„Eilėraščių“ Kazys Binkis mirė. Mirė „deimantų žvaigždelių“, „meilužių“, mergelių „lyg dievaičių“, „širdelių“, „sapnų“, „svajonių“, „vylingų dūmų“; „šilkasparnių debesėlių“ Binkis. Tų „puikių“ „Utų“ ir nuvytusių „Gėlių iš šieno“ Binkis mirė. Mirė buvęs kartais sentimentalistas (tikras „piemenų ir piemenių“ dainius), kartais romantikas Binkis. Mirė kaip Kristus: kad norėjo mirti! Jis pasijuto, kad traukia jį „paslaptingosios miglos“; kad painioja jį verpetai ir „dievų takai“; kuriuos tebeklaidžioja Kiršos, Vaičiūnai, Sruogos... ir kiti pasivėlavę dekadentizmo sekėjai. Simbolizmas yra viena dekadentizmo rūšis. Simbolizmo misticizmas — išgąstaujančios buržuazijos padaras.

       Nenorėdamas gyventi pūti dekadentu archaistu, jis mirė ir atgimė revoliuciniam poėto futūristo darbui. Štai dabar matome Binkio pavasarį.

       Sveikiname valiojantį antrą sykį gimti!

       „100 pavasarių“ — jojo antrojo pavasariško gyvenimo poėtinis išreiškimas.

       *  *  *

       Ateitis — prakeiktas savanoris, kuris lenda šuniškom akim, reikšdamas pretenzijų užimti dabartines pozicijas.

       Ateities socialinio gyvenimo elementai veržias, lenda įžūliai į dabarties gyvenimą, versdami, skaldydami to senojo gyvenimo formas, revoliucingai darkydami visa sena, jaunuoliškai drąsiai tyčiodamies iš kiškiškai išgąstaujančios būties.

       „100 pavasarių“ — vienas tų ižūlių nusikvatojimų, vienas skėlimas miesčioniškam, senam estetiniam skoniui į pačią viršūnę.

       Tegul tai nenauja Rusuose ir V. Europoj, bet tai nauja pas mus Lietuvoj, tokioj reakcinėj respublikoj, kaip reta kur. Mūsų literatūros gyvenime tai naujas žodis, jei neskaitysime „Keturių Vėjų pranašo“, iš po tos pačios pastogės išėjusio, ir dar kelių žodžių, mestų piroksiliniškam veikimui kitų jaunųjų literatų.

       „100 pavasarių“ mes randame naują pažiūrą į kūrybą ir į meną.

                    Štai — „Kam nenubodo su muzoms laižytis
                                  Teverda tas liriką.
                    O mums pasaulis daiktais pražydęs
                    Širdyse mirga“.
ir dar — „Ne taip kad po vieną
                Galvomis
                Žiauninti sieną
                Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti, —
                Bet urmu visi!“

       Čia programiniai pareiškimai: 1) autorius atsisako lirikos posmais misti ir 2) pameta senų „kūrėjų“ vienumos iškilnią pozą ir reiškia noro eiti greta kitų į gyvenimo tirštumą.

       Suspietimas visos svarbos tiesioginiame daikto kūrime gaminime yra naujos estetikos esminė bazė. Meną, kaipo gyvenimo statymo (organizavimo) metodą skelbia futūrizmas.

       Medžiagos nugalėjimas — ateities socialinės santvarkos siekimas.

       Menas yra tik viena grandis visoj gamyboj prekių vertybių. Meniškos prekės vertybės yra tik naujos nugalimosios medžiagos konstrukcijos.

       Senosios estetikos pažiūrą į meną, kaipo į pažinimo metodą futūrizmas atmeta, nes ji reikalauja pasyvės masės psichikos, o tai tegali būti tik senojo buržuazinio estetizmo pateisinama, bet smarkiausiai tegali būti pasmerkta naujo šių dienų šeimininko — darbininkų, gamybos klasės.

       *  *  *

       Futūrizmas yra visiškai naujas reiškinys pas mus. Anaiptol to negalime pasakyti apie kitas šalis. Rusijoj futūrizmas pradėjo smogiantį darbą jau prieš karą.
Mūsų futūristus treniravo Rusų futūristai. Todėl jei mes imsime Majakovkį, tai atrasime daug ką, kas charakteringa Binkiui.

       Skaitytojų akims paduodame čia kelias ištraukas.

                    „Išsirikiavo senatvė už rašomo stalo
                    Ir taškosi rašalo jūromis...
                    „Канителят стариков бригады
                    канитель одну и ту ж“. (Iš „Приказ по армии искусства“).
Štai vėl.        „Salem Aleikum!
                    Jaunieji
                    Į gatvę!
                    Į laisvę alejų!
                    Mes frontą plakatais
                    Nuklokim . ..“ (“Manifestas“).
                    „Товарищи
                    на барикады!
                    барикады сердец и душ“. (Прик по арм. иск.).
                    „На улицы футуристы
                    барабанщики и поэты“. (Iš ten pat.)
Ir dar.           „Gana sacharininti širdys!
                    Ir į skaudžiamas vietas'
                    Kompromisų kloti komprėsus“. („Manifestas“).
                    „Довольно грошевых истин,
                    из сердца старое вытри.
                    Улицы наши кисти.
                    Площади наши палитры“.

       Ir dar kiek pacituosime, norėdami parodyti reikšmingų vietų, — reikšmingesnių negu iš karto pasirodo.

                    „Tai ne menas — čiauškėti putpele
                    Ir gulbes ir meilę seilinti rašalu.
                    Imame žodį — ir koja, kaip futbolą,
                    Sviedžiame kur į dangaus pašalę“'. (Iš 40 psl.).

                    „Пока выкипячивают (poėtai P. J.), рифмами пиликая
                    из любвей и соловьев какое-то варево,
                    улица корчится без'языкая, —
                    ей нечем кричать и разговаривать“.

       Čia išreikšta, ir plakatinio tribūninio futūrizmo nusistatymas, ir apskritai futūristinis meno supratimas ir jo uždaviniai kalbos kultūros dalyke.

       Čia mes matome ir pirmą futūristų žodį ir žingsnį: skaldyk, griauk.

       Tik dinamito išvartytose miesčioniško skonio ir būties liekanose tegalime statyti nauja.

       Binkis randa reikalo pasakyti tai, ką nors ir buvo pasakęs rusų visuomenei Majakovskis. Jo eilės, kuriose liečiami meno klausimai, dažnai tėra tik įvairios variacijos minčių, išmėtytų Majakovskio kūryboj. Bet Binkio nuopelnas, kad bėgamuosius futūristiškus obalsius paleido mūsų literatūroj, paskleidė futūristišką nusistatymą griauti dogmas, kurstyti žmogaus psichiką ir stumti ją prie tyčiojimos iš visokeriopų kanonų ir absoliutinių vertybių.

                    „А нам не только новое строя фантазировать, а еще и издинамитить старое“.

       Pirmas futūristų darbas išnešioti, suskaldyti sena.
Rusų futūristai dejuoja susirūpinę, kad jie tap daug yra prineigę, vertę, griovę, jog nežinia esą nė ką dabar menu bevadinti. Teisybė.

       Bet mes tuo neturime susirūpinti: pas mus beveik dar neneigta. Tad mes dabar kuo daugiausia turime neigti, skaldyti, turime užtrenkti miesčionišką skonį, o tada jau manysime apie statymą. Mes nelaikome to skaldymo tikslu. Mes nesakome: skaldymas skaldymui (tai paliekame tiems, kurie skelbia meną menui, kovą kovai ir t.t.). Bet mes matome, kad tai yra eilinis darbas besiekiant tolimesnių tikslų.

       Kaip neigėjas skaldytojas K. Binkis yra pirmas, ir čia jo tos rūšies svarba.

       „100 pavasarių“ neigėjas bei kūrėjas Binkis — „vėjavaikis iškeltagalvis“.

       Binkis vėjavaikis davė fizionomiją ir „Keturių Vėjų pranašui“. Tam jo vėjavaikiškumui iškeltagalviškumui charakteringas eilėraštis „Vėjavaikis“. Kiek čia jauno, gyvo ir drąsaus lenktyniavimo:

                    „Lik, pavasari, tarp pievų! —
                    Gaudyk savo varles sliekus...
                    „Paukštės ilstančios, — sudievu!
                    Aš pralenkiu ir palieku“.

       Kiek čia jauno išdidumo bei išskyrimo savęs:

                    „Kas man vėją pažabotų?
                    Mano vėtrą paviliotų?
                    Debesų keliu didžiuoju
                    Tik aš vienas tevažiuoju“. („Vėjavaikis“).

       Čia pavyksta sukurti lengvo, nerūpestingo jaunumo skaidrumą.

       Štai tas drąsus (sugebąs didžiai išdrįsti) vėjavaikis kitur (13 psl.) stebis „kai mainos stebuklų stebuklai pasauly“ ir išdrįsimo pilnas sušunka:

                    „Pasislenkit į pakraščius debesys,
                    Kad matyčiau sugrįžtančią saulę“.

       Jaunam vėjavaikiui žemė prirodo daug stebuklų, ir jo galva apsvaigsta nuo perdidelės pažinimo dozės.

                    „Ir kūnas apsvaigęs. K vėpuoja jo kiekvienas atomas.
                    O dvasioj, — kaip vyšnių pražydusiam sode“.

       Bet tas poėto lengvumas jaunumas glūdi giliau; tai yra — viena pagrindinė jo charakterio savybė. Užtat jis greit vėl atsipeikėja.

                    „O, šiandie aš skrajot ir dainuot pasirengęs!
                    Ei, tu, lengvasai vėjau iš priešpiečių,
                    Nuvalyk tik greičiau man padanges“.

       Ne visur Binkis toks išdrįsėlis. Štai tarp naujoviškų posmų randi ir senų skeveldrų, kurios dar pasiliko naujai atgimusiam Binky. „Visai pasiutęs“ pasenusiu romantizmu dvelkia.

                    „Oi nei žemės, nei dangaus!
                    Vėjo niekas nepagaus.
                    Vėjo niekas nepriglaus.
                    Vėjas ūš, vėjas gaus“.

       Bet tai nekliudo sukurti gražių tipiškų eskizų II ir III to paties eilėraščio skyreliuose.

                    „Klojimas klūpčioja. girtas.
                    Sušiaušė šiaudus.
                    Po kiemą gaidį gaudo.
                    Sodas kojose nebe tvirtas
                    Blaškos ir čiaudo.
                    Pavirto pirtis.
                    Nusviro svirtis“ . (Ten pat).

       „Botanika“ yra atgarsis gėlių ciklo eilių „Eilėraščiuose“. Žymu čia, kad autoriaus kratytasi saldumo, bet nežiūrint į tai vis delto „Botanika“ atsiduoda pirmojo gimimo Binkiu. Mat, dar ne paskutinai apleido poėtą jo senieji sudedamieji elementai. „Botanikos“ pabaiga itin sentimentališka.

       Ypatingoj vietoj tenka pastatyti „Vokišką pavasarį“, kuris priemonių naudojimusi, savo kūrimo metodu, plačiu reiškimo maštabu, kalbos ryškumu ir vaizdų erdvumu iššoka iš kitų eilės.

       Štai koks kelias žodžiais metamas vaizdas:

                    „Berlynas aukštyn kojom drypso.
                    O mėnuo, senas idiotas,
                    Elektros viela pažabotas,
                    Šypso“.

       Arba vėl:

                    „Tiktai už lango vazone,
                    Svaigių skanių kvapų pilni,
                    Narcizai pradeda šaipytis,
                    Lyg vaikas alkanas sapne“.

       Pagaliau čia toks eilėraštis, kad jis visas vienodai charakteringas. Cituojame tą, o ne kitą vietą, tik todel, kad nėra vietos visas pacituoti.

       Kuo gi prastesnis šis vaizdas:

                    „Pakilo mėnuo dar aukščiau,
                    Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų
                    Pakreipęs savo veidą plokštų
                    Jis išsižiojo dar plačiau.
                    Ir atsiduso“.

       Dar viena galima pajusti čia. O, būtent tai, kad ir tas miesto pavasaris ir pats šių dienų miestas su savo žvėrynais, aristokratėmis, rengiančiosiomis gulti „nakties antra“, tramvajais ir automobiliais yra autoriaus mėgstamas, mylimas, — mylimas del to, kad jis rodo esant žmogaus valios nugalėtą inerciją.
Labai vykęs daiktas: „Duonelaitiškas“. Binkis čia sukasi toj pat aplinkoj, ką ir Duonelaitis. Jų medžiaga ta pati. Bet pats būdas tos medžiagos apdirbimo yra visiškai kitas ir savaimingas ir del to „Duonelaitiškas“ prašoka paprastą parodiją ir tampa vienu labiausiai savaimingu visų Binkio eilėraščių.
Štai, pažiūrėsim:

                    „Pavasaris aukštielninkas nugriuvo žemėn.
                    Diegų prilindo ir vabalų visokių pribirėjo.
                    O kur toliau, kur pamiškėje,
                    Tai laukai atrodo lyg aptemę,
                    Lyg rūkas draikosi liūliuojamas vasario vėjo“.

       Jei tai padainavo (ar būtų galėjęs padainuoti) ir Duonelaitis (tik kita kryptim), tai pabaiga tikrai tik Binkiui tepriklauso. Va ji:

                    „Ir tu žmogau niekings, išgerk kiek tau priklauso.
                    Ir balsą savo sprausk į ūžianti ermyderį.
                    Žinok, jog sauso nieks neklauso, —
                    Išgerk pavasario sulos
                    Ir stok į vidurį!“

       Kažkas pasakė, kad „Duonelaitiškas“ yra poėmos pradžia. Ir iš tikrųjų tai graži būtų poėmos pradžia. Bet Binkis toks jau žmogus: jis daug gal parašęs poėmų pradžių, bet nė vienos poėmos. Tai yra gal del to, kad Binkis nevalioja susikaupti, nukreipti valios didesniam dalykui pagaminti.

       Bet jis ir trumpuose eilėraščiuose jau pasirodo naują pasauliojutį skelbiąs.

       Binkis kalba apie naują žmogų, — žmogų naujai juntantį pasauli, apie išradingą, didžiai treniruotą žmogų. „Pranaše“ jis sako:

                    „O aš, atkeliavęs iš lauko,
                    Nešioju ateinančių šimtmečių paštą
                    Iš kiemo į kiemą, kaip amžinas žydas“.

       Tas, „kaip amžinas žydas“, ateities žmogus charakterizuojamas:

                    „Negerai — kad kakta susiraukus.
                    Negerai — kad be Šventojo rašto.
                    Negerai — kad dvasia raudonomis aguonomis pražydus“.

       Visa stropiai ir įdomiai. Tik va ką tas „ateinančių šimtmečių paštą“ nešiojąs žmogus pasako susirinkusiai ponių ir ponų besistebinčiai miniai:

                    „Kas kad jūs baldot virtuves kasmet?
                    Kas kad po pusryčių prakaitą braukot?
                    Tokie vis mažučiai, mažučiai tebėsat...
                    Didžiausis pereitų į sieksninį karstą“.

       Taip tai taip, bet čia silpnai pasakyta. Autorius jo norėto įspūdžio tuo nepadaro, tik nusilpnina savo smogiančio tempo žodį.

       O „..Lenda įširdę purvinais batais į atdarą širdį“ kažkodel labai primena Majakovskio iš „HaTe!“ pasakymą:

                    „Все вы на бабочку поэтинаго сердца
                    взгромоздитесь грязные в калошах и без калош“.

       Toks sekimas ne sekimas, nejuntamas sekimas (kurio pats autorius nepastebi) kyla iš didelio persiėmimo poėzija vieno ar kito poėto. Bet visoks sekimas, imitacija tiek tenaudinga, kiek mokymuisi reikalinga. Persiimti kuriuo nors poėtu, pažinti visus jei būdus medžiagai apdirbti, t. y., pasitreniruoti pasekmingesniam darbui įgyjant savus darbui būdus ir tiek. Dirbti padirbtą darbą, kirsti nukirstą šaką — netikslinga.

       O pabaiga visai nelemta! Užsimojai — ir smok! O čia va kaip „skelbiama“:

                    „O širdis pasisakyti trokšta.
                    Dar žodis.
                    Ateinančio šimtmečio
                    Žmonės
                    Pastatys jums paminklą:
                    Po antrojo tvano iš jūsų pilvų
                    Antrąjį Babelio bokštą (?!).

       Čia taip, kaip nelyginant malkų skaldytojas — užsimojo ir pro šalį...

       Tokiu kirtimu laikau ir toki dalyką iš „Augnelijų arijo.“, apie kurią kiek žemiau pakalbėsim, būtent:

                    „Žinia, kad iš dulkių ir virsim į dulkę...

       Arba iš “C 40°“:

                    „O dvasia išsitiesė — didelė, didelė...
                    Nuo žemės iki užu sietyno.
                    Tik šaknys sukemštos į menką
                    Nedidelį įdėlį,
                    Kuriam sudaužyti pakanka
                    Kruopelės švino“.

       Pas Binkį mažiausiai matome sportyvinių paskatų toj naujoj poėzijoj (kas labiau žymu, pvzd., pas Šemerį), griaunamojo azarto be jokios socialinės vertybės. Bet kad ir nėra (ar nebūtų) praktiškų mūsų futūrizmo uždavinių (nebūti tegali tik labai trumpą laiką, tai ir tai dideliausios svarbos turi grumtynės estetikos arenoj.

       Štai kad ir “Pavasarėjimas“, ar tai ne spiovimas į estetines makaules. Naujas lankstus ir smogčiojąs būdas poėtiškosios organizacijos kalbos medžiagos.

                    „Žeme rangykis,
                    Nebe pirmas jau sykis
                    Pavasaris tavo jaunikis“.
Arba:           „Kas kad senatvėj tau skruostai suplėkę,
                    Kas kad senatvėj tau dantys išvirtę?
                    Liepk — grimą!“

       Tegul tai bus „antiestetiniai kreveizai“, bet jie suskaldys „kristalinę širdį“ estetininkų, leidžiančių eiles, kaip „baltus karvelius“ švelniai minkštinti vartotojų širdims.

       „Augnelijų arija“ ir “Paldieninkų maršas“ yra du kalbos kultūros reiškiniai.

       „Augnelijų arijoje“ yra suprematistinių posmų. Pavyzdžiui paduodame:

                    „Gerai, kad Adomą iš rojaus išjojo, —
                    Per dien nusibostų mums rojuj,
                    O čia juk aldorijo arija rėja.
                    
Čia altra ridėlija ado“.

       Rusuose yra poėtu, (pav. Kručenych), kurie veik ištisai gamina tokius eilėraščius. Tačiau paskutiniu metu jų tarpe girdėti balsų, kad tokie eilėraščiai esanti gryna psichologija, nuoga individualizacija ir užtat esanti asocialiniu reiškiniu. Bet ar šiaip ar taip tas K. Binkio kūrinys yra kalbos garsų medžiagos nugalėjimo faktas.

       Kitaip yra su „Paldieninkų Maršu“. Va pav.:
                    „Sninga
                    Lyja
                    Sninga
                    Lyja
                    Ei, vija
                    Kanapija
                    Medžiai žydžia
                    Mūs šalyje“.

      
Ir taip su ne labai vykusiu pertrūkiu ligi pat galo.

      
Tai yra vadinamosios poėtinės etimologijos reiškinys. Binkis deja mažai teduoda tokių daiktų. Eilėse „Galvon suaugę baras profesoriai“ poėtas be reikalo girias ir didžiuojas savo nerimtumu.

      
Eilės „Įkirėjo taip po svietą“ ir „Nusižudėlio idilė“ neharmonizuoja šiam rinkiny.

       Kiek korektūros klaidų, ar brangus, ar ne rinkinys — visa tai paliekame Jakštui išspręsti.
       _________________________
       Kalba autentiška

       Keturi vėjai Nr. 1. – Kaunas, 1924 m. sausis