina
prieš išsigimėlio rankas
ramiai (taip iš pradžių atrodo) dėsto pasaką
apie Prokrustui pusryčiams paduotą
Don Kichoto galvą
pasaulis negimė ir niekada nemirs
nes į gelmes pasaulio šito prasiskverbė
mūs mistiška mąstysena
kur daiktas paverstas vardu bet ne esme
kur žygdarbis nupiešiamas žvakidžių liepsnomis
bet kuriame pasislėpė mirtis ir baimė
prarast namus ir moterį kurią mylavo girios
(jos paklydimą gėrė medžių šerdys)
ramybę dėl kurios visi mes ieškome stiprybės
ir kaltę kurioje vien neveiklumas
ir nėra atpirkimo
nes tik tokia kaltė yra nemeilės išmintis
ir štai kariai po mūšio audžia mintį
kad šiam žaidimui kuriame paskendo jie
nebėr pradžios bet nėr ir pabaigimo
nes negyvų akių palėpėj tame tvankiam rūsyj
save nužudė laikas
su juo išnyko palikimas

Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.



ELEGIJA M

Dailiu bet girgždančiu vežimu
veža mane namo
blykčioja kad lipu stačiais laiptais aukštyn
kas kartas iškišu savo liežuvį
lyg modamas nosine atsisveikinti
plėšiu nuo savęs baltus rūbus
dryžuotas švarkas
plunksninio debesio metamorfozė
leidžiasi
ant suvakarėjusio švendrių kiečio
ir elegantiškai užkloja moters abejones
sugrįžusio
ar galima paklaust
dvasia danguj
kariuosi laiptais mėnspalviais drebuliniais laiptais
dar matau
nuo šventoriaus klevų nusėlina keletas lapų
dar girdžiu
sesers dejonė klystžvakių keliais
sutinka iš tolumos taškelio
išdidėjusį bemintį kūno smuiką
mano plaukas slinkdamas paliečia akį
nejau dar skauda
juk dvasia danguj
kyli aukštyn
visus rūbus
rankas kojas akis
blakstienas
leidi žemėn nukristi
kaip sniegui
pirmam
miegančio kūdikio stepėj
lydekai paliepus
dailiu bet girgždančiu vežimu
veža mane namo

Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.



VAKARAS

Klibina klibina
smegenis rudenys
aštrina vėjas
paženklintus dubenis
trupa ir trupa
ant kelių
saulėlydis
paskendo
mūs vasara
raganų
pėdose

Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.



SKRANDININKUI

Gal pratrūksiu savo balsu
Į nakties neapsakomą būtį
Klausyk paklausyk kaip skanu
Lėkštėj pasiklydus žvaigždutė

Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.



Trijų eilėraščių ciklas

UŽMINUOTAS GYVENIMAS

GRIŪTIS (I)

Žemės balansas suklimpusiom kojom
Lyg svečias kardžuvės dantimis
Išneša sąmonę į sprogimo rytojų
Kalbėt su žuvies akimis...

Išspjaudyto laiko kruvini pažadai
Aptaškys marmurines pilis
O jūrų baidyklių gintariniai krantai
Išžagintas kopas šokdins

Iškrypusiam sapnui Kalderonas šypsos
Ateitis nuo gilaus astrologo pabėgs
Iš karsto pakils Romeo, Džuljetos sūnus
Ir žuvies akimis prakalbės...


SUTRUPINTOJ ERDVĖJ (II)

Kaip lavoną nuo žemės šaltos
Atplėš tave pulsuojantis kruvinas vėjas
Ir saulėlydžio sudrebinta upe
Neš į apgaulingą laumės juostą.
Suskaldyto kalno papėdėj
Tave pasitiks riaumojančio rūko nagai
Nuplėšiantys prie veido priskretusią kaukę
Išvagojantys tavo slidžioj odoj
Nakties gyslų duobes
Kuriomis tekės surūdijusių žodžių vaškas.
O tu kaip pamišęs karališkas
Klounas eisi devyniais keliais
Išprotėjusių jūrų paplūdimiais
Sutikti savo sprogimo...


SPROGIMAS (III)

Po nužudyto proveržio
Konvulsiškai sudribusio
Dūlėjančių kalnų uolienose
Kai mano žodžiai virs
Bereikšme ataka
Prieš pamišimo jėgą
Ir kai sulaužytų akių
Pulsavimas fatališkai
Prabus –
Susprogsiu aš
Beprotėj iškvėpuotoj
Atmosferoj
Kur jokio aido nebebus...

Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.



IŠSPRŪDĘS SUŽEISTO PIRATO SUVAITOJIMAS

Pašautas išgirdau kaip tykiai kopom slenka
lobių bendražygis Nachas
čionais iš prakeiksmo rašau jį iš didžiosios raidės
nes viską kas many ir kas priklauso man
jisai suėda
mažas
bet galybė jo išpančiota per visą širdį
nachas
kaip lašas kapsi žodis
tyliai tyliai
mylimos blakstiena
kurią nešiojausi laive
lyg sakramentą voratinklio daboklėj
pasinešė į jūrą
slapstėsi kitam krante
ir dingo
ir kaip fontanas iš akių
prasiveržia mintis
lyg takas
kad viskas kas many ir kas priklauso man
teliko vien tik
nachui
tyliai tyliai

Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.