***
Iš miltų rados dienos ilgos
Kept duoną medžių spinduliuos
Sustaugė gal naktis. Gal vilkas
Palaižęs plutą sužaliuos.
Gale sutems. Ir tėvo kriaušės
Apsals burnoj, o gal apkars
Ir gulsiu nuo medaus įkaušęs
Vietoj sūnaus, o gal dukters.
Prabus akimirkos iš laimės
Nustos bučiuotis aitvarai
Už dievo nustatytą kainą
Parduos voratinklius vorai.
Tada jau eisiu ir kalbėsiu
Paskum sustosiu ant šakų
O jai kaip duonkubilis šviesiu
Kaip kaimas mirsiu nuo žiogų.
Iš miltų rados dienos ilgos
Iš alkano akmens – ruduo
O čia rugius pasėja smilgos
Ir ilgisi ugnies vanduo.
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
***
Nepakeliu akių nuo žaibo
Atėjusio skalsos mums palinkėt
Eglinė staltiesė nuo žaibo jau kiaura
Nebus ant ko išlieti šilto pieno.
Berniukas tvenkiny nukoręs kojas
Su smilkiniuos išaugusiu žilvičiu
Galvoja negi neišlietas pienas
Tai jau pasaulio pabaiga.
Ir mato dar žilvitis žaliaširdis
Kas atsispindi rasose
Kas atsispindi rasose
Nebesuprantama numirus.
Dabar pasvirusios ir sausos
Akmens pasvirusios labiau
Pažemintos plutos sausesnės
Berniuko rankos dangų rodo.
Nuo žaibo nepakeltos akys
Žalia ir alkana rasa
Išsprogusi širdis žilvičio –
Eglinės staltiesės viduj.
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
***
Medžiai auga liepose
Paukščiuose krauna pumpurus
Šaknimis žindo vėlių vaikelius
Viršūnėmis aušras kūrena.
Drevėse turi savo vienatvę
Suloje vyro ir moters glėbį
Vestuvėse, jei jų kas paprašo
Ant stalo pasilipę dainuoja.
Rudenį medžiai žino tiesą
Žiemą viską pamiršta
Pavasarį mylisi medžiai,
Kai prie jų žmonės verkia.
Ir kalbasi medžiai per vėją
Per stiklą jie žiuri pro langą
Žaidžia, tarytum dar negimę
Numiršta ir atsidūsta.
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
***
Vilkausi pjūtimi viršum pakalnės
Vadelėm skubrinau namus sugrįžt perpiet
Bet krito žemėn vyturiai
Ir pelenus skvernais išblaškė
Guliausi atilsio prie rūtos
O ant jos mėlyno sijono
Girdėjau žmones giedant
Šalia arklys negyvas uostė žolę
Senyvas skerdžius šaukštu gėrė audrą
Žvaigždžių neužpūstas kapų žvakes
Lietus dabojo
Vakaru nueiti keliai nusimetė savo meškenas
Aš nusivilkau pjūtį
Paleidau griaustinį į pievų saulėlydį
Apsikabinau nuo piktžolių rasos kritusį arktį –
Rūta buvo man žalia.
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
***
Lietau, tu žolę supranti
Tu arklio duoną
Užmaišytą rėty
Kartu su jau sulytais
Tarsi miltai pelenais.
Lietau, tu lyg senelis
Dievo piemenėlis vaikštai
Nuo liepų ant beržų.
Lietau, kai nebelyja,
Tai rodos nieks nevaikšto.
Kiek bepakeltumei vandens
Kiek nusišluostytumei kaktą
Vis viena viskas tik lašai
Kurie negali nulašėti.
Lietau, dausų tu kumely, parvežk alaus nuo bočių
Griežlele verkti išmokinta
Perdien šilkų po kojų man priverk
O aš stovėsiu pakrašty
Ir bičių kelmu
Įtave žiūrėsiu.
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
***
Drugeliui lietus sparnus nuplovė
Laužas sparnus nudegino
Vaikelis bežaisdamas nuplėšė:
– Iš kur pas drugelį tiek sparnų?
– Nuo skridimo, brolau, nuo skridimo.
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
***
Medkirtys, kirvį į kelmą įpleišėjęs,
Sugrįžęs nerado nei kirvio, nei kelmo –
Tik duobė.
Nors buvo lemta, kad nė duobės neliks.
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
***
Mes sugulėm, mes ir atsikėlėm
Ir ne mums žinoti, kas už mus padėjo galvas
Tarp to, kur uogos dar nepalytėtos
Ir to, kur jos visai sutryptos:
Atsiduoda klyksmu kambary
Kur Pontijus rankas nusiplovė.
Ribos: Studentų kūrybos almanachas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.